Pavergtosios Europos Seimo sesija Strasbourge buvo gausiai aprašyta, nurodant, kiek buvo padaryta opinijai laimėti. Tas pastangas vertinant, kyla betgi noras matyti tikrąją Europos opiniją pavergtųjų atžvilgiu. Kreipėmės tuo reikalu į V. Sidzikauską, lietuvių delegacijos pirmininką, paaiškinimų:
Kl. Strasbourgo sesijoje lenkų atstovas apgailestavo, kad tokis gražus susirinkimas negalėjo susirasti vietos pačiame Strasbourgo mieste. Ar tikrai Strasbourgo miestas nerado galimumo duoti jokios salės pačiame mieste? Ar buvo ženklų, kad Prancūzijos administracija nepageidauja sesijos platesnės reklamos? Ar šiuo kartu kaip ir pereitu Prancūzijos vyriausybė pageidavo, kad atstovų skaičius būtų sumažintas, palyginti su New Yorku?
A. Kad Pavergtųjų Europos Tautų Seimo pilnaties posėdžiai Europoje šį kartą vyko ne pačiame Srasbourge, o Pourtaleso pilyje arti Strasbourgo, nebuvo kaltas nei Strasbourgo miestas, nei Prancūzų administracija. Mat, PET sesijos Strasbourge derinamos su Europos Tarybos patariamojo parlamento sesijomis. Tad esame suvaržyti laiko požiūriu. Dėl nesantaikos Čekoslovakų delegacijoj, ilgai nebuvome tikri, ar iš viso PET sesija Strasbourge šiais metais galės įvykti. Kai reikalai susitvarkė, mes stengėmės gauti tą pačią salę, kurioje posėdžiavome pernai, bet, deja, ji jau buvo išnuomota kitiems. Kitų tokiam reikalui tinkamų salių Strasbourge nėra, išskyrus universiteto didžiąją salę, kurios universiteto vadovybė neleidžia naudoti politiniams susirinkimams. Negalėčiau taip pat pasakyti, kad Prancūzijos administracija nepageidautų platesnės PET sesijos reklamos, — greičiau priešingai. Jokių dėl delegacijų narių skaičiaus apribojimo Prancūzijos vyriausybė šį kartą nedarė. Todėl šiais metais delegacijos buvo gausesnės, būtent, po 6 vietoje 4, kaip kad buvo pereitais metais. Delegacijų narių skaičių apsprendžia mūsų turimos tam tikslui lėšos.
Skaityti daugiau: Pavergtieji kraštai, Europa ir mes
PASAULYJE
Ženevos konferencija (žr. Į Laisvę Nr. 7-44), kuri įvyko prieš metus, reiškia vieno politinio laikotarpio pabaigą ir kito pradžią. Iš sustingusios, įšalusios padėties Rytų-Vakarų santykiai gali pajudėti. Tad jie verti galimai rūpestingesnio žvilgsnio.
*
Ženevos konferencija užbaigia dešimtmetį, kuriame buvo pergyventas ištisas perversmas santykiuose tarp Rytų ir Vakarų: nuo broliavimosi svaigulio iki kito krašto — šaltojo karo. Net iki šaltojo karo viršūnės, iš kurios jau rodėsi ir ginklų karo pradžia (Korėjos karas, Indokinija). Pastarojo karo grėsmėje Amerika buvo sukūrusi visą Vakarų apsaugos sistemą — pati vėl apsiginkluodama ir draugingose valstybėse išplėsdama savo karines bazes, ginkluodama sąjungininkus, sukurdama sąjungininkų karinius blokus Europoje ir Azijoje (Nato ir Seato), siekdama dar apginkluoti Vakarų Vokietiją.
Sistema nebuvo baigta įvykdyti, kai jai smūgį sudavė Ženevos konferencija. Nuo Ženevos konferencijos prasidėjo laikotarpis, davęs naują prielaidą tolimesnei politikai, būtent, Vakaruose priimta aksioma, kad abiems pusėms apsiginklavus atominėmis bombomis karas daros nebegalimas, ir jo veiksnį tenka išjungti iš tarptautinių klausimų sprendimo Tokiu atveju ginčijamus klausimus lieka spręsti arba derybų keliu ar tolimesne kova, bet jau kitais ginklais. Ženevos nauja prielaida reikalavo jieškoti naujų politikos metodų.
Skaityti daugiau: Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų
