Prisikėlimo apygarda

Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys"   2018 balandžio 17 d. 

Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 

Apygardos įkūrimas

Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.

1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.

1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.

1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.

Kėdainių apskrityje veikusi Povilo Lukšio rinktinė po MGB provokacijų buvo pakrikusi. Siekiant pagerinti padėtį, 1948 m. kovo 5 d. jos vadu paskirtas JKA Savanorio rinktinės vadas Povilas Morkūnas-Drakas. Jis ėmėsi sudaryti stiprius partizanų rajonus, bandė įvesti karišką tvarką. Rinktinė pavadinta Maironio vardu. Ši formuotė balandžio 29 d. taip pat buvo prijungta prie Prisikėlimo apygardos. Tuo pačiu metu buvo panaikinta Atžalyno rinktinė, jos kovotojai (Kovo rajonas) įtraukti į Lietuvos žaliosios rinktinės sudėtį. P. Bartkus keliavo susipažinti su dar viena JKA formuote – Voverės rinktine. Jos ribos ėjo nuo Šiaulių apskrities šiaurinės dalies iki Latvijos sienos, vakaruose ją skyrė Ventos upė, rytuose – Joniškio apskrities rytinė siena. Rinktinei vadovavo Pranas Muningis-Žvelgaitis. Voverės rinktinė taip pat buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardą. 1948 m. birželį jos pavadinimas pakeistas į Kunigaikščio Žvelgaičio.

Be šių apygardos organizavimo darbų, buvusiems Kęstučio apygardos pareigūnams buvo iškeltas dar vienas uždavinys – per Prisikėlimo apygardą dėl jos patogios geografinės padėties palaikyti ryšius su kitomis Lietuvos partizanų apygardomis. Taip pat Šiaulių-Radviliškio apylinkėse buvo numatyta įkurdinti iš Kęstučio apygardos atvyksiančią partizanų vadovybę. Liepos mėnesį J. Žemaitis jau buvo Dukto miške, savo artimą bendražygį P. Bartkų paskyrė VLKSO (Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija) štabo organizacinio skyriaus viršininku. Prisikėlimo apygardos vadu buvo paskirtas L. Grigonis-Danys, štabo viršininku – B. Liesys-Naktis.

Rinktinės

Po minėtų pokyčių Prisikėlimo apygardoje veikė trys rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio, Lietuvos žalioji ir Maironio. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė Nuo 1947 m. rugpjūčio šiai formuotei vadovavo gabus organizatorius, žagarietis P. Muningis-Žvelgaitis. Kadangi šios rinktinės partizanai prieglobstį ne kartą rasdavo Latvijos teritorijos miškuose, ji buvo įpareigota užmegzti ryšius su Latvijos partizanų vadovybe. Pasirodo, Latvijoje vieningos pogrindžio vadovybės nebuvo, tad joniškiečiai ryšius palaikydavo tik su atskirais latvių partizanų būriais. 1948 m. rinktinėje buvo suformuoti trys partizanų rajonai, 1949 m. pakeisti į tėvūnijas – Partizano Tautvydo (rinktinės įkūrėjo ltn. Martyno Kliausiaus-Tautvydo garbei), Simono Daukanto ir Juozapavičiaus. Partizano Tautvydo tėvūnija veikė Linkuvos, Ziniūnų, Joniškio, Kriukų, Žeimelio, Pašvitinio valsčiuose. Jai vadovavo Stasys Bunga-Jūra. Ši tėvūnija labai nukentėjo nuo MGB vidaus agentų – buvusių partizanų Kazio Našliūno-Senio (agento Katino), Kazio Šakmano-Patrono (agento Jorgėlos) ir jo brolio Juozo (agento Kuisio). Partizano Tautvydo tėvūnija gyvavo iki 1951 m. rudens.

Simono Daukanto tėvūnijos partizanai veikė Akmenės, Kruopių, Papilės valsčiuose ir dalyje Kuršėnų valsčiaus. Jai priklausė Vinkšnos ir Plechavičiaus būriai. Tėvūnijai vadovavo Antanas Jokubauskas-Perkūnas, kurį laiką šias pareigas ėjo Steponas Erstikis-Patašonas. 1950 m. Vinkšnos būrys įsitraukė į Juozapavičiaus tėvūniją, o likę kiti Plechavičiaus būrio partizanai – į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabą.

Aktyviausia ir ilgiausiai išsilaikiusi buvo Juozapavičiaus tėvūnija, veikė ji miškingoje teritorijoje: Žagarės, Gruzdžių, Skaistgirio ir Kruopių valsčiuose. Kurį laiką jai vadovavo Algirdas Trinka-Algis, o nuo 1951 m. gegužės mėnesio S. Erstikis-Patašonas. 1952 m. tėvūnija pradėjo leisti savo spaudą „Partizanų šūviams aidint“, vieną iš paskutiniųjų periodinių partizanų leidinių.

1949 m. rugpjūčio pabaigoje Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai ruošėsi sąskrydžiui. MVD kariuomenė šukavo Skaistgirio valsčiaus miškus, rugpjūčio 27 d. per įnirtingas kautynes žuvo 5 partizanai, vienas iš jų – rinktinės štabo viršininkas Kostas Adeikis-Lokys, o sužeistas vadas P. Muningis-Žvelgaitis kovos brolių buvo išneštas iš apsupties. Po trijų dienų, gangrenavus rankai, jis nusišovė. Priešmirtiniame laiške Žvelgaitis rašė: „<…> sužeista mano ranka gangrenavo, vaistai nebepadės… Kovotojams linkiu sėkmingos tolesnės kovos. Tegul bus prakeikta amerikoniškoji demokratija, padedanti naikinti taikingas tautas“.

Paskui rinktinėje keitėsi vadovybė: Petrą Ulčiną-Uošvį (jis kartu su J. Žemaičiu-Vytautu buvo tarnavęs 2-ajame artilerijos pulke) pakeitė mokytojas Kazys Mikėnas-Gegužis.

1950 m. rugpjūčio mėnesį buvo reorganizuotas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas, jos vadu tapo buvęs Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės štabo pareigūnas Boleslovas Kriščiūnas-Klajūnas, mat jau nusilpusios Lietuvos žaliosios rinktinės Kovo tėvūnija lapkričio mėnesį buvo priskirta Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinei.

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. Ketvirtas iš kairės – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Fotografuota 1947 arba 1948 m.

1951–1952 m. žiemą rinktinės štabas įsikūrė Šiaulių rajono Gulbino miške, kur aukštumoje partizanai buvo išsikasę bunkerį. Čia nuo gruodžio jie daugino spaudą, ruošė štabo dokumentus. Šią vietą apytikriai žinojo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas Petras Bielskis-Aras, kuris jau buvo įkliuvęs į MGB spąstus. P. Bielskis (MGB agentas Leonas) padėjo kareiviams aptikti rinktinės štabo bunkerį Gulbino miške, kur 1952 m. kovo 19 d. per susirėmimą žuvo rinktinės vadas B. Kriščiūnas-Klajūnas ir du pareigūnai – Izidorius Miškūnas-Barzda ir Stasys Šepkus-Šernas, dar dviem partizanams iš apsupties pavyko pasprukti. Taip buvo sunaikintas paskutinis Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas.

Netipinis Lietuvos partizaninio karo kontekste agento smogiko P. Bielskio likimas – pasirodo, išdavysčių virtinę galima ir nutraukti. Kartą per agentų smogikų susitikimą su Šatrijos rinktinės Dubysos tėvūnijos vadu Jonu Jankausku-Audroniu P. Bielskis atsargiai pranešė, kad su juo esantys tariamieji partizanai yra MGB agentai smogikai. Partizanai nušovė emgėbistus, o P. Bielskiui, karo lauko teismo nuosprendžiu, įvykdė mirties bausmę.

Lietuvos žalioji rinktinė

1948-aisiais Lietuvos žalioji rinktinė, priklausydama Prisikėlimo apygardai, atgimė, nes nuo patirtų MGB smūgių ji (anksčiau vadinosi Žaliąja rinktine) atsigauti pradėjo tik 1947-aisiais. Tais metais rytinė jos dalis buvo priskirta Algimanto apygardai, o vakarinėje dalyje veikę partizanų daliniai, vadovaujami Juozo Skačkausko-Strauso, palaikė ryšius su JKA. Būtent ši, vakarinė, dalis buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardą, kurioje veikė kaip gerai organizuota partizanų struktūra.

1948 m. balandį Lietuvos žalioji rinktinė buvo suskirstyta į tris rajonus: Trispalvės (veiklos teritorija į vakarus nuo Radviliškio), Alkos (veiklos teritorija į pietus nuo Radviliškio-Panevėžio geležinkelio) ir Saulės (veiklos teritorija į šiaurę nuo Radviliškio-Panevėžio geležinkelio). Liepos mėnesį prie rinktinės buvo prijungtas Kovo rajonas (partizanų būriai veikę Pakruojo, Lygumų, Stačiūnų ir Meškuičių valsčiuose). Dėl to reikėjo pertvarkyti Trakų (buvęs Saulės) ir Kalno (buvęs Alkos) rajonų ribas. Šie pakeitimai buvo priimti per rinktinės vadovybės posėdį, kuriame dalyvavo buvusio Trispalvės rajono štabo narys radviliškietis Juozas Rudžionis-Alksnis, Čemberlenas. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo į partizanų gretas infiltruotas MGB agentas Obelinskas. MGB agento Obelinsko įsiskverbimas į Lietuvos žaliosios rinktinės vadovybę sudavė rinktinei mirtiną smūgį. Dėl J. Rudžionio patikimumo rinktinės vadovybėje net kilo nesutarimų, dėl to turėjo atsistatydinti suabejojęs J. Rudžionio patikimumu rinktinės štabo viršininkas Leonas Gylys-Agnieška, prieš tai pats jį rekomendavęs partizanams.

