Partizanai: Istorija ir dabartis

VOKIEČIŲ KARIUOMENĖS PRASIVERŽIMAS Į LIETUVOS SOSTINES

GEN. ŠT. PLK. K. ŠKIRPA

Su dideliu nusistebėjimu perskaičiau 1941 metais, Vokietijos oficioze — “Völkischer Beobachter”, birželio 30 dienos laidoje, vokiečių karo vadovybės, penkiomis dienomis pavėluotą, sekančio turinio komunikatą (Völkischer Beobachter, 1941 m., birželio 30 d., 2 psl.).

—    Panaudojus pačius sunkiausius artilerijos pabūklus, Lietuvių Brastos tvirtovė pateko į mūsų rankas. Birželio 24 d. mūsų kariuomenei puolant buvo paimta tvirtovė, paskutinis priešo atsparos punktas. Žygiuodami pirmyn, vokiečiai pasiekė Vilnių ir Kauną. Abu tie miestai buvo užimti (genommen) dar tą pačią dieną. —

Šitaip suformuluotas komunikatas darė įspūdį lyg Vilnius ir Kaunas tebuvo vokiečių karinių jėgų užimti, kaip ir Brasta, tik po sunkių kovų. Bet mes žinome, jog taip nebuvo ir kad tie Lietuvos centrai tebuvo vokiečių “genommen”, kai jie jau buvo lietuvių sukilėlių išlaisvinti jų pačių jėgomis ir sudėtomis kraujo aukomis, veikiant raudonosios armijos užnugaryje, būtent: Vilniuje —    pradėjus sukilimą jau birželio 22 d., o Kaune —    naktį iš 22 į 23 d. birželio, kuomet žygiavusios tomis kryptimis Wehrmachto jėgos dar buvo, mažiausiai, kokių dviejų dienų žygio atstume nuo tų Lietuvos sostinių. Štai kaip minėtų svetimų jėgų artėjimas Kauno ir Vilniaus link atrodo pagal pačių vokiečių karo dokumentus:

Kol, po rusų pasienio gynimosi linijos pralaužimo, vokiečiams dar nebuvo paryškėję, ar nesutiks kokio kito rimtesnio rusų pasipriešinimo, kur giliau krašte, jų 16-tos armijos II korpo vadas —  turėjęs uždavinį toliau žygiuoti Kauno link — buvo birželio 22 d. vakare suprojektavęs, sekančiai (birželio 23 d.) dienai, operatyvinį įsakymą pagrįstą prielaida, jog korpui gali tekti dar stipriai pakovoti dėl Kauno, pirmiausia, jo buvusių fortų linijoje. Minimo įsakymo projekte (Mic. T 314/91/000051 pagal U.S. National Archives indeksus) pasakyta:

—    Tolimesnio Kauno link puolimo tvarka galės būti nustatyta tik birželio 23 dienos būvyje remiantis žvalgybos surinksimais duomenimis apie Kauno tvirtovę ... Jei rusai ją gintų, tai Holmo priekinės rinktinės uždavinys būtų — panaudojant plačiu frontu priartėjimo taktiką prie tvirtovės — surinkti reikalingų duomenų II korpo puolimui pravesti. —

Čia reikia pastebėti, jog Kaunas jau seniai nebebuvo laikomas jokia tvirtove. Jau per I Pasaulinį karą ji buvo sugriauta ir visi tvirtovės įrengimai, bei jos apginklavimas buvo vokiečių pašalinti. Tebuvo likę tik, dirbtinai paruošti apie kiekvieną fortą, puikūs šaudymo laukai, kuriais rusai būtų galėję pasinaudoti ir pridaryti vokiečiams didesnių nuostolių lauko tipo kautynėse, fortų linijoje.

Pagal minėtą įsakymo projektą, II korpo daliniams birželio 23 dienai buvo numatyti šie uždaviniai: a) 32-rai pėst. divizijai — pajudėjus 3 val. , anksti rytą, iš vietos, toliau žygiuoti plačiu frontu per Sasnavą - Plutiškes iki Mazūriškių, su pietine kolona per Pajuodupį, Patilviškius, Doi-likius, Patamulšio dvarą Rumšiškių link. b) 12-tai pėst. divizijai — perėjus Šešupę, toliau žygiuoti plačiu frontu į šiaurės-rytus, pirmiausia, iki Veiverių, c) 121-mai pėst. divizijai — pajudėjus iš vietos 3 val. rytą, žygiuoti per Kazlų Rūdos miškus ir pasiekti rajoną abipus Pažerių.

