Irzlumas ir depresija
MŪSŲ PROBLEMOS
Leslis Vaterhedas
IRZLUMAS IR DEPRESIJA Viena didžiausių pareigų pasaulyje - padėti vieni kitiems gyventi. Tai menas, kurį visi privalome kurti. Jeigu pajėgsime sukurti savyje harmoniją ir pusiausvyrą, gyvenimas taps visiškai kitoks. Tikroji darna - teisingas santykis su aplinka, žmonėmis ir Dievu. Laimingiausios pasaulyje sielos yra tos, kurios prisitaikė joms skirtoje aplinkoje arba privertė prisitaikyti aplinką visais atvejais asmenybės jėgos teigia save, įvairiai reaguodamos į tikrovę.
Jėzus išeikvojo daug kantrybės ir laiko, rodydamas žmonėms tikrąjį gyvenimo kelią. Nors Jo žodžiai tiek daug svarstyti, jų reikšmė nenublanko per 2000 metų ir Jis niekada dar nebuvo iki galo suprastas.
Tiesa, įsikūnijusi žodžiuose, gali įeiti pro siauras duris, -primena Tenisonas. Klausydamiesi Jėzaus, žmonės jautė džiaugsmą, kadangi ir labiausiai pažemintieji Jo žodžiuose jautė gyvenimo vertę: jautė, kad gyvenimo Šeimininkas puikiai žino jų problemas, suprato tai, kas verčia gyvenimą matyti turtingesnį ir prasmingesnį negu iki tol - jie truputį pramoko gyvenimo meno. Pavyzdžiui, Jėzus daug kalbėjo apie gyvenimo rūpesčius ir vargus. Jis žinojo, kad rūpesčiai sekina protą ir yra bevaisiai. Niekas geriau neišreiškia požiūrio į rūpesčius, niekas geriau neparodo žmogaus vidaus pasaulio supratimo ir rūpinimosi juo, kaip Kalno pamokslas - čia kalbama apie Dievo meilę ir švelnų rūpinimąsi lelijomis ir paukščiais.
Depresija ir irzlumas - tai problema, su kuria vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas. Depresija - viena labiausiai užkrečiamų sielos negalių. Vienam žmogui reikia gydytojo, kitam - dvasininko, trečiam - psichologo pagalbos. Vienam trūksta simpatijos, kitam maisto, bet visiems trūksta jo supratimo.
Sutinkame ir irzlių žmonių. Kartais tikrai tos dvi būsenos egzistuoja kartu, bet dažnai ta pati negalia vieno žmogaus sieloje reiškiasi kaip gili depresija, kito - kaip irzlumas. Irzlų asmenį lengvai suerzina smulkmenos, jo irzlumas prasiveržia priklausomai nuo poveikio stiprumo. Toks žmogus liguistai jautrus viskam.
Pirmiausia norėčiau panagrinėti šį klausimą, remdamasis žmogaus fiziologine prigimtimi ir negaliomis, paskui pažvelgti kaip į psichologinę ir dvasinę problemą, pagaliau pasiūlyti išeitį.
Pirmiausia reikia ieškoti problemos priežasčių. Tai fizinė žmogaus disharmonija. Mes be galo nustebsime įsigilinę į Naująjį Testamentą ir pamatę, kokia reikšmė jame skiriama kūnui. Šv. Paulius sako:
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu (1 Kor 6, 19).
Filipiečiams jis taip rašo:
Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog anaiptol neliksiu sugėdintas, bet kaip visuomet, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne - nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi (Fil 1, 20).
Šv. Jonas savo evangelijoje sako:
Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia, -
sakoma Naujajame Testamente, kur žmogaus kūnas yra laikomas iš Dievo paveldėta šventove. Visai suderinamas su Naujuoju Testamentu yra ir mokymas, kad mes privalome kuo geriau kūną aprūpinti. Ne tik liga, bet ir per menkas dėmesys kūnui yra religijos priešai.
Sveikas kūnas - sielos svetainė, paliegęs - kalėjimas, -sako filosofas Frensis Bekonas. Maksimali sielos veikla negalima atsisakius maksimaliai panaudoti fizinę veiklą. Kūnas duotas tam, kad dvasia turėtų kuo geriausią priemonę save išreikšti, kitaip tariant, jūs negalite būti tokie geri, kaip turėtumėte, nebent esate maksimaliai save apvaldę.
