ANTIRELIGINĖ PROPAGANDA LIETUVOJE
PRANAS ZUNDĖ
TERORO LAIKOTARPIS • LAIKINIS PALENGVĖJIMAS • DRĄSIAUSIAS PASISAKYMAS • ANTIRELIGINĖS KOVOS ATGAIVINIMAS • KOMUNISTŲ PARTIJA IŠĖJO Į DIDĮJĮ MŪŠĮ
Kova prieš Dievą, prieš religiją yra viena esminių komunizmo žymių. Tikslas išrauti Dievą iš žmonių sąmones liko nepasikeitęs nuo pat komunizmo pradžios. Betgi metodai ir tos kovos intensyvumas laikas nuo laiko keitėsi. Tie pasikeitimai ryškūs ir Lietuvos okupacijos istorijoje. Antireliginės kovos siausme būdingi du laikotarpiai: stalininis ir postalininis. Pirmasis apima laikotarpį nuo 1945 m. ligi 1953-54 metų. Suprastinus, galima pasakyti, kad to meto komunistų vedamai kovai prieš religiją būdinga žymė yra teroras, moralinis ir svarbiausia, fizinis teroras. Kunigai, tikintieji buvo persekiojami, dangstantis kad ir netiesioginiais pretekstais, buvo tremiami, kalinami, bažnyčios uždarinėjamos ir t. t. Tame laikotarpyje kunigai buvo nuolat tardomi, kalinami, teisiami ir tremiami į Sibirą, kaltinant, kam bažnyčiose uždegamos žvakės, kam klausoma išpažinčių. Viešai kaltinta, kad žvakių bažnyčiose uždegimas ir išpažinčių klausymas yra su partizanais ryšių palaikymas.
Pranas Zundė
šiame straipsnyje atskleidžiąs antireliginę propagandą pavergtoje Lietuvoje, yra dipl. inžinierius. Universitetines studijas pradėjęs Lietuvoje, jas baigė Hannoverio universitete. Ilgesnį laiką pasilikdamas V. Vokietijoj iškilo kaip nepailstąs visuomenininkas. Ilgametis Lietuvių Bendruomenės Vokietijos Krašto valdybos pirmininkas, Vasario 16-tosios gimnazijos organizatorius, talkininkas. Vienas iš svarbiausių dabartinių Vasario 16-tosios gimnazijos rūmų pirkimo sumanytojas ir įgyvendintojas. 1960 m. su šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstybes.
Laikinis palengvėjimas
Su Stalino mirtimi įvyko tam tikras posūkis. Fizinis teroras palaipsniui liovėsi. Savo rūšies sensacija buvo Chruščevo 1954 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Sov. Sąjungos Komunistų Partijos CK nutarimas, kurio įžangoje sakoma, kad įvairiose Sov. Sąjungos vietose buvo prieita prie antireliginių užpuolimų, kunigai buvę koliojami ir įžeidinėjami, laikraščiai ir propagandistai neleistinai pažeisdavę tikinčiųjų jausmus. Neišmanėliai kalbėję antireliginėmis temomis ir t. t. Visa tai turi būti pakeista. Ateityje kova prieš religiją, prieš bažnyčią turėsianti būti vedama sustiprintomis ideologinėmis priemonėmis. Ją turėsią vesti žmonės, specialiai tam paruošti.
Atrodo, kad daugelis šį nutarimą suprato, kaip liberališkesnį dvelkimą ir partijos politikoje religijos atžvilgiu. Tiesa tada taip analizavo padėtį: “Respublikoje yra kolūkiečių, darbininkų, kurie, aktyviai dalyvaudami kolūkinėje gamyboje, įmonės darbe ir sąžiningai vykdydami savo pilietinę pareigą tėvynei, dar yra įvairių religinių įsitikinimų įtakoje. Partija mus moko su šiais tikinčiaisiais elgtis jautriai ir įdėmiai. Būtų kvaila ir žalinga laikyti tuos ar kitus tarybinius piliečius abejotinais politiniu atžvilgiu dėl jų religinių įsitikinimų. Religiniai prietarai tarybinio žmogaus sąmonėje yra tik praeities liekana. Todėl į kovą prieš religinius prietarus šiuo įmetu reikia žiūrėti, kaip į ideologinę mokslinės materialistinės pasaulėžiūros kovą prieš antimokslinę, religinę pasaulėžiūrą.”