Kai II Lorpo vadas, birželio 22 d., 23 val. 20 min. dėjo savo parašą po minėtuoju įsakymo projektu, jis dar nežinojo, jog iniciatyvos Kaunui užimti jau ėmėsi Kauno LAF pogrindžio vadovybė, taigi dar už rusų raudonosios armijos nugaros. II korpo vadas patyrė apie LAF kovotojų iniciatyvą tik birželio 23 d. priešpiet, sukilimui Kaune jau įvykus, ką patyrė ir visi kiti Wehr-machto vadovybės ešelonai Lietuvoje, būtent, iš Kauno radio viešo pranešimo tos dienos rytą apie tą svarbų įvykį rusų raudonosios armijos užnugaryje. Juo labiau, kad 16-tos Armijos štabo bylose buvo rastas dar ir kažkokio pačių vokiečių patikėtinio pranešimas iš Kauno, matyti, jo padarytas trumpų bangų radijo siųstuvu (Mic. T 312/ 549/81577413). Užrašytas pranešimas skamba šitaip:

— Lietuvių aktyvistas Leonas Prapuolenis, matyti, buvo aktyvistų išlaisvintas iš Kauno kalėjimo [L. Prapuolenis į kalėjimą nebuvo patekęs, bet buvo laimingai išsisaugojęs nuo arešto. K.Š.] Tuoj pat Kaunas tapo aktyvistų užimtas. Dienos būvyje buvo per kelis kartus skelbiami

susidariusios naujos Lietuvos vyriausybės, su Škirpa priešakyje, deklaravimai. —

Žinia apie įvykusį Kaune sukilimą vertė vokiečius pasiskubinti žygiuoti pirmyn, bei greičiau pasiekti Kauną. Tuo tikslu birželio 23 d., tarp 12-13 vai., buvo išmesta pirmyn, iš Marijampolės, plentu Kauno link, mišri įvairių ginklų rinktinė, vadovaujama plk. Holmo, maždaug pulko stiprumo. Jai buvo duotas specialus uždavinys skubiai pasiekti Kauną ir ten užgrobti tiltus per Nemuną, nežiūrint, kad jų gynimu jau rūpinosi LAF sukilėliai, sudedami tam kraujo aukų.

Tačiau, sakytai rinktinei nesisekė nuskubėti į Kauną taip greitai, kaip Wehrmachto vadai pageidavo. Žygiuodama plentu iš Marijampolės į Kauną, ji susidurdavo su smulkiais atsitraukiančių rusų daliniais, turėdavo su jais susišaudymų ir todėl buvo priversta gaišinti laiką. Dėl to, ji tepasiekė ir užėmė Veiverius po kautynių tik birželio 23 d. 18 vai. 15 min. Bet žygiuodama toliau susidūrė vėl su kitu rusų ariergardiniu pasipriešinimu sekančią, t.y., birželio 24 d., ties Garliava ir ten įstrigo iki pat tos dienos pavakario.

Tuo metu, kai Holmo rinktinei šitaip nesisekė, kitos II korpo dalys irgi slinko pirmyn į šiaurės rytus, artėdamos Kauno link. Tai paskatino II korpo vadą priimti sekantį sprendimą: mėginti Holmo rinktinės pagalba paimti šiaurinį Kauno tiltą dar rusų nesunaikintą, su 32-ja ir 12-ja divizijomis nuolydžiai iš pietų pusės spausti Nemuno link, abipus Vieskūnų ir į Nemuno kilpą prie V forto, o su 121-ja divizija pulti Kauno tvirtovės vakarinį frontą (Mic. T314/91/000155). Tuo tikslu, birželio 24 d. 2 vai. naktį korpuso vado įsakymu buvo duoti divizijoms šie uždaviniai birželio 24 dienai:

a)    32-rai pėst. divizijai, prasiveržus per miškų sritį, žygiuoti per Pajiesį, Dobilius ir pasiekti Nemuną abipus Vieskūnų.

b)    12-tai pėst divizijai — žygiuoti per Jurginiškius, Pagermanskius ir — pasiekus rajoną abipus Vaišvidavos dvaro — ten pasiruošti taip, kad dar birželio 25 d. galėtų išvystyti V-to forto puolimą ir Nemuno kilpos užėmimą.

c)    121-mai pėst. divizijai — pradėti puolimą Kauno “tvirtovės” vakarinio fronto taip kad, pagal išgales, dar birželio 24 d. pralaužtų fortų liniją. Sutikus stipresnį priešo pasipriešinimą, divizijai buvo nurodyta pasiruošti taip, kad puolimą galėtų pravest birželio 25 d. Pralaužimui pavykus, divizijai buvo įsakyta būti pasiruošusiai prasiveržti iki Nemuno, abipus plento, į šiaurinį tiltą ir išsikovoti ten sau prietiltį.

d)    Holmo rinktinei — mėginti staigiu puolimu birželio 24 d. užgrobti šiaurinį Kauno tiltą, priešo nesunaikintą. Jei tai nepasisektų, tai rinktinei buvo nurodyta pravesti “tvirtovės” puolimą tarp

II ir III fortų ir, pagal išgales, prasiveržti į geležinkelio tiltą.