Daugelis iš karto tuo suabejos, sakydami: Negali būti, kadangi didžiausi šventieji buvo didžiausi kentėtojai. Atsakau: Jie tapo šventaisiais ne dėl to, kad kentėjo, jie tapo šventaisiais nepriklausomai nuo iškentėtų skausmų. Kentėjimai žadino ir šaukė jų sielas, ir šventieji, didvyriškai juos pakeldami, blogį pavertė gėriu. Bet jeigu jų dvasia kitokiu būdu būtų žadinama lygiai taip pat stipriai, jie irgi būtų pasiekę dvasios pilnatį, išsiugdę tobulą charakterį.
Šią išvadą galima patirti dvejopai. Pirma, skausmas neduoda jokio savaiminio efekto, t. y. kad kūno liga teiktų sveikatą sielai: iš tikro natūralus kentėjimų rezultatas yra depresija ir irzlumas. Jeigu jus ištinka podagra, suskausta dantį ar sutrinka virškinimas, juk jūs nesimėgaujate tais skausmais, o tuoj pat skubate pas gydytoją; ir labai nustebčiau sužinojęs, kad danties pūlinys jums padėjo pasidaryti šventesniems.
Antra, turime pakankamai duomenų įsitikinti, kad Jėzus buvo puikios sveikatos. Žinome, kad Jis buvo pavargęs, bet niekada nesame girdėję, kad būtų sirgęs kokia liga. Ar Jėzus būtų tobulesnis, jeigu Jo kūnas nebūtų buvęs toks puikus indas Jo dvasiai?
Parodykime didelį ir nuoširdų rūpinimąsi tais, kurie, nepaisydami alinančių kūno trūkumų, spindi dvasios tvirtumu ir daro mums gėdą. Bet jei jie staiga išsivaduotų iš savo negalios, kuri yra fizinė, ar jie neįgytų daugiau jėgų gėriui, kadangi dvasia turėtų tobulesnį įrankį?
Kūno negalios gimdo depresiją ir irzlumą. Gerai atsimenu, kaip homiletikos profesorius teologijos koledže, kur aš mokiausi, sakydavo: Nedarykite šeštadienį nieko, kas sukeltų jums fizinį išsekimą sekmadienį. Jis siūlė mums patiems patikrinti ir gyventi taip (esu tikras, kad tai tiesa), kai dvasinės ir intelektinės vertybės pasiekia apogėjų, kai kūnas pajėgiausias. Tai patvirtina ir mano paties patyrimas. Daug didesnį džiaugsmą ir religijos bei Dievo spinduliavimą jaučiu tada, kai kūnas trykšta sveikata, sakykim, po šaltos ryto vonios arba po vakarinės golfo partijos, negu tada, kai jis šąla arba apimtas gripo.
Ne mano tikslas nagrinėti fiziologines priežastis, kurios gali sukelti depresiją ir irzlumą, bet visiškai galimas dalykas, kad jūsų kepenys pasakys ne Dievui. Yra keletas lengvai ištaisomų psichofiziologinių dalykų, nuo kurių priklauso požiūris į gyvenimą, pavyzdžiui, liaukų sekrecijos sutrikimai, vandens stoka organizme, bloga medžiagų apykaita, persivalgymas, nepakankamas vaisių ir daržovių kiekis, vengimas mankštos, miegostoka ar perteklius. Visa tai gali aptemdyti langus, pro kuriuos siela žvelgia į pasaulį. Žmogus suvalgo agrastų pyrago šeštadienio vakare, vienuoliktą valandą, o sekmadienį stebisi, kad nemato Dievo. Nuostabu, kaip iš viso jis gali ką nors matyti! Kūnas iškreipia jo dvasią.