Įvykiams vystantis ir Chruščevui demagoginiais manevrais skinantis sau kelią į valdžią, tos viltys vis stiprėjo. Atrodo, jog ir Maskvos satrapai Lietuvoje su Sniečkumi priešakyje kurį laiką buvo dezorientuoti ir kad jiems nebuvo visai aišku, kokios linijos laikytis. Tuo greičiausiai reiktų aiškinti tokį faktą, kad 1956 metais Tiesos skiltyse išsivystė savotiškos diskusijos religiniais klausimais, kur vienintelį kartą ikišiolinėje okupuotos Lietuvos istorijoje ir gal net vienintelį kartą Sovietų Sąjungos istorijoje net tikintieji galėjo, nors ir labai nedrąsiai bei atsargiai, pareikšti partijos oficioze savo pažiūras. Prasidėjo tos diskusijos tuo, kai Tiesa paskelbė tūlos Žiemelytės straipsnį, kuriame ji aprašo savo gyvenimą ir pasakoja, kaip ji nusikračiusi tariamų “religinių prietarų”. Tik tada ji tapusi sąmoninga ir gera darbininke. Atsiliepė M. Staugienė: “Aš čia viską pasakojau ne šiaip sau. Tai dėl Žiemelytės straipsnio noriu pasakyti savo nuomonę. Apie religiją ir aš esu girdėjusi nemaža paskaitų. Anksčiau skaičiau laikraščius, dabar akys nusilpo, tad sūnus kartais paskaito. Nepasakyčiau, kad visos paskaitos ir skaitymas būtų pro vieną ausį įėjęs, o pro kitą išėjęs. Kai kas ir pasiliko. Tačiau aš dar nueinu į Pociūnėlių bažnyčią. Žiemelytės straipsnyje parašyta, kad religija kausto darbo žmonių iniciatyvą. Aš noriu paklausti redakciją, nejaugi aš dėlto, kad vaikščioju į bažnyčią, negaliu būti gera kolūkietė?” Prie M. Staugienės laiško Tiesa pridėjo— tokį redakcijos prierašą: “Tarybinė konstitucija visiems piliečiams užtikrina sąžinės laisvę. Daugelis miesto ir kaimo žmonių nusikrato įvairiais prietarais, jų tarpe ir religiniais. Tačiau kai kurie žmonės dar ir toliau pasilieka religiniais, Žiemelytės straipsnis ir Staugienės laiškas liečia religijos klausimus. Jų pažiūros į religiją skiriasi. Kviečiame skaitytojus plačiau pasisakyti, pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.”
1956 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais Tiesoje buvo atspausdinta visa eilė straipsnių, skaitytojų laiškų formoje, Žiemelytės ir Staugienės straipsnių tema. Visuose tuose pasisakymuose buvo smerkiama religija, tačiau tonas buvo gana konsiliantiškas. Vedamąją visų pasisakymų mintį galima būtų daug maž išreikšti Mokslų Akademijos aspiranto A. Vengrio žodžiais: “Tikėjimas dar nedaro blogų kolūkiečių, blogų darbininkų, aplamai, blogų mūsų socialistines tėvynės piliečių. Juk kiekvienas iš mūsų, tikriausiai, pažįstame tikinčių žmonių, kurie yra darbštūs, sąžiningi, puikiai savo pareigas einantieji žmonės, Šie žmonės, be abejo, pasiektų dar geresnius rezultatus, didesnius laimėjimus, jei nenuodytų savo sąmonės religiniais prietarais.’’
Drąsiausias pasisakymas
Ilgoje pasisakymų virtinėje ryškiai išskirtinas (ir gal vienintelis) Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto aspiranto L. Drotvino pasisakymas, išspausdintas Tiesoje 1956 m. gruodžio 11 d. Jis taip rašo: “Iškeltas ‘Tiesoje’ klausimas) daug kam gali būti įdomus. Mano nuomone, jis turi būti sprendžiamas sąryšyje su kitais visuomeninio ir ekonominio gyvenimo klausimais istorinėje perspektyvoje, būtent: religijos vieta ir reikšmė buržuazinėje ir socialinėje santvarkose, religija ir žmonijos pažanga (technika, mokslas), dorove; religija ir kūrybinė žmogaus iniciatyva; ar gali būti žmogus kūrybingas į nieką netikėdamas ir panašiai.
“Man rodos, kad šiandien religija laikosi žmogaus sąmonėje, kaip ir kitokios seno gyvenimo blogybės — girtavimas, pasileidimas, sukčiavimas ir t. t. ne dėl tos pat priežasties, nes šios blogybės dažnai būdingos nereligingiems žmonėms. Antra vertus didelė dalis religingų kaimo žmonių gyvena dorai. Nereikia pamiršti, kad istorijos raidoje religija vaidina dvilypį vaidmenį: jai daug skolingas menas — tapyba, muzika, architektūra; religija padėjo žmogų išnaudoti, kauste jo iniciatyvą kosėję reikia prisiminti, kad visais laikais atsirasdavo dvasininkų, net vadovaujančių masėms jų išsilaisvinimo kovoje. Ir štai, šiandien mūsų šalyje teigiamoji religijos reikšmė yra ta, kad dalis sąžiningų vyresnės kartos žmonių buvo išauklėti sutinkant su religijos įsakymais — nevok, nemeluok ir t. t. Iš kitos pusės, mano manymu, kai kurie piliečiai, nors ir nereligingi, tačiau amoralūs.