Čia augščiau išvardytieji kovos nurodymai II korpo divizijoms “pulti Kauno tvirtovės vakarinį frontą” ar paskirus jo fortus, bei jų liniją, daro įspūdį “šūvio pro šalį”. Visų pirma dėl to, kad tokia tvirtovė, kaip jau minėjau, nebeegzistavo ir antra, kad LAF birželio 23 dienos laimėtas Kaune, priešo užnugaryje, sukilimas iš esmės buvo pakeitęs karinę padėtį. Savaime suprantama, jog buvusių Kauno fortų linijos gynimas buvo dėl to pasidaręs rusų jėgoms sunkiai beįmanomas tame bare dalykas, kai jos pačiame Kaune buvo jau patekusios į LAF sukilėlių joms paruoštą šautuvų ir kulkosvaidžių karštos ugnies katilą. Faktiškai joms nebebuvo likę kitos išeities, kaip iš to “katilo” galimai greičiau trauktis toliau į šiaurės rytus, o ne rizikuoti fortų linijos beviltišką gynimą.

Kai pik. Holmo rinktinė vis dar tebebuvo įstrigusi kautynėse su rusų užpakaline sauga prie Garliavos — 8 kilometrai nuo Kauno, — birželio 24 d., apie pietus, buvo pagautas vieno vokiečių žvalgybos karininko — leitenanto Loreto — pranešimas iš Kauno radijo stoties (Mic. T313/332/ 8614012), užrašytas šitaip:

—    Kauno radio siųstuvas ir jo apylinkė užimti vienos grupės, leitenantui Loretui, Feldpostnummer 2178 , vadovaujant. Du sovietų batalionai pasisiūlė sudėti ginklus. Tiltas sunaikintas. Garinis keltas gali būti panaudotas. Miestas yra tvirtai lietuvių rankose. Lietuvių kariniai daliniai jį gina, yra vokiečiams draugiški ir prašo, kad nebūtų apšaudomi. Leitenantas prašo paspirties.—

Leitenantas Loret buvo patekęs į Kauno radiofoną lyg per sapną. Kai jis su keliais vokiečių kareiviais nedrąsiai slankiojo viename Kauno priemiesty, bijodamas kelti koją toliau, buvo mūsiškių pastebėtas ir palydėtas į radiofoną tarti iš ten karinės kurtuazijos žodį oro bangomis. Bet pasirodė, jog tai būta paprasto akiplėšos. Jis pradėjo savo pareiškimą nuo pasigyrimo lyg jis pats buvo užėmęs patį Kauną. Tai buvo juokinga. Tokiu pasakymu jis padarė visiems įspūdį, jog siekė pasidaryti savo draugų akyse tikru “Napoleonu”, kad ir nė vienu šūviu neprisidėjęs prie minėto radiofono atėmimo iš rusų.

Kaip ten bebūtų buvę, Loreto pranešimas nenuginčijamai liudija, jog Kaunas tada LAF sukilėlių išlaisvintas buvo “tvirtai lietuvių rankose”. Tai patvirtina ir minėto leitenanto pagyrimas Šiaurinės armijų grupės vadovybės karo dienyne (Mic. T311/132/7178072), kur pasakyta:

—    Leitenantas Loret, A.A. 123, kuris anksti vienas su keliais žvalgais perėjo Nemuną ir birželio 24 d. apie pietus pranešė per Kauno radio siųstuvą apie padėtį Kaune ir tuo patiekė vertingų duomenų vadovybei. —

Pagaliau ir II korpo štabo rašte (Mic. T314/ 91/000203) pačiai Holmo rinktinei, pažymėtame 13 val. 45 min., randame:

—    Kauno radio siųstuvo pranešimu, keturi motorlaiviai, prie šiaurinio tilto Kaune, stovi paruošti persikelti. Matyti, aktyvistai paėmė valdžią Kaune į savo rankas. Du rusų batalionai prie geležinkelio tilto nori pasiduoti aktyvistams. —

