Sveikinimai...
SVEIKINIMAS IŠ TĖVYNĖS
LIETUVIO DVASIA NEPALŪŽO
Brangūs lietuviai! Prieš kelias savaites aš atvykau iš Lietuvos. Laikraščio puslapyje aš noriu pasveikinti visus lietuvius, atskirtus nuo Tėvynės.
Aš atvežiau sveikinimus iš senojo Vilniaus, gintarinės Palangos, srauniosios Dubysos ir žilojo Nemuno.
Prieš išvykstant į Vakarus man teko pabūti daugelyje vietų, kalbėtis su įvairiausių profesijų žmonėmis. Ir jie visi prašė perduoti savo broliams štai ką: lietuvio dvasia dar nepalūžo. Lietuvio sąmonė sveika, jo širdyje Dievas dar gyvas.
Bet lietuvių tauta aimanuoja. Jau nekalbant apie žemės turtus, kurie taip tironiškai buvo atimti, čia pat tvirtinant, kad tai daroma laisvu noru, dvasinis lietuvio turtas — tikėjimas persekiojamas iš visų pusių.
Lietuvos kaimietis kaip didžiausią šventenybę laiko paslėpęs savo turėto, prakaitu ir ašaromis, o neretai ir krauju apšlakstyto žemės plotelio dokumentus. Lietuvis, kasdamas Magadano auksą ar drėkindamas Kara-Kumo dykumą, rytais kryžiumi save pažymėjęs, sukaupia jėgas dar dieną, dar savaitę išlaikyti visus bandymus.
Man išvažiuojant, kaimynai žiūrėjo į mane su neslepiamu pavydu. Nė vienas manęs neatkalbinėjo nevažiuoti, išskyrus valdžios organus, kurie, išduodami išvažiavimo leidimą, įspėjo: „Gal ir neblogai pagyvensi, bet pakentėsi, kol tau tarybinę dvasią išpurtys”. Atseit, penkiolika metų mūsų įtakoj išgyvenęs, ten būsi įtartinas.
Bet apsiriko net ir čia. Niekas man jos nepurto. Matyt, čia jau labai gerai supranta, kaip nepatvariai visiems ta dvasia įkrėsta.
Teko kalbėtis su grįžusiais iš Argentinos, Paragvajaus ir kitų šalių lietuviais. Neminėsiu jų pavardžių. Kaip jie žiūrėjo į mane, galintį išvykti! Jie prašė atvykus pasakyti, kad pėsti dabar eitų atgal, bet jau vėlu.
Taigi, išvažiavau, kartu su palydinčiaisiais ašarą nuo skruosto nubraukęs, ir perduodu laisviems lietuviams mūsų paslapčia išpuoselėtą viltį, kad visoms kančioms turi būti galas.
K a z y s J u r g a i t i s
SVEIKINIMAS TĖVYNEI
LAISVIEJI LIETUVIAI TĖVYNĖS NEUŽMIRŠO
Kadaise dainuodavome susirinkę su draugais: „Leiskit į Tėvynę”. Į žodžių prasmę tada nesigilindavau. Patiko tik gaida. Bet ir žodžiai giliai įstrigo į atmintį ir atkakliai peršasi dabar, kai iš tikrųjų teko palikti Tėvynę. Ir tuo labiau, kad negali būti ramus — koks smūgis dar ištiks ryt, poryt. Kokį dar nutarimą paskelbs Tiesa. Kaip dar prispaus lietuvį, iškoneveiks kataliką. O padėti jai šiandien negali.
Tada ilgesys darosi dar skaudesnis.
O Tėvynė šiuo metu ypač reikalinga dvasinės paramos, tiesos žodžio, kuris taip užgniaužtas, sąžinės laisvės, blaivaus vaizdo į visą pasaulį, kuris matomas tik toks, kokį sumanė parodyti tikrose kabutėse Tiesa. Tėvynė dabar pergyvena tokį laikotarpį, kad ją sutiktų laikinai palikti visi. Ir aš nesijaučiu prieš Tėvynę kaltas dėl to, kad išvykau į Vakarus. Ten būnant išsitarti prieš jos engėjus — beprasmiška. Aš sugrįšiu į ją su pirmaisiais laisvės spinduliais ir padėsiu jai pakilti visu ūgiu. O dabar, aš noriu ją paguosti, ją pasveikinti iš čia, kur žodis laisvas, kur visi žmoniškumo elementai nevaržomi, kur tikyba, tai taurus jausmas, o ne gėdos ženklas. Kur nereikia su baime skaityti sušiurusius rublius, ar užteks jų iki algai, arba vogti pačiam nuo savęs tol, kol vis dėlto pagaus. O kad vagystė yra sudėtinė komunizmo dalis, apie tai aš čia papasakosiu, būkit ramūs.
Aš noriu perduoti, kad čia visi, gyvenantieji ne Tėvynėje, nėra jos užmiršę, išsigimę, kaip jums kad aiškinama, kaip užsienio spaudą komentuoja Šarūnas Tiesoje.
Be reikalo abejojote geresniu gyvenimu užsieny, brangūs draugai. Be reikalo abejingai sutikdavote prasiskverbusią žinutę iš užsienio lietuvių gyvenimo. Būkite stiprūs ir moraliai pastovūs. Jūs nesate pamiršti, o Lietuva tai ne LTSR, kaip to norėtų bolševikai. Tą įsidėmėkite net ir tie, kuriems tas nepatinka.
Noriu perduoti kai ką ir tiems, kuriems šie žodžiai sūrūs. Be reikalo, majore, vidaus reikalų ministerijoj, Jonavos pasų stalo leitenante, bolševikėli Mochovai ir dar keletas patarinėjote pasilikti, sakėte, darbo negausiu, lagery laikys, badu išdvėsiu. Aš patarčiau ir jums atvažiuoti. Darbo atsiras, tik, žinoma, ne šuniško.
Be reikalo, rašytoja Simonaityte, Tiesoj rašei straipsnį klaipėdiškiams, norintiems išvykti į Vokietiją. „Bleibe im Lande, und naehre dich redlich”. Tu sakei, kad per dieną jie uždirbs svaruką margarino. Gerbiamoji rašytoja, čia jie uždirba per dieną 10 kilogramų lašinių! Patikėk!
O visai partijai patariu: ne iš to galo pradėjote vytis vakarus! Sumažinkite ne visą rublį dešimt kartų, o visą prekių kainą ir pragyvenimo brangumą. Gi pinigai ir uždarbis telieka tas pats. Tada pasistūmėsite beveik iki pusės Amerikos.
Mes neseniai minėjome pavergtųjų tautų savaitę, ją su mumis savo širdyse šventė milijonai žmonių likę vergijoje, o drauge ir lietuvių tauta. Ir be reikalo nervuojatės, pasaulinio komunizmo teoretikai! Viskam yra galas. O Jūsų viešpatavimas Lietuvoje — ne išimtis. Bučiuos tada sugrįžę tėvų žemę šimtai tūkstančių lietuvių, kuriems gyvenimas lėmė komunizmo priespaudą praleisti toli nuo tėvynės.
Kazys Jurgaitis (ELI)