“Religija apsišvietusiam žmogui nėra kliūtis: šiandieninė religija tiek sumodernėjusi, tiek daro įvairių nuolaidų, kad negalima sakyti, jog ji galėtų būti stabdis vystant mokslą, techniką, meną. Juk žmonijos mokslinė, techninė pažanga neabejotinai pastebima ir ten, kur religija turi valstybines teises, kur mokslininkai religingi ir atvirkščiai — XX amžiaus menas visur žymiai susmukęs, palyginus su praeitais amžiais, ypač tapyba, nors XX amžius žymiai bedieviškesnis. Religija nekausto nei darbininkų, nei kolūkiečių iniciatyvos, nes ji neragina blogai dirbti, arba visiškai nedirbti. Iš kitos pusės, religija dar netapo pakeista kultūrinio gyvenimo pramogomis; pamaldos, blizgesys, muzika, giesmės, ceremonijos ir šventės žmonių, ypač senesnės kartos, iš įpročio mėgiami, o kinas ir kitos kultūrinės pramogos jų nepakeitė ir negali pakeisti, nes jų permaža ir nevisada jos kultūringos. Ateistai Lietuvoje senais laikais buvo asmeninio gyvenimo pavyzdys, jų buvo nedaug ir jiems teko kovoti su klierikalizmu, kurį gynė valstybė; šių dienų ateistų tarpe yra nemaža iškrypėlių, todėl negalima pasakyti, kas geresnis: ar tas, kuris eina į bažnyčią, ar tas, kuris eina į užkandinę-restoraną. Tiek davatka, tiek antireliginis fanatikas abu juokingai kvaili: vienas tiki prietarais, o kitas juos puola; neaišku, kodėl ir ką vienas tiki; taipgi neaišku, ko puola ir jaudinasi antras, jei Dievo ir t. t. nėra.”
Tas Drotvino straipsnelis yra reikšmingas dviem požiūriais. Pirma, jis yra drąsiausias oficialioje sovietinės Lietuvos spaudoje tilpęs straipsnis, ginantis religiją ir kritikuojantis ateistinę akciją, be to, parašytas žmogaus, kuris aukštąjį ir didesnę dalį viduriniojo mokslo išėjo jau sovietinėje santvarkoje. Antra, jis charakterizuoja, kokį aukščiausią laipsnį buvo pasiekęs komunistinės santvarkos liberalizacijos procesas. Apie tą laiką partinės kontrolės varžtai visose gyvenimo srityse buvo bene daugiausiai atleisti.
Antireliginės kovos atgaivinimas
Betgi neilgai žmonės džiaugėsi tais pragiedruliais. Greit buvo duota suprasti, kad viltys, jog gyvenimas Sovietų Sąjungoje ir toliau vystysis liberalėjimo kryptimi, yra be pagrindo ir net pavojingos. Pirmiausiai buvo sudrausti įsismaginę rašytojai, menininkai ir kiti kultūrininkai. Papūtė kiti vėjai ir antireliginės propagandos srityje. Vis mažiau pradėta kalbėti ir rašyti apie KP CK 1954 m. lapkričio mėn. nutarime minėtas “klaidas”, kaip tai religinių reikalų “administravimą” ir tikinčiųjų užgauliojimą antireliginėje propagandoje, o vis daugiau apie reikalą sustiprinti kovą. Jau 1958 m. gruodžio mėn. Tarybinis Mokytojas šaukė: “Negalima kęsti taikstymosi su religiniais prietarais, kurį kai kurie draugai mėgina pateisinti sąžinės laisvės argumentu. Sąžines laisvę negalima suprasti tik kaip religinių kultų laisvę. Kiekvienas aukštosios mokyklos darbuotojas neturi užmiršti savo pirmaeilės pareigos — vystyti mokslinę-ateistinę propagandą.”
Didelį užmojį antireliginė propaganda įgavo spaudoje, radijo programose, paskaitomis. Kai kurie laikraščiai įsivedė specialius ateistinius kampelius. Rafinuočiausiomis priemonėmis bandoma sulaikyti žmones nuo bažnyčių lankymo, nuo religinės praktikos. Ruošiamos iškilmingos komjaunuoliškos vestuvės, įvairios šventės. Vaikams sutrukdyti eiti į pamaldas sekmadieniais rengiami pionierių rytmečiai. Mokytojai įpareigojami lankyti vaikų tėvus ir daryti įtakos, kad ir šeimoje vaikai nebūtų religiniai auklėjami.