Kuomet birželio 24 d. popiet rusų priedangos dalinys iš Garliavos pasitraukė, Holmo rinktinė galėjo judėti abipus Garliavos plento pirmyn į Kauno priemiestį, be jokio naujo iš priešo pusės pasipriešinimo ir pradėti keltis per Nemuną Kauno sukilėlių jai iš anksto paruoštais keltais. Ji galėjo, šitaip, be šūvio “įsiveržti” į Kauną, nes miestas jau buvo LAF kovos dalinių pilnai apvalyta nuo raudonosios armijos dalinių. Nors, kaip matome, kalbama rinktinė, įžygiuodama į Kauną, jokio rusų pasipriešinimo nebesutiko ir rado miesto gatves pasipuošusias lietuvių tautinėmis vėliavomis, jos vadas plk. Holm, 19 val. 20 min., raportavo (Mic. T314/91/000231) II korpo vadui:

—    Po sunkios kovos, 17 val. 15 min. įsiveržėme į Kauną. Eina kėlimasis per upę. —

Kuomet pirmas vokiečių kariuomenės dalinys kėlė koją į tą savo jėgomis išsilaisvinusį miestą, norėta iš lietuvių pusės tą dalinį iškilmingiau pasitikti, kaip Lietuvai draugiškos kaimyninės kariuomenės reprezentantą. Bet jos vadas — sumanymo iniciatorių dideliam nustebimui sausai atsakė, jog “tokie sentimentai vokiečių kariams nereikalingi”.

Ką tai reiškė — matome iš plk. Holmo tos pačios, birželio 24 d., papildomo raporto (Mic. T. 314/91/000233 pažymėto 19 val. 32 min.:

—    Kaunas 18 val. 45 min. mūsų rankose. Hackenkreizo vėliava jau plevėsuoja. —

Tik tas galantiškasis Wehrmachto pulkininkas buvo pristigęs pilietinės drąsos raportuoti dar ir tai, jog Kaune, jau birželio 23 d. 9 val. 28 min., plevėsavo Lietuvos valstybinė vėliava ir kad iškėlimas hackenkreuzo vėliavos Kauno gyventojus nemaloniai nustebino ir kad toks vokiečių pulkininko akiplėšiškumas buvo sukėlęs lietuvių visuotinį pasipiktinimą.

Vokiečių prasiveržimas į antrąjį Lietuvos centrą — į istorinę sostinę Vilnių — buvo iš esmės tokio pat imperialistinio pobūdžio, kaip ir prasiveržimas į Kauną. Skirtumas buvo tik tas, kad prasiveržti į Vilnių Wehrmachtui pavyko daug greičiau, negu į Kauną. Mat, Vilniaus link vokiečių buvo nukreiptas visas XXXIX-tas šarvuočių korpas, taigi ne tik galingas savo ginklais junginys bet ir labai paslankus žygiui, nes pilnai motorizuotas.

Birželio 22 d., anksti rytą lengvai pralaužęs savo bare rusų pasienio pasipriešinimą, tas šarvuočių korpas, kaip jau minėjau, dar tos pačios dienos vakarop jau buvo suspėjęs pasiekti Alytų ir ten užgrobti Nemuno dar priešo nesunaikintą tiltą. Korpui buvo nurodyta (Mic. T312/275/ 7835425) be atvangos tęsti žygį birželio 23 d. anksti rytą toliau į rytus per Butrimonis - Valkininką Vilniaus link. Vykdydamos visu spartumu tą uždavinį, korpo divizijos, birželio 23 d. vakarop, buvo pasiekusios šitokią padėtį (Mic. T315/ 410/000993):

a)    7-ta tankų divizija buvo perėjusi Vokę po kautynių ir siekė atkirsti Vilnių iš pietų ir rytų pusės.

b)    20-ta tankų divizija buvo pasistūmėjusi iš pietų vakarų nuo Butrimonių per Sklavus irgi Vokės link.

c)    20 mot. divizija birželio 22 d. popiet pradėjo žygį užpakaly 7-tos tankų divizijos.

Birželio 24 dienai korpuso divizijos buvo gavusios šiuos uždavinius (Mic. T315/410/000994):

a)    7-ta tankų divizija — užimti Vilnių ir jį apvalyti iš pietų pusės šaulių pagalba, o kovai pajėgesniais daliniais užimti ir ginti perėjimą per Nerį ties Mikališkėmis.

b)    20-ta tankų divizija — užimti Vilnių ir jį apvalyti iš šiaurės vakarų pusės; ypatingai svarbu užimti tiltus per Nerį ir apsaugoti Vilniaus šiaurinį pakraštį. Vieną iš pulkų vadų įpareigoti Vilniaus karo komendanto pareigoms.

c)    20 mot. divizija — sekti paskui 7-tą tankų diviziją per Valkininko stotį, Ozierančius ir Pilsudskio traktą ir — užėmus Vilnių — nedelsiant atpalaiduoti ten užangažuotus 7-tos ir 20-tos tankų divizijų dalinius ir perimti Vilniaus apsaugą iš šiaurės, rytų ir pietų rytų. Vieną pulko vadą paskirti Vilniaus komendantu.

d)    14-ta mot. divizija — išvykti iš Alytaus 20-tos tankų divizijos maršrutu galimai anksčiau rytą, pasiekti Butrimonis ir rajoną tuoj į pietų vakarus nuo Vilniaus ir būti korpo vadovybės dispozicijoje.

