Ugniniai stulpai

NR. 10 (47) 1956 M. LIEPA

DVEJOPA REZISTENCIJA

Prieš akis dvi manifestacijos, tarp kurių yra penkiolikos metų tarpas. Aname jo gale—1941 sukilimas Lietuvoje, šiame gale — 1956 Kultūros kongresas tremtyje.

Sukilimas manifestavo viešumai rezistenciją, ilgą, tebetrunkančią, prieš Lietuvos išorinį priešą, okupantą. Kultūros kongresas manifestuoja sukilusią tremtyje rezistenciją prieš naminį, vidaus priešą — kultūrinį abejingumą, vedantį į dvasinį susinaikinimą.

Nebaigtos rezistencijos istorijoje Lietuvoje prirašyta daug aukos ir herojizmo paveikslų tų asmenų, kurie krito kovoje. Tai auka, kuri primena Čiurlionio paveikslo šviesius aukos dūmus, pramušančius erdves ir pasiekiančius Viešpaties sostą. Tremties istorija turės užrašyti aukas su vidaus priešu. Deja, gėdingas aukas, kurios kaip Čiurlionio paveikslo tamsūs dūmai, sklaidąsi pažemėje ir graužią akis gyviesiems. Tai tie lietuviai, kurie narkotizavosi Vakarų gyvenimo patogumais, prarado domėjimąsi kultūrinėmis vertybėmis ir ima skęsti dvasinės nebūties letarge... Kultūros kongresas turi virsti Jerihono trimitais, nuo kurių garso trupėtų apkalkėjimas patogumais ir sutvirtintų valios likučius pasipriešinti ir atgyti, kaip tas Vaižganto Sviestavičius atgijo Napalio dainininkų koncerte.

Penkiolikos metų tarpas davė šiandien skirtingas sąlygas, kitą priešą, kitus kovos metodus. Bet rezistuojanti dvasia liko ta pati, nes ir ten ir čia reiškiasi pasipriešinimo kova, reikalaujanti eiti prieš srovę, įtempti tam valios jėgas ir nevengti asmeninės aukos, nors ir nepalyginamo masto.

Skaityti daugiau: Ugniniai stulpai

- PIRMIEJI PARTIZANO ŽINGSNIAI -

Susiveržėm diržus, prisitvirtindami prie jų granatas bei šovinines ir, suspaudę rankose plieninius ginklus, pasiruošėm atsisveikinti su namiškiais.

Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo grubias rankas, bet švelniais kaip motinos, priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino mudviejų pasirinktą kelią...

“Viešpats tesaugo judviejų žingsnius,” buvo vieninteliai ir paskutiniai mamos žodžiai (Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).

EUROPOS IR AMERIKOS PEDAGOGINIAI IDEALAI

PALYGINAMOJI ĮŽVALGA

ANTANAS RAMŪNAS, Ottawa, Can.

Organizuojant Atlanto bendruomenę ir besirūpinant Vakarų ūkine, kultūrine, socialine, politine integracija, savaime iškilo Europos ir Amerikos (autorius čia turi galvoje visų pirma JAV ir Kanadą) pedagoginės integracijos reikalas. Mums, lietuviams, tatai turėtų labai rūpėti, nes gal ir netolimas laikas, kada, atgavę nepriklausomybę, turėsime iš pagrindų reorganizuoti Lietuvos švietimo sistemą, pasiimdami, kas yra geriausio Vakarų Europoje ir Amerikoje. Štai kodėl nuolat turime budėti, gyvendami augščiausių lietuvių tautos pedagoginių ir kultūrinių idealų vizija.

Kai kas pasakys: “Amerikoje nėra nieko, kas būtų verta mums pasisavinti ir prisitaikyti. Tad kreipkime savo akis į Vakarų Europą, vien į Vakarų Europą!” Kai 1946 m. “Tremtinių Mokykloj” ir 1948 m. “Tėvynės Sarge” ryškinau Naujojo Pasaulio globalinį vaidmenį ir kreipiau savo tautiečių dėmesį į Amerikos žymius pedagoginius laimėjimus, kai kieno buvau pavadintas neišmanėliu ir nenaudėliu.

Laikas atsipalaiduoti mums nuo visų iš anksto sudarytų, kartais visai nepagrįstų, nusistatymų! Laikas turėti kiekvienam iš mūsų kiek galint pilnesnį ir objektyvų Europos ir Amerikos pedagoginių idealų vaizdą.

