OSKARO MILAŠIAUS MISTIKA

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

K.[Felicija Kasputytė]

     Aš norėčiau pabrėžti, kad tiesa, kurią skelbiu -yra tokia sena, kaip pasaulis, o kelias, kuriuo ėjau prie tos tiesos- visiškai naujas, -taip O. Milašius nusako savo metafiziką, svarstymus bei amžinosios tiesos ieškojimus. Jo mistika yra išskirtinė, milašiška, ji skverbiasi j giliausias Visatos paslaptis, nagrinėja viską aprėpiančios meilės idėją, ieško pirmapradžio būties vientisumo, pasineria į skaidrią ateities viziją.

     Man buvo suteikta malonė surasti dvasinę tėvynę, įsigilinti į dvasinių paslapčių srautą, suvokti tas paslaptis tragiškiausiame pulsavime (Slėpiniai).

     Nuo pat jaunystės O. Milašius pradėjo paslapčių ieškojimo kelią. Tėvas ir motina nelabai juo rūpinosi ir nedaug švelnumo jam rodė. Neturėdamas tėvo ir motinos meilės, jis išmoko bendrauti su gamta. Literatūros kritikas Odardas sako, kad jis mokėjo kalbėti su paukščiais ir gėlėmis, jam paslaptingas pasakas sekdavo vejas ir medžių šlamesys. Todėl jis taip brangino vienatvę ir tylą, kad galėjo ją sveikinti žodžiais: Būk pasveikinta, vienatve, mano motina! Ir čia pat garbinti kaip maitintoją:

     Vienatvė maitino juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi, <...> vienatve, tu buvai mano maitintoja.

Skaityti daugiau: OSKARO MILAŠIAUS MISTIKA

RELIGINIS ATGIMIMAS MŪSŲ LAIKAIS

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

P. Digrys [Antanas Patackas]

     Daugelis, vertindami religijos reikšmę praeityje, teigia, jog nuo XX a. žmonėms jinai yra mirusi arba mirs artimiausioje ateityje. Sako, jog pasaulis galutinai eina į netikėjimą. Ar tai tiesa? Ar kaip tik kova prieš religiją, kovojama jau beveik šimtmetį, neslepia nesąmoningos religijos baimės ir netikrumo savo teisumu?

     Žilosios senovės laikais buvo manoma, kad nėra nė vienos tautos, kuri būtų visiškai be religijos. Šis teiginys galioja iki šių laikų. Kaip pažymi Žinomas dabartinis istorikas A. Toinbi (J. Cogley. Religion in a Secular Age. 1969, p. 7), net ateistų negalima laikyti tikrai netikinčiais. Jų pažiūros reiškia liūdną religinį jausmą, nors ir nukreiptą į žemiškus objektus, asmenybes ir idėjas. Antireliginės doktrinos neretai būna susietos su vidiniais mistiško pobūdžio protrūkiais, ideologiniai mitai, laikomi tikėjimu, iš esmės iškreipia religiją.

Skaityti daugiau: RELIGINIS ATGIMIMAS MŪSŲ LAIKAIS

DUONOS IR SOTUMO DIALEKTIKA

Antanas Maceina

     Kol istorija teka, tol blogis siautėja. Ir būtų savęs paties apgaulė laukti, kad Kristaus mokslas šį siautėjimą paverstų rojaus sandara. Todėl Kristus ir atstūmė velnio pasiūlą būti duondariu ir peikė tuos, kurie rūpinasi duona sau. Antra vertus, Kristus amžinu pasmerkimu grasina tiems, kurie nesirūpina duona. Jis pats akmenų nepaverčia duona, bet peikia mus, jei to nedarome artimo labui. Mes neprivalome rūpintis tuo, ką patys valgysime ir gersime, bet privalome rūpintis tuo, ką valgys ir gers mūsų artimas, patsai mažiausias Kristaus ir mūsų brolis. Rytojaus diena priklauso ne mums, bet mūsų artimui, todėl rūpintis rytojaus diena yra iš tikro rūpintis savo artimo ateitimi. Mes turime imti artimo vargą ir jį nešti, kaip Kristus ėmė ir nešė mūsų vargą. Mes turime akmenis paversti duona, kad mažiausias brolis galėtų būti sotus, apdraustas, turįs žmogiškąją buveinę. O tai yra tokia svarbi pareiga, jog nuo jos vykdymo ar nevykdymo priklauso amžinasis mūsų likimas. Tai yra Kristaus Teisėjo nusistatymas duonos atžvilgiu.

     Tačiau duonos dialektika tuo dar nesibaigia. Nes ir duona kaip pareiga gali būti gundymas. Aprašydamas Kristaus gundymą dykumoje, Lukas sako, kad velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko - usque ad tempus - vadinasi, laikinai. Be abejo, velnias niekada negrįš prie Kristaus, esančio garbėje, tačiau jis grįžta prie Jo kaip besiskleidžiančio istorijoje. Grįžta prie Bažnyčios, prie viso pasaulio ir šį gundo ta pačia duona. Dykumoje velnias savo pasiūlą rėmė individualinio Kristaus alkiu, dabar jis savo viliones remia ištisų visuomenės sluoksnių alkiu. Duonos gundymas yra ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis. Čia yra gundomos ir valstybės, ir bendruomenės, ir galop pati Bažnyčia. Juk socialinių neteisybių yra visur. Tai pati akivaizdybė. Tačiau tokia pat akivaizdybė yra ir Kristaus Teisėjo pasmerkimas, jeigu šios neteisybės ir skurdo nešaliname. Geradarybė yra vienas iš pagrindinių Kristaus mokslo ir Bažnyčios veiklos principų. Bet kaip tik į šį principą ir atsiremia gundytojas, atskleisdamas duonos dialektikos gelmę.

Skaityti daugiau: DUONOS IR SOTUMO DIALEKTIKA

RESTAURATORIAUS MONOLOGAS

Jevgenijus Jevtušenka

     Tu - mano meilė.
Sena, apgriuvusi ir apleista cerkvė.
Aplink senos kapinės. Sudužusios viltys
geležiniais kryžiais ir žvaigždėm iš faneros
atžymėtos. Ir prisiminimai, kurie nebeiškyla
iš skurdžios ir sujauktos vaikystės.

     Aš freskas čia atnaujinu. Ir man baisu,
kad per vėlai aš prie jų čia atėjau.
Laikai kiek geresni. Ir vėl iškyla žmonės,
ir brangenybės, kurias neišmanėliai tironai
pataikūnų rankom griovė ir naikino.

Skaityti daugiau: RESTAURATORIAUS MONOLOGAS

Subkategorijos