Tuo metu, kai XXXIX-to šarvuočių korpo divizijos “žaibiškai” skubėjo Vilniaus link — kai kurios jų padarydamos po 80 km. per dieną (Mic. T315/243/8510228) ir siekė Vilnių apsupti iš šiaurės vakarų ir pietų pusių, raudonosios armijos užnugaryje, pačiame Vilniuje, lietuviai galando ginklus išsilaisvinti nuo bolševikų jungo, nors tada visai nežinodami, kaip vokiečių kariuomenė dar toli nuo Vilniaus ir ar galima tikėtis iš jų skubios paspirties, jei būtų reikalinga.

Pirmieji pasuko savo ginklus prieš rusus 29-to korpo lietuviai kareiviai, nors tuo metu tebebuvo rusų vadovybės laikomi toli nuo Vilniaus -

Varėnos ir Pabradės poligonuose, kaip nepatikimi. Nors prieš tai jau netekę daugumos savo lietuvių karininkų, Varėnoje jie jau birželio 22 d. vakare sukilo ir išsilaisvino iš sovietinių replių. Ypač smarkų pasipriešinimą parodė to korpo sargybiniai būriai, kurie buvo rusų vadovybės palikti Vilniuje saugoti korpo kareivinių ir karinio turto.

Lygiagrečiai su lietuvių kareivių parodyta drąsa ir ryžtu nusikratyti sovietų mobilizavosi lemtingam žygiui ir civilinės lietuvių pogrindžio organizacijos Vilniuje, kurių daugumą narių sudarė akademinė jaunuomenė, patriotiškai nusistačiusieji valdžios įstaigų ir įmonių tarnautojai, nuovadų policininkai, darbininkai ir t.t. Birželio 23 d. Teisių fakulteto dekanato patalpose įvyko tuo reikalu slaptas organizacijų atstovų pasitarimas, vadovaujant to fakulteto docentui St. Žakevičiui. Apsvarstę padėtį, susirinkusieji vieningai nutarė reikalo nebeatidėlioti ir sukilimą pradėti dar tą pačią birželio 23 d. 7 val. vakaro. Tuo metu, kaip dabar žinome, vokiečių XXXIX šarvuoto korpo priekinės divizijos tebuvo pasiekusios Vokės liniją, maždaug 10 km. nuo Vilniaus.

Po minėto svarbaus sprendimo pasitarime dalyvavę pogrindžio organizacijų vadovai tuoj išsiskirstė vykdyti kiekvienas jam skirtą kovos uždavinį. Prasidėjo užiminėjimas sukilimui svarbesnių punktų, valdžios įstaigų ir įmonių, nuginklavimai raudonarmiečių ir t.t. Dėl to pasigirdo daug kur mieste susišaudymų sukilėlių su tais, kurie iš rusų dar mėgino priešintis, ar bėgo atsišaudydami. Tie susišaudymai buvo girdėti ilgoką laiką, kol į parytį pradėjo aptilti, nes rusai pasijuto sukilimo priversti iš Vilniaus išsinešdinti kur ką kojos nešė ...

Kai 7-tos tankų divizijos priešakinis dalinys birželio 24 d., apie 8 val. ryto, į Vilnių įžygiavo (Mic. T313/225/7489785) nė vieno ruso ten jau neberado: lietuvių sukilėlių šautuvais ir kulkosvaidžiais iš visų pusių paspraginti, jie jau buvo iš Vilniaus pasitraukę, kaip tatai buvo įvykę ir Kaune. Dar nespėję susiorientuoti, ką vokiečių Wehrmachtas Vilniui atneša, lietuviai gyventojai pasitiko vokiečių 7-tos tankų divizijos karius su ovacija, apiberdami juos gėlėmis, o visas miestas jau prieš tai buvo suspėjęs pasipuošti Lietuvos tautinėmis vėliavomis. (Mic. T315/436/00006)

