Vokietijos 1939-1945 m. karo aviacija — tautos pasididžiavimas
J. RAPŠYS
Versalio taikos sutartimi, kaip žinome, Vokietijos karo aviacija buvo panaikinta ir, atrodė, kad ji jau niekuomet nebeatsistos ant kojų. Net ir civilinė aviacija buvo uždrausta. Tačiau, gabūs Vokietijos konstruktoriai -inžinieriai nenuleido renku ir rado būdus statyti sportinius ir keleivinius lėktuvus. Didelė dalis lėktuvų firmų išsikėlė į užsienį: Šveicariją, Daniją, Švediją, Rusiją ir ten konstruktavo lėktuvus. Jaunimas nukreipė savo dėmesį į sklandymą.
Perėmus Hitleriui Vokietijos valstybės vairą į savo rankas, tuojau buvo sulaužyta Versalio taikos sutartis ir lėktuvų gamyba buvo išvystyta pilnu tempu. Sąjungininkų padarytas didelis šuolis į priekį lėktuvų gamyboje, per netikėtai trumpą laiką, pavytas ir net pralenktas. Sukonstruotas JU-87 kaip puolantis (smingant) žemės taikinius lėktuvas ir, 1938 m. jau išbandytas JU-88, iki karo pabaigos išsilaikė kaip vienintėliai patikimi lėktuvai (Sturzkampfflugzeuge). Jų dėka Vokietijos karo aviacija pirmaisiais karo metais vyravo ore.
Vokietijos karo aviacijos galva buvo maršalas Goeringas. Goeringas nebūvo išmokslintas specialistas, bet, galima sakyti, labiau buvo laikomas politiniu įrankiu. Goeringas norėjo, kad aviacija būtų atskirta, savarankiška ginklų rūšis ir būtų lygiai traktuojama su sausumos kariuomene ir karo laivynu. Vokietijos karo laivynas norėjo, kaip ir kitų valstybių laivynai, jam priklausančios aviacijos, bet Goeringas griežtai užprotestavo, sakydamas: “visi, kurie skraido, man priklauso.” Goeringas manė, su savo galinga aviacija sunaikinti visus priešus, kur tik jie pasirodytų. Jis galvojo tik apie puolamąją aviaciją: smingančiuosius lėktuvus ir naikintuvus.
Prasidėjo ginklavimosi rungtynės tarp sausumos kariuomenės, laivyno ir aviacijos ir, reikia pabrėžti, kad glaudaus bendradarbiavimo tarp tų trijų ginklų rūšių nebuvo. Taip pat reikia pasakyt, kad net ir aviacijos skraidančiame personale buvo daug aviacijos generolų priešingų Goeringo samprotavimams.
Vokietijos karo aviacija karo pradžioje turėjo:
1180 — bombonešių 480 — naikintuvų 366 — smingančiųjų kovos lėktuvų 40 — kovos lėktuvų 379 — tolimos žvalgybos lėktuvų 342 — artimos žvalgybos lėktuvų 240 — laivyno lėktuvų 552 — transporto lėktuvų 55 — ypatingų lėktuvų
Taigi, iš viso 4405 lėktuvus, neskaitant, žinoma, mokomųjų lėktuvų.
Smingantieji lėktuvai (Sturzkampfflugzeuge) į pirmaujančiųjų eiles
Garsus I Pasaulinio karo lakūnas Ernst Udet, numušęs karo metu 62 priešo lėktuvus, buvo įsitikinęs, kad didžiausią pasisekimą, puolant žemės taikinius, gali turėti tik smingantieji lėktuvai; jie atidaro kelią tankams ir pėstininkams. Ir iš tikrųjų, žemėje be tankų ir ore be smingančiųjų lėktuvų JU-87 tipo, puolimai karo pradžioje buvo neįmanomi. Tačiau gimimas tų smingančiųjų lėktuvų buvo sunkus.
