Partizanai: Istorija ir dabartis

KULTŪROS KELIAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

JUOZAS BRAZAITIS

Tema apie kultūros kelią nepriklausomoje Lietuvoje suaktualėjo dėl dviejų priežasčių. Viena, čia augęs jaunimas pasiteirauja: kas nepriklausomoje Lietuvoje buvo kurta ir sukurta, kokis to laikotarpio kultūrinis palikimas? Jaunimui klausimas juo labiau kyla. kai jis girdi iš vienos pusės gerus atsiliepimus apie kultūrinį procesą kuris vyko nepriklausomoje Lietuvoje, o iš kitos puses stebi tos nepriklausomos Lietuvos atstovus viešai svarstant praeities visuomeninius santykius su išvadom: tie buvo netikę demokratai, tie buvo netikę fašistai... Toki žodžiai gundo jaunimą abejoti šitų nepriklausomos Lietuvos laikų žmonių kultūriniais užsimojimais anuo metu.

Suaktualina temą ir Lietuvos okupacijos sukaktis. Okupacijos laikotarpis truko jau beveik tiek pat laiko kaip nepriklausomybės laikotarpis. Okupacijos sukakties proga režimas labiausiai stengėsi išgarsinti sovietinio laikotarpio kultūrinius laimėjimus, žemindamas nepriklausomos Lietuvos kultūrinį kelią. Tokis garsinimas ir niekinimas savaime provokuoja klausimą apie kultūros dinamiką nepriklausomoje Lietuvoje.

Kultūros dinamikoje gali būti dvejopos sritys: subjektyvinė ir objektyvinė. Subjektyvinė kultūra tai dvasinis lygis asmens, kuris kultūrą kuria ar kultūros vaisiais naudojasi. Objektyvinė kultūra tai žmogaus kūriniai.

Subjektyvinė kultūra — tai kultūros žydėjimo, dinamikos laikas. Objektyvinė — tai kultūros išbrendę vaisiai, kurie pasiliks autoriam išnykus ir kuriais naudotis galės kitos generacijos. Tai bus joms palikimas.

Taip kultūros dinamiką suprantant kyla

PIRMAS KLAUSIMAS:

ar nepriklausomybės laikotarpis daugiau pasireiškė subjektyvinė ar objektyvinė kultūra?

Nepriklausoma Lietuva gavo menką, labai menką kultūrinį palikimą. Menką aparatą, reikalingą kultūrai organizuoti. Net menkesnį nei kultūros kūrėjų kadrą. Čia turiu galvoje menką mokyklų tinklą, mokyklom reikalingo mokytojų kadro trūkumus, teatrų, galerijų, mokslo įstaigų nebuvimą. Tad po pirmų trejų nepriklausomybės metų. kada jauna valstybė turėjo kovoti dar ginklu dėl savo egzistencijos, daug pastangų buvo skirta kultūros aparatui organizuoti.

Anksčiausiai ir sėkmingiausiai buvo suorganizuoti mokytojų kadrai pradžios mokyklom ir vidurinėm bei aukštesniojom. Dabar iš perspektyvos matyti, kad Lietuvos mokytojas per porą dešimčių metų įsigijo pakankamas intelektualines ir moralines kvalifikacijas. Jis neturėjo tokių technikinių sąlygų savo darbui kaip Vakarų mokytojas; jis buvo menkiau atlyginamas kaip kitos tarnautojų profesijos. Bet jis parodė daug kūrybinio išradingumo ir patvarumo darbe. Jis turėjo didelę moralinę vertybę — idealizmą, kuriuo degdamas užkrėtė ir savo mokinius bei apylinkės jaunimą. Šitiem liaudies mokytojam niekada nebus apoteozė perdidelė, nors jie save su graudžia ironija tevadino “liaudies liktarnom”.

