Vasario 10 d. žuvę partizanai
Žalgirio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Liogys--Dragūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Guslainis-Ainis.
(Genocido aukų muziejus)
Balsys Jonas-Aidas gimė 1904 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiau Ropydų kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 34-ajai kuopai. 1946 m. kautynėse buvo sužeistas todėl jam miško sąlygomis buvo ties dilbiu amputuota ranka. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaime apylinkėse įrengtame bunkeryje - apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su kuopos vadu J. Liogiu-Dragūnu ir dar trimis bendra žygiais
Gustainis Vincas-Ainis gimė 1925 m. Višakio Rūdoje. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinei. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaimo apylinkėse įrengtame bunkeryje — apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su kuopos vadu J. Liogiu-Dragūnu, skyriaus vadu J. Balsiu-Aidu ir dar dviem bendražygiais
Žemaičiu ir Kęstučio apygardų partizanu susitikimas. Stovi penktas
iš kairės - Vakaru Lietuvos (Jūros) srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas,
septintas - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys Antanas Liesys-ldenas.
(Z. Paulauskaitės kolekcija)
Ivanauskas Vaclovas-Vytenis, Gintautas gimė 1923 m. Batakių miestelyje. LLA narys nuo 1943 m. Partizanas nuo 1945 m., priklausė Lydžio rinktinei. 1948 m. pradžioje buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo nariu, tų pačių metų vasarą - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariu. Po metų, 1949 m. birželio 11-13 d. žuvus V. Gužui-Kardui, tapo srities štabo viršininku, o tų pačių metų rugsėjį, po A. Milaševičiaus-Ruonio žūties - srities vadu. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant LLKS norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. 1950 m. sausio 20 d. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais, jam suteiktas majoro laipsnis. Žuvo 1951 m. vasario 10 d. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu V. Ivanauskui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), o tų pačių metų lapkričio 18 d. dekretu - Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties)
Liogys Juozas-Dragūnas gimė 1926 m. gegužės 2 d. Šakių apskrities Griškabūdžio valsčiaus Šukėtų kaime. Lietuvos vokietis (tikroji pavardė Logies Gustav Josef). Nuo 1948 m. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 34-osios kuopos vadas. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaimo apylinkėse įrengtame bunkeryje — apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su skyriaus vadu J. Balsiu-Aidu, V. Gustainiu-Ainiu ir dar dviem bendražygiais
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1951 m. vasario 10 d. Varnių r. Čepaičių k. (dabar – Telšių r. sav.), dalyvaujant MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviams, buvo vykdoma karinė čekistų operacija. Jos metu aptiktas partizanų bunkeris. Per susišaudymą nukauti Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas, srities štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Stasys Gedvilas-Bedalis ir srities vado adjutantas Šarkauskas. Taip pat žuvo kaimo gyventojas Petras Mušinskas, kuris buvo nusiųstas į klojimą siūlyti partizanams pasiduoti ir nušautas bėgantis kartu su jais.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 216.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities partizanai. Pirmame plane – srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas. Kiti partizanai neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Vasario 10 d. žuvę partizanai
Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas
Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių miestelyje. Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.
Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Šaulių sąjungai, mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.
Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, J. Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.
Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Jaunuolis šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Kai po metų vienus okupantus pakeitė kiti, Vaclovas ir jiems neskubėjo tarnauti, iš pradžių niekur nedirbo. Vokiečiams tokie žmonės kėlė įtarimą, todėl V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos.
Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe vykti kartu ir liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau – mamos tėviškėje Openiškių kaime (Eržvilko vls.). Būtent čia priėmė lemtingąjį gyvenimo sprendimą. Per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jungtinės Kęstučio apygardos (įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.) norminiai dokumentai.
Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo apygardos štabo apsaugos būrio vadu, dalyvavo užpuolant Batakių, Girdžių, Gaurės stribų būstines. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius BDPS pasiuntinius – Juozą Markulį-Erelį ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo nesant svarių įrodymų neleido.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė ir partizanai. 1949 m. spalio 16 d. Iš kairės: Vladas Mišeikis-Tarzanas, srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, srities štabo viršininkas Antanas Liesis-Idenas, Antanas Dovidaitis-Aurimas, neatpažintas partizanas
Skaityti daugiau: Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas
Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanai.
I eilėje iš kairės: Edvardas Vingrys-Justinas, Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
II eilėje iš kairės: Stasys Bareika-Krienas, Vincė Adomonytė-Bareikienė-Kunigaikštytė, Pranas Dirsė-Kraštelis, Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Vladas Jakubonis-Vermachtas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
ADOMONYTĖ-BAREIKIENĖ Vincė, Igno-Krienienė, Kunigaikštytė, gim. Sodeliškių k., Raguvos vls. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanė. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. prie Petro Morkūno sodybos, Taujėnų vnk.