Lietuvos žaliosios rinktinės veikimo teritorijoje, Mažuolių, Liaudiškių, Radvilonių miškuose, ne kartą buvo įsikūrę Prisikėlimo apygardos štabai. 1948 m. rugpjūčio pradžioje Radvilonių miške buvo planuojamos partizanų vyriausiojo vado Jono Žemaičio-Vytauto susitikimas su Rytų Lietuvos partizanų srities atstovais. Čia, rinktinės partizanų stovykloje, J. Žemaitis-Vytautas gyveno porą savaičių. Jis atkreipė dėmesį į partizaną J. Rudžionį ir ėmėsi saugumo priemonių, kad pastarasis nežinotų grįžimo iš susitikimo datos. Dėl J. Rudžionio elgesio J. Žemaitis perspėjo Lietuvos žaliosios rinktinės vadą P. Masilaitį-Virpšą. Deja rinktinės vadas į perspėjimą neatkreipė reikiamo dėmesio. Ir tai buvo lemtinga: J. Rudžioniui-Obelinskui įdavus, 1949 m. sausio 25 d. MGB kareiviai apsupo Lietuvos žaliosios rinktinės štabo bunkerį Smilgių valsčiaus Padutnuvio vienkiemyje. Kautynėse žuvo pats rinktinės vadas Virpša ir dar šeši partizanai. Po P. Masilaičio-Virpšos žūties rinktinei laikinai vadovavo pats J. Rudžionis-Čemberlenas. Šis partizanų junginys buvo metodiškai naikinamas, kol patys partizanai, perpratę emgėbistų provokacinius žaidimus, pagaliau atsitokėjo. 1949 m. balandžio 11 d. Prisikėlimo apygardos karo lauko teismas už akių J. Rudžionį nuteisė mirties bausme. Tačiau jis toliau tęsė savo išdavikišką veiklą MGB specialiojoje grupėje ir, deja, nepakartojo P. Bielskio, agento Leono, pasirinkimo.

1949 m. vasarą dvi Lietuvos žaliosios rinktinės tėvūnijos (tais metais rajonai buvo pakeisti tėvūnijomis) jau buvo gerokai nukraujavusios. Mažiausiai nukentėjo Kovo tėvūnija, kuri vėliau (1950 m. lapkritį) buvo prijungta prie Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės. Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnas Vytautas Šniuolis-Svajūnas rašė: „L[ietuvos] Ž[alioji] R[i]n[ktinė] nukentėjo fatališkai <…> senosios L[ietuvos] Ž[aliosios] teliko keliolika išblaškytų P[artizanų].“ Jau 1950 m. rinktinės vadovybei trūko pareigūnų, o 1951-ųjų kovą buvo suimti paskutinieji partizanai. Tais pačiais metais Radviliškyje, siekiant įbauginti vietinius gyventojus, įvyko viešas parodomasis Sovietų Sąjungos karinio tribunolo teismo posėdis, kurio metu mirties bausme buvo nuteisti vieni iš paskutiniųjų Lietuvos žaliosios rinktinės partizanų: Pranas Razgaitis-Sauleika ir Jonas Rimaitis-Garnys. 1951 m. rinktinė jau buvo sunaikinta, likę partizanų būriai buvo priskirti Maironio rinktinei.

Maironio rinktinė

Kaip Lietuvos žalioji, taip ir ši rinktinė 1946 m. patyrė didžiulių nuostolių. Atsigauti ji pradėjo tik 1948 m., kai rinktinės vadu buvo paskirtas P. Morkūnas-Drakas, o ji pati buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Rinktinėje prasidėjo pertvarka: iš anksčiau vadintos Povilo Lukšio rinktinės keturių rajonų buvo sukurtas vienas stiprus Kudirkos rajonas ir du koviniai būriai. Kudirkos junginiui vadovavo patyręs partizanas Juozas Paliūnas-Mindaugas.

Maironio rinktinei tekdavo ypatingų užduočių, pvz., jos veiklos teritorijoje vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, čia nuolat įsikurdavo apygardos štabas. Tam reikėjo atitinkamos apsaugos ir partizaninės veiklos reglamentavimo. 1949 m. Prisikėlimo apygardos vadovybė, po partizanų vadų suvažiavimo padaugėjus leidžiamų vyriausiosios vadovybės nutarimų, įpareigojo rinktinę dauginti apygardos periodinį leidinį „Prisikėlimo ugnis“, Maironio rinktinės štabe buvo atspausdinta per 1 000 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos egzempliorių.

Nuolat vyko aukštesnių pareigūnų rotacija. Dėl Prisikėlimo apygardos vadovybės keitimosi Maironio rinktinės pareigūnai taip pat buvo paskirti į aukštesnes pareigas. Apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis ir B. Liesis-Naktis 1949 m. liepos mėnesį paskirti į Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę. Maironio rinktinės vadas P. Morkūnas-Rimantas tapo apygardos vadu, todėl nuo rugpjūčio 1 d. Maironio rinktinei vadovavo J. Paliūnas-Rytas. Pastarojo įsakymu rinktinėje buvo sudarytos trys tėvūnijos: Mindaugo (vadas Kostas Kudokas-Diemedis, 1950 m. perkeltas į Prisikėlimo apygardos vadovybę), Kęstučio (vadas Romas Vaitkevičius-Radvila) ir Birutės (vadas Aleksas Meškauskas-Daunys). 1951 m. sausį Birutės tėvūnija prijungta prie Kęstučio, kuriai vadovavo Antanas Kvedaras-Vytenis. Taip pat suformuotas Jaunučio būrys (vadas Romualdas Šukys-Jogaila), jam buvo paskirtas ypatingas vaidmuo – saugoti Maironio rinktinės štabą.

Maironio rinktinės partizanai. Maironio rinktinės vadui Juozui Paliūnui-Rytui raportuoja Mindaugo tėvūnijos Nemuno būrio vadas Viktoras Bakanauskas -Vytautas. Pirmoje rikiuotės eilėje iš kairės antras – Stasys Satkus-Vytenis, ketvirtas – Jonas Mockevičius-Vygaudas. Fotografuota 1949 m. vasarą.

1950–1951 m. žiema buvo ypatinga Birutės tėvūnijos partizanams, nes jos veikimo plotuose (Dotnuvos-Kėdai-nių-Ariogalos rajonų sandūroje) žiemojo J. Žemaitis-Vytautas. Kitas Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės narys Juozas Šibaila žiemą buvo apsistojęs bunkeriuose, įrengtuose Mindaugo tėvūnijos plotuose Tytuvėnų rajone. 1950 m. gruodžio pabaigoje buvo suimtas Lukšio būrio vadas Jonas Mockevičius-Vygaudas. Jis palaikė ryšį tarp J. Žemaičio-Vytauto ir Maironio rinktinės vado J. Paliūno-Ryto. Suimtas partizanas po kankinimų davė MGB parodymus apie kovos draugus, jam žinomus ryšių punktus. Vėliau, visiškai palūžęs, tapo agentu smogiku. Apie Vygaudo ir čekistų bendradarbiavimą pasakojo Lukšio būrio partizanas Antanas Staškevičius: 
„Šeimininkas atidarė duris ir įleido Vygaudą su trimis man nepažįstamais vyrais. Visi pasibučiavom, Vygaudas supažindino visus, pristatė: Lapė, Jovaras, trečio slapyvardžio nebepamenu. Supratau, kad tai Lapės (Pranciškaus Prūsaičio – aut. past.) būrio vyrai. Uniformuoti, su lietuviškais ženklais ant rankovių. Pasakė, kad dar keli laukia lauke. Vygaudas ėmė raginti, kad iš tų namų reikia kuo greičiau išeiti. Ir mes išėjome. Pasitraukėme į Paliepių pusę. Paėjome nuo sodybos apie du šimtus metrų, man kilo įtarimas, kodėl Vygaudas eina greta manęs, o anie šeši ar aštuoni seka mums už nugaros. Eidamas Vygaudas vis klausinėjo apie pusbrolį Joną Stoškų-Skrajūną. Anie taip pat šneka apie tai, kaip gerai būtų susitikti ir dviese vaikščioti. Aš jiems aiškinu, kad nežinau, kur tas pusbrolis, be to, mačiau jį gal prieš pusę metų. Taip bekalbant kaip griebė man už rankų tie, kurie ėjo iš paskos, viela surišo rankas, nusekė nuo diržo granatą, nutraukė nuo pečių šautuvą. <…> Atsivarė jie mane netoli Paliepių. Matau – ant kelio stovi automobilis GAZ-66. Privedė prie šito automobilio, įkėlė į kėbulą. Kartu įlipo Vygaudas ir visi čekistai.“

Emgėbistai, ieškodami Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės, siautėjo Maironio rinktinės veikimo teritorijoje: šukavo Betygalos, Pernaravos, Josvainių, Grinkiškio valsčių miškus. Didžiulis MGB dėmesys buvo sutelktas ir į pačią Maironio rinktinę – kovai prieš ją buvo sukurtos dvi čekistinės-karinės grupės. Dėl to nukentėjo rinktinės partizanai, bet J. Žemaičio-Vytauto susekti nepavyko.

1951 m. Maironio rinktinėje liko tik dvi tėvūnijos – Mindaugo ir Birutės. Mindaugo tėvūnijai vadovavo Vytau-tas Sankauskas-Daukantas. 1951 m. birželį P. Morkūnas paskiriamas Jūros srities vadu. Prisikėlimo apygardai nuo rugpjūčio 1 d. vadovauja J. Paliūnas-Rytas. Maironio rinktinės vadu paskiriamas V. Sankauskas-Daukantas. Kilus nesutarimams tarp Lukšio būrio vado Alberto Stoškaus-Dainoto ir V. Sankausko-Daukanto, pastarasis buvo atleistas iš pareigų ir paskirtas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadu. Deja, pakeliui į naująją vietą 1952 m. gegužės mėnesį jis žuvo. 1952 m. vasarį Maironio rinktinei buvo grąžintas ankstesnis Povilo Lukšio pavadinimas. Po V. Sankausko žūties rinktinei laikinai vadovavo Viktoras Šniuolis-Vytvytis.