Nors Udetas jau buvo pakeltas į generolus ir Goeringas jam siūlė atsakomingas ir svarbias pareigas, tačiau Udetas norėjo tik skraidyti. Net ir Goeringo sekretorius gen. Milch buvo pasakęs: “smingantis skridimas — beprotybė: jokia medžiaga neišlaikys, neišlaikys ir lakūnai.” Udetas, tačiau, vis skraidė ir bandė. Vieną kartą, lėktuvas, bandant, neišlaikė ir Udetas tik per plauką išliko gyvas. Tokių nelaimių Udetas išgyveno tuzinais, tačiau jos jį negąsdino. Tik užsimušus generolui Weveriui, bandant lėktuvą virš Dresdeno, lėktuvų bandymai buvo sustabdyti.
Vėliau generolas Udetas perėmė technikos valdybą tapęs jos viršininku ir jis laimėjo: jo samprotavimai tapo realybe. Kad sumažintų greitį smingant, buvo įrengti atatinkami stabdžiai.
Norint išsamiau nušviesti vokiečių aviacijos veiklą ir pasidaryti teisingesnes išvadas, reikia panagrinėti kiekvieną svarbesnę karo fazę atskirai.
Karas su Lenkija
Pirmutinis Hitlerio planas — pasitaikius progai, pulti Lenkiją. Lenkija turėjo būti netikėtai užpulta ir sunaikinta. Šimtaprocentinio netikėtumo, tačiau, nebegalėjo būti, nes Lenkijos puolimas buvo atidėtas iš rugpjūčio mėn. 26 d., į rugsėjo mėn. 1 d. Puolimo atidėjimo priežastis: Hitleris norėjo atkalbėti Angliją nuo įstojimo į karą.
Lemiamasis mūšis turėjo būti į vakarus nuo Vyslos. Pirmasis tikslas buvo — užpulti ir sunaikinti lenkų kariuomenės masę. Aviacija turėjo viešpatauti ore. Vokiečių lėktuvai turėjo pulti visus žemės taikinius, kad įvarytų priešui mintį, jog vienintėlis išsigelbėjimas — kapituliacija. Pirmą kartą istorijoje toks lemiamas vaidmuo buvo pavestas aviacijai. Lenkija turėjo apie 900 lėktuvų: 150 bombonešių, 315 naikintuvų, 325 žvalgybos lėktuvus, 50 jūrininkų lėktuvų ir 100 ryšio lėktuvų. Lenkijai pulti vokiečiai pasiuntė 1929 lėktuvus; 40% iš jų buvo bombonešiai ir smingantieji lėktuvai. Aviacijos vadu Lenkijos fronte buvo paskirtas, jau daug matęs ir patyręs žmogus, dalyvavęs Ispanijos pilietiniame kare generolas majoras Richthofenas, garsiausio I Pasaulinio karo lakūno Richthofeno pusbrolis. Jis jau žinojo, kur ir kada aviacija gali geriausiai padėti puolantiems pėstininkams. Dėl geresnių ryšių su puolankiais pėstininkais, jo ir sausumos kariuomenės vado gen. Reichenau štabai buvo toje pačioje vietoje.
Pirmasis aviacijos smūgis buvo taikomas Varšuvai, tačiau nepavyko, nes buvo labai žemi debesys. Antrasis smūgis — Krokuvai. Numesta 48 tonos bombų. Daug lėktuvų ir aerodromų buvo sunaikinta. Lenkų priešlėktuviniai pabūklai šaudė taikliai, tuo parodydami, kad su jais negalima juokauti.
Kai žvalgybiniai lėktuvai pranešė, kad į pietus nuo Čenstakavos pasirodė dideli lenkų kariuomenės junginiai, daug lėktuvų juos puolė ir 7-ji lenkų divizija pasidavė. Kai kur lenkai labai priešinosi, bet vokiečiai juos nugalėdavo, nes lėktuvai veikdavo kaip “skraidančioji artilerija”. Prie Kutno jau ir lenkai tikėjosi laimėti, nes buvo apsupę gan dideles vokiečių kariuomenės jėgas. Vokiečių kariuomenės vadovybė šaukėsi aviacijos pagalbos. Pirmą kartą istorijoje buvo panaudoti transportiniai lėktuvai, kurie padėčiai gelbėti atgabeno visą pėstininkų pulką. Smingantieji lėktuvai irgi puolė visu smarkumu ir rugsėjo 18-19 d. lenkų priešinimasis prie Kutno pasibaigė: 170,000 lenkų pasidavė į nelaisvę. Lenkų generolas Kutzeba sako: “tai buvo tikras pragaras žemėje”. Tą pragarą sukūrė vokiečių lėktuvai. Argi vokiečiai negali didžiuotis savo aviacija ir savo lakūnais?
Paskutinis tikslas buvo Varšuvos puolimas. Ant Varšuvos buvo numesta 560 tonų sprogstamų ir 72 tonos padegamų bombų. Po tokio smarkaus lėktuvų puolimo lenkai sutiko pasiduoti ir rugsėjo 27 d. pasirašė kapituliacijos aktą. Lenkijos puolimas buvo sutartino sausumos kariuomenės ir aviacijos veikimo gražus pavyzdys.
Vokietijos aviacijos nuostoliai, puolant Lenkiją: 734 kariai ir 285 lėktuvai.
Anglų puolimas šiaurės jūroje
Dar nekapituliavus Lenkijai, anglų aviacija pradėjo pulti vokiečių laivyną. Rugsėjo mėn. 4 d. buvo puolami vokiečių kreiseriai prie Wilhelmsha-feno šarvus pramušančiomis bombomis. Nepasisekė: vienas lėktuvas įkrito į jūrą. Vėliau anglai vėl puolė. Irgi nepasisekė: iš 24 bombonešių — 7 nesugrįžįo. Tuo metu nė vokiečiai, nė anglai dar nenorėjo mėtyti bombų ant miestų gyventojų. Rugsėjo mėn. 29 d. 5 anglų lėktuvai numušami virš Helgolando salos. Ypač didelius nuostolius anglai patyrė gruodžio mėn. 18 d. Tais metais pasižymėjo vokiečių lakūnas vyr. ltn. Gollob, numušęs 150 priešo lėktuvų. Vyr. ltn. Gollob buvo pirmasis pasaulyje lakūnas, pasiekęs tokį laimėjimą. Argi negalima tokiais lakūnais didžiuotis? (Vėliau ir daugiau vokiečių lakūnų net pralenkė savo laimėjimais vyr. ltn. Gollobą.)
Tų anglų puolimų išvada: arba bombonešiai turi skristi naktį, arba reikia jiems duoti stiprią naikintuvų palydovų apsaugą.
Danijos ir Norvegijos okupacija
1939 m. rugsėjo mėn. 2 d. Vokietija pareiškė, kad nelies Norvegijos. Bet jau rugsėjo mėn. 19 d. anglai pradėjo trugdyti vokiečių laivų judėjimą, kurie nuo Narviko (iš Švedijos) Norvegijos pakraščiais vežė geležies ir žalvario rūdą. 1940 m. sausio mėn. 6 d. sąjungininkai pasiuntė į Oslo ir Stockholmą notas, kad jie, į nieką neatsižvelgiant, pažeis jų neutralitetą. Nepaisant Skandinavijos kraštų protestų, sąjungininkai nusprendė vasario mėn. 5 d. išsodinti Narviko uoste 4 divizijas ir užimti švedų žalvario, geležies rūdos kasyklas Galliwari. Užėmimas tų kasyklų būtų buvęs beveik mirtinas smūgis Vokietijai. Vokietija tą žinojo, buvo tam pasiruošusi ir tik keliomis valandomis užbėgo sąjungininkams už akių.
Danija nesipriešino okupacijai ir per vieną valandą buvo užimta. Sunku buvo okupuoti Norvegiją: blogas oras, blogas matomumas, rūkas beveik siekia jūrą. Vokiečiai žinojo, kad pasiseks okupuoti Norvegiją, jei laivynas ir aviacija laiduos transportą, užimant uostus ir aerodromus.
Norvegijai okupuoti buvo paskirta 60 bombonešių ir 35 naikintuvai, neskaitant, žinoma, transportinių lėktuvų. Nesunku buvo užimti Norvegijos pietų aerodromus ir Oslo aerodromą. Daug sunkiau buvo paimti Narviko uostą. Bet atkaklumas ir pasiryžimas viską nugalėjo. Norvegija buvo užimta, nors norvegai ir atkakliai gynėsi. Puolamieji ir transportiniai lėktuvai savo uždavinį atliko. Ir Norvegiją okupuojant, aviacija suvaidino lemiamą vaidmenį. Tik 2 vokiečių transportiniai laivai buvo nskandinti.
Žaibinis karas su Prancūzija
Dar gyveno I Pas. karo dalyviai ir jie tikėjo, kad kova bus sunki. Bet pasirodė visai kitaip: nepraeinamoji Maginot linija tapo visai paprastu frontu. Vokiečiai savo smarkiais puolimais sunaikino prancūzų aviaciją ir paraližavo lėktuvų gamybą, nors prancūzų lakūnai atkakliai gynė savo tėvynę. Prancūzų aviacija per 46, vadinamojo, “žaibinio karo” dienas numušė 935 vokiečių lėktuvus. 715 vokiečių lakūnų pateko į prancūzų nelaisvę, tarp jų ir vienas žymiausiųjų vokiečių lakūnų plk. Werner Moelders, iki 1941 m. lapkričio mėn. 2 d. numušęs 115 priešo lėktuvų. Jeigu 1940 m., nuo gegužės mėn. 10 d. iki birželio mėn. 24 d., anglų lakūnai galėjo apginti savo tėvynę nuo vokiečių aviacijos, tai už tą reikia dėkoti prancūzų aviacijai, nors šiandien tas faktas ignoruojamas.
Prancūzijos puolimas vokiečių aviacijai buvo lyg ir savotiškas lavinimas dar neprityrusių aviacijos junginių. Pirmas uždavinys buvo, pradėjus pulti, užimti Belgiją ir parašiutininkų pagalba — Olandiją. Belgijos pasipriešinimas buvo greit palaužtas. Daug sunkiau buvo užimti Olandiją ir likviduoti Olandijos kariuomenės vadovybę. Ypač didelius nuostolius vokiečiai turėjo puolant Rotterdamą. Puolimas pasisekė, bet už tą pasisekimą buvo brangiai sumokėta: daug žuvusių ir du trečdaliai lėktuvų negrįžo arba buvo labai sužaloti.
Iš pasiųstų į kovą 725 prancūzų lakūnų 410 žuvo, arba buvo sunkiai sužeisti. Lėktuvų prancūzų aviacija turėjo mažiau negu Vokietija: naikintuvų — 4 kartus mažiau, o bombonešių — net 8 kart mažiau;
Prasilaužimas ties Sedanu
Gegužės mėn. 12-ji diena buvo viena karščiausių dienų 27-tos vokiečių naikintuvų grupės istorijoje. Toji grupė turėjo paremti vokiečių įsiveržimą tarp Maas ir Luettich. Anglai tą žinojo ir darė viską, kad sumuštų vokiečius ore. Tą dieną pasirodė 9 anglų bombonešiai “Bristol-Blenheim” tipo; iš tų 9 lėktuvų grįžo tik vienas. Iš viso tą dieną vokiečiai neteko 4 lėktuvų, o anglai — 28.
