RESTAURATORIAUS MONOLOGAS
Jevgenijus Jevtušenka
Tu - mano meilė.
Sena, apgriuvusi ir apleista cerkvė.
Aplink senos kapinės. Sudužusios viltys
geležiniais kryžiais ir žvaigždėm iš faneros
atžymėtos. Ir prisiminimai, kurie nebeiškyla
iš skurdžios ir sujauktos vaikystės.
Aš freskas čia atnaujinu. Ir man baisu,
kad per vėlai aš prie jų čia atėjau.
Laikai kiek geresni. Ir vėl iškyla žmonės,
ir brangenybės, kurias neišmanėliai tironai
pataikūnų rankom griovė ir naikino.
Žali pelėsiai uždengė skrendančius angelus,
ir jų sparnai su šiukšlėmis mėtosi.
Riebių širdelių kažkas ant sienų pripiešė.
Nejau taip ir liks mūsų amžiaus simboliu
užrašas: Čia buvo Miša ir Maša
virš „Paskutiniojo Teismo“ siaubo ir
vilties paveikslo?
Nejau mūsų amžiaus žmonėms vietoj Dievo
liks bulvės ir praimta sardinių dėžutė,
kurių didybė tokia skurdi ir graudi?
Tikiu aš Dievą. Bet galvoju apie meną.
Nes grožis mus, gauruotus it beždžiones,
pakėlė kažkada ir nebeleidžia
vėl vilnom apaugti ir repečkoti keturiom.
Ir skaudu be galo, kai mano gauruotas bendraamžis
visiškai nesigėdydamas, kad jis vėl laukinis,
ant sienų cerkvėje tėplioja:
Nėra Dievo. Nuobodu.
Kvaišeli! Yra cerkvė! Ir Dievas joje yra!
Jinai - pats grožis, pasiilgta svajonė,
balta kaip sniegas, brangi lyg šventė,
purvinoms rankoms nepasiekiama ir nekaringa.
Žydinti kaip Velykos kiekvieną pavasarį ankstyvą,
paliekanti šešėlyje chamus.
O jeigu žmonės cerkvę ir Dievą pamirš,
tai upės vanduo šventam vidurdieny nurimęs
atspindės dangų, tikėjimą ir melsis.
Užmiršimas nėra geriau užu išniekinimą.
Kaip blakės šiandien šliaužia ne anie,
kurie tepliojo Dievo veidą, o šitie -
besistengiantys užtepti Dievo pėdsakus
ir Dievo žingsnius žemėje.
Nereikia mums gudrių melagių,
kurie tik žodžiais skamba gražiais, -
mes laukiam drąsių ir jautrių restauratorių,
kurie, nuplovę ubagiškus užrašus ir šūkius,
vėl sugrąžintų mūsų kraštui išniekintas šventoves.
Darbuojamės.
Iš po pelenų vėl iškyla spindesys.
Šventajam Jurgiui vėl sugrąžinu žirgą, ietį.
Tegu pribaigs šventasis slibiną.
Per daug ilgai šis mūsų žemėje keroja.
O pats sau akių neužtepsiu, neužmerksiu.
Tik Viešpačiui akis aš nuvalau.
Tegul Jis mato Judą šiandieninį,
kuris, pamatęs mano darbus,
su skundu bėga vėl
kaip girto sargo ožka per kapines apleistas.
Kai išgeriu, aš vėl tampu gauruotas.
Ir šitie gaurai vėl tik cerkvėje nukrinta, -
drebanti ranka išduoda, kad klydo kažkada šita ranka.
Valau amžinon užmarštin pasmerktus šventuosius,
bet kaip man save nuvalyt?
Atgyja Dievo veidas, atgyja nušvintanti dvasia.
Tiktai aš keikiuos paskutiniais mat’ais,
nors plaunu Dievo Motinos šventas rankas...