Į ateistinę propagandą įjungiami asmenys, buvę kunigais ir vėliau dėl vienokios ar kitokios priežasties metę kunigystę. Iš tokios rūšies aktyvesnių propagandistų paminėtini Stasys Markoms, buvęs jėzuitas vienuolis J. Misiūnas, Aleksas Ramašauskas, baigęs Kauno seminariją 1950 m., kunigavęs Semeliškėse, Perlojoj ir kitur ir metęs kunigystę bene 1957 m. Bet didžiausias komunistų tūzas iš tos kategorijos žmonių tarpo, vienas iš aktyviausių antireliginės propagandos darbuotojų ir vienas iš aršiausių kovotojų prieš bažnyčią yra ekskunigas J. Ragauskas, metęs kunigystę 1948 metais ir iki to laiko buvęs Kauno kunigų seminarijos profesorium.
Jei dar ne taip seniai, kalbant apie katalikų bažnyčią, buvo apsiribojama daugiau bendraisiais tvirtinimais apie jos reakcinę esmę, apie išnaudotojišką pobūdį, apie tai, kaip ji remia fašizmą, imperializmą, buržuazinį nacionalizmą, tai paskutiniuoju metu vis dažnėja išpuoliai prieš paskirus asmenis, kunigus, tikinčiuosius.
Partija išėjo į didįjį mūšį
Kiek atidžiau stebint visą tą antireliginę kampaniją, peršasi mintis, kad komunistų partija išėjo į lemiamą mūšį prieš religiją ir tikinčiuosius. Kol kas kompartijai nepasisekė pakirsti tikėjimo šaknų Lietuvoje. Yra žmonių atkritusių nuo tikėjimo. Didesnis procentas tokių, kurie bando rasti kompromisą su savo sąžine, kaip toji Kauno rajono J. Biliūno vardo kolchozo komjaunimo kuopelės sekretorė Gražina Ragauskaitė, kuri drauge vadinama davatka, kadangi ji kas tris mėnesius einanti išpažinties ir atsisakanti sekmadieniais kukurūzus ravėti, arba kaip jaunas dailininkas Vytautas Jančiauskas, kuris darbo metu piešia plakatus temomis “Tegyvuoja tarybinė liaudis — komunizmo kūrėja”, o atliekamu laiku paveikslą “Kristus alyvų darželyje” Šiaulių bažnyčiai. Bet yra žmonių, ir nemažai žmonių, kurių tikėjimo ir tvirtos laikysenos iki šiol niekas nepajėgė palaužti.
Kompartija pradėjo didžiąją akciją prieš tikėjimą, prieš bažnyčią, įtraukė į ją visas savo jėgas ir toji akcija įgavo tokį užmojį, kokio okupuotos Lietuvos istorijoj dar nebuvo. Veltui buvo viltys tų, kunigų seminarijos auklėtinių dvasiškių, kurie po minėto 1954 m. nutarimo tikėjosi esmingesnio pasikeitimo partijos laikysenoje religijos atžvilgiu. Jei kompartija paskutiniuoju metu nevartoja fizinio teroro priemonių, tai ne todėl, kad ji turėtų kokių nors moralinių skrupulų. Kiekviena priemonė prieš religiją komunistų partijai yra gera ir morali. Klausimas, komunistų supratimu, gali būti ne apie priemonių moralumą, bet apie jų racionalumą. Kitaip sakant, partija pakeitė savo taktiką kovoje prieš bažnyčią tik grynais tikslingumo sumetimais. Komunistai įsitikino iš savo patyrimo Lietuvoje, kad Engelsas pagrįstai smerkė Diuringą dėl jo projekto “uždrausti religiją” sakydamas, kad negalima bažnyčiai padaryti didesnės paslaugos, kaip tik uždraudus religiją. Istorija moko, kad persekiojimai ir teroras dažniausiai tik taurina ir grūdina bažnyčią, kaip ugnis kad taurina ir grūdina geležį.
Bet ne tik pasaulėžiūriniai skirtumai išvedė kompartiją į tokią aršią kovą prieš bažnyčią Lietuvoje. Likvidavus aktyvią, ginkluotą rezistenciją prieš okupantą, bažnyčia tapo sykiu ir dvasinės tautinės rezistencijos pilimi. Prieš ją kaip tokią ši kova taip pat nukreipta, kova, kuriai partija dabar nustatė, kaip minėtame CK nutarime išsireikšta “racionaliausius veiksmingos mokslinės-ateistinės propagandos kelius”. Tikėkime, kad bažnyčia Lietuvoje atsispirs ir tiems racionaliausiems komunistų metodams, bet būtų pavojinga iliuzija tuos jų metodus nedavertinti.