Bet ir Vilniuje vokiečiai neapsiėjo be hackenkreucinės provokacijos. Vytautas Rimkus — vienas iš Vilniaus lietuvių sukilimo vadovų — sumini savo rašinyje “Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais” tokį atsitikimą:

— Kai vokiečiai mėgino iškelti Hackenkreuzo vėliavą pilies bokšte ant Gedimino kalno, kur jau plevėsavo Lietuvos Trispalvė, jos lietuviškoji sukilėlių sargyba pasitiko Hackenkreuzo vėliavnešius šautuvų įspėjamaisiais šūviais, kad nelįstų, kur nedera. Reaguodami į tai, vokiečiai buvo pastatę katedros aikštėje dvi trumpų vamzdžių patrankas numušti lietuvių sargybą ir sunaikinti patį istorinės pilies bokštą. Jei tai vistik dar neįvyko, tai tik, atrodo, to dėka, kad Rimkus, atsiskubinęs į vietą, kur patrankos buvo pastatytos, priprašė jų vadą, vok. karininką, tos kvailystės nedaryti. Atsakydamas tas karininkas, susisiekęs telefonu su kuo jam reikėjo, pastebėjo: “laimei, šūviai iš pilies nesužeidė vokiečių karių.” (Nepriklausoma Lietuva, 1969 m. lapkričio 26 d., psl. 4)

Vokiečių 16-tos armijos vadas, generolas Busch, pasirodė labai neobjektyvus, kai savo liepos 2 dienos įsakyme prirašė Lietuvos nepaprastai greitą apvalymą nuo rusų okupacinės kariuomenės jėgų vien Wehrmachto ginklams, sąmoningai nutylėdamas apie pačios lietuvių tautos svarų įnašą tame laimėjime, kovojant prieš bendrą priešą, būtent, visuotinio ginkluoto mūsų tautos sukilimo ir aktyvios kovos už savo išsilaisvinimą. Kaip išsimokslinusiam karo vadui, generolui Buschui negalėjo būti nežinomas karo istorijos ir didžiųjų jos karvedžių pripažintas principas, jog vienas šūvis į priešo nugarą atstoja 10 šūvių paleistų į jį puolant iš priešakio.

Prof. K. Pakštas apskaičiavo, kad birželio 23 dienos sukilime aktyviai — su ginklu rankoje — dalyvavo apie 131,000 kovotojų. (Kazys Pakštas. Lithuania and World War II, 1947, psl. 135) Jei kiekvienas jų tebūtų paleidęs po vieną kulką rusui okupantui į nugarą, tai jų bendras efektas, priešo nugalėjime, prilygtų 1,310,000 šūvių paleistų į jį puolant iš priešakio, kaip tai darė vokiečių kariniai daliniai atakuodami rusus frontaliai. Kad mūsų tautos sukilimas rusų raudonosios armijos užnugaryje daug svėrė jų žaibiškam nugalėjimui Lietuvoje yra patvirtinęs dar ir vieno rusų karininko, vokiečių paimto nelaisvėn, parodymas apklausinėjimo metu. Į klausimą, kuo paaiškina tokį greitą rusų raudonosios armijos jėgų pralaimėjimą Pabaltijo kraštuose, rusų karininkas trumpai atsakė: “50% rusų nepasisekimo kovos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje parėjo nuo civilinių gyventojų laikysenos” (Mic. T312/1580/ 000887).

Pačiu tikriausiu kovos intensyvumo bei pasiektų rezultatų įvertinimo rodikliu laikoma kovų veiksmuose žuvusiųjų karių statistika. Mano apytikriu apskaičiavimu pagal vokiečių karo dokumentus, Wehrmachtas, pražygiuodamas 1941 m. birželio mėn. antroje pusėje per Lietuvą, kovose su rusų raudonosios armijos jėgomis mūsų krašte patyrė sekančių nuostolių:

