FAKTŲ IR IDĖJŲ PAKOPOMIS
JURGIS LENGVENIS
“Lietuviškos politikos” temos nedažnai patenka į vadinamosios didžiosios politikos rėmus. Bet mes, lietuviai, sau vistiek turime savąją “didžiąją politiką”. Pastaraisiais mėnesiais ji buvo įdomi ir labai būdinga.
Įvairūs mūsų informaciniai šaltiniai per viso pasaulio lietuvių spaudą paskleidė gana daug, vaizdingų ir, kaip atrodo, visai autentiškų informacijų apie padėtį ir gyvenimą bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Iš tų žinių visi galėjome padaryti vienodą išvadą: — bolševikų okupacija Lietuvoje žiaurėja, persekiojimai ir deportacijos nesiliauja, lietuviško dvasinio ir ekonominio gyvenimo institucijos ir pagrindai toliau naikinami, įvesta dar istorijoje negirdėto brutalumo ir absurdiškumo kolchoziška baudžiava. Iš kitos pusės, tautos laisvės troškimas ir pasipriešinimo (rezistencijos) valia vistiek nėra palūžusi. Visa tauta laukia karo, laukia jos padėties ir kančių supratimo, laukia Vakarų demokratijų paramos, laukia didesnės po pasaulį išsiblaškiusių tautiečių pagalbos.. .
* * *
O ką mes į tai užsieniuose?
Tuo tarpu dar liūdna atsakyti į tokį klausimą. Gal ypač dėl to, jog atsakyti galėtume tik nublukusiais, šabloniškais, jau net nuvalkiotais žodžiais: mes dirbame, darome viską Lietuvai išlaisvinti, esame susivieniję ir petis petin remiame Lietuvos laisvės kovą, visi, kaip mūras, stovime už jus, broliai partizanai, aukojame savo turimus išteklius, išnaudojame kiekvieną progą ir pajėgą . . .
Kiekvienas žino, kad toks atsakymas būtų tik pusiau, o gal ir dar mažiau, teisybė. Kita dalis, gal du trečdaliai, būtų aiški netiesa. Mes užsienyje nestovime tų didžiųjų ir atsakingųjų uždavinių aukštumoje. Net nelipame į tą augštumą, o greičiau nuo pusiaukelės žemyn leidžiamės. Neapgaudinėkime savęs gražiais žodžiais, o ypač neapgaukime jų, anapus geležinės uždangos.
Lietuvos Diplomatijos Šefo ministerio Lozoraičio ir Vliko derybos parodė, kad dar dėl daugelio pačių pagrindinių Lietuvos politinių ir rezistencinių klausimų tebėra nepašalintos kliūtys ir pažiūrų skirtumai. Pasitarimai nėra davę jokios pažangos tame grumstuotame kelyje. Priešingai, demagogija ir piktos polemikos spaudoje diplomatų kolegijos ir politinių grupių, bent kai kurių, santykius ir atmosferą greičiau yra tik pabloginę. Pamatėme baisią stoką atsakomybės prieš mūsų tautinės vienybės ir bendro darbo pareigą, ypač prieš pavergtąją Tėvynę. Kai reikėjo būti pozityviais, pasirodėme esą negatyvūs, nežiūrint pranešimų iš anapus uždangos.
Tai labai skaudi mūsų visuomeninės veiklos žaizda užsienyje. Kaip praėjusį sykį, taip ir dabar tektų pakartoti: laukiame reformų, kurios įkūnytų didesnį visų lietuviškų pajėgų užsienyje vieningumą ir politinį lietuvių darbą padarytų našesniu ir tikslingesniu.
Iš tų visų ginčų ir apgailėtinų nesutarimų, vienas momentas teikia kai kurių vilčių. Gal pamažu atsiskirs pelai nuo grūdų.
Malonu kam ar ne, bet Lietuvos laisvinimo akcijoje mažiausia reiškia gražūs žodžiai, patetiškos patriotizmo deklaracijos saugiose pozicijose, iškilmingi pareiškimai apie gerą valią ir dar geresnius ketinimus. O daugiausia reiškia realūs veiksmai ir pasirengimai. Skelbiamės kone visi esą rezistentais, bet to neužtenka. Svarbu, kiek savo veikloje, elgesyje, darbe ir aukoje įgyvendiname rezistencijos principus. O tie principai — dideli, sunkūs, platūs. Ne akimirkų apžvalgoje vieta juos aptarti.