KISIELIUS Antanas, Petro-Sakalas, gim. 1924 m. Žempučių k., Troškūnų vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Traidenio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. 1948 m. vasario 9 d. susisprogdino apsuptoje Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vnk., netoli Andrioniškio mstl.
TYLA Julius, Jono-Šarkis, gim. 1916 m. Rubikių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Žaliosios rinktinės vado pavaduotojas, operatyvinio būrio vadas. Žuvo 1945 m. vasario 9 d. Meškausko sodyboje, Vajė-šių k., Anykščių vls., susidūrimo su NKVD kareiviais metu. Palaikai buvo užkasti Anykščių mst. pakraštyje, slapta perlaidoti Rubikių k. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo nariai.
Iš kairės: Juozas Ališauskas-Klaidas, Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Stasys Ališauskas-Kalinys rengia atsišaukimus.
(Genocido aukų muziejus)
Ališauskas Stasys-Kalinys gimė 1919 m. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Vižaidų kaime kartu su Vytauto rinktinės vadu V. Gavėnu-Vampyru ir štabo nariu Albinu Švedu-Radastu
Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Bronius Juospaitis-Direktorius, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, neatpažintas partizanas. Klūpo Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: Alfonsas Smetona-Žygaudas, neatpažintas, Mykolas Šemežys-Aras, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, Algimanto apygardos vados Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Kisielius-Sakalas, Anlanas Burokas-Mokytojas, Vytautas Zakaras ir Antanas Žilys-Žaibas.
Apie 1947-1948 m. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Kisielius Antanas-Sakalas gimė 1924 m. Troškūnų valsčiaus Žem-pučių kaime. Algimanto apygardos Lakštučio, Traidenio būrių partizanas, Algimanto apygardos štabo narys, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. Žuvo 1948 m. vasario 9 d. — apsupus priešams, susisprogdino Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje netoli Andrioniškio
Vytautas Vitalius Gavėnas - Vampyras, Granitas
Vytautas Vitalius Gavėnas gimė 1922 m. balandžio 22 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Ožkasvilių k. ūkininkų šeimoje. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1940 m. pabaigos dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje, turėjo slapyvardį Rambynas.
1941 m. gegužės mėn. organizaciniais reikalais išvyko į Vokietiją. Grįžtant sovietinių pasieniečių buvo suimtas. Kalintas Marijampolės kalėjime. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui buvo išlaisvintas Birželio sukilėlių ir dirbo Vyriausiajame Lietuvos ginkluotųjų pajėgų, vėliau – Lietuvos aktyvistų fronto štabe. 1942–1943 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje ekonominėje prekybos mokykloje, bet dėl antinacinės veiklos mokslą turėjo nutraukti.
1944 m. V. V. Gavėnas ėmė telkti Marijampolės aps. Ožkasvilių, Valavičių, Širvydų ir kitų kaimų vyrus partizaninei kovai. 1944 m. vasarą iš partizanų būrių suformavo Vytauto rinktinę ir jai vadovavo. 1945 m. birželio 25 d., žuvus broliui Vladui ir dar dviem partizanams, slapta suorganizavo jų laidotuves, dalyvavo gedulingose pamaldose ir prisiekė kovoti iki pergalės arba mirties.
Skaityti daugiau: Vytautas Vitalius Gavėnas - Vampyras, Granitas
Juodgirio mūšis
1945 m. vasario 9 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Juodgirio miške NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 2-osios kuopos kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Tikslaus Šarūno rinktinės partizanų skaičiaus ir jų stovyklos vietos enkavėdistai nežinojo, todėl buvo apsuptas visas miškas nuo Ukmergės–Panevėžio plento į rytus. Ypač stipria kulkosvaidžių ugnimi atkirsti sparnai šiaurėje ir pietuose.
Kareiviai stengėsi partizanus išstumti į pamiškėje esančias pelkes, kur apkasuose jų laukė pasala. Mūšyje dalyvavo apie 400 kareivių. Juodgirio puolimas prasidėjo 8 val. ir truko 3 val. be aiškios kurios nors pusės persvaros. Partizanai traukėsi prisidengdami Ukmergės aps. Traupio vls. Klaibūnų ir Mickūniškių kaimuose buvusiomis sodybomis. Kareiviai jas sudegino (12 pastatų). Antano Slučkos-Šarūno ir Antano Žilio-Žaibo vadovaujami partizanų būriai pralaužė kareivių apsupties žiedą ir per šiaurinį sparną pasitraukė į Troškūnų mišką.
