RELIGINIS ATGIMIMAS MŪSŲ LAIKAIS
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
P. Digrys [Antanas Patackas]
Daugelis, vertindami religijos reikšmę praeityje, teigia, jog nuo XX a. žmonėms jinai yra mirusi arba mirs artimiausioje ateityje. Sako, jog pasaulis galutinai eina į netikėjimą. Ar tai tiesa? Ar kaip tik kova prieš religiją, kovojama jau beveik šimtmetį, neslepia nesąmoningos religijos baimės ir netikrumo savo teisumu?
Žilosios senovės laikais buvo manoma, kad nėra nė vienos tautos, kuri būtų visiškai be religijos. Šis teiginys galioja iki šių laikų. Kaip pažymi Žinomas dabartinis istorikas A. Toinbi (J. Cogley. Religion in a Secular Age. 1969, p. 7), net ateistų negalima laikyti tikrai netikinčiais. Jų pažiūros reiškia liūdną religinį jausmą, nors ir nukreiptą į žemiškus objektus, asmenybes ir idėjas. Antireliginės doktrinos neretai būna susietos su vidiniais mistiško pobūdžio protrūkiais, ideologiniai mitai, laikomi tikėjimu, iš esmės iškreipia religiją.
Viskas pasaulyje turi realias šaknis. Apskritai niekas neginčys to, kad visus mūsų kūno poreikius atitinka objektyvi gyvybiška būtinybė. Jei žmogaus dvasia amžiais siekia grožio, gėrio ir kažko aukštesnio, verto atsidavimo, argi teisinga būtų čia matyti tik tuščią saviapgaulę? Ar ne natūraliau pripažinti, jog kaip kūnas susijęs su objektyviu gamtos pasauliu, taip ir dvasia veržiasi prie to, kas jai giminiška - į aukštesnę už save neregimą Realybę. Ir ar ne būdinga, kad, žmogui nusigręžus nuo tokios realybės, atsiranda prietarai ir sekuliariniai „kultai“? Kitaip tariant, kai žmogus nusisuka nuo Dievo, jis neišvengiamai atsisuka į stabus.
Ateistai nesiliauja skelbę religijos žlugimo, tuo tarpu ji ne tik laikosi, bet ir tęsia savo turiningą gyvenimą. Laikotarpis nuo XVI iki XIX a. davė
Bažnyčiai daug šventųjų, veikėjų, teologų: suklestėjo misionierių veikla, krikščionybė išplito už Europos ribų, atsirado naujų dvasinių sąjūžių.
Atsakas į tai buvo tiesioginiai žygiai sunaikinti religiją. Bandyta sunaikinti religiją Prancūzijos revoliucijos metu. Vėliau Vokietijoje Bismarkas ir socialdemokratai, Prancūzijoje - kairiosios vyriausybės ir rusų revoliucionieriai įvairiomis dingstimis (pažangos, kovos su reakcija ir pan.) atkakliai kovojo su krikščionybe. Tačiau ties XIX-XX a. sandūra kultūros veikėjų apklausa parodė, kad, daugelio jų nuomone, religijai negresia žlugimas. Tuo metu garsus amerikiečių filosofas V. Hokingas rašė:
Nereikia skubėti skelbti, kad mūsų amžius nereligingas. Potencialiai žmonės tampa religingesni. Tas religijos plitimas dar paslėptas faktas (W. Hocking. The Meaning of God in Human Experience. London, 1912, p. 6).
O kadangi tasai faktas palaipsniui netenka slaptumo, ateizmas vėl griebiasi prievartos. Pirmame XX a. trečdalyje socialiniai perversmai Rusijoje, Meksikoje, Vokietijoje ir Italijoje privedė prie tikro karo su krikščionybe ir kitomis religijomis, - karo, kuris Kinijoje ir Albanijoje vėliau įgijo totalinį pobūdį. Visas galimas priemonių arsenalas - nuo propagandos per radiją ir spaudą, tribūnas ir katedras iki žiaurių masinių susidorojimų -buvo paleistas į darbą, kad sunaikintų religiją. Bet pergalės, kurios taip labai tikėjosi persekiotojai, nesulaukta. Religija ne tik nenumirė, bet prasidėjo naujas jos atgimimas. Jokia kita jėga nebūtų atlaikiusi tokių bandymų, kokius atlaikė religija.
Kovas, kurios jau Šventajame Rašte buvo nusakytos, krikščionybė seniai numatė. Tikintieji iš Šventojo Rašto sėmėsi stiprybės. Tiesa, tarp jų atsirado ir tokių, kurių valia buvo paralyžiuota. Juos ėmė kankinti klausimas: ar Bažnyčia turi ateitį? Bet jie į tą dalyką žiūrėjo taip, tarsi Bažnyčia būtų vien žmogiška įstaiga, užmiršdami Kristaus žodžius, pasakytus apaštalui Petrui:
Pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės.
