Antanas Maceina
Kol istorija teka, tol blogis siautėja. Ir būtų savęs paties apgaulė laukti, kad Kristaus mokslas šį siautėjimą paverstų rojaus sandara. Todėl Kristus ir atstūmė velnio pasiūlą būti duondariu ir peikė tuos, kurie rūpinasi duona sau. Antra vertus, Kristus amžinu pasmerkimu grasina tiems, kurie nesirūpina duona. Jis pats akmenų nepaverčia duona, bet peikia mus, jei to nedarome artimo labui. Mes neprivalome rūpintis tuo, ką patys valgysime ir gersime, bet privalome rūpintis tuo, ką valgys ir gers mūsų artimas, patsai mažiausias Kristaus ir mūsų brolis. Rytojaus diena priklauso ne mums, bet mūsų artimui, todėl rūpintis rytojaus diena yra iš tikro rūpintis savo artimo ateitimi. Mes turime imti artimo vargą ir jį nešti, kaip Kristus ėmė ir nešė mūsų vargą. Mes turime akmenis paversti duona, kad mažiausias brolis galėtų būti sotus, apdraustas, turįs žmogiškąją buveinę. O tai yra tokia svarbi pareiga, jog nuo jos vykdymo ar nevykdymo priklauso amžinasis mūsų likimas. Tai yra Kristaus Teisėjo nusistatymas duonos atžvilgiu.
Tačiau duonos dialektika tuo dar nesibaigia. Nes ir duona kaip pareiga gali būti gundymas. Aprašydamas Kristaus gundymą dykumoje, Lukas sako, kad velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko - usque ad tempus - vadinasi, laikinai. Be abejo, velnias niekada negrįš prie Kristaus, esančio garbėje, tačiau jis grįžta prie Jo kaip besiskleidžiančio istorijoje. Grįžta prie Bažnyčios, prie viso pasaulio ir šį gundo ta pačia duona. Dykumoje velnias savo pasiūlą rėmė individualinio Kristaus alkiu, dabar jis savo viliones remia ištisų visuomenės sluoksnių alkiu. Duonos gundymas yra ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis. Čia yra gundomos ir valstybės, ir bendruomenės, ir galop pati Bažnyčia. Juk socialinių neteisybių yra visur. Tai pati akivaizdybė. Tačiau tokia pat akivaizdybė yra ir Kristaus Teisėjo pasmerkimas, jeigu šios neteisybės ir skurdo nešaliname. Geradarybė yra vienas iš pagrindinių Kristaus mokslo ir Bažnyčios veiklos principų. Bet kaip tik į šį principą ir atsiremia gundytojas, atskleisdamas duonos dialektikos gelmę.
Skaityti daugiau: DUONOS IR SOTUMO DIALEKTIKA
Jevgenijus Jevtušenka
Tu - mano meilė.
Sena, apgriuvusi ir apleista cerkvė.
Aplink senos kapinės. Sudužusios viltys
geležiniais kryžiais ir žvaigždėm iš faneros
atžymėtos. Ir prisiminimai, kurie nebeiškyla
iš skurdžios ir sujauktos vaikystės.
Aš freskas čia atnaujinu. Ir man baisu,
kad per vėlai aš prie jų čia atėjau.
Laikai kiek geresni. Ir vėl iškyla žmonės,
ir brangenybės, kurias neišmanėliai tironai
pataikūnų rankom griovė ir naikino.
Skaityti daugiau: RESTAURATORIAUS MONOLOGAS