Kautynėse žuvo 22 partizanai. Iš jų žinomi: Šarūno būrio partizanai Stasys Kilda-Savanoris, Bronius Stalnionis-Arimantas, Stasys Stalnionis-Žalvaris, Povilas Šakėnas-Bijūnas ir Albinas Valeika-Utenis; Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanai Alfonsas Grimža-Gluosnis ir Kazimieras Grimža-Kulka; Antano Jagėlos-Ąžuolo būrio partizanai Edvardas Augulis, Kostas Butėnas, Karolis Kadžionis, Antanas Mackevičius, Anicetas Paurazas ir Napalys Žemaitis; Žaibo būrio partizanas Stasys Jurkevičius. Tai pat partizanai Albinas Rutkauskas-Perkūnas ir Augustinas Šablevičius-Jovaras.
Mūšyje žuvo ir 20 enkavėdistų.
Vasario 6 d. žuvę partizanai
1951 m. vasario 6 d. Veisiejų r. (dabar – Lazdijų r. sav.) Bestraigiškės miške, Paserninkų k. apylinkėse, dalyvaujant MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko 2-ojo bataliono kareiviams, buvo vykdoma karinė čekistų operacija. Jos metu bunkeryje nusišovė Dainavos apygardos vado pavaduotojas žvalgybai, apygardos teismo pirmininkas ir Šarūno rinktinės vadas Juozas Jurelionis-Sakalas, rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos 3-iojo būrio vadas Pranciškus Ajauskas-Vanagėlis, šio būrio skyriaus vadas Pranas Celevičius-Berželis, partizanai Vacys Pledys-Slapukas, Antanas Vailenis-Tėvas, Vytautas Vaivada-Garsas ir Juozas Žilionis-Strazdas.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Lazdijų r. Šlavantų mstl. Dalis palaikų buvo sumesti į pelkę, kita dalis – į šulinius.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 77.
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai. Iš kairės: 3-iojo būrio vadas Pranciškus Ajauskas-Vanagėlis, šio būrio skyriaus vadas Pranas Celevičius-Berželis, Antanas Majauskas-Pabėgėlis, Vytautas Vaivada-Garsas, Vytautas Kalvinskas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas Juozas Jurelionis-Sakalas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų |
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanai. Iš kairės: Juozas Volungevičius-Papartis, neatpažintas partizanas, rinktinės vadas Juozas Gegužis-Diemedis ir 3-iojo būrio skyriaus vadas Pranas Celevičius-Berželis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų |
Kryžius, koplytėlė ir kryželis medžiuose 1951 m. vasario 6 d. šioje vietoje įrengtame bunkeryje MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko 2-ojo bataliono kareivių vykdytos karinės čekistų operacijos metu žuvusių Dainavos apygardos vado pavaduotojo žvalgybai, apygardos teismo pirmininko ir Šarūno rinktinės vado J. Jurelionio-Sakalo, rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos 3-iojo būrio vado Pranciškaus Ajausko-Vanagėlio, šio būrio skyriaus vado Prano Celevičiaus-Berželio, partizanų Vacio Pledžio-Slapuko, Antano Vailenio-Tėvo, Vytauto Vaivados-Garso ir Juozo Žilionio-Strazdo atminimui. Buvusio bunkerio duobės, kryžiaus, koplytėlės ir kryželio medžiuose vaizdas. Lazdijų r. Veisiejų miškų urėdijos Leipalingio girininkijos Bestraigiškės miško 5 kvart. 17 sklypas. Atidengimo data ir autorius nežinomi. R. Trimonienės nuotr., 2005 m.
Skaityti daugiau: Vasario 6 d. žuvę partizanai
Vasario 3-4-5 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
BLAUZDYS Antanas, Petro-Konkurentas, gim. 1921 m. Alukėnų k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio, vėliau Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1950 m. vasario 5 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Kazimieras Paškevičius-Don Žuanas ir Kazys Naudžiūnas-Kęstutis
KAZIMIERAS PAŠKEVIČIUS - DON ŽUANAS 1921-1947 02 04
Partizanus 1947 m. vasario 4 dieną, saulei leidžiantis, mūsų kaimo laukuose apsupo NKVD kariuomenė su tanketėmis, gerai ginkluota. Jie žuvo penkiese, keliems pasisekė pabėgti. Mano broliui peršovė kojas, sako, jis bandė nusišauti, bet neįstengė. Sunkiai sužeistą vežė į Žiežmarius vežime, užkrovę šovinių dėžėmis. Mirė pakeliui. Penkis lavonus išmetė Žiežmarių miestelio aikštėje, ten, be mano brolio, buvo Kazys Naudžiūnas iš Strėvininkų. Daboklėje buvusius areštuotuosius privertė lavonus pakrauti į roges. Nuvežė prie miestelio žydų kapų ir sumetė į krūvą. Jų rankos buvo surištos spygliuota viela. Lavonus užmetė sniegu, tik pavasarį palaikų likučius užkasė.