Per tuos keliolika metų buvo užtenkamai paruošta ir gimnazijom mokytojų. Tik režimas nebuvo palankus jaunam pasiruošusiam pedadoginiam elementui avansuoti. Kai 1941 teko atidaryti plačiai duris šiam pedagoginiam jaunimui į mokyklų direktorių ir kitus administracinius postus, jie pateisino viltis daugiau, nei iš jų buvo laukta.

Ilgiausiai truko paruošti personalą aukštajai mokyklai. Palikimas buvo nepaprastai menkas. Keletas profesorių iš Petrapilio dvasinės akademijos, keletas kitų mokslų specialistų. Dalis buvo pakviesta iš užsienių; kai kurie jų sėkmingai įsijungė į kultūrinį darbą ir šalia universiteto (pvz. profesoriai Brenderis, Sennas. Jungferis, ypačiai Eretas). Dalis pakliuvo nepasiruošusių akademiniam darbui nei moksliškai nei moraliai — iš jų atsirado ir grupės susibaudėlių išsilaikyti akademiniuose postuose, neįsileisti jaunesnių jėgų. Tačiau to jaunimo buvo tiek, ir jis parodė tiek mokslinio veržlumo, kad jau okupacijų metais masiškiau įvestas į atsakingas administracines pareigas, jis mokėjo patraukti studentus savo mokslinėm kvalifikacijom ir moraline drąsa ginti studentų ir universitetų reikalus nuo okupacinės administracijos pasikėsinimų (Kauno universiteto visas senatas už tai buvo kalėjime).

Šie kultūros rengimo kadrai paruošė kultūros kūrybos vartotojus. Ilgas ir sunkus tai buvo kelias. Tačiau antrame dešimtmety jau buvo galima jausti jo vaisius. Reikėjo tik atsilankyti provincijos gimnazijų literatūriniuose vakaruose. Su kokiu entuziazmu jaunimas priimdavo senesnius ir jaunesnius rašytojus. Jų atsilankymas kuriame mieste buvo evangeliškasis kūdros sujudinimas, po kurio augo susidomėjimas rašytojais ir apskritai kūrėjais. Nuo čia prasidėjo augti skaičius skaitytojų lietuviškai knygai, domėjimasis problemom, kurios jau išeidavo už mokyklos ribų. Augo laisvoji rinka lietuviškai kultūrai.

Kita didžioji kultūros priėmėjų rinka buvo kaimo jaunimo organizacijos, gausiausia iš jų — pavasarininkai. Ne tai buvo svarbu, kad jie organizavo suvažiavimus, dainų šventes, paradavo. Svarbu, kad tom jų pastangom augo mase kultūrinei veiklai. Organizacijos ir jų nariai buvo mielės visam kraštui.

Jei kultūringas žmogus turi tam tikras intelektualines ir moralines kvalifikacijas — pajautimą, kad jis gyvena dinamiškame pasaulyje, kad jis yra to pasaulio dalis, atliekanti savo funkcijas, tai nepriklausoma Lietuva per porą dešimčių metų jau buvo suspėjus tokio dvasinio lygio jaunimo didelę dalį. išauginti. Tai buvo tvirtas pagrindas nepriklausomai valstybei, jos kultūrai ir paskiau kovai dėl valstybės ir dėl jos kultūros savarankumo, kai atėjo nelaisvės dienos.

Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo, ar Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį daugiau pasireiškė subjektyvinės ar objektyvinės kultūros auginimu, faktai paremtų pirmosios dominavimą. Lietuvai šis laikotarpis nedavė tokių kūrinių, kuriais būtume traukę kitų tautų dėmesį. Bet Lietuva jau turėjo išauginusi eilę akademinio masto žmonių, kurie vakarų akademinėje šeimoje būtų galėję būti vertingi nariai. Tokią išvadą paremia ir faktas, kad tie Lietuvos akademikai, kurie emigracijoje pateko į savo specialybes, aukštosiose mokyklose, įsirikiuoja į vietinių specialistų lygį.

