AUŠROS VARTŲ KOPLYČIA ROMOJE

     Popiežiui Pauliui VI leidus, Romoje, Šv. Petro Bazilikoje, prie šv. Petro kapo užsienio lietuvių pastangomis buvo įrengta Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia, skirta pagerbti lietuvių kankiniams. Ji yra gražiai įrengta patyrusių menininkų, tarp kurių - ir lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Koplyčios centre - mozaikinis Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Kairiojoje sienoje - skulptūros, vaizduojančios karaliaus Mindaugo krikštą ir liudijančios Lietuvos įsijungimą į krikščioniškų tautų šeimą. Lotyniškame užraše Mindaugas minimas kaip Lietuvos karalius. Nišoje - Rūpintojėlio skulptūra. Sienos viduryje - marmurinė lenta su koplyčios šventinimo metrika ir įrašu lotynų kalba. Už marmurinės lentos - bareljefinis Vilniaus ir Kauno miestų vaizdas su jiems būdingomis bažnyčiomis ir įrašu Vilnius-Kaunas. Toliau - Vytauto ir Jogailos skulptūros: Vytautas rankoje laiko Vytį.

     Įėjus į koplyčią, dešinėje sienoje - Sibiro lietuvaičių maldaknygės paveikslas su įrašu lietuvių kalba: Marija, gelbėk mus! Toliau - Kražių skerdynių paveiksle vaizduojama bažnyčia ir prie jos mirštantis kražietis. Už jo - Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero ir unito kankinio Juozapo Kuncevičiaus paveikslai.

     Koplyčią pašventino, altorių konsekravo ir pirmąsias šv. Mišias atnašavo Šv. Petro Bazilikos arkiprepozitas kard. R Marela; jam asistavo kun. Abromavičius ir kun. Narbutas. Šiose iškilmėse dalyvavo kardinolai - R Marela, Tralja, A. Samorė, J. Slipyj, arkivyskupai ir vyskupai - V Brizgys, A. Deksnys, F Marcinkus, diplomatai ir svečiai iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Kanados, Australijos.

Skaityti daugiau: AUŠROS VARTŲ KOPLYČIA ROMOJE

PALANGOS LURDO GROTOS MARIJOS STATULOS ATNAUJINIMO ISTORIJA

     Palangos bažnyčioje esanti Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos statula anksčiau stovėjo parke Lurdo grotos nišoje, kurią 1899 m. įrengė grafas Feliksas Tiškevičius. Birutės kalną puošė ir XV a. statyta koplytėlė, kuri iš pradžių buvo medinė, o 1869 m. pastatyta aštuoniakampė raudonų plytų mūrinė.

     Antrasis pasaulinis karas skaudžiai palietė ir koplytėlę, ir grotą. 1941 m. Birutės kalne įsikūrė Raudonosios armijos jūrų žvalgybos postas. Kalnas buvo aptvertas aukšta medine tvora, o grota ir koplytėlė buvo apeitos. Taip išsilaikė ir vokiečiams okupavus Lietuvą. Bet kai 1944 m. vėl grįžo tarybinė armija, čia buvo atliktas barbariškas išniekinimas: koplytėlė apiplėšta, altorius ir šventieji paveikslai suniokoti, Marijos statula grotoje sušaudyta - liko tik atskiros armatūros prilaikomos dalys. Aikštelė prie grotos buvo paversta šiukšlių sąvartynu, o kalno koplytėlė - išviete... Tik po poros metų, karui pasibaigus, šiukšlės buvo išgabentos, koplytėlė iš viršaus aptinkuota, viduje išbaltinta ir paversta kiosku.

     Nukentėjo ir Palangos bažnyčia. Vokiečių ir tarybinės armijos artilerijos sviediniai apgriovė bokštą ir stogą. 1944 m. kovoms prie Palangos užsitęsus, įsakyta bažnyčią laikinai uždaryti. Dalis inventoriaus buvo išgabenta į Žibininkų kaimą, kur Astrauskų name įrengta koplytėlė. Per tris mėnesius ten buvo atliekamos pamaldos. Vėliau vietinis karo komisaras leido grįžti į Palangą kun. klebonui Jonui Ilskiui ir sargo teisėmis saugoti bažnyčią.

Skaityti daugiau: PALANGOS LURDO GROTOS MARIJOS STATULOS ATNAUJINIMO ISTORIJA

IŠ DIENORAŠČIO

ĮVAIRENYBĖS

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

     Jeigu už visus laimėjimus mūsų civilizacija sumokės tikėjimo praradimu, tai ši karta - pati nelaimingiausia žmonijos istorijoje... Mažas žmonių mirtingumas, smarkiai išaugęs vidutinis žmogaus amžius - įspūdingi laimėjimai. Tačiau vargu ar jie gali paguosti.