Zavistinavičius Albinas, Jono - Pikuolis iš Darsūniškio, g. 1928 10 15, ž. 1947 02 03 Kovaičių apyl.Gataveckas Antanas, Petro - Svajūnas iš Sevelionių k.Kalvių apyl., g. 1920 m., ž. 1947 02 04 Krasnasėlio k., būrio vadas.
Jakubauskas Adomas - Vėjelis iš Šnipelių k. Kalvių apyl., g. 1923 m., ž. 1947 02 04 Pavuolių k.
Urbonaitis Vytautas, Martyno - Statkus iš Kamajų valsč., g. 1922 12, ž. 1947 02 04 Krasnasėlio k.
https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm
Skaityti daugiau: Vasario 3-4-5 d. žuvę partizanai
Staniškis Sergijus-Litas, Viltis
Dainavos ir Tauro apygardų partizanų susitikimas.
Stovi iš kairės: Vaclovas Voveris-Žaibas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, neatpažintas,
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Sergijus Staniškis-Litas ir Jonas Kučinskas-Spyruoklis.
Klūpo (dešinėje) Motiejus Jaruševičius-Lakštingala. Kiti neatpažinti. 1948 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)
Staniškis Sergijus-Litas, Viltis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Marijampolės apskrities Padovinio valsčiaus Geležinių kaime. Baigė Kauno karo mokyklą, dalyvavo Klaipėdos sukilime. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto Paliose. Čia subūrė pirmuosius partizanus ir jiems vadovavo Palių kautynėse 1945 m. vasarą. 1945 m. buvo A, vėliau Dainavos apygardos vadas. 1946-ųjų sausį susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms, buvo įkurta Pietų Lietuvos sritis. S. Staniškis vadovavo šios srities štabui. 1947 m. rugsėjį buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku, tų pačių metų gruodį - Dzūkų rinktinės vadu. 1949 m. gegužės 19 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į vyriausiąją vadovybę, tapo LLKS tarybos nariu. 1950 m. sausio 19 d. iš A. Ramanausko-Vanago perėmė Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado pareigas, kurias ėjo iki žūties. Nuo 1950 m. birželio pagal LLKS statutą skyrė ir tvirtino apygardų vadus. Iki 1952 m. vasaros dar kontroliavo padėtį srityje, per Tauro apygardą palaikė ryšius su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadovybe, gaudavo korespondenciją iš LLKS vadovybės. 1952 m. sausio 29 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas paskyrė S. Staniškį savo antruoju pavaduotoju. Vėliau dėl MGB agentų veiklos nutrūko ryšiai ne tik su LLKS vadovybe, bet ir srities viduje. 1953 m. vasario 3 d. okupantų kariams apsupus bunkerį Prienų šile ties Neravų kaimu ir pareikalavus pasiduoti, S. Staniškis sunaikino dokumentus, ryšių aparatūrą ir gyvas nepasidavė - nusišovė. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu S. Staniškiui-Litui suteiktas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas (po mirties)
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Sergijus Staniškis gimė 1900 m. vasario 10 d. Marijampolės aps. Padovinio vls. Geležinių k. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė Liudvinavo pradžios mokyklą, keturias Marijampolės gimnazijos klases. 1920 m. spalio 25 d. priimtas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo eiliniu Karo mokykloje, nuo 1921 m. kovo 9 d. – 12-ajame pėstininkų Kauno pulke. 1921 m. lapkričio 12 d. priimtas į Karo mokyklą. 1923 m. sausio 9–20 d. būdamas kariūnas dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo apdovanotas medaliu, kurį gavo Karo mokyklos baigimo (1923 m. spalio 15 d.) proga. Baigus mokyklą jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Paskirtas 2-ojo ulonų pulko 4-ojo eskadrono Vilkaviškyje jaunesniuoju karininku. Gabus karininkas sparčiai kilo tarnybos laiptais. 1928 m. vasario 16 d. pakeltas į vyr. leitenantus. 1935 m. spalio 15 d. perkeltas į 1-ąjį husarų pulką, dislokuotą Kaune, 4-ojo eskadrono vadu. Tų pačių metų lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus. Mėgo jį bičiuliai ir valdiniai, nepeikė viršininkai.
