Pradžia amžiaus: nuo Dievo sunaikinimo iki gorilos
Prof. Antano Maceinos straipsnis “Der Menschgott Dostojewskijs als Gestalt des oestlichen Atheismus”, išspausdintas “Stimmen der Zeit”žurnale 1955 Nr. 12, Vokietijoje rado gyvo atgarsio, ir jį tenkindama redakcija kreipėsi į autorių, prašydama daugiau panašių straipsnių. Tai rodo susidomėjimą Vokietijos šviesuomenėje ta dvasia, kuri slypi pačioje Europoje, jos žmonėse, bet kuri iškyla visu ryškumu, kai lietuvių filosofas ją praskleidžia Dostojevskio ar Solovjovo vaizdais.
Duodame jo trumpą santrauką.
*
Jaunas Dostojevskis svajojo pamatyti vakarų Europa. Pamatęs ją labai nusivylė. Jautėsi Vakaruose kaip kapinyne, kur palaidoti brangūs mirusieji. Jau 1862, vadinas, 60 metų prieš filosofo Oswald Spenglerio garsųjį “Untergang dės Abendlandes”, Dostojevskis paskelbė straipsnį, kuriame pramatė Vakarų žlugimą. “Ore skamba Europos laidotuvių varpai. Mums nieko kito nelieka kaip pulti ant žemės, bučiuoti akmenis ir apverkti juos, tuos iškalbingus liudininkus buvusiojo gyvenimo, aistringo tikėjimo sava tiesa, savu mokslu, sava kova, kurie seniai jau yra išblėsę”.
Vakarų žlugimo idėją Dostojevskis gavo iš rusų filosofo Gerceno, emigranto Londone.
Kur žlugimo priežastis?
Buržuazinė gerovė — dėstė Dostojevskis — yra paskutinė Vakarų civilizacijos forma, šitoje buržuazinėje gerovėje žmogaus asmuo nuskandintas masėje. Buržuazinėje gerovėje Vakarai neteko krikščioniškosios dvasios. “Europa prarado Kristų” ir apako. Toldami nuo Dievo, Vakarai sudievino žmogų ir, išvydami Dievą, jo vietoj žmogų pastatė. “Jūs matote — rašė Dostojevskis — kokia baisi yra jėga, kuri nesuskaitomą žmoniją suvaro į kaimenę... Kaip išdidi yra šita galingoji jėga”, kaip ji yra tikra “laimėsianti”.
Taigi žlugimo priežastis — žmogaus pastatymas Dievo vietoj, sudievinto žmogaus (Menschgott) viešpatavimas.
Bet Vakarai nedrįso
Tos apostazijos teoretikas Vakaruose buvo filosofas Feuerbachas. Iš jo pasiskolino ir Dostojevskis sudievinto žmogaus (Menschgott) idėją. Labiausiai ją išpopuliarino Friedrich Nietzsche. “Dievas yra negyvas — skelbė jis. — Mes jį nužudėme — jūs ir aš. Mes visi esame jo žudikai... Nėra jokio Dievo”.
Nietzsche pažadino ateistinį sąjūdį ir ateistinio žmogaus sąmonę. Bet vakarų Europa, sakydama “nėra Dievo”, nedrįso tos savo idėjos paversti viešojo gyvenimo formomis. Kalbėjo, kad Dievo nėra, bet nedrįso gyvenimo taip tvarkyti, lyg jo tikrai nebūtų. Nietzsches “beprotis”, nešdamas žibintą, tarė pats sau; “Aš atėjau nelaiku” — ir nutrenkė savo žibintą, ateizmo simbolį, ant žemės, žibintas sudužo ir užgeso. “Europa dar nepajėgė savo sukurto ateizmo paversti istorijos gyvenimo periodu”. Vakarų žmogus jautė baimę padaryti logiškas išvadas iš savo susikurtos idėjos. Tos baimės vaisius vakaruose buvo Kanto ir Hartmanno etinės kategorijos, atsisakymas nuo Dievo, bet ne atsisakymas nuo jo moralės, ją tekildinant iš žmogaus.
