OSKARO MILAŠIAUS MISTIKA
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
K.[Felicija Kasputytė]
Aš norėčiau pabrėžti, kad tiesa, kurią skelbiu -yra tokia sena, kaip pasaulis, o kelias, kuriuo ėjau prie tos tiesos- visiškai naujas, -taip O. Milašius nusako savo metafiziką, svarstymus bei amžinosios tiesos ieškojimus. Jo mistika yra išskirtinė, milašiška, ji skverbiasi j giliausias Visatos paslaptis, nagrinėja viską aprėpiančios meilės idėją, ieško pirmapradžio būties vientisumo, pasineria į skaidrią ateities viziją.
Man buvo suteikta malonė surasti dvasinę tėvynę, įsigilinti į dvasinių paslapčių srautą, suvokti tas paslaptis tragiškiausiame pulsavime (Slėpiniai).
Nuo pat jaunystės O. Milašius pradėjo paslapčių ieškojimo kelią. Tėvas ir motina nelabai juo rūpinosi ir nedaug švelnumo jam rodė. Neturėdamas tėvo ir motinos meilės, jis išmoko bendrauti su gamta. Literatūros kritikas Odardas sako, kad jis mokėjo kalbėti su paukščiais ir gėlėmis, jam paslaptingas pasakas sekdavo vejas ir medžių šlamesys. Todėl jis taip brangino vienatvę ir tylą, kad galėjo ją sveikinti žodžiais: Būk pasveikinta, vienatve, mano motina! Ir čia pat garbinti kaip maitintoją:
Vienatvė maitino juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi, <...> vienatve, tu buvai mano maitintoja.
Mefiboseto lūpomis poetas skelbia, kad nieko negali būti brangesnio už vienatvės tylą:
Aš myliu ryto pasveikinimą ir vakarinę mergaitės dainą. Myliu kūdikio k/ykštavimus bei juoką. Tačiau niekas negali prilygti vienatvės tylai. Jokios žemės gėrybės negali pakeisti vienatvės teikiamo gaivesio.
Filosofas Pratas lygina Milašių su garsiuoju Blezu Paskaliu, kuris taip pat turėdavo vizijų. Tokios vizijos, pasak Prato, yra susijusios su pranašišku genialumu ir sunkiai suvokiamomis paslaptimis. Čerėjos parkuose regėti vaizdiniai turėjo didelį poveikį būsimam mistikui. Jie lydėjo jį visą gyvenimą. Milašius priklausė prie tų mistikų, kurie tik per didelį skausmą ir nerimastingus ieškojimus pasiekia palaimingą dvasios būseną ir suranda didžiausią palaimą.
Negalima rasti nei poilsio, nei meilės, nei vilties tol, kol išmoksi dauginti begalybę iš begalybės, amžinybę iš amžinybės. Tik visiškas pasinėrimas į Dieviškumą suteikia ramybę ir dangišką palaimą.
Kelią prie dieviškumo grindžia meilė.
Meilė, vien tik meilė išmoko mane įsigilinti į visų dalykų slėpinius ir į savo paties minčių paslaptingas gelmes, -skelbia Milašius, tuo pabrėždamas, kad meilėje glūdi visi mistikos pradai, kad meilė - tai išganymo laiptai. Kiekviena akimirka tarsi amžinybė, o amžinybė - tik akimirka.
Žmogaus gyvenimo akimirkas aš multiplikuoju pasitelkęs meilę.
Pagal Milašiaus mistines pažiūras, - Dievas yra Meilė. Toji Meilė yra visagalė. Ji yra visko centras: Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga.
Poema misterija „Mefibosetas“ nagrinėja nuodėmės ir atgimimo paslaptybę. Atgimimas ateina per meilę, kuri panaikina nuodėmę ir nuvalo žmogaus sielą taip, kad ji pasidaro baltesnė už sniegą. Biblijos Dovydas žvelgia į Tiesą meilės žvilgsniu ir sulaiko dabarties akimirkas. Meilė sudvasina jo gyvenimą tada, kai nuovargis kviečia mirtį, kai pasaulio turinys nyksta iš jo atminties. Ieškojimas amžinųjų būties paslapčių gimsta iš neištikimybės Meilei ir Skausmui.
Milašiaus mistika nagrinėja ne vien metafizines problemas. Ji nuolat krypsta į žemę ir žemei skelbia moralinius bei etinius idealus.