Jurgis Urbonas -Lakštutis
Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas, apygardos leidinių redaktorius, partizanų poetas Jurgis Urbonas - Lakštutis. Žuvo 1948 m. vasario 2 d. A. Šimėno asmeninis archyvas
https://partizanai.org/failai/html/algimanto-apygarda.htm
1948 m. vasario 2 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Paandrioniškio k. Duobulės vnk. žuvo Algimanto apygardos vado pavaduotojas Jurgis Urbonas-Lakštutis.
Jurgis Urbonas gimė 1923 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Niūronių k. ūkininkų Juozo Urbono ir Onos Adamonytės-Urbonienės šeimoje.
Gyveno Utenos aps. Anykščių vls. Stakių k. Mokėsi Anykščių progimnazijoje, Utenos gimnazijoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Nuo 1943 m. Utenos aps. Anykščių vls. Niūronių k. pradžios mokyklos mokytojas. Kartu su kaimo vaikais keliaudavo po apylinkes, tvarkydavo kaimų kapines.
1944 m. vasarą kartu su broliais Antanu ir Justinu slapstėsi nuo mobilizacijos į sovietų armiją. Netrukus tapo brolio Antano Urbono-Dragūno būrio partizanu ir pasirinko Lakštučio slapyvardį. 1945 m. vasario mėn. NKVD kariuomenei išblaškius Dragūno būrį ir nukovus pirmuosius devynis Anykščių krašto partizanus, tarp jų ir brolį Antaną, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei ir 1946 m. jos pagrindu įkūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrį, tapo jo vadu. Nuo 1946 m. vasaros iki 1947 m. taip pat ėjo Šventosios organizacinio sektoriaus, buriančio partizanų ryšininkus ir rėmėjus, vado pareigas. 1946–1947 m. buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos vadas.
Skaityti daugiau: Jurgis Urbonas -Lakštutis
Vasario 1-2 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai apie 1947—1948 m.
I eilėje iš kairės: Albinas Milčiukas-Tigras, Juozas Šilaika-Šviedrys, Liuda Kaminskaitė-Kuosa, Juozas Valonis-Merkys.
II eilėje iš kairės: Jonas Darela-Dieduška, Jonas Butkus-Karklas, Antanas Karvelis-Vachmistras, Simonas Dailidėnas-Vėtyklė, Petras Šakėnas-Šauksmas.
III eilėje iš kairės: Aleksas Velanis-Tigras, Jonas Dagelis-Gintaras, Antanas Jogėla-Ąžuolas,Vytautas Jonelis-Vilkas, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Anicetas Simanonis-Sigitas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
ŠAKĖNAS Petras, Antano-Šauksmas, gim. Girelės k., Traupio vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. vasario 2 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Iš kairės į dešinę:
1) Tigras- Feliksas Žindžius, Žalgirio rinktinės vadas. Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų km. Jankų valse. Šakių apskr.
2) Riešutas- Aleksandras Povilaitis, Žalgirio rinktinės Šturmo tėvonijos 1 grandies vadas. Žuvo 1950 11 24, Jančių km. Lekėčių valse. Šakių apskr.
3) Rūta- Bronė Valytė. Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1949 11 11 bunkeryje Agurkiškės miške, Lukšių valsč. Šakių apskr.
4) Dūmas- Pranas Bastys. Žalgirio rinktinės Ūkio dalies viršininkas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj.
5) Galvojama kad tai Vaidilutė- Stasė Mačiūtaitė, Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1950 02 06, Pūdimų km. Lukšių valsč. Šakių apskr.
6) Saidokas, Karijotas- Viktoras Vitkauskas, Tauro apygardos vadas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj
7) Žilvitis- Petras Vengraitis. Tauro apygardos štabo pareigūnas. Paimtas į nelaisvę 1950 05 20. Altoniškių km. Kauno raj., miško bunkeryje. 1952 02 21 nuteistas mirties bausme ir 1952 06 20 sušaudytas.
https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-12-1994.pdf
Viktoras Vitkauskas- Saidokas
Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas, gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.
1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.
1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias.
Sausio 25 d. žuvę partizanai
1949 m. sausio 25 d. Panevėžio aps. Smilgių vls. Padaugyvenės k. (dabar – Radviliškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu gyventojo Antano Meškausko sodyboje aptiktas Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės štabo bunkeris. Per susišaudymą žuvo 7 jame slėpęsi kovotojai: rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria, jo asmens sargybinis Mečislovas Baltramiejūnas-Tadas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Brazauskas-Žaibas ir partizanai Ona Brazauskaitė-Vaikutis, Juozas Montvilas-Apuokas, Petras Paluckas-Žukas, Kazimieras Venclovas-Dėdė.
Žuvusiųjų palaikai niekinti ir užkasti Šeduvoje (Radviliškio r.). Prasidėjus Atgimimui rasti ir palaidoti naujosiose Šeduvos mstl. kapinėse.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas. V., 2010, LGGRTC, p. 114, 274.
Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria. 1948 m. lapkričio 22 d. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
PETRAS MASIULAITIS-VIRPŠA, GIRIA
1912 09 08-1949 01 25
Petras Masiulaitis gimė 1912 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Užuožerių k. Silvestro Masiulaičio ir Anelės Labanauskaitės-Masiulaitienės šeimoje. Dirbo Šiaulių aps. Radviliškio vis. veikusiose Linkaičių artilerijos dirbtuvėse. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Mėgo staliaus darbus. Pats pasigamino smuiką ir mandoliną. Užuožerių k. krepšinio komandos kapitonas.
Antrojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu.
Žaliosios rinktinės partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1948 m. balandžio 22 d. Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės vadas. Pasak liudininkų, buvo griežtas, tačiau partizanaudamas suorganizavo ansamblį, Užuožerių k. jaunųjų partizanų būrį.
1999 m. birželio 24 d. jam (kaip P. Masilaičiui) pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. gegužės 12 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).
Skaityti daugiau: Sausio 25 d. žuvę partizanai
Sausio 24 d. žuvę partizanai
Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis, ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44). (L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Milkintas Stanislovas-Riteris gimė 1921 m. sausio 14 d. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Liepos būrio vadas. Žuvo 1950 m. sausio 24 d. Milžuvėnų kaime kartu su bendražygiu A. Šliažu. Kūnai buvo išniekinti Nemakščiuose
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Jurgis Kučinskas - Apuokas gimė 1924 m. Kalvarijos valsčiaus Rūdelės kaime. Kaip papasakojo Danutė Miškinytė -Rimavičienė, šeimoje jis augo vienas. Kai 1945 metais tvėrėsi Ąžuolo kuopa - išėjo į partizanus, nors galėjo pasidaryti dokumentus. Tėvas pasakė: “Eik, sūnau, ir kovok už Tėvynę.” Deja, kovojo neilgai. 1946 m. sausio 24 d. žuvo Rudelės kaime pas Vinicką. Kartu su juo buvę Vincas Šiupšinskas ir Jonas Vinickas - Pilypas buvo suimti. Rusai su stribais, supdami Vinicko sodybą, matė, kad partizanai subėgo į klojimą. Ilgai nelaukdami, klojimą padegė. Apuokas šoko iš liepsnojančio kluono ir bėgo tėviškės link. Tai matė jo tėvai, tuo metu buvę pas kaimyną Ignatavičių. Bėgantis buvo sunkiai sužeistas į šoną. Dar kiek pabėgėjo ir sukniubo. Tėvą ištiko insultas - paraližavo, atėmė kalbą... Po poros mėnesių jis mirė.
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Pranas Petronis-Alksnis, Viešintų vls., Laičių k., Traidenio b. Ž.1949 01 24.
https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
VALANČIŪNAS BRONIUS - Kerštas, g.1926 m. Tirmūnų k., Leliūnų vls. Partizanaut išėjo, kai nušovė čekistai jo brolį Mykolą: norėjo atkeršyti priešui. Žuvo Nolėnų kaime 1949 01 24.
https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Buteikis Vytautas, Stasio, Pinavijos brolis, g. 1924 Obelių k., Deltuvos vlsč., gyv. Šalnų k., Taujėnų vlsč. 1944-1945 Šalnų pradinės mokyklos mokytojas. B rinktinės Pakalnio grupės partizanas slapukas, spausdino ir daugino atsišaukimus. Suimtas 1945 06 25, Karo tribunolo 1946 02 15 nuteistas 8 m. lagerio. Kalėjo Nachodkos lageryje, Primorjės kr. Žuvo (mirė) 1947 01 24 Čiukotkos lageryje, Magadano sr.
https://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm
Pukinskas Aloyzas, 1928-1948 01 24;
Prišmontas Alfonsas-Bėglys, 1919-1948 01 24;
https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-24-1998.pdf
Sausio 23 d. žuvę partizanai
Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiutė, šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Kleiba Mykolas-Dagys gimė 1927 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d.
Vainoraitė Aniceta-Severiutė gimė 1928 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanė. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su broliu Zigmantu ir M. Kleiba-Dagiu
Vainoras Zigmantas gimė 1931 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. 1949 m. įstojo į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų gretas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su seserimi Aniceta-Severiute ir M. Kleiba-Dagiu
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Dar tragiškesnis Dzūkijos partizanų ryšininkės Monikos Plytnikaitės-Turskienės likimas. 1951 01 23 suimant bandė nusišauti, bet nesėkmingai kulka sužeidė galvą, bet žaizda nebuvo mirtina. Paguldyta į Alytaus ligoninę atgavusi sąmonę drąsioji partizanė įvykdė priesaiką iki galo. Kai sargyba nusisuko, ji suvalgė termometrą ir mirė.
https://partizanai.org/failai/html/lietuvos_partizanai.htm
Skaityti daugiau: Sausio 23 d. žuvę partizanai
Jonas Savičius – Uranas
Jonas Savičius, Antano g.1926m. spalio 27d. Marijampolės vlsč., Naujamiesčio k.