Įsivaizduokime, kad žiūrime į aliejinę lempą, esančią už šimto jardų. Jeigu ji neryškiai šviečia, galimas daiktas, kad dagtis neištraukta arba stiklas nešvarus. Nepriklausomai nuo priežasties, lempos efektas toks pat. Pažvelkime į savo dvasią, kaip į lempą, į savąjį ego, tikrąjį save. Jūsų kūnas - tarsi lempos stiklas, per kurį šviesa pasiekia pasaulį, tarpininkas, per kurį vyksta bendravimas su žmonėmis. Jeigu jūsų skleidžiama šviesa blausi, galimas daiktas, dėl to kalta liepsna, t. y. kažkas negera yra jūsų viduje, jūsų dvasioje; bet taip pat galimas daiktas, kad dvasia sveika, tik lempos stiklas aprūkęs. Kitaip tariant, kūnas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra tobulas dvasios įnagis. Nėra nuodėmė sirgti, bet nuodėminga sirgti dažniau negu reikia.
Kita vertus, čia slypi ir didelė pagunda. Pavyzdžiui, moteris apie 45-uosius ir vyras apie 65-uosius metus išgyvena laikotarpį, kai kūne vykstantys pakitimai gali sukelti irzlumą ir depresiją. Kai kurie puikūs žmonės dėl to labai gėdijasi ir net sielvartauja. Panašiai būna ir tada, kai žmogus ima sveikti po ligos. Visiems šitiems žmonėms galima pasakyti:
Būkite ramūs - dėl visko kalta ne liepsna, o tik lempos stiklas. Toji būsena nėra tikroji jūsų prigimtis, o tik iškreiptas jos reiškimasis. Kai stiklas bus išvalytas, lempa vėl suspindės. Pabandykite, kiek pajėgiate, nugalėti savo silpnumą ir padaryti šviesą ryškesnę. Jums bus malonu sužinoti, kad kaltas stiklas, o ne liepsna.
Jeigu pasijuntame tapę depresijos ir irzlumo aukomis, pirmiausia įvertinkime fizinius simptomus. Iš tikrųjų geras patarimas: Eikite ir nuodugniai ištirkite savo sveikatą pas gerą gydytoją. Tiesiog religinė tragedija, jeigu ne tik patys esate prislėgti ir irzlūs, bet ir kitus užkrečiate savo depresija ir bloga nuotaika tais atvejais, kai, anot Krašeno (Kraschen), užtektų šešių pensų atnaujinti jūsų tikėjimui Dievu ir žmogumi.
Daug kas paklaus, kodėl depresija bei irzlumas, nors galbūt ne fizinių priežasčių sukelti, nėra iš esmės paveldėti kartu su temperamentu. Kadangi temperamentas yra psichologinės kokybės ženklas, norėčiau palikti jį vėlesniam nagrinėjimui; galiu tik tiek pasakyti, kad jūs nepaveldėjote temperamento gatavo. Jis yra ne toks paveldimas, negu buvo manoma anksčiau. Mes turime sugriauti šį viltingą teiginį. Pavyzdžiui, nė vienas vaikas negimsta kupinas nerimo ir baimės, bet jeigu vaikystė praleista tarp žmonių, paskendusių rūpesčiuose, kurių baimę bei žiaurumą atspindi jų kalba ir visas požiūris į gyvenimą, tai vaikas, nuolat matydamas blogį, išaugs toks, kuriam pasaulis atrodys siaubinga vieta gyventi. Dėl to turime rūpintis vaikais, slėpti savo baimes, jeigu nepajėgiame jų nugalėti. Depresija ir nerimas įgyjami, vadinasi, jeigu tai mums gresia, turime bėgti, to išvis nereikia prisileisti.
Teisingai lotynų patarlė sako, kad proto ir kūno sveikata turi eiti kartu: Mens sana in corpore sano. Taip pat teisinga, kad jei sveikas kūnas, tai sveika ir siela. Fiziniai pratimai, šaltas vanduo, saulės vonios, šviežias oras, tonizuojantys visą organizmą, daugeliui žmonių išsklaidys depresiją bei irzlumą ir atnaujins tikėjimą Dievu ir pasauliu. Jei mes religingi, vadinasi, trokštame visą savo būtybę paaukoti Dievui. Jam mes negalime pasiūlyti mažiau, negu tai, ką turime geriausia. Pasiūlykime Jam drausmingą ir darnų kūną, kaip įrankį - tiek tobulą, kiek pajėgsime sukurti. Jeigu kūnas yra šventovė, padarykime jį tokį švarų ir gražų, kiek įmanoma.
(Iš kn. D. Leslie Weatherhead. Psychology and Life. [Parengė Alė Počiulpaitė])