Bendras skaičius sukilimo metu žuvusių LAF laisvės kovotojų, kaip žinoma, siekia daugiau kaip 4000 vyrų, taigi, 638 žuvusiais daugiau, negu žuvo vokiečių karių kovos žygyje per Lietuvą, visų 4¹/₂ armijų nuostolius paėmus kartu! Atitinkamai tad tenka vertinti ir patį lietuvių tautos sukilimo poveikį rusų raudonosios armijos jėgų nugalėjimui Lietuvoje. Tos priešo jėgos buvo priverstos sprukti iš Lietuvos, ne vien dėl to, kad buvo Wehrmachto energingai atakuojamos, bet ir todėl, kad buvo nemažiau energingai mūsų sukilėlių spraginamos iš užnugario. Tik šitaip susiderinus vokiečių kariuomenės ir mūsų tautos sukilėlių kovos veiksmams prieš bendrą bolševikinį priešą Lietuvoje, pavyko jį greitai nugalėti, būtent, vokiečiams buvo įmanoma pražygiuoti Lietuvos teritoriją per 5-8 dienas, kaip parodyta čia pateiktoje lentelėje. Mums gi tai leido sukliudyti tolesnį masinį lietuvių deportavimą į Sibiro tyrus, išgelbėti daug tautos turto nuo rusų sunaikinimo, tūkstančius kalinių išgelbėti nuo nukankinimo bei nužudymo, ir taip pat tūkstančius civilinių gyventojų nuo beprotiško iššaudymo, rusams besitraukiant iš mūsų krašto. Vien dėl to, Birželio 23 Dienos sukilimas pilnai save pateisino, nebekalbant apie jo politinį laimėjimą — atkūrimą Lietuvos valstybinio suverenumo ir pastatymą krašto priešakyje naujos tautinės krašto vyriausybės, vieton tos, kurios Lietuva buvo netekusi 1940 metais Sovietų įvykdytos prieš Lietuvą agresijos pasėkoje.

Viso to akivaizdoje, lietuvių tauta su giliu susikaupimu gerbia Birželio 23 Dienos sukilėlių sudėtas kraujo aukas už Lietuvos teisę į valstybinį savarankiškumą ir mūsų tautos būsimos kartos šimtmečiais didžiuosis tuo nepaprastos reikšmės jos geriausiųjų sūnų laimėjimu. Kaip krikščioniškosios civilizacijos tauta, lietuvių tauta būtų su panašiu susikaupimu gerbusi ir vokiečių karius, kritusius jos gyvenamoje žemėje per kovas prieš bendrą priešą, jei vokiečių aukos būtų buvusios Vokietijos Reicno skirtos Lietuvai, kaip betarpiškam kaimynui, draugiškai pagelbėti politinei laisvei atgauti, o ne, Birželio 23 D. sukilimu atkurtam Lietuvos valstybiniam suverenumui, iš naujo nuslopinti.

Birželio 23 d., tautos heroiniu aktu, buvo grąžinta Lietuvoje teisiškai konstitucinė padėtis, kaip nustatyta paskutinės 1938 metų Lietuvos Konstitucijos, vieton tos, kuri buvo Lietuvai primesta 1939 m. rugsėjo 28 dienos rusų-vokiečių slaptojo protokolo, von Ribbentropo su Molotovu pasirašyto už Lietuvs vyriausybės nugaros ir Lietuvos valstybės likimo kaina. Birželio 23 D. sukilimu Lietuvos valstybinis suverenumas buvo atkurtas tiek teisiniu, tiek praktiniu požiūriu.

Teisiniu požiūriu to suverenumo atkūrimas negali būti ginčijamas jau vien dėl to, kad pati 1938 m. Lietuvos Konstitucija, būtent jos 1 str., nustato, jog “valstybės suverenumas priklauso tautai”. Savo Birželio 23 Dienos sukilimu lietuvių tauta terealizavo savo tą konstitucinę prerogatyvą, o ne sukūrė kokią naujovę, iki tol kitų valstybių niekad nepripažintą. Su 1938 m. Lietuvos Konstitucija skaitėsi ne tik visos kitos svetimų kraštų vyriausybės ir priiminėjo pas save jos pagrindu akredituojamus Lietuvos pilnateisius diplomatinius atstovus ir įgaliotus ministerius, bet su ja taip pat skaitėsi ir Vokietijos Reichas, pasirašydamas jos pagrindu visą eilę sutarčių ir sutarimų su Lietuva, kaip savo kaimynu.

Praktiniu gi požiūriu Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo Birželio 23 Dienos sukilimu irgi neįmanoma kvestionuoti, nes pirma — tuo tautos kraujo aukos keliu tapo pastatyta krašto priešakyje nauja tautinė Lietuvos vyriausybė vieton tos, kurią sovietai 1940 m. birželio 15 d. agresija buvo fiziškai sunaikinusi; antra — naujoji krašto vyriausybė nedvejodama atsistojo ant 1938 m. Lietuvos Konstitucijos pagrindo, Konstitucijos, kuri galiojo krašte, kuomet sovietai įvykdė savo 1940 m. agresiją prieš Lietuvą ir buvo tarptautiniuose santykiuose įsiteisėjusi; trečia —

visa lietuvių tauta entuziastiškiausiai sutiko naujos Lietuvos vyriausybės susidarymą ir besąlyginiai ją palaikė; ketvirta — ta naujoji Lietuvos vyriausybė tuoj pat panaikino sovietinę santvarką, primestą Lietuvai rusų raudonosios armijos ir NKVD durtuvų; penkta — naujoji vyriausybė faktiškai jau buvo perėmusi krašto valdymą ir atstačiusi normalaus valdymosi administracinį aparatą visoje Lietuvos teritorijoje tuoj, kai tik Birželio 23 Dienos sukilimas buvo laimėtas.