Kita vertus, kyla klausimas, ar religijos poreikis šiuolaikiniam pasauliui yra aktualus. Ar dabarties žmogus nepasitenkina tuo, ką jam duoda pasaulietinė kultūra? Tokių požymių yra. Ilga antireliginių jėgų priespauda negalėjo likti be pėdsakų. Tačiau vien iš anksto nusistatęs žmogus gali neigti, kad tikėjimo troškulys nuolat auga net persekiojimų, sekuliarizmo, savanaudiško bedvasiškumo atmosferoje. Šiandien vėl pasikartoja Fausto drama - žmogus atskleidžia savyje amžiną siekimą kilti aukštyn ir nepasitenkinimą tuo, ką jau pasiekė. Būdinga, kad tas troškimas ypač stiprus išsivysčiusiuose kraštuose, pasiekusiuose medžiaginę gerovę. Juo stipresnė „masinės kultūros“, technikos ir urbanizacijos valdžia, juo labiau žmogus pasiilgsta religijos, nes ji, tariant vieno religinės psichologijos tyrinėtojo žodžiais, tebėra asmeniškiausia iš visų žmogiškosios veiklos formų (J. Cogley. Religion in a secular Age, p. 155). Todėl žmogaus dvasia, pasiklydusi civilizacijos labirintuose, religijoje vėl randa sau tikrą vidinę laisvę.
Dabartinė situacija padeda pamatyti pačią religijos sielą, jos tikrąją esmę. Nutraukusi ryšius su valstybe, religija nusikratė balasto ir tariamų sekėjų. Krikščionybės pavertimas oficialia ideologija dažniausiai vesdavo prie neigiamų reiškinių, nuodijančių bažnytinį gyvenimą. Daug geriau, kai bet kuris „stabmeldys“ išpažįsta save tokiu, negu prisitaikydamas prie aplinkos vadina save krikščionimi.
Vakaruose daugelis Bažnyčios atstovų skundžiasi, kad bažnyčios tuštėja, bet jie užmiršta, jog daug blogiau, kai bažnyčios pilnos, o širdys tuščios. Išorinis apeigų atlikimas toli gražu nėra tikėjimo klestėjimo rodiklis ir, priešingai, menkas bažnyčių lankomumas dar neįrodo jo smukimo. Išorinės bažnytinio gyvenimo formos keitėsi praeity, keisis jos ir toliau, todėl neišvengiami laikotarpiai, kai pasikeitimų būtinumas veikia skaičių žmonių, reguliariai lankančių bažnyčią.
Religijos pažangos negalima matuoti vien skaičiais. Tačiau nereikia ignoruoti ir tų reiškinių, kurie vyksta išorėje. Po to, kas nuo religijos atkrito sekuliarizacijos epochoje, mūsų dienomis tikinčiais save laiko 90% pasaulio gyventojų (A. Donini. Liūdi, idealy i bogi. Moskva, 1962, p. 8). Komunistinis autorius, pateikęs šį skaičių, daro pastabą, kad tarp formaliai religingų žmonių yra nemaža abejingų (indiferentų); betgi ir tarp tų, kurie laikomi ateistais, daug yra slaptai tikinčių arba artimų tikėjimui.
Yra pagrindo tvirtinti, kad XX a. religija ima įgyti reikšmę net didesnę negu praėjusiais amžiais. Tai galima pastebėti įvairiose skirtingose kultūros sferose. Pavyzdžiui, jei prieš 2 ar 3 šimtmečius daugeliui dailininkų evan-geliškos temos sudarė tik planą, tai dabar kūrybos pagrinde tokių žymių meistrų, kaip Markas Šagalas ir Nikolajus Rerichas, Žoržas Ruo ir Salvadoras Dali matome tikrai mistišką pasaulio pajautimą. Religinės ir etinės problemos mūsų dienomis jaudina rašytojus, kaip niekur (išskyrus Rusiją) nejaudino prieš 100-ą metų. Aukščiausias dvasines vertybes gynė Šarlis Pegi, Leonas Blua, Polis Klodelis,' Fransua Moriakas, Antuanas de Sent Egziuperi - Prancūzijoje, Džiovanis Papinis - Italijoje, Gilbertas Kytas Čes-tertonas, K. Lujis, Tomas Sternsas Eliotas, Greihamas Grynas - Anglijoje, Tomas Manas, Hermanas Hesė, Heinrichas Belis - Vokietijoje, Michailas Bulgakovas, Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas - Rusijoje, Džeromas Deividas Selindžeris, Rėjus Bredberis - Amerikoje. Dvasinių ieškojimų ir krizių dramatizmas su nepaprasta jėga pavaizduotas Franco Kaf-kos ir Rainerio Marijos Rilkės kūryboje. Daugelis rašytojų, netgi kritikuodami savo amžiaus religinį gyvenimą, tai daro religijos apvalymo ir atnaujinimo vardan. Tokia pat prasmė buvo ir senųjų pranašų, ir Bažnyčios tevų kaltinamųjų kalbų. Jie visi pasižymėjo nesutaikomumu visiems tikrojo religingumo iškraipymams.