Tačiau nepriklausomybės laikai neišvedė nei lietuvių akademikų nei menininkų į platesnius santykius su užsieniais. Tai buvo izoliacijos laikotarpis. Vakarų baimė lyg dar nebuvo išgyventas menkavertiškumo pajautimas. Prof. J. Eretas knygoje apie Stasį Šalkauskį pasakoja, kaip Pr. Dovydaitis, didysis Vakarų mokslininkų populiarizatorius Lietuvoje, sumanė nuvykti į vieną jų kongresą bet Berlyne pataikė ne į tą traukinį ir sumišęs grįžo atgal. Prof. V. Biržiška, universiteto bibliotekos direktorius, nepasirūpino santykiais su užsienio universitetų bibliotekom ir nesikeitė su jam leidiniais. Šiandien jaučiam tų santykių trūkumo didelę žalą. Tik jaunosios generacijos žmonės jau buvo pradėję laužti sienas tarp Lietuvos ir užsienio. (Dr. P. Dielininkaitis jau buvo tapęs Pax Romaną vicepirmininku, dr. Z. Ivinskis jau dalyvavo tarptautiniuose istorikų kongresuose.)

Ir menininkų santykiai su užsieniais buvo negausūs. Daugiausia atgarsio užsieniuosei buvo radęs Lietuvos baletas, kuris pačioje Lietuvoje buvo kaltinamas esąs mažiausiai lietuviškas. Kultūriniai ryšiai geriau mezgėsi su Baltijos kaimynais.

Nors nebuvo išgyventa galutinai ana užsienių baimė, bet užsieniai ir viliojo; įtakos iš užsienių į Lietuvą veržėsi, nepripažindamos politinių sienų.

Išeinant ir prielaidos, kad kultūros kūrimas neįmanomas be pasaulėžiūrinio prado; kad kiekvienas originalesnis kūrėjas turi savo pasaulėžiūrą, ir kiekvienas gilesnis kūrinys yra medžiagos peršvetimas, nuskaidrinimas autoriaus pasaulėžiūros dalele, ir kyla

ANTRAS KLAUSIMAS:

kokiais idėjiniais pagrindais buvo kuriama ar organizuojama kultūra nepriklausomoje Lietuvoje?

Lietuvoje susibėgo dvejopos kultūros tradicijos — Rytų ir Vakarų, konkrečiau: Rusijos ir vakarų Europos. Susibėgo natūraliai, nes atėjo su žmonėm, kurie parkeliavo ar atkeliavo į Lietuvą iš anų kraštų. Lietuvos intelektualinio gyvenimo viršūnėse dominavo žmonės, išaugę rusiškose mokyklose ir gyveną rusiškoje kultūroje. Buvo natūralu, kad jie atėjo į Lietuvos įstaigas ir mokyklas su iš ten perneštom tradicijom. Tarp tų rytietinių tradicijų labiausiai žymėtinos:

(a)    simpatijos tam, kas rusiška,

(b)    domėjimasis visuomeniniais interesais, (c) nihilistinis gyvenimo vertybių traktavimas (nuvertinimas, subanalinimas, kartais cinizmas).

Šios generacijos žmonės, išaugę Rusijoje, gyveno Rusijos praeitim. Jiem sunku buvo susigyventi su mintim, kad bolševikinė santvarka sunaikino aną Rusiją. Tad jie nesibaidė nė bolševikinių rusų. Ne simpatijos bolševizmui, bet simpatijos rusų kultūrai buvo paskatinusios V. Krėvę - Mickevičių dar 1924 skelbti tezę, kad Lietuvai reika dėtis su Rusija prieš Vokietiją. Gal būt, anos simpatijos rusų kultūrai nuvesdavo ir kai kuriuos akademikus, teatralus, menininkus į vaišes pas Sovietų atstovą Pozdniakovą. Tai buvo anų laikų “kultūrinio bendradarbiavimo” reiškiniai.