     Pažinojau ir pažįstu nemaža žmonių, kurie patys save sunaikino arba dar tebenaikina. Ir dabar vienas pažįstamas labai sparčiai artėja prie ribos... Mėgo „linksmą" gyvenimą. Kaip paprastai, galop pašlijo sveikata. Gerti nebegalėjo - vis tiek gėrė. Teko operuoti skrandį. Gydytojai pastatė ant kojų, bet - viskas po truputį grįžo į senas vėžes ir atomazga, atrodo, nebetoli... O jam tik 40. Turi sūnų.

     O kiek pažįstu 25-30 metų amžiaus žmonių, kurie jau „savo atgėrė“, „jau nebepakelia kaip seniau“, kurie savo gabumus ir jaunatvišką energiją negrįžtamai iššvaistė restoranuose. Ar ne paradoksas: medicinos ir technikos pažanga pailgino žmogaus gyvenimą ir laisvalaikį, bet daugelis tuo pasinaudojo tik tam, kad savo valia patys susinaikintų. Netgi medikamentai, ir tie panaudojami (ir gana plačiai) savęs naikinimui... Tad ar verta žmogų gelbėti nuo vidurių šiltinės, jei jis vis tiek pribaigs save?.. Ir kur kas baisiau... Tai, atrodytų, dvelkia demagogija. Juk žmonės „griovė“ save ir prieš 100, ir prieš 500 metų, ir dar seniau... Ir Lietuvoje masinis girtavimas - ne naujiena. Tereikia prisiminti Motiejaus Valančiaus laikus.

Skaityti daugiau: IŠ DIENORAŠČIO

ATLEISK

Victoria[Margarita Gusak]

     Tu atleisk, jeigu medžiai paniurę
     Tau myliu šakomis nekartos,
     Jeigu paukščiai, išskrist susibūrę,
     Tart prie kryžiaus sudie nesustos.

          Jei darželiai Tau mūs rudeniniai
          Pagailės paskutinių žiedų,
          Jeigu jaunos ir drąsios krūtinės
          Atsikvėps ne Tavuoju Vardu.

     Tu atleisk... Matyt, aš nemokėjau
     Išdalyt, ką gavau iš Tavęs,
     Tuščiai laukdama, Meilės Kūrėjau,
     Kada meilėje žemė paskęs.

KĄ SAKO LOMONOSOVO EILĖRAŠTIS

P. Digrys[Antanas Patackas]

     Rusų mokslui davė pradžią įžymi figūra - Michailas Lomonosovas. Jis padėjo chemijos, fizikos, astronomijos, geologijos, kalbotyros ir kitų mokslų raidos Rusijoje pagrindus. Jis vadinamas ir Rusijos poezijos tėvu. Todėl suprantama, kad vadinamojo mokslinio ateizmo skleidėjai nori jį įtraukti į ateistų būrį. Tokiame palyginti rimtame veikale kaip „Filosofijos enciklopedija“ (rusų k.) rašoma, kad Lomonosovas buvo mąstytojas materialistas (T. 3, p. 35i), kad jis kūrybiškai ugdė materializmą.

     Pažiūrėkime, ką pats M. Lomonosovas apie tai sako savo eilėraštyje „Rytmetinis mąstymas apie Dievo didybę“, kurį į lietuvių kalbą yra išvertęs įžymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas Petras Kriaučiūnas (I850~i9i6):

     Jau saulės žėrinti šviesybė
     Spindėt pradėjo iš dangaus
     Ir Viešpaties darbų grožybę
     Atidengė akims žmogaus.
     Jei jais stebies, kai pamatai,
     Tai koks Tvėrėjas yr patsai!

          Jei mes miruoliai ten aukštybėn
          Galėtume patekt,
          Idant mūs akys ton šviesybėn
          Arti galėtų paveizėt,
          Regėtumėm ten kaip girias,
          Pasaulio degančias marias.

Skaityti daugiau: KĄ SAKO LOMONOSOVO EILĖRAŠTIS

Daugiau įrašų...

  1. VAIKUS AUKLĖTI KRIKŠČIONIŠKAI - ŠVENTA TĖVŲ PAREIGA
  2. ASMENYBĖS UGDYMO PROBLEMA
  3. MALDA
  4. MEILĖ NEIEŠKO SAU NAUDOS

Subkategorijos