Skaityti daugiau: EUROPOS IR AMERIKOS PEDAGOGINIAI IDEALAI

PILIETYBĖS PRASMĖ

K. M. NEMURA, Australija

Praėjusį rudenį New Yorke posėdžiavęs, Vlikas nusitarė, kad grupių atstovais Vlike gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Ligi tolei Vliko statute buvo įsakmiai pabrėžta, kad Vlike atstovu būti tegali Lietuvos pilietis. Kodėl Vlikui prireikė tokio radikalaus posūkio Lietuvos valstybinio kontinuiteto atžvilgiu, oficialių pagrindų neteko girdėti. O šiam Vliko posūkiui neoficialiai advokataujančiųjų pasisakymuose aiškėja daugiau oportūnistinis paviršutiniškumas, kaip tikrovės pažinimas ir pačios pilietybės supratimas. Kadangi dabartinėje tarptautinėje Lietuvos padėtyje Lietuvos pilietybei tenka ypatingas vaidmuo kaip Lietuvos valstybinio kontinuiteto veiksniui, todėl tariuos pilietybės klausimą verta palukštenti grynai pačios Lietuvos reikalo prasme.

1. KAS GI YRA PILIETYBĖ?

Nėra valstybės, kurios visi gyventojai, neišskiriant nė atsitiktinių prašalaičių, būtų lygiateisiai jos šeimininkai. Kiekvienoje valstybėje šeimininkas yra tik tam tikra valstybinė bendruomenė (“Staatsvolk”, “populus”). Šiai valstybinei bendruomenei priklauso ir valstybės suverenumas. Tik ji kompetetinga nustatyti valstybės valdžios vykdymo sąrangą. Tik ši valstybinė bendruomenė yra lyg ir valstybės savininkė, o ne visi valstybės gyventojai. Kas iš valstybės gyventojų yra ir kas gali būti šios valstybinės bendruomenės (“Staatsvolko”) nariu — nustato valstybes konstitucija ir įstatymai.

Priklausymasšiai valstybinei bendruomenei ir yra pilietybė.

Skaityti daugiau: PILIETYBĖS PRASMĖ

DEŠINEN IR KAIRĖN DEMOKRATINĖJ LIETUVOJ

ZENONAS IVINSKIS,
 Roma

Lietuvių visuomeninė diferenciacija, paprasčiau tariant, susiskaidymas grupėmis, yra tema, kurią ne visi sutinka su tuo pačiu jausmu. Vieniems ji įdomi ir nuolat aktuali. Vieni joje mato septynių dešimtmečių Lietuvos istoriją. Kitiems ji nuobodi. Kiti jaučiasi pavargę nuo nesibaigiančio srovinio eižėjimo, visuomeninės atomizacijos ir su ja einančių politinių ginčų.

Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems reikia skaitytis su faktu, kad demokratinėje valstybėje visuomeninė diferenciacija reikalinga, kad joje savo funkcijas atlieka pozicija ir opozicija. Tai faktas, kurį tenka priimti be diskusijos. Kitas reikalas, kaip toji visuomenė yra susigrupavusi, kiek tarp jų reiškiasi pozityvus bendradarbiavimas. Tai jau priklauso ir nuo susigrupavimo pagrindų ir nuo susigrupavimuose besireiškiančių asmenų demokratinio susipratimo bei kultūros lygio.

1. APSISPRENDIMAS UŽ DEŠINĘ IR KAIRĘ

Lietuvoje buvo svetimas anglosaksų diferenciacijos pavyzdys, kuriame grupės skiriasi savo socialiniais, ūkiniais, politiniais siekimais. Angliškasis socializmas, kaip Attlee nekartą yra autoritetingai priminęs, remiasi ne pasaulėžiūrine socializmo doktrina, t. y. dialektiniu materializmu ar marksizmu bei ateizmu, bet socialine, ūkine praktine programa, pvz. ūkio planavimu, visuomeninio pobūdžio turtų suvalstybinimu ir t.t. Kai kontinentinės partijos tiek dažnai vartoja savo varduose socializmo žodį, anglai ir jo išvengė. Praktiškai darbo partijoje sutelpa ir anglikonas puritonas ir katalikas.

Skaityti daugiau: DEŠINEN IR KAIRĖN DEMOKRATINĖJ LIETUVOJ

Subkategorijos