Gegužės mėn. 13 d. vokiečių avialija puolė prancūzus prie Sedano. To puolimo prancūzai nesitikėjo. Nuolatiniai vokiečių aviacijos puolimai nutildė priešo artileriją ir sulėtino rezervų artėjimą. Vokiečiai pasiuntė į kovą 310 kovos lėktuvų ir 200 — smingančiųjų. Gegužės mėn. 14 d., prancūzams prašant, anglai irgi siunčia savo aviaciją prie Sedano. Čia pirmą kartą Vakarų fronte susitinka šimtai vokiečių ir anglų bombonešių ir naikintuvų. Veikli buvo ir vokiečių priešlėktuvinė artilerija: iki vakaro numušė nemažiau kaip 112 žemai skrendančių lėktuvų. Gegužės mėn. 14 d. paaiškėjo, kad sąjungininkų bandymas sustabdyti savo aviacijos pagalba vokiečių prasilaužimą nepasisekė: prancūzų bombonešiai buvo sunaikinti ant žemės, o anglų — 60% lėktuvų negrįžo. Anglų aviacijos istorija rašo, kad anglai niekuomet neturėjo didesnių nuostolių, kaip tame savižudiškame puolime. Kiek vėliau, prie Cambrai buvo pastebėtas didelių priešo vorų judėjimas. Vokiečių aviacija vėl puolė ir pusė priešo sunkvežimių buvo sudeginta.
Argi vokiečiai negali didžiuotis savo aviacija?
Duenkircheno stebuklas
1940 m. gegužės mėn. 24 d. vokiečių šarvuočių grupės vadas pranešė, kad ore vyrauja priešas, ypač jo naikintuvai. Kova šiaurės Prancūzijoje artėjo prie augščiausio taško, artėjo prie Duenkircheno. Vokiečių aerodromai jau toli nuo taikinių. Smingantieji lėktuvai kyla iš St. Quentino, bet ir iš čia Duenkirchenas vos pasiekiamas. Šlubuoja ir transportas: nepakanka benzino, bombų, šaudmenų. Tokia vokiečių aviacijos būklė, kai ji metama į Duenkircheno kautynes. Traukimosi apsaugai anglai siunčia, iki šiol slepiamus, naikintuvus Spitfire 11, kurie prilygsta vokiečių naikintuvams ME 109 E. Generolai Jodl ir Kesselringas sako, kad uždavinys — apsupti prie Duenkircheno anglus ir neleisti jiems atsitraukti į Angliją — su išsekusiomis jėgomis yra neišsprendžiamas. Maršalas Goeringas, matyt, norėdamas laurų vainiką užsidėti ant savo galvos, davė kumščiu į stalą, sakydamas: “perleiskite apsupto prie Duenkircheno priešo sunaikinimą man ir mano aviacijai.” Tik 20 km. nuo Duenkircheno jau dvi dienas stovėjo tankai ir šarvuočiai ir nieko nedarė, nors jau ir aviacijos generolai sakė: “jei mūsų šarvuočiai nepajudės, anglai atsitrauks.” Ir atsitraukė. Beveik visi anglai — apie 199,000 — buvo išvežti į Angliją. Daug jiems padėjo ir atkaklus prancūzų priešinimasis: 40,000 prancūzų pateko į nelaisvę.
Taip ir nepasisekė maršalui Goeringui užsidėti laurų vainiką. Aviacija daug ką gali padaryti, bet ne visus uždavinius ir ji gali atlikti. Reikia turėti galvoje ne tik lėktuvų kiekį, bet ir sąlygas — labai blogą matomumą, žemus debesis, rūką — kurių aviacija negali pakeisti. Panašus oras buvo ir puolant Dunkircheną: iš 9 dienų tik 2 dienos buvo patogios aviacijai pulti. Blogas oras tada neleido vokiečių aviacijai suduoti priešui lemiamą smūgį.
1940 m. birželio mėn. 2 d. karas su Prancūzija pasibaigė paliaubomis. Kare su Prancūzija vokiečių aviacija ir skaičiumi, ir techniškai buvo dar stipresnė (pajėgesnė) už priešo.