Išdrįso Rytai
Kitaip elgėsi Rytų žmogus, rusas. To priežastį autorius regi skirtingoje ruso dvasios struktūroje. Vakarų žmogus gali Dievo netikėti arba ateizmą skelbti, bet tuo pačiu metu formuluoti žmogaus teises, tokias, kokias skelbė krikščionybė, ir jas vykdyti. Rytų žmogus nepakelia tokio dvilypumo. Dievą jis jaučia savo pačioje egzistencijoje, juo gyvena taip, kaip jį supranta. Bet kai Rytų žmogus praranda Dievą, tai jis staiga pajunta, kad visas žmonijos ir žemės likimas, kurį anksčiau jis laikė priklausant nuo Dievo, sukrinta į jo paties rankas. Jis padaro logiškas išvadas, prisiimdamas žmonijos kūrėjo ir išvaduotojo misiją... Jis prisiima atsakomybę už tolimesnį žmonijos likimą be Dievo. Ir kaip anksčiau jis savo egzistenciją jungė su Dievu, taip dabar jis visu intensyvumu savo buvimą nori išreikšti, neturėdamas savyje Dievo, save laikydamas dievu. Savo dvasioje jis logiškas. “Jei Dievo nėra, tai prasideda nauja era” žmonijos gyvenime Vienas Dostojevskio herojus, nužudžius Dievą, žmonijos istoriją ir dalina į dvi dalis: nuo gorilos iki Dievo sunaikinimo ir nuo Dievo sunaikinimo iki... žemės ir žmogaus fizinės prigimties pakeitimo.
Sudievinto žmogaus idėja gimė Vakaruose, bet ją pavertė gyvenimu tik Rytai, duodami naujas pažiūras į žmogų, į gamtą ir kurdami naują žmogaus tipą. Rusas pakėlė ir iškėlė Nietzsches “bepročio” numestą žibintą.. .
Sudievinto žmogaus ženklai komunizme
Sudievinto žmogaus išraišką stipriausiai išplėtotą autorius randa sovietiname komunizme. Dostojevskio herojai, Dievo netekę, kartoja: “Jeigu Dievo nėra, tai amžinybė yra tik žemėje. Aš mirsiu, bet lieka kiti, o po jų — vaikai... Rūšinis žmogus stovi augščiau už žmogaus asmenį... Jei Dievo nėra, tai reikia visiems bendrai veikti, kad ištrauktum iš gyvenimo visa, ką jis gali duoti”.
Komunizmas yra ne tik politinė, socialinė problema, o pirmiausia teologinė, nes dialektinis materializmas galimas tik ateizme. Komunizmas yra pasaulėžiūra, vienintelė šalia krikščionybės, kuri žino, ko siekia ir kokiomis priemonėmis.
Pirmas ženklas žmonijos istorijoje be Dievo — kad joje nėra moralės. Jei Dievo nėra, tai nėra ir jo moralės. Anot Dostojevskio herojų, nėra geresnių ir blogesnių žmonių, o tik “protingesni ir kvailesni”. Moralu ar nemoralu istorijoje be Dievo yra tik tai, ką sudievintas žmogus bus nustatęs ir pavedęs laikyti moraliu ar nemoraliu dalyku. Žmogus yra to moralumo norma ir šaltinis. Praktikoje — tai moralinis reliatyvizmas.
Komunizmo moralė? Komunizmas nėra nihilizmas, kuris viską atmeta, kaip tai darė rusų anarchistai. Komunizmas ir yra moralinių vertybių reliatyvizmas. Pagal dialektinį materializmą žmogus egzistuoja tik žemėje, ir žmonijos istorija esąs vienintelis matas atskirti tam, kas gera ir kas bloga. Istoriją betgi kurianti “darbo liaudis”, kuriai vėlgi vadovauja komunistų partija. Tad moralumo supratimas ir suvedamas galų gale į tai, kad gera ar bloga, dora ar nedora yra tai, ką nustato partija. Dora ir gera yra visa tai, kas tinka partijos sukurtam planui vykdyti. Pasikeičia planas, pasikeičia ir asmens nusistatymo moralinė vertė: kas vakar buvo dora, šiandien gali būti laikoma nedora...
