PALAIMINTI SKAISČIOS ŠIRDIES
K.[Felicija Kasputytė]
Šis palaiminimas, ištartas dieviškojo Mokytojo lūpomis, skamba kaip skaistybės apoteozė. Per ištisus amžius jis lydėdavo tuos, kurie, atsisakę erotinės meilės ir paniekinę vylingus džiaugsmus, gaivindavo savo širdį tyro ir kilnaus gyvenimo ambrozija.
Nors ir kažin ką prasimanytų žmonės apie gamtos grožį, apie žmogiškųjų aistrų patrauklumą, apie nuodėmės vilionę, bet niekas negali susilyginti su sielos skaistumu, kuris tol vers lenkti prieš ją žmonijos kelius, kol iš viso gyvens pati žmonija(A. r.).
Apie neaprėpiamai didelį skaistybės vaidmenį kalbėjo daugybė filosofų ir mąstytojų, sociologų ir visuomenės veikėjų. Žmonijos mąstytojai bei auklėtojai įtikinėjo, jog gyvenimo džiaugsmas ir laimė priklauso nuo to, kiek žmonės gerbia skaistybės idealą. Tai susiję ne tik su paskiro žmogaus likimu, bet ir su visos tautos likimu. Tik tyros širdys yra jautrios savo tautos likimui ir tragiškai kiekvieno žmogaus daliai. Tik skaisčios širdys pasiekia žmogiškąją didybę, laisvę ir išplėtoja savo protines bei dvasines galias. Jeigu žmogus nesuvokia tos giliausios tiesos, jis liks tik skurdus intelektualas, kuriam be galo tolimos žmogiškumo aukštumos ir gilioji kosmoso prasmė pačiame žmoguje - jis niekada neišmoks skaityti ir nagrinėti gamtos dėsnių ir žmogaus didybės paslapčių. Jeigu aš susiteršiu sielą, tada negalėsiu įgyvendinti savo idėjos ir nepasieksiu aukštųjų idealų, - sako Ibseno herojus.