Kaip prieš kelis metus lietuvių rezistencinės akcijos klausimas buvo tam tikrų įvykių suaktualintas, taip lygiai ir pastaruoju metu, ypač po Vliko-Lozoraičio derybų, rezistencijos problemos vėl buvo suaštrintos, paryškintos ir iškeltos į pirmąjį mūsų politinės dienotvarkės punktą. Konstatavome naujų kovinės rezistencijos organizacijų atsiradimą.
* * *
Ryšium su rezistencinės akcijos plėtojimu, ypač kovine to žedžio prasme, savaime suprantama, mums negali nerūpėti specialiai karinis tos problemos aspektas.
Kaip tik jis mums galbūt labiausiai rūpi. Ir tas rūpestis turi tvirtą pagrindą. Juk ypač rezistencinės akcijos programoje ne žodžiams, o veiksmams, ne vien išmintingiems principams, bet ir realioms pajėgoms, ant kurių tie žodžiai ir principai privalo atsiremti, priklauso pirmoji vieta. Mes turime suburti ir savybėje tinkamai ištreniruoti realias rezistencines pajėgas. Pavadinsime jas kovinėmis ar tiesiai karinėmis pajėgomis, tai tik niuanso reikalas, tik terminologijos, bet ne pačios esmės klausimas.
Štai, laikraščiuose jau buvo pranešta apie gen. Eisenhowerio štabo iškeltus projektus viena ar kita forma, Sąjungininkų vyriausios vadovybės ar atskirų kraštų karinės vadovybės kontrolėje, organizuoti karinius dalinius iš įvairių rytų bei centro Europos tautų pelitinių pabėgėlių. Neatrodo, kad tuo tarpu tie projektai labai sklandžiai stumtųsi pirmyn ir jau greit būtų galima sulaukti tokių padarinių, apie kuriuos svajoja kiekvienas politiškai sąmoningas ir energingas buvęs karys ar šiaip prievartos emigrantas. Patyrimas rodo, kad karui kilus ir jam įsisiūbavus, tokie projektai skubiau būna sprendžiami, dažnai per skubiai ir be tinkamo, išmintingo prisiruošimo. Bet kol karo nėra, ypač kol nėra sunkių pralaimėjimų jau iškilusiame kare, tol įvairių tautinių brigadų ar legionų klausimas sprendžiamas su abejonėmis, svyravimais, nesklandžiai ir dažniausiai nerealiais, neišmintingais būdais.
Tačiau pats faktas, kad tas klausimas Atlanto pakto vyriausio štabo ar bent kai kurių kitų valstybių karinėje vadovybėje jau pradedamas svarstyti, yra ganėtinai įdomus ir jis rodo, kad anksčiau ar vėliau, vienu ar kitu būdu, tie projektai bus rutuliojami tolyn.
* * *
Ar mums, kurių daugumas esame buvę vieno ar kito laipsnio kariai, tas faktas užtektų tik užregistruoti ir tik pasidžiaugti, jog, štai, malonu, kad jis atsirado?
Jei tik tokiu “veiksmu” pasitenkintume, tai būtume menki kariai ir dar menkesni rezistentai. Galime žinoti, kad, jei rankas sudėję tik lauksime, niekas mūsų nepakvies ir nepastatys į tas pozicijas, kurias laikytume teisingomis ir garbingomis ateinančioje demokratinio pasaulio kovoje prieš bolševizmą. Turime bū ti realistai ir tvirtai žinoti, kad politikoje niekas nieko už dyką, neduoda, ir kiekvienas yra vertinamas tik pagal jo faktinąjį pajėgumą bei naudingumą bendrojoje situacijoje.
Lietuvių tauta demokratinio pasaulio lemiamose rungtynėse prieš bolševizmą bus reikalinga. Ji savo vaidmenį suvaidins pergalės labui ir Lietuvos laisvės labui. Mūsų brolių kovingumas Tėvynėje tai parodė labai įtikinamai. Mes užsienyje, nesigėdykime pasakyti, to dar neparodėme. Ne vienas rašeiva ir konjunktūrinis politikierius iš mūsų dabartinės laikysenos randa sau argumentų ne sykį mesti priekaištą Lietuvos kariuomenei, lietuviui kariui, ypač karininkui. Nuo mūsų priklauso, kad tie “argumentai” išnyktų ar sumažėtų.
Todėl mūsų dėmesys koviniam ar kariniam lietuvių rezistencijos užsienyje sektoriui turėtų būti sparčiai auginamas ir turi surasti konkrečias formas. Kai būsime ta kryptimi daugiau organizuoti, kiekvienas skaitysis su mūsų teisingais reikalavimais. Ir tikrajam reikalui atėjus, mes sugebėsime suteikti vertingą paramą Tėvynės kovotojams.
Kariuomenės šventės proga pagalvokime apie tai. Ir ne vien pagalvokime ...