Kova prieš Angliją
Liepos 10-toji — kovos su Anglija pradžia. Nugalėjus Prancūziją, vokiečių vadovybė, teisingiau pasakius, Hitleris tikėjo, kad vokiečių kariuomenė yra nenugalima ir kad Anglija po Prancūzijos kapituliacijos pabijos Vokietijos ir prašys taikos. Vokiečiai perkėlė lėktuvus prie Anglijos krantų ir pradėjo kovoti. Pasirodė ir anglų naikintuvai Spitfire ir Hurricane. Vokiečių naikintuvai ME-109 buvo greitesni už Hurricane. Liepos mėn.
10 d. rezultatai: 6 priešo lėktuvai numušti, tik dviem “ME” tipo naikintuvams sudužus (lakūnai išliko sveiki).
Kai vieną dieną 4 anglų laivai buvo nuskandinti, Churchilis įsakė lėktuvams lydėti laivus. Kodėl vokiečių aviacija nepuolė Anglijos tuojau po Prancūzijos kapituliacijos ? Priežasčių buvo daug: reikėjo perkelti aerodromus, papildyti lėktuvų skaičių, sudaryti atsargas, leisti lakūnams atsikvėpti. Viena priežastis buvo, gal būt, svarbiausia: Hitleris dar vis tikėjosi susitaikyti su Anglija. Anglija, gi, per tą laiką labjau sustiprėjo. Tačiau maršalas Goeringas buvo optimistiškai nusiteikęs ir, deja, nesugebėjo įvertinti priešo pajėgumo. Užtat kova buvo sunki ir ilga.
1940 m. rugsėjo mėn. 7 d. vokiečių vadovybė nusprendė pulti Londoną, o ne aerodromus ir anglų aviaciją. Anglai mano, kad tuo savo sprendimu vokiečiai padarė didžiausią klaidą, nes tuo metu anglų aviacija galėjo atsikvėpti ir pulti vokiečius iš nepaliestų ir nesubombarduotų aerodromų. Anglai net pasiuntė savo bombonešius į Berlyną. Dabar Hitleris kalbėjo: "Jei anglai mūsų miestus puola, tai ir mes jų miestus ištrinsime nuo žemės paviršiaus.” Lengva buvo pasakyti, bet ar buvo priemonių tam uždaviniui įvykdyti, tai jau kitas klausimas.
Anglams lengviau buvo kovoti su vokiečių aviacija, nes jie jau turėjo radaro stotis. Radaras matė savo akimis vokiečių lėktuvus dar tebesančius Prancūzijoje, matė kiek jų skrenda ir kuria kryptimi jie skrenda. Anglų aviacija saugojo ir savo laivus, tik turėjo griežtą įsakymą vengti kovų naikintuvo su naikintuvu. Matyt, mažai turėjo vilties laimėti susitikus su vokiečių naikintuvu, nors naikintuvų Anglija turėjo daug. Net ir garsusis vokiečių lakūnas Gallandas sakė, kad anglų aviacija yra labai rimtas priešas ir tik sunaikinus anglų naikintuvus, vokiečiai gali laimėti. Bet iš kur gauti tiek naikintuvų, kad sunaikinus anglų naikintuvus? Palyginus kariaujančiųjų pusių lėktuvų gamybą, gavosi labai neigiamas vokiečiams vaizdas: anglai pagamindavo kas mėnesį iki 490 naikintuvų, o vokiečiai — tik apie 200.
