LAIŠKAI
— Į L. Nr. 7... vieną netiesą radau — Varpo recenzijoje, kur į Pajaujo pasakymą, kad “katalikų politine grupė... bus vieninga (maištininkus vyskupai sutvarkys)”, atsakoma, kad “į tokius reikalus nesikiša vyskupai”. Kamgi šitaip rašyti, kai redakcija puikiai žino, kad... kišasi ir dar kaip... Anas sakinys galėtų tikti nebent KD spaudoj...
RED. Varpo recenzijos autorius savo pastaboj turėjo minty bendrą K. Bažnyčios nusistatymą, kuris buvo paryškintas ir “Pax Romana” diskusijų politinės atsakomybės klausimu. Tose diskusijose kaip tik buvo įsakmiai iškeltas klausimas, “ar katalikas, kaip bažnyčios narys būdamas subordinuotas hierarchijai, nesąs suvaržytas ir savo politiniuose sprendimuose” ir atsakyta aiškiai ne. Kataliko politinė veikla atsiremia jo paties atsakomybe ir iniciatyva. (Žiūr. Į L. Nr. 7 p. 52). Jei praktikoj ir pasitaiko individualių nukrypimų, tai tas nepaneigia bendro nusistatymo.
Juozas Sirgedas, dipl. inž., mirė lapkričio 21 Detroite retu ir lig šiol nepagydomu limfinių liaukų vėžiu. Velionis buvo vienas iš LFB Detroito sambūrio organizatorių ir veikėjų bičiulių. Dėl savo nuoširdumo ir gyvos dvasios visų buvo mėgiamas. Su juo pasitraukė iš gyvųjų išsimokslinęs specialistas, taurus, šviesus lietuvis, jaunas, energingas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys.
LFB Detroito sambūrio bičiuliui ir organizatoriui a. a. inž. Juozui SIRGEDUI mirus, skausmingame našlaičių liūdesyje jo šeimą nuoširdžiai užjaučia LFB Valdyba
— Nuoširdus ačiū už Nr. 7... Įdomus, turiningas ir rimtas.
P. Mickevičius,Milwaukee, Wis.
*
— Pagaliau atėjo diena, kurioje pasirodė bešališkas, tiesus ir aiškus žodis. Kaikurias vietas skaičiau keletą kartų... Lietuvių Fronto Bičiuliai yra švyturys mūsų Lietuvai...
Rožė N. Mainelytė, Long Island City, N. Y.
*
— ... Siunčiu 10 dol... apmokėti "Į Laisvę” žurnalo prenumeratai... Man ir toliau bus laukiamas svečias... sugebąs be jokio pataikavimo iš pagrindų ir blaiviai pažvelgti į mūsų politinį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą ir tuo padedąs net eiliniam žmogui... susivokti dažnai jau perdaug įkyrėjusiose savimeiliškose mūsų politinių srovių rietenose ...
J. Mikelinskas, E. Chicago, Ind.
*
— Į L. 6-me nr. labai patiko J. Mat. laiškas ir Redakcijos prie jo priedas. Šitaip reikia polemizuoti... Apskritai mes turime dėti daugiau pavyzdžių, parodančių, kur krikščionių darbai nesiderina su jų principais. Tai yra ugnis, kuri degina rūdis ...
M. D., Canada
— Sveikinu jūsų gražias pastangas ir linkiu sėkmės.
B. Paramskas,Washington, D. C.
*
... Tamstų malonus laiškas... mane sujaudino iki džiaugsmo ašarų, nes jis buvo man gyvas įrodymas, kad nesu dar visų pamirštas... Tad tebūna man leista nuoširdžiai pasveikinti su artėjančiomis Kalėdų šventėmis ir lietuvišku senu papročiu pasidalinti “Dievo pyragu”, kuris Kūčių vakare primins, jog kuklioje Kolumbijos Tunjoje... vienas iš kadaise nepriklausomybės laikais “liūtų” mini tamstas ir tamstoms be galo dėkingas. Kadangi tamstos esate geros valios, tai aišku, Dangaus Angelas ne tik Betlėjaus piemenėliams, bet ir tamstoms naktį iš 24 į 25 skelbs “pax hominibus” — taiką ir ramybę ne tik širdims, bet ir namams, šeimoms ir artimiems, ši taika ir ramybė telydi tamstų visus žygius, darbus ir sumanymus, kurie neabejotinai su Dangaus palaima atves į tolimą užsibrėžtą tikslą.
Mylintis ir dėkingas V. Grigaliūnas-Glovackis, Columbia, S. A.
Nuo redakcijos; Dėkojame už “Dievo pyragus” ir už kalėdinius sveikinimus...
Kad būtume tai valandai dvasioje “visi” drauge, reikalinga prijungti dar ir pergyvenimus tų, kurie yra anapus uždangos... J. Daumanto knygos “Partizanai už geležinės uždangos” parodo, kokios mintys lankė Kūčių vakarą tuos, kurie nešė žinias į Vakarus, kai jie buvo jau nebe Lietuvoje ir kai slankiojo svetimi sargybiniai, jieškodami jų, tvarto šiauduose įsikasusių, — ir tai kaip tik
KŪČIŲ VAKARĄ
“Turėjome užmiršti Kūčių stalą ir tyliąją Kalėdų naktį praleisti įsikasę šiauduose, kurių buvo tiek maža, kad negalėjo mūsų nei nuo vėjų apsaugoti. Tačiau ši aplinka savo vargu ir savo paprastumu buvo pati artimiausia Mažojo Dievulio užgimimui.
Ir taip mus aplankė vidurnakčio valanda... Tvarto šiauduose susigūžus ryškiau negu kitados iškilo mums prieš akis mūsų tautos Golgotos kelias.
Mintimis skriejome pas artimuosius, į mūsų gimtąsias pirkias, kurios dabar buvo sklidinos skausmo, besiveržiančio iš už mus besimeldžiančių motinų širdžių. Vėl niaukėsi mintys ir geso paskutinės viltys, kai prileisdavome, kad gal jau ištiko tas pats žiaurus likimas — mirties kelionė į Rusijos gilumą, ar gyvą žmogų supūdąs sovietinis kalėjimas. Juk iškeliaujant iš Lietuvos, bolševikai vykdė masinius trėmimus.
Prisiminime tą dvidešimtį tūkstančių savo kovos draugų, kurių daugelis pasirinko kankinio mirtį, iškeliaudami amžinybėn sutraiškytais sąnariais, sulaužytais šonkauliais, išsukinėtais pirštais, supiaustyta ir išdeginta oda ...
Mintimis jungėmės ir su gyvaisiais kovojančiais draugais, kurie su ginklu rankoje žuvo Kūčių naktį savo gimtuose laukuose.
O vis dėl tos Tiesos, kurią paskelbė šiąnakt gimęs Pasaulio Išganytojas.
Iš ryto, eidamas šerti gyvulių, užsuko ir pas mus šeimininkas net su Kūčių stalo likučiais. Pajutome, ką reiškia sava tėvynė ir savi žmonės”.