1946m. suėmus brolį Kazimierą, Jonas išvažiavo į Kauną ir ten pasisekė įstoti mokytis amatų mokykloje, bet ir ten pradėjo jį sekti, todėl teko grįžti į Marijampolę ir 1947m. pabaigoj, gal spalio mėnesį įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54 kuopos l būrį.
Gerai atsimenu, kai vieną 1947m. rudenio vėlų vakarą, pas mus užėjo 4 partizanai Vienas nepažystamas. Gintaras pristatė: Jonas Žukauskas – Uranas. Atėjom pasitikti ir vedamės į būrį. Naujokas buvo liūdnas, mažai kalbėjo, sakė, kad jo brolis suimtas, o artimieji ištremti 1946 vasario 18 d. Motina tuoj tremtyje mirė. Pavakarieniavę vyrai išėjo. Uranas labai slėpė savo pavardę. Jis buvo ne Žukauskas, o Jonas Savičius.
Žuvo 1948 01 23 vakarą Geležinių k. ties Žolynais. Kazimieras grįžęs iš lagerių brolio nerado. Išeidamas Uranas kovoti už Tėvynės laisvę parašė artimiesiems į Sibirą laišką, kuriame rašo, kad kitos išeities nėra ir jis perima (išeina partizanaut) brolio Kazimiero tarnybą. Slapyvardį pasirinko, taip pat, brolio Uranas.
Sausio 21-22 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanai 1947 m. vasarą. Sėdi iš kairės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Mykolas Kairys-Naujakurys, Juozas Vasylius-Dainius. Stovi iš kairės: neatpažintas, Albertas Apšėga-Raišys, Teofilis Gudas-Eskimas, Petras Apšėga-Vilkas (VŽM)
GREIČIŪNAS Vytautas-Daktaras, gim. 1915 m. Grauželiškių k., Kupiškio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21d. Vidugirių miške netoli Sineliškių k, Kupiškio vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Užrašas kitoje pusėje: „Kelionė per klampiojo Šepeto. 1947 m."
Iš dešinės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Albinas Milčiukas-Tigras, Antanas Musteikis-Kiškis, neatpažintas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas. (Genocido aukų muziejus)
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Musteikis Antanas-Kiškis gimė 1913 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus Lukošiškio kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Algimanto apygardos V. Greičiūno-Daktaro vadovaujamam būriui. Žuvo 1949 m. sausio 21d. kartu su būrio vadu V. Greičiūnu-Daktaru Kupiškio valsčiaus Vidugirių miške. Kūnai buvo išniekinti Kupiškio aikštėje
Vaičekauskas Juozas-Kovarnis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21 d.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)
Gimimo vietovė: Kadrėnų kaimas (Ukmergės r.)
Tėvai: Vaclovas Svarinskas 1893 – 1973-12-25 ir Apolonija Petronytė Svarinskienė 1900 -1977-01-22.
Religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Alf. Svarinskas buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas 1927m. ir sesuo Janina Svarinskaitė Pupkienė 1934m.
1932-1936 mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Antano Smetonos gimnazijoje Ukmergėje įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tęsė ją seminarijoje. 1942 – 1946 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje, kaip planingą laisvės kovą. Būdamas seminarijoje palaikė ryšį su partizanų vadais Šarūnu ir Siklu.
1946 m. pavasarį Alf. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl išėjo pas partizanus ir pasirinko Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanams spauda ir medikamentais. 1946 gruodžio 21 dieną jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus. Pirmą kartą - karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“ - KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus beteisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Dirbo įvairius sunkius fizinius darbus. Lengvesni: naktinis sargas ir keletą metų med. Felčeris, bet atviros džiovos korpusuose.
Skaityti daugiau: Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)
Pažintis, kuri neužmirštama
Pirmą kartą su kun. Alfonsu Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo Igliaukos parapijos bažnyčioje. Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną. Kadangi mano vyras su A. Svarinsku buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko. Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje. Kunigas kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais, senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo kalinys Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto įkalbėjo jį eiti į sandėlį, o ten griežtu tonu įsakė, atsikalbinėjančiai sandėlininkei, kad pakeistų veltinius. Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė, Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.
Abezės koncentracijos stovyklos veikė nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai . Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose. Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug inteligentų iš Lietuvos. Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.
Jonas Semaška - Liepa, Rikis
Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio aps. Ramygalos vls. Naujadvario k. 1928 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs 1930 m., įgijo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 7-ą kuopą. 1934 m. J. Semaškai suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o po metų, 1935 m., jis paskirtas kuopos vadu. 1937 m. jam suteiktas kapitono laipsnis ir paskirtas 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 3-iojo bataliono vadu. 1936 m. J. Semaška vedė Eleną Dambrauskaitę. Po dvejų metų jie susilaukė sūnaus Alvydo Domininko.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą pradėta likviduoti Lietuvos kariuomenė. Rugpjūčio 30 d. ji reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kurį sudarė 179-oji ir 184-oji divizijos. J. Semaška paskiriamas 179-osios divizijos 234-osios šaulių pulko kuopos vadu. Šį procesą ir tuo metu tarp Lietuvos karininkų tvyrojusią nuotaiką J. Semaška aprašė dienoraštyje: „Nuo pirmųjų dienų bolševikai fiziškai ir moraliai griovė Lietuvos kariuomenę. Generalinio štabo, divizijų ir pulkų vadai nušalinti nuo pareigų, kariuomenė performuota. Atsirado iki šiol negirdėti neregėti kariuomenėje „politrukai“, kurie pradėjo totalinį karininkijos sekimą, verbavo silpnesnės valios karius, versdami juos šnipinėti savo bendražygius, viršininkus, tarnybos bičiulius. Ne vienas atvejis, kai karininkas, numatęs beviltišką Lietuvos padėtį, neišlaikęs bolševikų spaudimo ir pažeminimo, nusišovė. Kai kuriuos aukštesnius karininkus „išsiuntė“ į neaiškios paskirties kursus.“
NKVD mėgino verbuoti J. Semašką, tačiau jis atsisakė: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis – karininko kasdieninė palydovė ir kategoriškai atsisakiau.“ Nujausdamas gresiantį susidorojimą 1941 m. gegužės 15 d. išėjo atostogų ir į dalinį nebegrįžo – pradėjo slapstytis.
1941 m. birželio mėn. Lietuvą okupavę naciai pradėjo formuoti Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Dalis 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei buvusių Lietuvos karininkų ir kareivių stojo į šiuos dalinius, manydami, jog naciai leidžia atkurti Lietuvos kariuomenę. 1941 m. rugpjūčio mėn. J. Semaška įstojo į Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Jis buvo paskirtas 4-ojo apsaugos bataliono (nuo 1942 m. vasario – 7-asis batalionas) kuopos vadu. Tačiau naciai suformavo batalionus ne dėl to, kad atkurtų Lietuvos kariuomenę, o tam, kad įgyvendintų savo tikslus. Apsaugos batalionas, kuriame tarnavo J. Semaška, buvo išsiųstas į Rytų frontą.
1945 m. gegužės 9 d. kapituliavus nacistinei Vokietijai J. Semaška slapstydamasis sugrįžo į Lietuvą. Čia užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais ir įsitraukė į partizaninę veiklą, pasirinko slapyvardį Liepa. 1945 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu. 1945 m. spalio pradžioje netoli Varnių vykusiame LLA Žemaičių legiono vadų susirinkime buvo išrinktas šio legiono vadu.
Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai
1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims rinktinių vadams. Du Vytautas Gavėnas - Vampyras ir Algimantas Matusevičius - Neptūnas - Vytauto rinktinės.
LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo. Nuo 1951m. vasario šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio. Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis - Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas. Ąžuolo tėvūnijos vadas - Algimantas Rutkauskas – Miškinis; Kęstučio - Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais sudarė agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais. Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu Skirgaila - Albinu Naviku nuvyko į susitikimą Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną Bieliauską. Čia aptariant susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB. Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus į savo artimiausių draugų Kęstučio tėvūnijos partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo Bronius Bobina – Patrimpas, Pranas Ruseckas – Drugys, Jonas Misiukevičius – Arūnas, Gintautas Navickas - Dudutis, Benius Gataveckas- Verpetas.
Skaityti daugiau: Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai
Daugiau įrašų...
- 1949 m. sausio 20 d. žūtis
- KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS
- Sausio 18-19 d. žuvę partizanai
- Sausio 17 d. žuvę partizanai
- Antanas Bakšys-Klajūnas
- Sausio 16 d. žuvę partizanai
- Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys
- Sausio 14-15 d. žuvę partizanai
- 1991 m. Sausio 13 d. žuvę
- Sausio 11-12-13 d. žuvę partizanai