Anglijos puolimui vadovavo pats Goeringas. Tačiau, joks vokiečių lėktuvas neprisiartindavo prie Londono neužpultas. Anglai pranešė, kad rugsėjo mėn. 15 d. jie numušė 185 priešo lėktuvus. Tai buvo didelė ir lemiama oro kautynių diena. Po to prasidėjo paskutinė kovos fazė, kuri tęsėsi visą rudenį ir žiemą, iki 1941 metų pavasario. Kartu prasidėjo ir kova tarp Goeringo štabo ir aviacijos generolų Vakarų fronte. Goeringas pyko, kad aviacija dar nesumušė Anglijos; aviacijos generolai sakė, kad negalima sumušti, nes mažai buvo lėktuvų, blogas oras, žemi debesys, daug galinčių aklai skristi lakūnų, arba buvo jau žuvę, arba patekę į nelaisvę, o jauniems lakūnams, užėmusiems jų vietas, trūko patyrimo. Tos visos priežastys ir trukdė aviacijos veiksmams. 1941 m. pavasarį puolančiųjų lėktuvų skaičiučs padidėjo: balandžio mėn. 17 d. jau 181 lėktuvas pasirodė virš Londono, o naktį į balandžio mėn. 20 d. — 712 bombonešių. Tai buvo didžiausi lėktuvų puolimai per visą karą, kokius Londonas išgyveno. Anglų naikintuvai ir priešlėktuvinė artilerija, nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. 8 d. iki spalio mėn. 31 d., numušė 1733 vokiečių lėktuvus.
Nors 1940 m. liepos mėn. 16 d. Hitleris buvo įsakęs pasiruošti išsikelti į Angliją ir jau buvo pradėta tam ruoštis, tačiau, jau liepos mėn. 31 d. Hitleris pasakė gen. Brauchitschui ir jo štabo viršininkui gen. Halderiui, kad jis nori pulti Rusiją, ir kuo greičiau, tuo geriau. Taigi, Hitleris galvojo sunaikinti Rusiją ir tik po to pulti Angliją. Toks sprendimas nustebino ir kai kuriuos armijų vadus, nes su Rusija buvo padaryta nepuolimo sutartis. Maršalas Goeringas tokį sprendimą pateisino, sakydamas: “Politika Hitlerio rankose. Jūsų pareiga -— tik klausyti jo įsakymų.”
Aviacijos vadovavimą Vakarų fronte perėmė maršalas Sperrle. Iš 44 grupių liko tik 4; kitos buvo perkeltos į Rytus.
žygis į Balkanus
Hitleris sugalvojo dar vieną žygį — į Balkanus, tikslu užimti Kretos salą. Tuo savo sprendimu jis atidėjo keturioms, gal būt, lemiamoms savaitėms, žygį į Rusiją.
Anglai turėjo stiprų laivyną, bet vokiečių aviacija ir parašiutininkai nugalėjo ir gegužės mėn. 23 d. kautynės pasibaigė. Generolas Richthofenas rašė: “Tai buvo didelis ir lemiamas pasisekimas: 6 kreiseriai ir 3 naikintuvai nuskandinti ir daug sužalotų. Mes parodėm, kad laivynas, kai vyrauja ore lėktuvai, negali atlaikyti, jei tik oro sąlygos leidžia skristi.” Tai buvo pirma jūrų karo laivyno prieš aviaciją kova istorijoje. Aviacija nugalėjo ir gali didžiuotis, nors ir daug nuostolių turėjo: 5,140 žuvusių, dingusių be žinios ir sužeistų.
Tėvynės gynimas
Pradėjus 1940 m. vokiečiams pulti sąjungininkus, anglų bombonešiai pradėjo pulti Vokietijos ginklų gamybos centrus ir miestus. Pradėta rimčiau galvoti, kad reikia ne tik pulti, bet reikia ginti ir tėvynės užnugarį. Pradėta gerinti ir dar labjau plėsti naktinių naikintuvų gamybą: nuo 2 silpnų naktinių naikintuvų grupių pakilo iki 6 oro pulkų su maždaug 700 gerai ginkluotų lėktuvų. Bet dar nebuvo naikintuvų palydovų žemėje, kurie privestų naikintuvus prie priešo. Vieną kartą, vienam naikintuvui pasisekė numušti anglų bombonešį naktį. Sekančią naktį du lakūnai vėl išeina iš kautynių laimėtojais. Faktas, kad priešas gali bombarduoti ir naktį, pagimdė ir naktinius naikintuvus. Kova virš Anglijos darėsi vis baisesnė, nes Anglijos aerodromų puolimas buvo, gal būt, vienintelė galimybė padaryti anglų aviacijai rimtų nuostolių.
