Ugniniai stulpai
NR. 10 (47) 1956 M. LIEPA
DVEJOPA REZISTENCIJA
Prieš akis dvi manifestacijos, tarp kurių yra penkiolikos metų tarpas. Aname jo gale—1941 sukilimas Lietuvoje, šiame gale — 1956 Kultūros kongresas tremtyje.
Sukilimas manifestavo viešumai rezistenciją, ilgą, tebetrunkančią, prieš Lietuvos išorinį priešą, okupantą. Kultūros kongresas manifestuoja sukilusią tremtyje rezistenciją prieš naminį, vidaus priešą — kultūrinį abejingumą, vedantį į dvasinį susinaikinimą.
Nebaigtos rezistencijos istorijoje Lietuvoje prirašyta daug aukos ir herojizmo paveikslų tų asmenų, kurie krito kovoje. Tai auka, kuri primena Čiurlionio paveikslo šviesius aukos dūmus, pramušančius erdves ir pasiekiančius Viešpaties sostą. Tremties istorija turės užrašyti aukas su vidaus priešu. Deja, gėdingas aukas, kurios kaip Čiurlionio paveikslo tamsūs dūmai, sklaidąsi pažemėje ir graužią akis gyviesiems. Tai tie lietuviai, kurie narkotizavosi Vakarų gyvenimo patogumais, prarado domėjimąsi kultūrinėmis vertybėmis ir ima skęsti dvasinės nebūties letarge... Kultūros kongresas turi virsti Jerihono trimitais, nuo kurių garso trupėtų apkalkėjimas patogumais ir sutvirtintų valios likučius pasipriešinti ir atgyti, kaip tas Vaižganto Sviestavičius atgijo Napalio dainininkų koncerte.
Penkiolikos metų tarpas davė šiandien skirtingas sąlygas, kitą priešą, kitus kovos metodus. Bet rezistuojanti dvasia liko ta pati, nes ir ten ir čia reiškiasi pasipriešinimo kova, reikalaujanti eiti prieš srovę, įtempti tam valios jėgas ir nevengti asmeninės aukos, nors ir nepalyginamo masto.