Vakarų kultūroje augusių intelektualų skaičius buvo mažesnis. Bet jau tuo, kad jie buvo išsiveržę iš Rusijos imperijos, jie rodėsi esą dinamiškesni. Iš Vakarų parvykę, jie buvo su dvejopais nusiteikimais: daugumas su Belgijos, Šveicarijos katalikų universitetuose atgimusia krikščioniška filosofija (P. Kuraitis, L. Bistras, S. Šalkauskis, J. Eretas ir daug gausesnė jaunesnė generacija); mažuma parvyko, prisiėmę ir vakarų individualizmo filosofiją, kuri tolesnėse išvadose riedėjo į fašizmo ir nacizmo praktiką (Pastarąjį kelią buvo pastabiai atvaizdavęs Putinas Mykolaitis Altorių šešėly).

Taip susitiko Lietuvoje keleriopos idėjų srovės. Jos susidūrė labiausiai akademinėje plotmėje. Idėjinis skirtumas labiausiai buvo jaučiamas tarp dviejų “citadelių” — humanitarinių mokslų ir teologijos-filosofijos fakultetų. Pirmasis buvo tipingas rytų kultūros reiškėjas, antrasis — Vakarų krikščioniškosios kultūros. Kituose fakultetuose tas skirtumas nebuvo taip aštriai jaučiamas. Tačiau ir juose buvo daugiau atskirų akademikų, kuriem artimesnė buvo pirmųjų nuotaika. Jie reiškėsi dvejopai: krikščionių vertybes suniekindami cinizmu, arba dėstomus dalykus nušviesdami pozityvistine pažiūra. Studento galvojimą labiau veikė antrieji. Dėstytojų ciniškos pastabos dažniau susilaukdavo klausytojo vidinio pasipriešinimo, atšokdavo nuo jo natūros. Dėstytojų rimtas pozityvistinis nušvietimas įsisunkdavo labiau į klausytojų galvojimą. Būdavo dėl to paradoksų, kad studentas katalikas, išklausęs teisės enciklopedijos kursą, imdavo ginti pozityvistinę teisę, atmesdamas kartu su pozityvistais krikščionių filosofijos pripažįstamą natūralinę teisę.

Tačiau laikas veikė vakarietinių idėjų naudai. Už jas stojo prieauglis, pats tiesiogiai buvojęs vakarų mokyklose ir pasireiškęs antrame nepriklausomybės dešimtmetyje akademiniame gyvenime bei spaudoje. Rytietinė kultūra negalėjo sau prieauglio auginti tiesioginėje Rytų įtakoje. Jis augo daugiau tik iš rytietinių, konkrečiai tariant, sovietinių knygų ir žurnalų. Jie buvo laisvai į Lietuvą leidžiami, bet jie negalėjo atstoti tiesioginio kontakto. Dėl to vakarietinės kaltūros naujoji generacija po pusantros dešimties nepriklausomo gyvenimo metų perėjo į ofenzyvą prieš rytų kultūros, kuri buvo sutapdoma su sovietine kultūra, skelbėjus, kaip prieš svetimybių piršlius, vertybių banalintojus. Aštriausias konfliktas įvyko tarp V. Krėvės leidžiamo žurnalo Literatūros ir J. Keliuočio Naujosios Romuvos 1936-7. Buvo padarytos “paliaubos” V. Krėvei atsilankius ir išsikalbėjus su J. Keliuočiu.

Normalioje eigoje laikas veikė vakarietines kultūros naudai.

*

Kultūra kaip augalas. Persodintas į kitokią dirvą, jis kitaip ir auga. Idėjos, ar iš Rytų ar Vakarų, atneštos į Lietuvos žemę. negali ilgainiui išlikti tokios pat kaip ten iš kur jos buvo atneštos. Jei tauta turi savo! charakterį, ji formuoja tų atneštinių idėjų reiškimąsi pagal savo vidaus struktūrą. Tuo keliu kuriama tautinė kultūra. Iš šio teigimo kyla

TREČIAS KLAUSIMAS:

ar buvo mėginama organizuoti ir kurti tautinę kultūrą, ar buvo galima aptikti tokių tautinės kultūros ženklų, kurie jai būtų būdingi?