Vyriausioji partizanų vadovybė Prisikėlimo apygardoje

Dėl Prisikėlimo apygardos patogios strateginės padėties buvo nuspręsta, kad į ją tikslinga persikelti VLKSO vadovui J. Žemaičiui. 1948 m. liepos pabaigoje jis atkeliavo į Šiaulių apskrities Dukto mišką, susitiko su savo bendražygiu P. Bartkumi, paskyrė jį savo pavaduotoju. Naujas Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis rūpinosi, kad apygardos štabo bunkeriai būtų įkurti keliose vietose, netoli vienas kito, Dukto miško prieigose, vietos gyventojų sodybose. Vasarą J. Žemaitis gyveno miško stovyklose, judėjo svarbiais reikalais apygardos teritorijoje, susitikinėjo su partizanų sričių ryšininkėmis. 1948 m. spalį į Dukto mišką atvyko Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris ir Didžiosios Kovos apygardos štabo narys Juozas Šibaila-Merainis. Jie tarėsi, kaip parengti naujus statutus ir atkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. J. Žemaitis ruošė svarbiausius programinius vieningos partizanų organizacijos dokumentus. Prisikėlimo apygardos štabo vyrai bei štabo apsaugos būrio kovotojai turėjo užtikrinti vadovybės apsaugą bei ryšius su kitomis apygardomis.

Bet ypatingą dėmesį į Prisikėlimo apygardą ėmė kreipti ir MGB. 1948 m. pabaigoje buvo suimtos jos ryšininkės: radviliškietė Marija Mikšaitė-Babūnė (palaikė ryšį tarp Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos) ir Eleonora Grigalavičiūtė-Vida (palaikė ryšį su Vakarų Lietuvos sritimi). Po šių ryšininkių suėmimo tapo nesaugu. Rytų Lietu-vos srities vadas J. Kimštas, lydimas Prisikėlimo apygardos ryšių įgaliotinės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, iškeliavo į savo veiklos vietas Rytų Aukštaitijoje. J. Žemaitis laikėsi Šiaulių valsčiaus Einoraičių kaime. Čia jis žiemojo kartu su P. Bartkumi. Prisikėlimo apygardos teritorijoje liko ir Rytų Lietuvos partizanų įgaliotinis J. Šibaila-Merainis.

1948 m. spalio mėnesį Prisikėlimo apygardos štabas jau buvo įsikūręs Radviliškio apskrities Grinkiškio valsčiaus Mėnaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje. Jame, be apygardos vadovybės, L. Grigonio, B. Liesio, gyveno vado adjutantas Lau-rynas Mingėlas-Džiugas, štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Techninio skyriaus darbuotojas Viktoras Šniuolis-Girėnas.

1949 m. vasario pradžioje į Radviliškio apylinkes atvyko vadai iš Pietų Lietuvos partizanų srities – Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas. J. Žemaitis, gavęs Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio pranešimą apie svečių atvykimą, nutarė pats su jais susitikti. Ilgai lauktas susitikimas įvyko vasario 6 d. Jaugėlų kaime. Paskui buvo persikelta į apygardos štabo bunkerį Mėnaičių kaime. Čia vasario 10–20 d. įvyko Lietuvos partizanų vadų posėdžiai, istorijoje žinomi, kaip visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo aštuoni visiems Lietuvos regionams atstovaujantys partizanų vadai: J. Žemaitis-Vytautas, P. Bartkus-Žadgaila, J. Šibaila-Merainis, A. Ramanauskas-Vanagas, A. Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas ir du Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnai – L. Grigonis-Užpalis ir B. Liesys-Naktis.

Jau pirmame posėdyje vasario 10 d. buvo pakeistas organizacijos pavadinimas: ji buvo pavadinta LLKS. LLKS šūkiu buvo pasirinkta lotyniška sentencija ede, quod debes – atiduok, ką privalai. Ji buvo papildyta vienu žodžiu, išreiškiančiu laisvės kovos esmę: „Atiduok Tėvynei, ką privalai.“

Tolesni posėdžiai jau vadinosi LLKS Tarybos posėdžiais. Per suvažiavimą buvo apsvarstyta daugybė pasipriešinimo judėjimui svarbių klausimų: patvirtinti pagrindiniai kariniai dokumentai – statutai, LLKS sukūrimo direktyviniai dokumentai, aptarta vadovybės struktūra, buvo patvirtinta partizanų sričių sistema ir kt.

Artėjant vasario 16-ajai, J. Žemaitis, A. Ramanauskas, J. Šibaila ir L. Grigo-nis parengė politinės LLKS deklaracijos projektą. Deklaracija laidavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Aukščiausiu tautos politiniu organu okupacijos metu ji pripažino Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę. 1949 m. vasario 16 d. deklaracija buvo priimta.

Po suvažiavimo pirmiausia Prisikėlimo apygardoje buvo pradėti įgyvendinti LLKS priimti nutarimai; taip pat apygarda buvo atsakinga ir už dokumentų, supažindinančių su suvažiavimo nutarimais, sklaidą. J. Žemaitis-Vytautas Prisikėlimo apygardos teritorijoje buvo iki 1949 m. vasaros. Tada LLKS Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila, padedamas B. Liesio ir L. Mingėlo, dirbo Prisikėlimo apygardos štabavietėje Mumšelio miške (Šiaulėnų vlsč.), vėliau persikėlė į Sajų sodybą Balandiškio kaime (Grinkiškio vlsč.). J. Šibailos adjutantu buvo paskirtas Viktoras Šniuolis-Girėnas.

Prisikėlimo apygardos pareigūnai buvo paskirti eiti pareigas Lietuvos partizanų vyriausioje vadovybėje – 1949 m. liepos 31 d. L. Grigonis-Užpalis buvo paskirtas LLKS prezidiumo pirmininko J. Žemaičio pavaduotoju, B. Liesys-Naktis – Visuomeninės dalies Tautinio skyriaus viršininku. Tad keitėsi vadai ir Prisikėlimo apygardoje: vadu tapo P. Morkūnas-Rimantas, štabo viršininku – Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Organizacinio skyriaus viršininku – K. Mikėnas-Gegužis (mokytojas, atkeltas iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės), Ūkio skyriaus – Kazys Laužikas-Ragas, adjutantu liko L. Mingėlas-Džiugas.

Vyriausiosios vadovybės buvimas apygardos teritorijoje nuolat traukė MGB dėmesį. Per apygardą buvo palaikomi labai svarbūs ryšiai su kitomis partizanų sritimis. 1950 m. birželį buvo suimta Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė Marytė Pranevičiūtė-Vaiva. Per pirminius tardymus ji parodymų nedavė, todėl MGB panaudojo kameros agentus ir surengė kvotą per agentūrinę kombinaciją (vežant suimtąjį į kitą vietą, pakeliui suvaidinama išlaisvinimo operacija, kuriai vadovauja tariami partizanai, t. y. persirengę emgėbistai). Po kelių tokių provokacijų M. Pranevičiūtė MGB nurodė Prisikėlimo apygardos vado L. Grigonio-Užpalio bunkerio vietą Ariogalos rajone, Daugėliškių miške. Ten 1950 m. liepos 22 d. po pasipriešinimo žuvo L. Grigonis-Užpalis ir keturi Maironio rinktinės partizanai.

1950–1951 m. Maironio rinktinės teritorijoje žiemojo J. Žemaitis ir LLKS Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila. J. Žemaitį saugojo jauni Birutės tėvūnijos partizanai: broliai Kvedarai, Vytautas Baranauskas, Kazys Karašauskas, Alfonsas Urbonas. 1951 m. kovo mėnesį Pilsupių kaime (Dotnuvos r.) J. Žemaitis, lydimas partizano V. Baranausko-Dantės, netikėtai susidūrė su rusų kareiviais. Partizanai sėkmingai pasitraukė, bet paliko rogėse maišą su dokumentais. Čekistai, išsinagrinėję juos, pradėjo siautėti Maironio rinktinėje. Darėsi pavojinga. 1951 m. vasarą J. Žemaitis-Vytautas galutinai persikėlė į Kęstučio apygardą.

Prisikėlimo apygardos spauda

„Lietuvi, jei turi galimybę gauti sąjūdžio spaudos, nepamiršk savo brolio, kuriuo pasitiki ir kuriam sąjūdžio spauda neprieinama. Pats perskaitęs ir jam pasiūlyk – tai bus didi dovana. Ieškok būdų įteikti, kad pats nenukentėtum, sąjūdžio spaudos abejojantiems mūsų tautos ateitimi tautiečiams.“ („Prisikėlimo ugnis“. 1952, nr. 2 (23))

Tik sukūrus Prisikėlimo apygardą ir jos štabą, vykstant pertvarkoms rinktinėse, stigo partizaninio judėjimo sielos – spaudos. Juo labiau kad apygardoje dirbo partizanai – žodžio meistrai P. Bartkus, V. Šniuolis, B. Liesys.

1948 m. birželio 1 d. išėjo periodinio laikraščio „Prisikėlimo ugnis“ pirmasis numeris. Parengtas jis buvo apygardos štabe, tuo laiku įsikūrusiame Dukto miške. 1948-aisiais prisikėlimiečiai išleido devynis numerius, tiražai siekė kelis šimtus egzempliorių. Kitais metais apygarda parengė jau mažiau laikraščio numerių – tik keturis.

Dauginami jie buvo pačių partizanų pasigamintu rotatoriumi. Leidinys būdavo paruošiamas štabo pareigūnų, jie rašydavo vedamuosius straipsnius apie anų dienų aktualijas, klausydamiesi užsienio radijo stočių parengdavo tarptautines naujienas. Prisikėlimiečiai kritikavo okupacinę bolševikų valdžią, naująją tvarką, kuri ardė įprastą lietuvių gyvenimo supratimą, ypač pasisakė prieš kolchozus. Laisvoji spauda puoselėjo savąsias tautines vertybes.