Neapsakomas skausmas pripildo mano širdį, kai mąstau apie savo brolius, paskendusius nakties tamsoje, -Lemiuelio lūpomis sako Milašius. Filosofiniuose ir mistiniuose kūriniuose neretai pasigirsta graudus rašytojo skundas, kad žmogus užmiršo aukotis, kad paskendo egoizme, kad melas užvaldė visą žmogų. Melas pila nuodus į pačią dalykų esmę:
Žmogus pradėjo meluoti kitam - savo broliui. Koks baisus dalykas! Tai naikinimas ir griovimas visos būties (Slėpiniai).
Melagis praranda ryšį su savo esme, suniekina savo substanciją, parduoda sielą. Melas sugriauna kūno ir sielos ryšį.
Kaip baisu, kad nebėra ryšio tarp vidinio pasaulio meilės ir išorinio pasaulio grožio! Tiek daug melo, kuris uždengia dieviškosios Būties Saulę! Kokia baisuma, kai žmogus dedasi skeptiku, o iš tikrųjų tėra tik paprasčiausias melagis!
Kiek daug tuščios puikybės turi žmogaus siekimai! (Slėpiniai)
Veikalą „Ars magna“ („Didysis Menas“) filosofas dedikuoja ateities žmogui. Sakosi, kad tą veikalą rašo ne tiems, kurie yra paskendę tuščioje puikybėje ir baisaus melo klampynėje, o tiems, kurie laikosi amžinosios Tiesos principų. Kiekviena to veikalo eilutė pulsuoja didele viltimi ir galingu tikėjimu šviesia žmonijos ateitimi.
Kad ir koks būtų žmonių prastumas bei nuodėmingumas - tikėkime amžinąja Meile.
Visur viešpatauja blogis, neviltis, skausmas. Tačiau ta neviltis turi tiek daug didvyriškumo! Toje visuotinėje neigimo prarajoje - tiek daug nepalaužiamo tikėjimo!
Aš myliu savo amžių. Stebiuosi ir gėriuosi juo. Dėkoju Viešpačiui, kad Jis man leido gyventi kaip tik šioje epochoje, kada judėjimas pasiekė savo viršūnę, iš kurios turėjo prasiveržti naujojo gyvenimo versmė (Ars Magna).
Iššifruota šv. Jono Apokalipsė - tai įspėjimas apie visuotinį gaisrą, kuris gresia sunaikinti visą pasaulį. „Apokalipsė“ buvo išleista 1932 metais. Joje įspėjama, kad netrukus prasidės karas, kurio priežastį Milašius tiksliai nusakė, atskleidė karo padarinius.
Visuotinis gaisras- jį rengia įvairūs politiniai aspektai bei imperializmas - būtinai turi prasiveržti ir sukelti tą baisią katastrofą, kuri numatyta pranašų ir evangelistų kaip bausmė. Todėl filosofas jaučia pareigą įspėti valdovus.
Mums uždėta pareiga skelbti šį paskutinį įspėjimą akloms ir maištingoms galioms, valdančioms pasaulį.
Šv. Jono Apokalipsės dešifravimas pasiekia mistikos ir mokslo gelmes. Tyrinėjimais, paremtais egzegezėmis ir anagramomis, atskleidžiamos šventos ir paslaptingos tiesos: šventoji Dievo vizija, realizuota už laiko ir erdvės ribų. Pratarmėje autorius sako:
Po 37 metų darbo, skirto filosofijai ir seniausių laikų istorijai,-mums buvo suteikta malonė suvokti tam tikrus vokabulus, kurie mums padėjo metafiziškai dešfruoti pagrindines Biblijos pranašystes, o svarbiausia - šv. Jono Apokalipsę. Aš, kaip praktikuojantis katalikas, visada tikėjau, kad didysis Apreiškimas, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus atskleidė savo mylimiausiam apaštalui, - turi savyje dvi dieviškas tiesas: viena yra susijusi su laikinąja Bažnyčios raida per amžius, o kita - dvasinė, skirta paskutinės kartos krikščionims, kurie yra pašaukti dalyvauti kuriant naująją karalystę.
Gerai suprasdami, kokie svarbūs ir reikšmingi šio švento teksto skyriai, poskyriai, eilutės - mes su dideliu atsakomybės jausmu siekėme, kad dešifravimas būtų aiškus.
Šifruodamas Biblijos kriptogramas, O. Milašius nustatė finalinį periodą. Jis pranašavo, kad Amerika, toji aukso stabo garbintoja, bus sunaikinta ugnimi, Anglija - ugnimi ir vandeniu, Rusija - kosmine katastrofa.