Tautinės kultūros problema buvo iškelta pačioje nepriklausomybės pradžioje. Pirmasis visu aštrumu ją svarstė St. Šalkauskis 1919 (Sur le confins de deux mondes). Išeidamas iš Lietuvos geopolitinės padėties ir istorines praeities, iš fakto, kad lietuvių tauta yra riboje tarp dviejų pasaulių, Šalkauskis kalbėjo apie lietuvių tautinį pašaukimą — kurti nuosavą kultūrą sintetinant Rytų ir Vakarų pradus.

Klausimas buvo perankstyvas. Nebuvo pakankamai pribrendę protai. Kritikai Šalkauskio idėjos nesuprato ar suprato ją klaidingai, ir tautinio pašaukimo problema, kaip ją sprendė Šalkauskis, buvo palaidota. Tačiau juo toliau, juo stipriau tautinės kultūros idėja aštrėjo periodinėje spaudoje. Aštrėjo negatyvine prasme. Nebuvo ryškinamas tautinės kultūros uždavinys, tautinės kultūros turinys. Tačiau buvo visom jėgom ginamasi nuo svetimųjų kultūrų antplūdžio.

Įsižiūrėjus jau iš perspektyvos į to laikotarpio kultūrinio gyvenimo reiškinius, galima rasti betgi ženklų, apie kuriuos buvo kalbėjęs Šalkauskis pačioje nepriklausomybės pradžioje dar tik teorijoje. Kūrėjų ar gyvenimo organizatorių kasdieninė intuicija lyg būtų suvokus lietuviškos kultūros kelią. Buvo suvokus pirmą ir pagrindinį dalyką — kad kultūra negali būti kopijuojama; suvokusi ir antrą — kad svetimų kultūrų pradai turi būti panaudoti tautinei kultūrai. Kaikuriuos tos lietuviškos kultūros ženklus galima suvokti visuomeninio, bažnytinio, literatūrinio gyvenimo pavyzdžiuose nepriklausomais metais.

* Akademiniame gyvenime. Studentų organizacijos nebuvo sudarytos nei pagal rusų nei pagal vokiečių pavyzdį. Į nepriklausomybės gyvenimo pabaigą buvo sustiprėjusios vakarietinės vokiškos korporacijos — su špagom, su buršiškom ceremonijom, alučiais. Tačiau tos korporacijos neturėjo vadovaujamosios reikšmės. Didžiosios studentų organizacijos buvo svetimos buršiškom tradicijom. Pagrinde jos buvo visuomeninio charakterio — su visuomeniniais siekimais. Tuo aspektu jos buvo artimesnės rusų studentų draugijom. Tačiau visuomeniniais klausimais lietuvių studentų organizacijos turėjo aiškią konstruktyvią programą. Jos buvo svetimos rusų studentų tokiam dažnam revoliucingumui ar nihilizmui.

*    Bažnyčios praktikoje. Tradicinė lietuvių parapija buvo patriarchališka Santykiai tarp kunigų ir parapiečių buvo kaip tarp vaikų ir labai gerbiamo tėvo, kuris juos lanko ir jais rūpinasi visokiais atvejais. Atkėlus į nepriklausomą Lietuvą Vakarų idėjas ir tempą, parapija virto demokratine organizacija. Kunigas ir titintysis — nuoširdūs bendradarbiai katalikiškoje akcijoje. Koks tai skirtumas, palyginti su Amerikos biurokratine parapija.

*    Literatūroje. Dėmesio verta slinktis laikotarpio eigoje: ankstyvasis simbolizmas, kiek jam atstovavo B. Sruoga, neabejotinai giminiškas rytietiniam Balmontui; naujesnė generacija, kiek jai atstovavo Aistis, artimesnė vakarietiniam simbolizmui. Tačiau nei su vienais nei su kitais lietuviško simbolizmo sutapdyti negalima. Nors vadinamas tuo pačiu vardu, bet lietuviškas kūrinys turi savo atspalvių, kuriuos būdingiausiai išreikštus galima rasti dviejų poetų kūryboje — iš vienos J. Baltrušaičio, iš kitos Putino Mykolaičio.

Jei reikia konkrečiai nurodyti, kurie bruožai šioje lietuviškoje kūryboje išskiria lietuvius, apčiuopiaomiau tai galima patirti beletristikoje ir net dramoj. Ten lablausiai išryškėja du lietuviškai kūrybai bendri bruožai:    (a) visuomeninis interesas, (b) pasisakymas už idealines vertybes. Jie ypačiai išryškėjo, kai Lietuvoje ėmė stiprėti miestas, jau lietuviškas miestas, su miesčioniška, buržuazine kultūra, pakeisdamas kaimo kultūrą. To proceso akivaizdoje intelektualai neliko šalti stebėtojai kaip miestas ir buržuazija ima naikinti kaimą ir jo kultūrą. Aliarmą prieš Lietuvos suburžuazėjimą pakėlė ne tik filosofai ir moralistai (St. Šalkauskis, A. Maceina, vysk. P. Būčys, kun. St. Yla). Beletristai prašneko apoteoze kaimo sveikajai dvasiai ir pasmerkimu miesčionėjimui (pvz. J. Paukštelio Kaimynai). Beletristai, miesčioniją išanalizavę, radę jos pagrinde asmenybės sumenkėjimą, rodė konstruktyvų problemos sprendimą: nepriklausomoje valstybėje nepriklausomas žmogus bus visuomenės išgelbėjimas (J. Grušo Karjeristai). O vakarų mašinizmo dinamika Vydūno Gaisre demaskuota kaip materijos šėlimas, kuriai atsispirti tegali asmenybė, pajėgianti aukotis, kovoti ir žūti dėl aukštesnių principų (Magės pavyzdys). Tų kovos už visuomenini interesą, už žmogų, už idealines vertybes pavyzdžių rieškučiom galima semtis Brazdžionio poezijoje ar F. Kiršos satyrose ir kitur. Reiškiniai literatūrinėje kūryboje labai aiškūs: visuomeninis interesas, kuris yra kontrastas individualistinei autoanalizei: idealinių vertybių branginimas, kuris yra kontrastas abejingumui akivaizdoje gera ir bloga. Tai du reiškiniai, būdingi visoje lietuvių kultūroje per nepriklausomybės laikotarpi, gavę ypatingai dramatinės įtampos nepriklausomybės antrame dešimtmetyje.

*

Kultūros dinamika šia kryptimi buvo nutraukta politinių įvykių — Sovietų agresijos. Objektyvinės kultūros reiškiniai (knygos, žurnalai) buvo sunaikinti ar eliminuoti nuo gyventojų masės. Kultūros veikėjų didžioji dalis buvo sulikviduota ar išgainiota. Tačiau subjektyvinė kultūra, kultūra, nusileidusi per tą, nepriklausomybės laikotarpį į mases pasiliko ilgam ir toliau formavo tautos laikyseną pavergtame krašte.

Pasiliko ji ir tuose, kurie atsidūrė tremtyje, emigracijoje. Iš čia baigiamasis

KETVIRTAS KLAUSIMAS:

ar tremtyje atsidūrusių lietuvių kultūrinė veikla rado atramos nepriklausomos Lietuvos kultūrinėse tradicijose ar nuėjo nauju keliu?