Didesnioji dalis straipsnių nepasirašyta, autorius galima atpažinti tik iš rašymo stiliaus. Eiliuotos kūrybos autoriai nurodyti: P. Bartkus-poetas Alkupėnas, Br. Liesys-poetas Ėglis, Vyt. Šniuolis-poetas Vytenis ir kt. Tai – žinomi partizanai.

Paruoštą numerį apygardos štabe daugindavo Maironio rinktinė. Kiekviena Prisikėlimo apygardos rinktinė turėjo apygardos štabui sumokėti 500 rublių mokestį spaudos reikalams. Maironio rinktinės vadovybė buvo susirūpinusi tokio mokesčio mažinimu, jai tekdavo spręsti ir iškilusias spaudos dauginimo problemas. Jos pareigūnas 1948 m. spalio 5 d. laiške Prisikėlimo apygardos vadui rašė: „Pageidaujame, kad spaudos medžiagą sutiktumėte pristatyti į mūsų R[yšių] P[unktą] ranka arba mašinėle rašytą <…>. Kaip gavome praeitą kartą P[risikėlimo] U[gnį] nr. 5, teko pusė dienos skaityti, kol suvedėme galą su galu. Tokiu būdu galime padauginti spaudą su iškraipymais.“

Po 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo spaudos ir LLKS priimtų nutarimų sklaida darėsi vis svarbesnė. Prisikėlimiečiai daugino ir platino svarbiausius suvažiavimo priimtus dokumentus. Lietuvos partizanų apygardų štabuose buvo įkurta Visuomeninė dalis, atsakinga už spaudą ir žinių jai rinkimą.

Partizanai spaudą rengė, daugino sudėtingomis sąlygomis: laikinose miško stovyklose, ankštuose bunkeriuose. Stigo elementarių spaudos leidybos priemonių, nepakako rašančių, galinčių apibendrinti informaciją partizanų, todėl padėjo talkininkai, bičiuliai. Jie platino spaudą, rašė į ją, parūpindavo popieriaus, rašymo ir dauginimo priemonių, aukojo pinigų.

Nuo 1951 m. laikraštis „Prisikėlimo ugnis“ pradėtas leisti iškiliuoju tipografiniu būdu, dėl to padidėjo leidinio tiražas, pasikeitė formatas, pagerėjo kokybė, bet apygardos štabe ypač trūko intelektinių pajėgų.

Paskutinis apygardos vadas

J. Paliūnas-Rytas 1951 m. sausio mėnesį Jūros srities vadui guodėsi: „Nors ir vienas, bet spaudą leidžiu“.

Be periodinio laikraščio „Prisikėlimo ugnis“, 1949 m. sausį išėjo „Neperiodinis Prisikėlimo apygardos P[artizanų] IR O[rganizacinio] S[ektoriaus]N[arių] biuletenis“, skirtas partizanams ir ryšininkams. Ypač pažymėtinas Maironio rinktinės būstinėje 1948–1949 m. parengtas dainų ir eilėraščių rinkinys „Kovos keliu žengiant“. 1950 m. jis buvo išleistas pakartotinai. Vienas iš šio leidinio redaktorių buvo P. Morkūnas-Rimantas. LLKS vadovybė jo nuopelnus už minėto rinkinio ir maldyno „Rūpintojėlis“ išleidimą ypač vertino. Apygardoje buvo išleista ir kitų neperiodinių leidinių (J. Paliūno-Ryto prisiminimai „Partizano keliu“ ir kt.).

Apygardos rinktinėse buvo mėginama savarankiškai leisti periodinę spaudą. 1949 m. Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnija leido laikraštį „Kova dėl laisvės“, 1952 m. vasario, kovo mėnesiais rinktinės štabas parengė du „Mano gimtinė“ numerius. Panašių bandymų būta ir Lietuvos žaliojoje rinktinėje. 1952 m. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnija išleido pirmąjį „Partizanų šūviams aidint“ numerį. Laikraštis ėjo 1952–1955 m., pasirodė 19 numerių (Prisikėlimo apygarda jau buvo išformuota). Redaktoriais buvo tėvūnijos vadas S. Erstikis-Linguonėlis ir Konstantinas Liuberskis-Rinvydas. 1956–1957 m. likęs vienas K. Liuberskis-Rinvydas leido jo tęsinį „Partizanų šūvių aidas“. Tai buvo vėliausias Lietuvos partizanų periodinis leidinys.

Paskutinieji Prisikėlimo apygardos partizanai

Po 1949 m. partizanų gretos retėjo. Periodiškai Lietuvą nusiaubdavo trėmimų į Sibirą bangos, okupacinė sovietų valdžia vis labiau įsigalėjo, ji kūrė kolchozus, griovė vienkiemius, organizavo ginkluotų aktyvistų grupes, taip mažėjo patikimų rėmėjų kaimuose, o partizanams vis sunkiau buvo išgyventi. Kuo toliau, tuo labiau spaudimą partizanams didino MGB, kuri, nepajėgdama laisvės kovotojų nugalėti atviroje kovoje, vis dažniau pasitelkdavo klastą – partizanų uniformomis persirengusių agentų smogikų provokacijas.

1951 m. Prisikėlimo apygardoje keitėsi vadovybė – nuo 1951 m. rugpjūčio 1 d. apy-gardai vadovavo J. Paliūnas-Rytas. Naujasis apygardos vadas štabo viršininku paskyrė neseniai į partizanų gretas įstojusį Augus-tą Bagdoną-Šarūną, Visuomeninės dalies viršininku – Vytautą Meškuotį-Lazdyną, štabo Aprūpinimo skyriaus viršininku ir ryšių įga-liotiniu – Pranciškų Prūsaitį-Lapę. Tačiau jau lapkritį A. Bagdonas, V. Meškuotis ir P. Prūsaits pateko į apsuptį, pasitraukti pavyko tik P. Prūsaičiui, kiti štabo pareigūnai žuvo.

1951 m. rudenį apygardoje dar kovojo apie 60 partizanų. LLKS Visuomeninės dalies viršininko J. Šibailos-Merainio 1951 m. gruodžio 10 d. rašte padėtis apygardoje apibūdinta taip: „Šio padalinio drausmė yra gera, išlaikytas vadų autoritetas, partizanai vadus gerbia. Apygardos teritorijoje deramai atliekama organizacinė veikla. K[unigaikščio] Ž[velgaičio] ir Ma[ironio] rinktinių veikimo teritorijoje vadovavimas ir partizanų gretos yra reikiamo lygio.“

Nors jau buvo partizaninio karo saulėlydis, tačiau Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinėje Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo, Kovo ir Audros būriuose dar buvo nemažai kovotojų. Į šias tėvūnijas neįsisuko vidaus agentai K. Našliūnas-agentas Katinas, broliai Juozas ir Kazys Šakmanai (agentai Kuisis ir Patronas). Partizanai tausojo jėgas, bandė išsilaikyti, palaikė ryšius su apygardos štabu, platino spaudą.

Vis tik 1953 m. kovo 23 d. žuvo paskutinieji Audros būrio partizanai, aptikti Smilgių kaime (Šiaulių r.) įrengtame bunkeryje. Bunkerio vietą emgėbistams parodė šeimininkės dukra – pati atidarė liuką, įšoko į slėptuvę ir nusišovė kartu su 4 partizanais. Tą patį mėnesį Žagarės rajono Domeikių kaime žuvo Juozapavičiaus tėvūnijos štabo viršininkas A. Trinka-Algis ir dar 2 partizanai.

Greitai tėvūnijoje liko gyvi tik trys partizanai: jos vadas S. Erstikis-Patašonas, Visuomeninės dalies viršininkas K. Liuberskis-Žvainys ir 1954 m. prie jų prisijungęs Julius Adomaitis-Erdvilas. Trijulė aktyvių veiksmų prieš sovietų pareigūnus nesiėmė, pagrindinis jų tikslas buvo leisti partizanų spaudą, kuri „tautoje keltų moralinį ir tautinį susipratimą“. („Partizanų šūviams aidint“, 1952 m., Nr. 1) Štai kaip J. Adomaitis savo dienoraštyje aprašo kasdienybę miške:
„Liepos 19 d. pradėjome spausdinti leidžiamo laikraščio protokolą. Liepos 19 d. spausdinome protokolą. Patašonas rašė, aš diktavau, o Žvainys dėstė kalkę su popieriumi ir tvarkė išspausdintus lapus. Liepos 21 d. pabaigėme rašyti protokolą, surūšiavome į knygutes ir susitvarkę po pietų pradėjome palengva eiti per mišką į palaukę ir vakare – į kaimą prie maisto. Sutemus išėjome į J[urdaičių] km., bet maisto negavome ir grįžtame atgal į mišką. Įlindę į kvartalą, susikūrėme ugnį ir sumigome.“

1955 m. rugsėjį minėti partizanai Laumakių k. (Šiaulių r.) atėjo pas rėmėją (saugumo agentą) pasiimti sutaisytos rašomosios mašinėlės. Šis „pavaišino“ užnuodytais blynais. J. Adomaitis-Erdvilas, suvalgęs tik vieną blynelį ir mažiau apsvaigęs nuo specialių preparatų, sugebėjo išvilkti Patašoną ir Žvainį iš pavojingos vietos. „Apnuodyti, suvis neskirdami tikrovės nuo netiesos, mirtinai prisikankinę, apnuoginti ir beginkliai keturias paras buvome burliokų vaikomi, bet nei vienas nepakliuvome į jų baisias daugelio nekaltų žmonių krauju sukruvintas rankas...“ – vėliau rašė K. Liuberskis. („Partizanų šūvių aidas“, 1956 m., Nr. 1).