Didelė dalis praeities mokslininkų nematė prieštaravimo tarp mokslo ir religijos. Prisiminkime bent Keplerio, Niutono, Pastero vardus. O mūsų dienomis mokslininkai jau kalba apie tikėjimo ir žinojimo sintezę. Tainurodo Nobelio premijos laureatas lazerių atradėjas Čarlzas Taunsas (žr. Literaturnaja gazeta. 1967. Nr. 34, p. 13). Albertas Einšteinas kalba apie tikėjimo reikšmę mokslininkui, Maksas Plankas ir Ervinas Šredingeris - apie mokslo ir religijos ryšį, Artūras Stenlis Edingtonas ir Džonas Džynsas mano, kad pasaulio pažinimas yra kelias į Dievo pažinimą. Filosofai - tiek egzistencialistas Jaspersas, tiek tomistas Maritenas, intuicionistas Bergsonas, tiek pozityvistas Filipas Frankas, organicistas Vaithedas, tiek laisvės filosofas Berdiajevas - skelbia dvasinę religijos reikšmę.
Atėjo nepaprastas religijos suklestėjimas; prisiminkime tokius vardus, kaip katalikai Ivas Kongaras ir Danielis, stačiatikiai Michailas Bulgakovas ir Pavelas Florenskis, protestantas Karlas Bartas. Kilo nauji religiniai sąjūdžiai ne tiktai krikščionybėje, bet ir budizme, islame, judaizme. Net kai kurie politiniai veikėjai, kaip Mahatma Gandis ir Martynas Liuteris Kingas, savo veikloje rėmėsi religiniais principais. 1976 m. išrinktas JAV prezidentu Džeimsas Karteris pareiškė, kad valstybės politika negali apsieiti be moralės ir kad jis savo veiklą rems Evangelijos dvasia.
Pakilimas jaučiamas ir pačiame Bažnyčios gyvenime. Nė vienas iš praėjusių 4-ių šimtmečių nepažino tokio populiaraus popiežiaus kaip Jonas XXIII. Jo sušauktas visuotinis Vatikano II Susirinkimas atvėrė naujas perspektyvas dialogui tarp Bažnyčios ir pasaulio, nurodė naujus kelius teologijai, apaštalavimui, pamaldoms ir Šventojo Rašto aiškinimui. Susirinkimas sukėlė bangą diskusijų ir krizių, kurios savo įkaitinta atmosfera primena ankstesniųjų Susirinkimų laikus, ir tai parodo krikščionybės gyvastingumą.
Naujų kelių ieško protestantizmas. Protestantų iniciatyva įsteigta Pasaulinė Bažnyčios taryba; tai rodo tokį didelį troškimą krikščionių vienybės, kokios dar nežino istorija. Nuostabus pasirodė ir rusų Stačiatikių cerkvės gyvastingumas. Per pastarąjį pusšimtį metų ji atlaikė neturinčius pavyzdžio išorinius ir vidinius išbandymus. JAV tame klasiškame kon-sumpcinės [vartojimo] visuomenės pavyzdyje, kur komforto vaikymasis tapo grėsme dvasinėms vertybėms, staiga iškilo platus sąjūdis jaunimo, atsigręžusio į Evangeliją; sąjūdis pasivadino Jėzaus revoliucija. Europoje Tezė (miestelis netoli Paryžiaus) krikščionių bendruomenė patraukia tūkstančius jaunų žmonių iš įvairių kraštų ir įvairių krikščioniškų konfesijų. Italijoje prasidėjęs fokoliarų sąjūdis banguoja per visus žemynus. Azijoje ir Afrikoje didėja skaičius naujų sąjūdžių ir religijos skelbėjų.