Tokių nesugriaunamų argumentų akivaizdoje, Reicho vadovybei, jei ji būtų norėjusi išvengti įsirašyti į tarptautinių santykių istoriją su dar viena agresija, šį kartą agresija prieš mažą mūsų kraštą, ką tik atkovojusį sau valstybinį suverenumą, mano manymu, nebuvo kito kelio, kaip tik skaitytis su lietuvių tautos Birželio 23 D. sukilimo laimėtais rezultatais ir grįžti į normalių kaimyninių santykių su Lietuva kelią, o ne užsitraukti sau negarbę pasaulio akyse, kaip agresoriaus prieš savo mažąjį kaimyną lietuvį, kuris nieko kita nesiekė, kaip taikingo sugyvenimo su Vokietija ir nieko pikta jai nebuvo padaręs . . .

Ano meto hitlerinė Vokietijos vadovybė, deja, pasirinko čia suminėtą antrąją alternatyvą, nors ji jokios naudos nežadėjo pačiam Vokietijos Reichui, nebekalbant jau apie bent kokią naudą vokiečių karo politikai. Tai seka iš čia žemiau pateikiamos, susinervinimu dvelkiančios, vokiečių Sausumos Jėgų Vyriausios Vadovybės birželio 26 d. direktyvos žygiavusioms per Lietuvą Wehrmachto armijoms (Mic. T312/786/8438072):

— Naujoji Lietuvių Vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama visų tokių aktų, kurie galėtų būti suprasti kaip oficialus jos pripažinimas, arba kurie reikštų politinį susirišimą.

Bendra kova su lietuvių daliniais draudžiama. Jei didesni organizuoti lietuvių junginiai— pulko didumo ir didesni — stotų dispozicijon bendron kovon prieš raudonąją armiją, tai [atitinkamos — K.ŠJ armijos vadovybė privalo tuojau pasirūpinti gauti tam Sausumos Jėgų Vyriausios Vadovybės (O.K.H.) sprendimą. Smulkesni daliniai turi būti geruoju (in Güte) nuginkluojami ir sutelkiami į lagerius. Lietuvių karinių dalinių mėginimai atsipalaiduoti nuo raudonosios armijos junginių ir maištavimai turi būti palaikomi.

Lietuvių policijos sudarymas draudžiamas.

Esama reguliari policija ir ta, kuri susidaro tautinių organizacijų forma, leidžiama panaudoti valymų operacijoms. Sustiprinimas reguliarios policijos pagalbine policija ir mažesniais kariuomenės daliniais yra leistinas.

Visos kaip policija veikiančios tautinės organizacijos ir kariuomenei priklausą lietuviai turi būti kokiu nors būdu paženklinami.—

Šitokios direktyvos tikroji prasmė buvo kiekvienam aiški ir be komentarų. Ji reiškė skaudų kirtį mūsų tautos sukilėlių kraujo auka atkurtam Lietuvos valstybiniam suverenumui. Todėl vertė jos patriotinį eiltą, daugiausia susispietusį Lietuvos centruose — Vilniuje ir Kaune — žiūrėti į vokiečius, tada vis dar tebežygiavusius masiškai per mūsų kraštą į rytus, kovoje su rusų raudonosios armijos jėgomis, kaip į naują Lietuvos okupantą. Tik viena kas dar nebuvo iš patiektos direktyvos paryškėję, tai ar ji tebuvo tik laikino pobūdžio, iššaukta grynai karinių motyvų, ar priešingai — jau lėmusi Lietuvos likimą.

Kadangi atrodė, jog griežtesnio nuosprendžio pačiai Lietuvos Sukiliminei vyriausybei lyg dar buvo vengiama, lyg tai buvo dar paliekama diplomatinėms pertraktacijoms su Reicho vyriausybe pačiame Berlyne, tai dėjau visas įmanomas pastangas išsiaiškinti vok. Užs. Rkl. ministerijoje, taip pat ir per neoficialius vokiečių užsienių politikos asmenis. Tačiau, visos mano pastangos liko bergždžios, nes greitai išryškėjo, jog hitlerinė Reicho vadovybė buvo pasirinkusi ne abipusio susipratimo, bet Lietuvos naujo pavergimo kelią, siekdama grynai savo imperialistinių tikslų.

• Ankstesnis
• Sekantis