Po šio įvykio 1955–1959 m. S. Erstikis, stipriai susižeidęs į galvą, slapstėsi Šiaulių ir Akmenės rajonų kaimuose. Manoma, kad S. Erstikis mirė praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje. 1958 m. rugsėjį MGB agentai smogikai nušovė J. Adomaitį-Erdvilą. K. Liuberskis 1956–1957 m. slapstėsi pas rėmėjus Ilgos vienkiemyje (Latvija) ir leido „Partizanų šūvių aidą“; iki 1958 m. lankė netoli Skaistgirio gyvenusią ryšininkę Kleopą Džiugytę-Živilę. Vėliau dingo iš KGB akiračio. Abiems – S. Erstikiui ir K. Liuberskiui – buvo paskelbta sąjunginė paieška. Akmenės rajono Liepkalnio kaimo senbuviai liudija, kad 1969 m. K. Liuberskis apsilankė pas šiame kaime gyvenusį giminaitį: buvo išvargęs, prašėsi pagalbos. Vietos gyventojui pranešus milicijai apie jo pasirodymą, pastarųjų ir buvo nužudytas.

2006 m. ir 2010 m. partizano palaikų paieškos buvo bevaisės.

1952 m. gegužę Vakarų Lietuvos partizanų srities vadovybės sprendimu Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta. Apygardos vadas J. Paliūnas-Rytas liko vadovauti Povilo Lukšio rinktinei, štabo nariais tapo Leonas Juška-Kariūnas ir P. Prūsaitis-Lapė. 1952 m. J. Paliūnas dar leido „Prisikėlimo ugnį“, nors jam trūko pagalbininkų, smarkiai prastėjo sveikata (partizanavo nuo 1944-ųjų, sveikatai atsiliepė sužeidimai, sunkūs ir pavojingi kovos metai alino širdį).

Paminklas prisikėlimo apygardos partizanams Šeduvoje. (Skulptorius Romanas Kazlauskas, architektai – Arūnas Eduardas Paslaitis ir Viktorija Paslaitytė.)

Atsargiam ir patyrusiam partizanui

J. Paliūnui MGB sugebėjo pakišti agentą mediką Vytautą Remeiką-Čestnyj. 1952 m. liepą pastarasis buvo priimtas į partizanus ir laukė tinkamos progos atlikti MGB užduotis. Rugsėjo pabaigoje jam pavyko P. Prūsaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną „pavaišinti“ specialiaisiais preparatais apnuodytu hemotogenu. Tik savo šeimininkams iš MGB apie tai pranešti nespėjo – Lapė, supratęs, kas įvyko, V. Remeiką nušovė. Abu bandyti apnuodyti partizanai pasislėpė. Vietos gyventoja Ona Smulskienė per tardymą parodė, kad ji pirma pamatė klojime nušautą partizaną (agentą Čestnyj – aut. past.) ir prasitarė savo vyrui. Šis nuėjo pažiūrėti ir rado nedidelį buteliuką su tamsiai rudu skysčiu. Pamanęs, kokį gerą vyną geria partizanai, iš buteliuko išgėrė keletą gurkšnių. Jam pasidarė bloga, išmiegojo visą parą, o prabudęs negalėjo atsikelti.

Emgėbistams greitai pavyko suimti L. Jušką-Kariūną. Šis, anot MGB protokolų, „po ilgo priešinimosi“ prasitarė apie štabo bunkerį, kuriame buvo likęs J. Paliūnas-Rytas. Slėptuvė buvo įrengta Padotnuvio kaime (Dotnuvos r.), Juozo Krutkio sodybos tvarte. 1952 m. spalio 1 d. čekistai apsupo bunkerį, kuriame, supratęs, kad išsigelbėjimo nėra, nusišovė paskutinis Prisikėlimo apygardos vadas.

1953 m. kovą buvo suimti paskutiniai Povilo Lukšio rinktinės partizanai V. Šniuolis-Vytvytis ir Juozas Valantinas-Granitas. Kitą dieną po jų suėmimo žuvo Povilo Lukšio rinktinės štabo viršininkas L. Mingėlas-Džiugas.

Liko gyvas tik P. Prūsaitis-Lapė. Po bandymo apnuodyti jis ryšio su likusiais partizanais neieškojo, būdamas labai atsargus ir apdairus, dešimt metų Radviliškio ir Kėdainių rajonuose slapstėsi pas buvusius partizanų rėmėjus. Patyręs partizanas niekam neprasitardavo, kur gyvena, nuolat keisdavo slapstymosi vietas, vengdavo bet kokių bereikalingų kontaktų. Buvo paskelbta sąjunginė P. Prūsaičio paieška, bet ir ši nedavė jokių rezultatų.

P. Prūsaitis-Lapė buvo susektas ir areštuotas tik 1962 metais. Tai lėmė visiškas atsitiktinumas. Tų metų rugsėjo 25-ąją į Kėdainių KGB prisistatė kolūkietis Petras Želnys ir pranešė, kad Gudžiūnų apylinkėse pasirodė „nelegalas“ P. Prūsaitis. P. Želnys nebuvo KGB agentas, tik iniciatyvus informatorius – jis atsitiktinai pastebėjo įtartiną asmenį. Skubiai buvo organizuotos kratos žmonių, kuriuos KGB laikė potencialiais partizano rėmėjais, sodybose. Apsupus ryšininko, pas kurį buvo užėjęs P. Prūsaitis, namą, po ilgų derybų partizanas pasidavė. 1963 m. po tardymų ir viešo teismo Kėdainiuose P. Prūsaitis buvo nuteistas mirties bausme. Ji įvykdyta 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje. P. Prūsaitis-Lapė buvo paskutinis mirties bausme nuteistas ir sušaudytas Lietuvos partizanas.

◆ ◆ ◆

Svarus ir ypatingas Prisikėlimo apygardos partizanų vaidmuo mūsų šalies laisvės kovų istorijoje: be to, kad Lietuvos partizanų vyriausioji vadovybė jais pasitikėjo ir keletui jų paskyrė eiti aukščiausio lygio pareigas, visi šios apygardos partizanai atliko taurią pareigą:

„Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

 

Prisikėlimo apygardos vadai (II dalis) 

Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys" 2018 balandžio 19 d. 

Maironio rinktinės partizanai. Maironio rinktinės vadui Juozui Paliūnui-Rytui raportuoja Mindaugo tėvūnijos Nemuno būrio vadas Viktoras Bakanauskas -Vytautas. Pirmoje rikiuotės eilėje iš kairės antras – Stasys Satkus-Vytenis, ketvirtas – Jonas Mockevičius-Vygaudas. Fotografuota 1949 m. vasarą.

Petras Bartkus (1925–1949)

Petras Bartkus

Petras Bartkus gimė 1925 m. gegužės 30 d. Raseinių apskrities Pakapurnio kaime. 1942 m., studijuodamas Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, įsitraukė į rezistencinį pasipriešinimą – buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, subūrė Raseinių apskrities partizanus, dirbo Kęstučio apygardos štabe. Partizanaudamas ir eidamas įvairias pareigas P. Bartkus turėjo šiuos slapyvardžius: Dargis, Martynas, Sąžinė, Žiemkentis, Žadgaila. Rašė eilėraščius, partizanų spaudoje juos skelbė Alkupėno slapyvardžiu.

Būdamas Kęstučio apygardos Organizacinio skyriaus viršininku rūpinosi žemesniųjų partizanų grandžių centralizavimu. Buvo autoritetingas ir puikus organizatorius. 1947 m. lapkritį Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio pavedimu pradėjo naujos – Prisikėlimo apygardos kūrimo darbus. 1948 m. kovo 15 d. paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Eidamas šias pareigas daug dėmesio skyrė partizaninės kovos metodams ir taktikai, kovotojų mokymams ir drausmei.

1949 m. vasario mėnesį P. Bartkus dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime ir buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi.

P. Bartkus-Žadgaila žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miško kautynėse (Radviliškio r.).

P. Bartkui-Žadgailai (po mirties) Lietuvos partizanų vyriausioji vadovybė suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą; Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius); 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas; Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis.

Leonardas Grigonis (1905–1950)

Leonardas Grigonis

Leonardas Grigonis gimė 1905 m. gruodžio 14 d. Rokiškio valsčiaus Pužonių kaime. Baigęs mokslus, 1931–1944 m. dirbo mokytoju Sėlynės pradinėje mokykloje. Iki II pasaulinio karo L. Grigonis ne tik mokytojavo, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo Rokiškio apskrities šaulių rinktinės komiteto narys, Sėlynės šaulių būrio vadas, šios organizacijos leidžiamo žurnalo „Trimitas“ bendradarbis.

1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, L. Grigonis pasitraukė pas gimines į Šiaulių apskritį. 1946 m. pavasarį jis įstojo į Žaliosios rinktinės Juozo Mingilo-Vilko vadovaujamą kuopą. Vėliau jis vadovavo Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse veikusios Kęstučio apygardos Vytauto Didžiojo, vėliau – Prisikėlimo apygardos Atžalyno rinktinės štabams.

1948 m. pavasarį įkūrus naują – Prisikėlimo apygardą, jos vadu buvo paskirtas Petras Bartkus-Žadgaila; L. Grigonis (apygardos štabo narys) tapo jo pavaduotoju. 1948 m. liepą L. Grigonis paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu.

1948 m. rudenį L. Grigonis-Užpalis kartu su apygardos štabo nariais persikėlė į naujai įrengtą Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį Mėnaičių kaime, esančiame tarp Radviliškio ir Baisiogalos. Čia buvo redaguojamas ir leidžiamas apygardos laikraštis „Prisikėlimo ugnis“. Šiame bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko ir visos Lietu-vos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu vasario 16 d. buvo pasirašyta LLKS Tarybos deklaracija. Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis tapo suvažiavimo dalyviu, daug prisidėjo kuriant LLKS Tarybos deklaraciją, LLKS Statutą. Jonas Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, labai vertino Tarybos narius, savo pavaduotojus L. Grigonį ir Juozą Šibailą – mokytojus, tos pačios kartos žmones, suprantančius vienas kitą iš pusės žodžio.