Iš pirmo įspūdžio atsakymas — taip. Tremtis tebėra gyva kultūrinėm idėjom ir tradicijom, išsineštom iš Lietuvos. Kultūros filosofai, idėjų žiburiai, dinamintojai tebėra tie patys, kurie buvo dinaminę Lietuvą savo idėjoms. Tarp jų vyresnės kartos dr. A. Maceina, jaunesnės kartos, bet jau Lietuvoje buvo suspėjęs stoti idėjinio gyvenimo avangarde dr. J. Girnius. Labiau dėmesio verta, kad ir čia išaugusios ir pasireiškusios kartos atstovai yra tų pačių nusiteikimų kaip ir anie Lietuvoje subrendusieji. Amerikoje daktaras V. Vardys, dr. A. Musteikis, daktaras V. Vygantas, Europoje dr. K. J. Čeginskas, eilė vardais čia neminimų, kurių veikla man mažiau pažįstama, yra pasireiškę su tuo pačiu idėjiniu nusiteikimu — dėmesiu visuomeniniam interesui, idealinių vertybių branginimu. Net ir atsitiktiniuose jų raštuose apie metmenis programom galima pastebėti jų pasisakymą už žmogų, gyvenantį įsipareigojimais, vadinas, aukštesnėm vertybėm. Tai kontrastas tam, kas taip populiaru gyvenamojo krašto šūkiui: take it easy.

Jų tarpusavio santykiuose nebėra jau “Rytų” ir “Vakarų” — visi išaugę tamę pat krašte. Gal dėlto nežymu jų tarpe ir tokios aštrios kovos. Tai nauja.

Literatūrinėje kūryboje, gal dėl to, kad daugumas rašytojų yra išaugę nepriklausomoje Lietuvoje, absoliuti dauguma savo tematika ir nuotaikom tęsia nepriklausomos Lietuvos kūrybą. Dėmesio verta net grėsmė sustingti tradicijose, apsilenkiant su pagrindiniu kūrybos reikalavimu — minties ir pergyvenimo dinamika. Tik tarp čia augusios kartos randame pirmų bandymų amerikinės kultūros tradicijoje (plg. A. Landsbergis).

Visuomenėje atkurtos tradicinės iš Lietuvos atsineštos formos: organizacijos, laikraščiai, korporacijos, nors kai kuriom jų naujoj sąlygos neduoda jokio socialiniu pagrindo. Kitas klausimas, ar tose atkurtose formose reiškiasi ir gyva kūrybinė mintis? Daugumu liečiant, atsakymas greičiau būtų — ne, nesistengia į tas formas įlieti naujo kultūrinio turinio. Visuomenė kaip kultūros vartotojas čia atsidūrė kelyje: arba apseina be kultūros, arba jos skonis ima degraduotis į vietinės socialinės aplinkos lygį. Priežastis paprasta — tremtyje, emigracijoje yra mažiau to socialinio klodo, kuris Lietuvoje buvo didžiausia atrama kultūriniam sąjūdžiui. Jo dauguma liko Lietuvoje, nuėjo į miškus, į Sibirą. Čia atsidūręs Lietuvos kultūrtregeris — mokytojas, kuris lig šiol tebėra kultūrinimo, kultūros vartotojų ruošimo avangarde, mušasi kaip žuvis ant ledo, besistengdamas pririšti sparnus tiem, kurie yra pasinešę ne skraidyti, bet plaukyti prosperity vandenyse.

Kai Lietuvos praeityje nutrūko didžioji dalis bajorų, jų vietoje atėjo valstiečiai į gyvenimo priekį. Kai iš valstiečių išaugusios miesčionijos žymi dalis čionai nutruks, į jos vietą, gal būt, ateis jau tikrai Vakarų pasaulio auginta lietuviška karta ir naujais būdais pratęs anas idėjines linksmes iš Lituvos — rūpestį visuomeniniais reikalais; idealinių vertybių branginimą.

Kad kultūrinė dinamika taip laimingai persiristų iš vienos kartos į kitą, svarbu, kad dvasinis palikimas iš Lietuvos būtų nuolat palaikomas idėjos kurstytojų, kelių rodytojų žodžiuose, kad jų žiburys nė vienam momentui nebūtų užgesintas.