Antras būdingas žmonijos be Dievo bruožas — tai žmogaus veržimasis virsti bendruomenės kolektyvo dalele, nes netekęs Dievo, žmogus pasijunta savo dvasioje vienišas, be atramos. Jos netekęs, jis nori atsikratyti vienišumo jausmo, ištirpdamas kolektyve. Kolektyvo meilė ir jam atsidavimas turi pavaduoti žmogaus meilę Dievui.
Komunizme tą veržimąsi virsti bendruomenės dalele randam labiausiai išreikštą jo kolektyvizme — ne tik ūkiniame, bet ir dvasiniame, kur savo sielos gelmes žmoogus turi atverti ne Dievui, bet kolektyvui, viešumai.
Asmuo čia tiek vertingas, kiek jis pajėgia teisingai suprasti bendruomenės raidos sąlygas ir prie jų prisiderinti... Lietuviškos sovietinės poezijos pavyzdžiais Maceina pailiustruoja, kaip jau komunizme išauginto poeto pergyvenimuose pajaučiamas tas vienumas su kitomis tautomis ir jų centre įžiūrimas tos vienybės simbolis — Maskva. Autorius pastebi, kad tai nėra vien tik pataikavimas viešpačiams, bet ir naujas pergyvenimas, pažadintas naujos generacijos žmoguje to auklėjimo, kuris deda savo antspaudus žmogaus dvasiai aname sudievinto žmogaus kuriamame pasaulyje be Dievo.
Trečias bruožas — tai žmogaus santykiai su gamta. Sudievintas žmogus nustoja žavėjęsis natūraliu Dievo duotu gamtos grožiu, nustoja jautęs joje paslaptingas jėgas ir mistinį ryšį tarp gamtos ir savęs. Jis jaučiasi augštesnis už gamtą ir į ją žiūri kaip į medžiagą savo kūrybai, kad ją apvaldytų ir perkurtų, duotų jai ne Dievo, bet sudievinto žmogaus ženklus... Vėl lietuviškos komunistinės poezijos pavyzdžiais autorius iliustruoja, kaip lietuvis komunistas poetas skelbia gamtai kovą ir jos pavergimą žmogaus technikai.
Amoralumas ar moralės reliatyvumas — etikos srity, asmens nuskandinimas kolektyve - socialiniame gyvenime, technikos pagarbinimas— santykiuose su gamta yra tos būdingosios žymės komunizme ir sykiu aname žmonijos istorijos periode be Dievo.
Idėja atgal į Vakarus
Parodęs, kaip sudievinto žmogaus (Menschgott) idėja kilo Vakaruose, buvo įkūnyta Rytų komunizme, autorius įspėja, kad ta idėja grįžta dabar į savo tėvynę, iš kurios buvo kilusi. Tik ne kaip “bepročio” žmogaus žodis, o kaip politiškai organizuota jėga, kaip naujo žmonijos istorijos periodo pradininkas, periodo... nuo Dievo sunaikinimo iki gorilos.
Išvada būtų tamsi, rodanti Vakarus žengiant į naktį, pesimistiška, kaip ir Spenglerio. Bet Maceina jos nedaro. Jis nubaigia samprotavimus šviesiai;
“Racionalistinio amžiaus šviesi diena jau seniai nulinko. Nusileido istorinė naktis, gal būt, net labai ilga naktis. ‘Bet naktis — sako N. Ber-dejevas — nėra mažiau graži, mažiau dieviška kaip diena... Naktis atneša apreiškimus, kurių nepažįsta diena’... Dėl to galime tikėtis, kad ir mūsų naktis, nors kaip ji būtų tamsi, mums apreikš gyvąjį Dievą, kaip ji kitados jį apreiškė žmogum tapusį ir prisikėlusį. Dievo idėją galima sunaikinti atskiro žmogaus širdyje ir net tautose; bet neįmanoma paties Dievo išvyti iš žmonijos istorijos. ‘Jeigu Dievas bus nuvytas nuo žemės — sako Dostojevskis, ir jo žodžiai yra kaip tik atsakymas į sudievinto žmogaus užmačias’—tai mes jį garbinsime po žeme... Ir tada iš žemės vidurių mes giedosime mūsų Dievui tragišką himną; iš po žemės mūsų Dievui, kuriame yra džiaugsmas”.