Po suvažiavimo L. Grigonis pakeitė savo slapstymosi vietą – jo partizaniniu prieglobsčiu tapo ankstesnio Prisikėlimo apygardos vado P. Bartkaus-Žadgailos Ario-galos apylinkėse Daugėliškių miške įrengtas bunkeris. Per kautynes su okupacine kariuomene 1950 m. liepos 22 d. šiame bunkeryje L. Grigonis žuvo.

LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1950 m. gegužės 30 d. aktu L. Grigoniui suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

L.Grigoniui-Užpaliui (po mirties) Lietuvos partizanų vyriausioji vadovybė 1950 m. lapkričio 23 d. apdovanojo I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais; Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1997 m. jam pripažintas kario savanorio statusas; Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) ir pulkininko laipsnis.

Povilas Morkūnas (1920–1953)

Povilas Morkūnas

Povilas Morkūnas gimė 1920 m. lapkričio 26 d. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Zbaro kaime. 1935-aisiais baigė Šiluvos pradžios, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklą. 1939 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Trečiajame artilerijos pulke. Kaip ir daugelis patriotiškai nusiteikusių kariškių skaudžiai išgyveno tuometinės Vyriausybės sprendimą nesipriešinti sovietų okupacijai ir dėl to vėliau įvykusią prievartinę jo pulko inkorporaciją į Raudonąją armiją, iš kurios gretų pasitraukė iš karto prasidėjus karui.

Vokiečių okupacijos metus P. Morkūnas praleido ūkininkaudamas gimtinėje.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Kęstučio apygardos partizanų susidūrime su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.

1948 m., pradėjus organizuoti Prisikėlimo apygardą, P. Morkūnui buvo pavesta užmegzti ryšį su Povilo Lukšio (1948 m. kovo 5 d. pavadinta Maironio vardu) rinktine. Kadangi čia trūko pareigūnų, P. Morkūnas buvo paskirtas jos vadu. Per šią rinktinę ėjo ryšių su Aukštaitijos partizanais keliai. Jau balandžio pradžioje buvo užmegztas ryšys su Vyčio apygardos Aušros būriu, vadovaujamu Broniaus Karbočiaus-Bitės, ir Voverės rinktine, kuri veikė šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Daugiau nei metus vadovavęs Maironio rinktinei, 1949 m. rugpjūčio 1 d. P. Morkūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Šias pareigas jis ėjo dvejus sunkius, praradimų, netekčių kupinus metus (iki 1951 m. rugpjūčio 1 d.). Daug dėmesio skyrė organizaciniams reikalams, spaudai, buvo atidus kovotojams: stengėsi juos paskatinti, įvertinti. Partizanų archyvuose yra išlikę jo pasirašytų padėkų, dovanojimo įrašų apygardos leidžiamuose leidiniuose. Prisikėlimo apygardos teritorijoje ilgą laiką buvo J. Žemaičio vadavietė, todėl P. Morkūnas ne tik dažnai bendravo su J. Žemaičiu, kitais sąjūdžio vadovais, bet ir rūpinosi jų apsauga.

Susidarius sudėtingai padėčiai Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srityje, nutarta nuo 1951 m. rugpjūčio 1 d. P. Morkūną paskirti Vakarų (Jūros) srities vadu. 1952 m. gegužės 20 d. P. Morkūnas tapo Kęstučio apygardos vadu – tai buvo paskutinės jo pareigos.

1953 m. kovą MGB provokatoriams pavyko su P. Morkūnu užmegzti ryšį. Birželio 19 d. jis buvo iškviestas į apgaulingą susitikimą Roglaičių miške, tarp Šiluvos ir Tytuvėnų. Atėjęs į susitikimą ir pajutęs klastą, P. Morkūnas bandė pasitraukti, bet per susišaudymą su agentais smogikais žuvo.

P. Morkūnui (po mirties), Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1999 m. gegužės 12 d. pripažintas kario savanorio statusas; Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžius); tų pačių metų gegužės 27 d. suteiktas pulkininko laipsnis.

Juozas Paliūnas (1915–1952)



Juozas Paliūnas

Juozas Paliūnas gimė 1915 m. gegužės 1 d. Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tilindžių kaime. Į rezistencinę veiklą įsitraukė vokiečių okupacijos metais – 1944-ųjų pavasarį tapo LLA nariu. Tų pačių metų rudenį, frontui persiritus per jo gimtąsias vietas, įstojo į partizanų gretas. Kovos krikštą gavo 1944 m. pabaigoje įvykusiose kautynėse Pušynės miške.

Per aštuonerius metus J. Paliūnas nuėjo sunkių išbandymų kupiną partizaninės kovos kelią. 1947 m. tapęs Povilo Lukšio rinktinės vado pavaduotoju, jis ryžtingai telkė pakrikusius dalinius. 1948-ųjų pavasarį įkūrus Prisikėlimo apygardą, Povilo Lukšio rinktinė (1948 m. kovo 5 d. pavadinta Maironio vardu) tapo jos sudedamąja dalimi. Iš buvusių Povilo Lukšio rinktinės rajonų nauja-sis rinktinės vadas Povilas Morkūnas-Drakas suformavo stiprų Kudirkos (vėliau – Mindaugo) rajoną, jo vadu paskyrė J. Paliūną. Kai 1949 m. rugpjūčio 1 d. rinktinės vadas P. Morkūnas buvo paskirtas į aukštesnes pareigas, naujuoju Maironio rinktinės vadu tapo jo pavaduotojas, Mindaugo tėvūnijos vadas J. Paliūnas-Rytas.

J. Paliūno vadovaujama Maironio rinktinė tapo stipriu, gerai organizuotu, draus-mingu partizanų junginiu. Pats rinktinės vadas buvo narsus, patyręs kovotojas, dalyvavęs daugelyje kautynių, keletą kartų sužeistas. 1949 m. jis buvo apdovanotas Pasižymėjimo lapu, jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. J. Paliū-nas daug dėmesio skyrė kariniam kovotojų rengimui, leidybai. 1949 m. jis nurodė visuose būriuose surengti 42 val. trukmės karinio mokymo kursus, dažnai pats inspektuodavo dalinius.

1951 m. rugpjūčio 1 d. J. Paliūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Šias pareigas jis perėmė sunkiu metu: apylinkėse siautėjo okupacinė kariuomenė, agentai-smogikai. Iš karto teko rūpintis štabo atkūrimu. Trūko tinkamų štabo pareigūnų, reikėjo ieškoti naujų žmonių.

Partizanų gretoms retėjant, 1952 m. gegužės 20 d. Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta. J. Paliūnas vėl tapo Povilo Lukšio rinktinės vadu.

1952 m. spalio 1 d. čekistai apsupo suimto partizano nurodytą rinktinės štabo bunkerio vietą Padotnuvio kaime. Nenorėdamas pasiduoti, J. Paliūnas-Rytas nusišovė.

J. Paliūnui (po mirties), Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis, 1999 m. gegužės 15 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius).

© Lietuvos žinios  

Prisikėlimo apygarda: žygdarbiai ir išdavystės

  Aras LUKŠAS      2011 balandžio 1 d.

1948 metų balandžio 1 diena - svarbi data pokario rezistencijos istorijoje. Tą dieną buvo įkurta Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygarda, kurios vadovybė ir kovotojai suvaidino ypatingą vaidmenį paskutiniajame ginkluoto pasipriešinimo etape.

1948-aisiais ėjo į pabaigą antrasis ginkluotos pogrindžio kovos etapas. Jau seniai nebevyko atviri poziciniai mūšiai su Lietuvą užplūdusiais NKVD ir vidaus kariuomenės daliniais. Visą šią jėgą okupantas jau buvo nukreipęs prieš beginklius ūkininkus - kaip tik tų metų gegužę vyko didžiausi pokario istorijoje masiniai trėmimai. O prieš partizanus priešas veikė klasta, naudodamas specialias smogikų grupes ir siųsdamas į kovotojų būrius masiškai verbuojamus šnipus, agentus ir išdavikus.

Partizanai taip pat buvo pakeitę taktiką: vietoj atvirų mūšių jie rengė pasalas, naikino aktyvius okupantų kolaborantus, platino spaudą ir stiprino ryšius tarp apygardų. Šie ryšiai bus itin svarbūs kuriant vieningą pasipriešinimo vadovybę. 

Būtent tuo metu pačiame Lietuvos viduryje, padalijus didelę teritoriją užimančią Kęstučio apygardą, buvo įkurtas naujas organizacinis vienetas - Prisikėlimo apygarda. Į ją buvo įtraukti Šiaulių, Joniškio, dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskričių partizanų junginiai, tad pačiame Lietuvos viduryje centre esanti apygarda galėjo lengviausiai įvykdyti jau senokai planuojamą misiją - ne tik suaktyvinti ryšius su kitais vienetais, bet ir imtis koordinuoti visų laisvės kovotojų sujungimą į vieningą organizaciją. Ši misija bus sėkmingai įvykdyta - kaip tik Prisikėlimo apygardos teritorijoje netoli Radviliškio bus įkurta vieninga Pasipriešinimo politinė vadovybė - Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. 

Tačiau Prisikėlimo apygarda turėjo ir kitų išskirtinių bruožų. Iš kitų junginių ji išsiskyrė itin stipriomis intelektinėmis pajėgomis. Neatsitiktinai čia buvo leidžiami ne tik pogrindžio laikraščiai, bet ir knygos. Neatsitiktinai Prisikėlimo apygardai priklausė ir paskutinis sušaudytas Lietuvos partizanas. Tad šį kartą prisiminkime dramatiškiausius šios apygardos kovų epizodus, partizanų likimus, žygdarbius. Ir, deja, išdavystes. Tačiau prieš tai trumpai paminėkime kai kurias šio junginio įkūrimo aplinkybes. 