Ir mūsų Lietuvoje gyvoji krikščioniškoji dvasia išsėjo po visus miestus ir miestelius Eucharistijos bičiulius. Atsiranda vis naujų ir šv. Pranciškaus Asyžiečio sekėjų. Tikėjimo tvirtumą bei pastangas semtis jėgų iš giliausio bendravimo su Dievu liudija kad ir šie skaičiai: 1973 m. Kauno arkikatedroje vienos dienos Komunijos išdalijimo metinis vidurkis buvo 700, o 1977 m. - jau per 1000. Kaune ir Vilniuje jaunimas dalyvauja pamaldose gausiau negu prieš 10-15 metų. Apskritai visoje Lietuvoje ten, kur darbuojasi uolūs kunigai, bažnyčios yra gausiai lankomos.
Daug pasako ir Šventojo Rašto populiarumas dabartiniame pasaulyje. Ne tik astronominiai tiražai, biblinių temų gausumas muzikoje, ekrane, televizijoje kalba apie jo nemirštamą patrauklumą, bet apie tai kalba ir tūkstančiai naujų tyrinėjimų bei knygų, pasirodžiusių kaip rezultatas neregėto iki šiol biblinio mokslo suklestėjimo.
XX a. istorijoje pirmą kartą iškilo rimtas dialogas ne tik tarp Bažnyčių, bet ir tarp religijų, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Net komunistai, nepaisant viso jų nesutaikomumo, priversti aktyviai įsijungti į šį dialogą. Tuo pat metu daugelyje šalių, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, episkopatas ir dvasininkija stoja į kovotojų eiles dėl laisvės ir socialinių reformų.
Neretai galima išgirsti, jog religija prisitaiko prie reikalavimų ir poreikių bet kokios epochos ir, aišku, tai laikoma jos apkaltinimu. Tuo tarpu biologija mums sako, jog kaip tik prisitaikymo savybė parodo organizmo gyvastingumą, o negebėjimas prisitaikyti yra organizmo žuvimo priežastis.
Dar sakoma, kad grįžimas prie religijos yra mados reikalas. Galbūt tai ir teisinga kai kurių paviršutiniškų protų atžvilgiu. Tačiau mada ne visuomet atlieka neigiamą vaidmenį. Be to, įsidėmėtina, kad mada apėmė kaip tik tai, kas taip ilgai ir atkakliai stengtasi sunaikinti. Juk dažnai mada yra ne kas kita, kaip suprastinti gilūs procesai, vykstantys visuomenės sąmonėje.
Visa, kas pasakyta, rodo, jog žmonės, kalbantys apie religijos žlugimą, yra arba trumparegiai, arba sąmoningai nenorintys matyti tikrovės, arba pagaliau tai dezinformacijos aukos. Šiandien kaip niekuomet įtikinamai skamba šv. apaštalo Pauliaus žodžiai, pasakyti prieš du tūkstantmečius: Mus laikė mirusiais, o štai - mes gyvi.
(Naudotasi Emmanuilo Svetlovo knyga Istoki religii. Briuselis, 1970)
* * *
Aš pasiliksiu prie tiesos.
Aš nesilenksiu neteisybei.
Aš nebijosiu.
Aš nenaudosiu prievartos.
Aš rodysiu gerą valią kiekvienam žmogui.
(Mahatma Gandis, 1869-1948, religinis ir politinis Indijos vadovas kovoje dėl nepriklausomybės)
* * *
Dieve, atitolink nuo manęs liūdesį, kurį galėtų sukelti savimeilė dėl mano kentejimų ir dėl nesėkmės šio pasaulio dalykuose, kurie vyksta ne pagal mano širdies troškimą, kurie nėra skirti Tavo garbei.
Suteik man liūdesį, kuris būtų panašus į Tavąjį. Tegul mano kentėjimai atitolina nuo manęs Tavo rūstybę. Per juos tegul man ateina sveikata ir atsivertimas. Leisk ateityje trokšti gyvybės arsveikatos tik tam, kad galėčiau tai panaudoti ir paskirti Tau, su Tavimi ir Tavyje.
Neprašysiu Tavęs nei sveikatos, nei ligos, nei gyvenimo, nei mirties. Tu skirk man sveikatą ar ligą, gyvenimą ar mirtį savo garbei, mano išganymui, Bažnyčios naudai ir Tavo šventiesiems, tarp kurių ir aš tikiuosi būti Tavo malonės dėka. Tu vienas žinai, kas man yra išganinga. Tu esi mano aukščiausiasis Viešpats, todėl teesie taip, kaip Tu nori.
Duok ar atimk, padaryk mano valią panašią į Tavąją. Padaryk, kad su nuolankumu ir šventu pasitikėjimu būčiau pasirengęs priimti Tavo amžinosios Apvaizdos nurodymus ir šlovinčiau viską, ką Tu man siųsi.
(Blezas Paskalis, 1623-1662, prancūzų matematikas, tikimybių skaičiavimo pradininkas, filosofas, mistikas)
