PIRMASIS LIETUVOS KARIUOMENĖS PARADAS
Pirmąsias Vasario 16-sios metines sukaktuves lietuviai savo krašte šventė kovos ženkle. Tūkstančiai savanorių tada gynė tėvynę nuo priešu, kurie, keleriopai gausesni ir stipresni, norėjo ją pavergti. Todėl 1919 metų Vasario 16 vieni šventė laisvėje būdami, kiti priešų okupuoti, o treti kovos lauke.
Štai ką pasakoja mūsų savanoriai apie atšvęstas pirmąsias Nepriklausomybės metines sukaktuves ir tuo pat metu surengtą Tauragėje pirmąjį Lietuvos kariuomenės paradą:
“1919 metų pradžioje visoje Lietuvoje ėjo didelis sąjūdis. Kas galėdamas metė kasdieninį darbą ir ėjo ginti tėvynės. įvairiose vietose buvo sudaryti valsčių ir apskričiu komitetai, kurie rūpinosi tvarkos palaikymu apylinkėse. Kai kuriose vietose grupavosi vyrai apie tokius komitetus, kad į pulkus savanoriais galėtų vykt didesniais būriais, o reikalui esant, sudraustų vietos išsišokėlius.
Toks apskrities komitetas buvo sudarytas ir Tauragėje. Rinkosi savanoriai apie vasario mėnesio vidurį. Savanorių buvo per šimtą. Tai buvo kaimo vyrai, prastai apsirengę ir apsiavę kas batais, kas klumpėmis, kas vyžomis.
Vasario 16-jai, Nepriklausomybės paskelbimo metinių sukaktuvėms, tų savanorių vadovybė— karininkai Kuizinas, Kazlauskas ir kiti — sumanė suruošti paradą. Kodėl nesuruošti! — galvoja. Žmonių yra, nuotaika gera, ir visuomenė, išvydusi ginkluotą pajėgą, kitaip galvos.
Šis sumanymas visiems savanoriams labai patiko, ir visi ėmė laukti su didžiausiu nekantrumu Vasario 16-sios, su dideliu atsidėjimu ruošdamiesi paradui. Prieš šventę buvo padaryta pora repeticijų. Tuos, kurie atėjo su klumpėmis apsiavę, išskyrė, paliko tik turinčius batus. Bet ir čia susidarė marga minia. Eilėse stovėjo kas pilka sermėga apsivilkęs, kas — kailiniais, o kai kas ir pirktiniu apsiaustu. Uniformų tomis dienomis dar nebuvo.
Pasiruošimas ėjo gana sklandžiai. Kad žiūrovai parado dalyvius atskirtų nuo kitų piliečių, karininkai parūpino Mažosios Lietuvos tautiniu spalvų kaspinus, kuriuos savanoriai užsirišo ant rankovių. Paprastiems eiliniams buvo kaspinai delno platumo, puskarininkiams platesni, o karininkams — dar. platesni. Visi ėjo į koją kaip sena kuopa. Tačiau paradui trūko dar vieno dalyko — orkestro. Be orkestro koks gi galėjo būti paradas? Beje, orkestras buvo netoli Kelmės, o Kelmė buvo bolševikų rankose.
Begalvojant ką daryti, kažkas atsiminė, kad orkestras yra netoli T. Naumiesčio. Tad šis orkestras ir buvo skubiai atvežtas į Tauragę. Atvyko keturi muzikantai. Nors ir mažoka jų, bet maršą galėjo sudrožti neblogiausiai. Bet vėl nelaimė: iš tų keturių muzikantų viena buvo moteris, o ji karių parade buvo nei šis, nei tas.
Ką daryti? Moterį į karių eiles priimti buvo nepatogu, o be orkestro negali būti parado. Entuziastingi parado rengėjai truputį nusiminė, bet netrukus susigriebė ir surado išeitį: moterįaprengė vyriškai, pakirpo plaukus, ant rankovės uždėjo savanorio ženklą ir baigta.
Žygis į bažnyčią pavyko puikiausiai. Orkestras taip stipriai drožė maršą, kad net miestelis drebėjo. Po pamaldų savanoriai aikštėje prieš tūkstantinę minią sustojo tiesiomis eilėmis. Orkestrui grojant maršą, eilės pražygiavo darniai, tvirtai, kaip senų kareivių pulkas. Kad parade dalyvauja moteris, niekam nė į galvą neatėjo.
Tai buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės paradų ir vienintelis, kuriame dalyvavo moteris. šiandien to parado dalyviai, kai kurie jau pulkininkai, jį prisimena su dideliu malonumu."