Čekistų akiratyje 

1947 metų lapkritį Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas išleidžia įsakymą, kuriuo organizuoti naująjį junginį paveda apygardos štabo nariams paveda Broniui Liesiui-Kaukui ir Petrui Bartkui-Mažrimui, netrukus tapsiančiam pirmuoju jos vadu. Jau tų pačių metų žiemą abu štabo nariai rengia susitikimus su būsimos apygardos teritorijoje veikiančiais rinktinių vadais, o 1948-ųjų kovą suformuoja junginio štabą. Galiausiai 1948 metų balandžio 1 dieną išleidžiamas įsakymas dėl naujosios Prisikėlimo apygardos įkūrimo. Trijuose mašinraščio puslapiuose spausdintame įsakyme daugiausia vietos užima kreipimasis į laisvės kovos brolius, kuris baigiamas tokiais žodžiais: "Kovodami dėl savo tautos laisvės ir nepriklausomybės, mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus."

Vos įkurta Prisikėlimo apygarda kaip mat atsidūrė sovietinio saugumo akiratyje. Kaip minėjome, čekistai tuo metu jau buvo radikaliai pakeitę savo taktiką. Atsisakiusi atviros ginkluotos kovos su partizanais, MGB griebėsi naujų metodų - panaudodami didžiulį šnipų, išdavikų ir iš perverbuotų partizanų sudarytą agentų smogikų voratinklį, saugumiečiai mėgino griauti pasipriešinimo judėjimą iš vidaus, rinktinę po rinktinės naikindami kovotojų apygardas.

Prisikėlimo apygardoje pirmuoju MGB taikiniu tapo Lietuvos Žalioji rinktinė. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo apygardos įkūrimo, 1948 metų vasarą į rinktinę, apsimetęs Radviliškio pogrindžio atstovu, sugebėjo prasiskverbti sovietinio saugumo agentas Juozas Rudžionis-Čemberlenas, MGB agentūrinėje byloje vadinamas Obelisko slapyvardžiu. Rinktinėje šnipas veikė ne vienas - drauge su juo buvo infiltruota visa smogikų grupė - Kelmas, Klevas, Aras, Šernas ir Matrosas. Istorikė Aurelija Malinauskaitė kelioms Prisikėlimo apygardos rinktinėms skirtame straipsnyje pažymi, kad Lietuvos Žaliąją rinktinę inspektavęs J.Žemaitis-Vytautas dar tą pačią vasarą įspėjo jos vadovybę apie įtartiną J.Čemberleno praeitį ir elgesį. Deja, įspėjimas nebuvo išgirstas. Maža to, MGB agentas J.Rudžionis 1948 metų pabaigoje buvo paskirtas rinktinės štabo skyriaus viršininku.

Tai buvo mirtina klaida.

Žinodamas rinktinės kovotojų žiemojimo vietas ir gerai pažinodamas ryšininkus, J.Čemberlenas 1949 metų pradžioje padėjo MGB smogikams likviduoti rinktinės štabo viršininką, patį apygardos vadą ir didelę dalį eilinių kovotojų. Po tokio smūgio rinktinė jau nebeatsigavo. Tai liudija ir Prisikėlimo apygardos štabo nario Vytauto Šniuolio-Svajūno laiškas Maironio rinktinės vadui Povilui Morkūnui, kuriame sakoma, kad "Lietuvos Žalioji rinktinė nukentėjo fatališkai" ir kad "iš senosios Lietuvos Žaliosios rinktinės teliko keliolika išblaškytų partizanų".

Tačiau ir šie iki 1951 metų žuvo arba buvo suimti ir sušaudyti. Sprendžiant iš MGB Šiaulių srities valdybos A skyriaus viršininko Bobylevo rašto savo viršininkui - LSSR MGB A skyriaus viršininkui Grišinui, paskutinieji rinktinės kovotojai Andrius Žemaitis, Jonas Rimaitis ir Pranas Razgaitis 1951 metų spalio 26 dieną buvo nuteisti mirties bausme pakariant.

Partizanai netruko išsiaiškinti, kas pražudė Lietuvos Žaliąją rinktinę ir jos kovotojus, ir dar 1949-ųjų balandžio 11 dieną apygardos karo lauko teismas už akių nuteisė J.Rudžionį mirties bausme. Tačiau nuosprendis taip ir liko neįvykdytas: MGB agentas Obeliskas tuo metu jau buvo perkeltas į MGB centrinę specialiąją smogikų grupę ir partizanams tapo nepasiekiamas.

Brolis prieš brolį

Tokiais pačiais metodais MGB veikė ir kitose apygardos rinktinėse. Sprendžiant iš to meto laiškų ir pačių partizanų prisiminimų, kovotojus neretai išduodavo ir patys artimiausi žmonės. Tarkime, juose minimas Povilo Lukšio būrio vado Jono Mockevičiaus-Vygando brolis Henrikas, sutikęs tapti MGB informatoriumi. Šią dramatišką istoriją lageryje rašytame dienoraštyje prisimena partizanas Albinas Milčiukas-Tigras. Apie kelis čekistų mėginimus sunaikinti Keleivio, kuris dienoraštyje įvardijamas kaip Antanas Paliūnas, dar turėjęs Baublio slapyvardį, stovyklą, prisiminimų autorius pasakoja taip: "Henrikas, atvedęs čia didžiulę čekistų gaują, pats grįžo pas žmoną į namus. Auštant čekistai apsupo stovyklą, pamažu slinko prie jos. Prišliaužę visai arti, stovyklą čekistai rado tuščią, tarsi į žemę būtų prasmegę visi partizanai, nors čia pat dar smilko krūvelė anglių, stovėjo pora puodų pietums gaminti, prie medžio gulėjo maišelis su maistu. (...) Pavakariais, būriui grįžus į stovyklą, pasitvirtino, kieno čia būta. Vyrai žvalgėsi vieni į kitus, gūžčiojo pečiais ir guodėsi tuo, kad nebuvo stovykloje. Keleivis ilgai galvojo apie šį įvykį, mintimis perbėgo visus ryšininkus, kurie žinojo stovyklą. Jis aiškiai suprato, kad čekistai ją rado neatsitiktinai. Vadui liko didelė mįslė, kas galėjo išduoti stovyklą? Joje pasilikti jau nebebuvo galima ir būrys nutarė keltis kitur."

Pasak prisiminimų autoriaus, 1949 metų sausio 29 dieną neįvardyto MGB majoro vadovaujamam čekistų būriui vis dėlto pavyko užklupti stovykloje buvusius septynis būrio kovotojus. "Partizanai suprato, kad išeities nėra, ir nusprendė gulėti vietoje, kuo daugiau iššaudyti čekistų ir žūti patys, - rašo prisiminimų autorius. - Partizanas Medelis bandė atsistoti ir atsišaudydamas pažeme pamėginti prasimušti iš aklo žiedo, bet tepajudėjo kelis žingsnius ir krito pervertas keliasdešimties kulkų.

Čekistai, pamatę ką tik kritusią auką, dar su didesniu įkarščiu puolė gulinčius partizanus. Dešimtys sužvėrėjusių maskolių visu smarkumu puolė partizanus nekreipdami dėmesio į tai, kad partizanai ir juos skina iš eilės be pasigailėjimo Ir... kova buvo laimėta. Septyni partizanai didvyriškai atsilaikė prieš keliolika kartų gausesnę čekistų gaują, jie niekur nesitraukė - liko gulėti savo krauju nudažytame sniege ant savo gimtosios žemės.

Būrio vadas Keleivis, pervertas keleto kulkų, nuo sprogusios granatos išplėštu šonu gulėjo mirties agonijoje, bet dar buvo gyvas, nors jo gyvybės ženklų čekistai nepastebėjo. Tuo metu prie jo prišoko sutelktoms čekistų pajėgoms vadovaujantis majoras ir iškreiptu nuo pykčio veidu spyrė Keleiviui į kruviną galvą. Majoro spyris pabudino Keleivį iš mirties agonijos ir, sukaupęs paskutines jėgas, jis atvėrė akis. Prieš save jis dar įžiūrėjo spyrusį jam į galvą majorą ir pakėlė jau visai bejėgę savo ranką. Nuaidėjo dar vienas šūvis. Majoras tarsi pelų maišas plumptelėjo ant žemės. Keleivio ranka, kuri laikė pistoletą, nukrito sykiu su majoru. Jis mirė."

Knygos "Laisvės kovotojų prisiminimai", kurioje skelbiamas minėtas dienoraštis, sudarytojas Romas Kaunietis pabrėžia, kad H.Mockevičiaus sesuo Regina Mockevičiūtė versiją, esą partizanus išdavė jos brolis, kategoriškai neigia. Tačiau Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės dokumentai, kuriuos knygoje "Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje" mini istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, liudija, kad H.Mockevičius apygardos Karo lauko teismo vis dėlto buvo pripažintas kaltu ir sušaudytas. Beje, netrukus išdaviku tapo ir Lukšio būriui vadovavęs Henriko brolis J.Mockevičius-Vygandas. 1950 metų gruodžio pabaigoje pakliuvęs čekistams į rankas ir neatlaikęs tardymų, jis nurodė priešui visus jam žinomus partizanų ryšio punktus, taip pražudydamas dar penkis laisvės kovotojus.

Reikia pasakyti, kad 1949 metai Prisikėlimo apygardai buvo išties tragiški: vien tik per tris mėnesius nuo rugpjūčio pradžios iki lapkričio pabaigos žuvo 28 partizanai, tarp kurių buvo vienuolika įvairaus rango vadų, dar 11 laisvės kovotojų pateko čekistams į rankas gyvi. Rugpjūtį faktiškai nustojo veikti ir Užpelkių miške įsikūręs apygardos štabas: tuomet per čekistų surengtą antpuolį žuvo 6 jo nariai, įskaitant ir patį apygardos vadą P.Bartkų-Žadgailą. Į jo vietą buvo paskirtas Povilas Morkūnas-Rimantas.