Nepaisant šių baisybių, jis regėjo šviesią ateities viziją. Tie baisūs socialiniai ir politiniai sukrėtimai - tai tarsi arklas, išpurenantis žemę sėjai. Šiaip ar taip, moksliniai tyrinėjimai sudrėkina sėklos grūdelį, kuris, sušildytas atgimimo saulės, išleis vešlius daigus. Oskaras Milašius skelbia šviesią ateitį, galingą dvasios renesansą. Prie dvasinio žmonijos atgimimo daugiausia prisidės moteris. Ji bus ramintoja ir dvasinio renesanso žadintoja bei puoselėtoja. Tačiau rašytojas įspėja, kad prie dvasinio atgimimo prisidės tik tokia moteris, kuri savo širdyje saugo ir puoselėja amžinojo moteriškumo pradus - šventą meilės ir pasiaukojimo kibirkštį. Savo šviesios ateities vizijoje jis nuolat mini lietuvę moterį, kuri nepalūžta, bet drąsiai eina meilės ir pasiaukojimo keliu. Gal lietuvės moters kentėjimai, dvasinė stiprybė bei auka ir yra ta dvasinio atgimimo kibirkštėlė, kuri įžiebs skaisčią dvasinio atsinaujinimo liepsną.
Milašius itin pabrėžia, kad Lietuva yra pašaukta atlikti didelį vaidmenį Europos ir viso pasaulio ateityje. Apokalipsės baltas žirgas su baltu raiteliu pasirodys kaip blogio nugalėtojas, kaip tiesos skleidėjas. Po visų baisybių ir nelaimių jis atneš tiesą, meilę, palaimą. Baltas žirgas ir baltas raitelis - tai lietuvių tautos herbas, - pabrėžia Milašius ir su pasididžiavimu priduria, jog jis taip pat esąs lietuvis, kad jo protėvių Tėvynė - tai Lietuva, tas nuostabus kraštas, kur dangus toks išblyškęs virš šios liūdnai susimąsčiusios šalies.
Oskaras Milašius iššifravo Labūnavos ir Kauno vardus, įamžintus dieviškajame plane, kaip dvasinio atgimimo tašką. Taigi giliausi ir paslaptingiausi reiškiniai yra susiję su Lietuva. Galbūt pranašiškas Milašiaus žvilgsnis nepraslydo ir pro dabarties gadynę, gal jis regėjo ir tą tragišką Lietuvos kovą dėl laisvės, tiesos, žmoniškumo, dėl tikėjimo... Gal regėjo visus tuos Lietuvos didvyrius ir kankinius. Dievas suteikė malonę Lietuvai, nes iš jos kilo pranašas, suradęs Dovydo raktą, kuris padėjo atskleisti ne tik Apokalipsę, bet ir kitas didžias paslaptis. Tačiau dar neatėjo tų paslapčių atskleidimo valanda.
Oskaro Milašiaus metafiziniuose svarstymuose dažniau skamba džiaugsmas negu minorinė gaida. Jis tiki šviesia žmogaus ateitimi, galingu dvasios renesansu.
Aš atskleidžiau tau didelę paslaptį. Tu jau esi saulėtos Ateities gyventojas. Reliatyvumo amžius jau praėjo. Prasideda dvasios era.
Religija ir mokslai turi sudaryti neišardomą sąjungą ir remti vienas kitą. Mokslo ir religijos vienovė atneš žmonijai dvasinį renesansą.
Mokslininkai atsisakys beprasmiškų skaičiavimų ir įsiklausys, ką sako Amžinoji Išmintis.
Bus įkurtos žemės Jungtinės valstijos, kuriose viešpataus ne įstatymai, bet meilė, pagrįsta absoliučiu pasiaukojimu. Tas laikas jau netoli.
Tai bus naujasis pasaulis erdvės-laiko ir šventos Dievo vizijos, priešingos ankstesnėms pasaulio vizijoms, iš kurių viena žuvo tvano vandenyse, o kita - joje mums skirta dar gyventi kelerius metus - privalo būti sunaikinta dangaus ugnies.
* * *
Aš neturėjau laisvės nusidėti, kaip kiti žmonės. Iš pradžių Dievas saugojo mane nuo nuodėmės, uždedamas man neryžtingumo, pasibjaurėjimo, religinius ir šeimos varžtus. Pavojingą akimirką pasigirsdavo vidinis balsas, primindamas man visas dogmas, visus Dievo įsakymus.
Mūsų giminės gyvieji ir mirusieji taip pat susirinkdavo manęs teisti. O jeigu ir tai nepadėdavo, man artimiausias ir mylimiausias žmogus ryždavosi mirti ir išsikasti kapą tarp nuodėmės ir mano troškimų.
(Fransua Moriakas, 1885-1970, prancūzų rašytojas, dramaturgas ir žurnalistas, Nobelio premijos laureatas)