Naujajam vadui teko veikti sunkiausiomis sąlygomis: pasitelkę šnipus, išdavikus ir provokatorius, čekistai vieną po kito triuškino rinktinių štabus, tad 1951 metų birželio 30-liepos 2 dienomis vykusiame Vakarų Lietuvos srities pareigūnų pasitarime buvo konstatuota, kad šiuo metu apygardos teritorijoje veikia tik dvi - Maironio ir Kunigaikščio Žvelgaičio - rinktinės. Pasitarime taip pat buvo nuspręsta pergrupuoti išlikusias pajėgas, tad rugpjūčio 1 dieną P.Morkūnas-Rimantas buvo paskirtas Vakarų (Jūros) apygardos vadu, o jo vietą Prisikėlimo apygardoje užėmė Juozas Paliūnas-Rytas. Tuomet jis nė nenujautė netrukus padarysiantis lemtingą ir nepataisomą klaidą.

"Gerojo daktaro" klasta

Beveik tuo pačiu metu, kai partizanų vadai ėmė pergrupuoti pajėgas, MGB operatyvininkai, sėkmingai sutriuškinę daugumą Pietų Lietuvos partizanų junginių, didžiausią dėmesį sutelkė į Prisikėlimo apygardą. Toks sprendimas visiškai suprantamas - būdamas pačiame Lietuvos centre šis junginys natūraliai tapo svarbiu viso pasipriešinimo judėjimo ryšių centru. Todėl čekistai skubiai sudarė "kompleksinį operatyvinį planą", kurio tikslas - galutinai sunaikinti apygardos štabą ir jo vadovybę. Šiai užduočiai įvykdyti buvo pasirinktas jau išbandytas metodas: nutarta veikti infiltruojant į štabą MGB agentą, kurį partizanai gerai pažinotų ir kuriuo pasitikėtų. Šis vaidmuo buvo skirtas Pernaravos miestelio ambulatorijos gydytojui Vytautui Remeikai.

J.Paliūnas su daktaru susipažino dar 1950-aisiais, šiam bebaigiant Kauno medicinos institutą. Maža to, V.Remeika net buvo gydęs partizaną, tad J.Paliūnas daktaru pasitikėjo. "Iš akių matau, kad esi doras žmogus", - kartą ištarė J.Paliūnas nė neįtardamas, kad po gydytojo chalatu slepiasi MGB agentas, slapyvardžiu Čestnyj (Sąžiningas). Beje, reikia pridurti, kad išdaviku V.Remeika tapo ne spaudžiamas ar šantažuojamas, o savo noru ir savo iniciatyva. Kaip knygoje "Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje" teigia N.Gaškaitė, taip jaunas gydytojas tikėjosi padaryti mokslininko karjerą.

Iš to, kokia užduotis buvo patikėta V.Remeikai, galima spręsti, jog čekistai laikė Sąžiningą itin patikimu ir vertingu agentu. Jo infiltravimas į Prisikėlimo apygardos štabą prasidėjo nuo įtikimos legendos sukūrimo.

Tuo tikslu spaudoje specialiai buvo išspausdintas mediką kompromituojantis straipsnis, po kurio jis buvo perkeltas dirbti į provinciją. Dirbdamas Pernaravos ambulatorijoje, V.Remeika ėmė ieškoti ryšių su kadaise pažinotu apygardos vadu. Užmegzti kontaktą pavyko nesunkiai: gegužės mėnesį, atsakydamas į jam perduotą daktaro laišką, J.Paliūnas rašė: "Persiunčiu spaudos ir savo atsiminimus. Šiuokart asmeniškai susitikti neturiu galimybės. Tikiu, susitiksim. Tuo pačiu noriu paklausti, ar nesutiktut pereiti į partizanų eiles." Apygardos vadas nė nenujautė, kad drauge su tokiu pasiūlymu senam "bičiuliui" pasirašo sau ir mirties nuosprendį.

Nepraėjus nė mėnesiui, abu vyrai jau bendravo akis į akį. "Tu man reikalingas kaip dešinė ranka leidžiant partizanų laikraštį, be to, tu vietoje teiksi medicinos pagalbą", - kalbėjo J.Paliūnas, nė nenumanydamas, kad šie jo žodžiai tuoj pat taps eilutėmis agento Česnyj agentūriniame pranešime čekistams.

Šioje vietoje turime pažymėti, kad tolesni įvykiai plėtojosi jau tuomet, kai Prisikėlimo apygarda formaliai nebeegzistavo. Pirmoje 1952 metų pusėje čekistai jau buvo sunaikinę daugumą jos ir gretimos Žemaičių apygardos štabų. Birželio mėnesį partizanų vadovybė, konstatavusi, kad abi apygardos gali sudaryti tik po vieną rinktinę, Prisikėlimo apygardą panaikino. Kėdainių apylinkėse liko veikti tik atskira Povilo Lukšio (buvusi Maironio) rinktinė, kuriai vadovauti liko J.Paliūnas-Rytas. Į rinktinės štabą buvo priimtas ir V.Remeika.

Tokie pertvarkymai nepakeitė į partizanų gretas infiltruoto agento užduoties: jis privalėjo kiek galima greičiau sunaikinti ir patį J.Paliūną, ir visą rinktinės štabą. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva - ar saugodamiesi patys, ar saugodami Kunigaikščio slapyvardžiu pasivadinusį daktarą, partizanai jo niekur neišleisdavo vieno. Taigi susisiekti su savo viršininkais čekistais V.Remeika niekaip negalėjo. Tuomet išdavikui teko panaudoti medicinos žinias.

1952 metų rugsėjo 30 dieną, lydimas partizanų Leono Juškos-Kariūno ir Pranciškaus Prūsaičio-Lapės, agentas Čestnyj išvyko parūpinti maisto produktų. Su savimi V.Remeikis turėjo iš anksto parengto preparato, kuriuo kolūkio daržinėje apnuodijo savo bendrakeleivius. L.Prūsaičiui pasijutus blogai, daktaras pasiūlė jam "vaistų", nuo kurių šiam ėmė temti sąmonė. Tačiau net ir būdami apnuodyti, vyrai suprato, kad tarp jų - išdavikas. Sukaupęs visas jėgas L.Prūsaitis vis dėlto sugebėjo išsitraukti pistoletą ir taikliu šūviu pakloti čekistų agentą. Vėliau šis faktas bus patvirtintas MGB Dotnuvos skyriaus specialiajame pranešime Šiaulių srities valdybai apie čekistinę-karinę operaciją, likviduojant Povilo Lukšio rinktinės štabą. "Pil. Remeika Vytautas, Jono, g. 1926 m., LSSR saugumo organų užduotimi buvo įdiegtas į lietuvių buržuazinių nacionalistų gaują ir 1952 09 30 banditų nužudytas", - sakoma dokumente.

Paskutinysis kovotojas

Tačiau tai neišgelbėjo nei rinktinės, nei jos vado J.Paliūno. Palikę MGB agento lavoną daržinėje, abu partizanai visą dieną slapstėsi netoliese esančiuose krūmokšniuose: būdami smarkiai apsinuodiję, nueiti kur nors toliau jie nepajėgė. Tik vakarop, savijautai kiek pagarėjus, kovotojai nutarė trauktis skirtingais keliais. L.Juškai nepasisekė - sunkiai velkantis kojas partizanas netrukus pakliuvo į vietos MGB informatoriaus akiratį. Sučiuptas atskubėjusių čekistų, L.Juška-Kariūnas nebegalėjo pasipriešinti. Tiesa, jis galėjo tylėti, tačiau kažkodėl tuoj pat nurodė, kur ieškoti J.Paliūno. Po kelių dienų palūžęs partizanas išdavė ir Tytuvėnų seniūnijoje Vilkiškių kaime įsikūrusį rinktinės Mindaugo tėvonijos štabo bunkerį.

Šio poelgio pasekmės buvo tragiškos. Spalio 1 dieną vienoje sodyboje čekistų apsuptas J.Paliūnas, laikydamasis partizano priesaikos - gyvam priešui nepasiduoti, nusišovė. Po poros dienų apsupti priešo susisprogdino ir Mindaugo tėvonijos kovotojai Domas Grumuldis, Stasys Statkus ir Izabelė Vilimaitė.

Tuo metu L.Juška toliau žengė išdavystės keliu. Sutikęs tapti priešo agentu-smogiku, jis padėjo čekistams suimti rinktinės vado pareigas parėmusį V.Šniuolį-Vytvytį ir J.Valantiną-Granitą. Pastarasis, taip pat sutikęs bendradarbiausi su priešu, pražudė P.Morkūną. Agentu-smogiku tapusio partizano suorganizuoto susitikimo vietoje čekistai surengė pasalą, kurioje buvęs Prisikėlimo apygardos vadas buvo nušautas. Nuo tos dienos apygarda nustojo egzistavusi ne tik formaliai, bet ir faktiškai.

Po šių įvykių gyvi liko tik keli apygardos kovotojai, tarp jų - ir MGB agentą V.Remeikį likvidavęs L.Prūsaitis-Lapė. Matyt, tokią pravardę šis partizanas pasirinko neatsitiktinai: visos čekistų pastangos sugauti buvusį Prisikėlimo apygardos štabo narį buvo bergždžios. Maža to, buvęs ryšių karininkas sugebėjo išsaugoti aliumininiuose bidonuose paslėptą ir nuolat skirtingose vietose į žemę užkasamą apygardos štabo archyvą.

L.Prūsaitis nelegalioje padėtyje išbuvo net 15 metų - jį suėmė 1962 metų rugsėjo 26 dieną. Kėdainiuose surengtame parodomajame teismo procese jis buvo nuteistas mirties bausme ir 1963 metų liepos 13 dieną sušaudytas Vilniuje. Šiam kovotojui istorija paskyrė ypatingą vaidmenį - jis tapo paskutiniuoju sušaudytu Lietuvos partizanu. Jam nepavyko įvykdyti priesaikos nepasiduoti gyvam. Tačiau išsaugoti ateities kartoms partizanų kovų atmintį - nė kiek ne mažesnis žygdarbis.

© Lietuvos žinios