1940 m. gruodžio mėn. 10 d. Goeringas leidžia sudaryti dar 3 naikintuvų pulkus. Jo štabo viršininkas gen. Jeschonnek, reaguodamas į tai, sakė: “Jei taip darysime ir toliau, tai visa mūsų aviacija taps naktiniais naikintuvais.” Tos mažos, gal būt, nevisai rimtos pastabos užteko, kad Goeringas vėl pakeistų sprendimą. Jis paliko labai mažai naikintuvų. Tuo sprendimu buvo išmuštas rimtas ginklas iš aviacijos rankų. Anglų oro ministerijos išleistoje knygoje “The Rise and Fall of the German Air Force” rašoma: faktas, kad nuo 1941 m. iki 1945 m. anglų aviacija galėjo veikti iš nepaliestų aerodromų padėjo galutinai ir lemiamai nugalėti Vokietiją.
Radaro tobulėjimas parodė, kad lėktuvas ir tamsią naktį gali surasti taikinį, bet kartu ir paaiškėjo kad vokiečių naikintuvai sėkmingai veikia, kai atskiri bombonešiai arba mažos jų grupės skrenda į Vokietiją, bet nedaug ką galėjo bepadaryti, kai nuo 1943 m. gegužės mėn. bombonešiai skrisdavo šimtais.
Rusijos puolimas
Puolus Rusiją, prasidėjo, taip vadinamas, diaugiafrontis karas, kuriam Vokietijos sausumos kariuomenė nebuvo paruošta, o karo aviacija, kaip sako generolas Seidel, niekuomet negalėjo būti paruošta. Daug aviacijos generolų buvo pesimistiškai nusiteikę. Aviacijos generolas Keller, kuriam buvo pavesta vadovauti 1-jam oro laivynui, net ir maršalui Goeringui išdrįso pasakyti: “Mes gi sąjungą su Rusija esame pasirašę.” Goeringas atsakė: “Nesirūpinkime politika, ją perleiskime fuereriui”, nors ir jis pats mėgino atkalbėti Hitlerį nuo to plano.
Rytų fronto platumas — apie 1,600 km. Pagrindinio smūgio, kur turėtų būti sukoncentruotos stipriausios jėgos, nebuvo. Visa kariuomenė buvo suskirstyta į 3 grupes: šiaurinę, kuri puolė Petrapilio kryptimi, vidurinę, kuri puolė Maskvos kryptimi ir pietinę, kuri puolė Krymo - Stalingrado kryptimi — tikslu perkirsti naftos vamzdžius, einančius iš Baku (Kaukazo).
Aviacijos vadovybė irgi padarė panašią klaidą: lėktuvai nebuvo sunkoncentruoti vienoje vadovybėje, bet išskirstyti grupėmis. Aviacijos uždavinys buvo, kaip ir Lenkijoje, vyrauti ore ir paremti sausumos kariuomenės puolimą. Pirmąją karo dieną (birželio 22) vokiečių aviacija puolė rusų aviaciją ir aerodromus, antrąją — rėmė puolančius pėstininkus.
Karšta birželio mėn. 22 diena atnešė vokiečių aviacijai didžiausį laimėjimą, kuris kada nors per 24 valandas dviejų aviacijos galiūnų kovoje buvo pasiektas. Tą dieną buvo sunaikinta (numušta) 1811 rusų lėktuvų, tik 35 vokiečių lakūnams žuvus.
Tokia aviacijos veikla vokiečiai tikrai galėjo didžiuotis. Net ir rusų šaltiniai sako: iki vidudienio mes netekome 1,200 lėktuvų ir daugiau negu 800 suardytų aerodromų.
Laimėti, žinoma, padėjo netikėtas puolimas ir vokiečių aviacijos vyravimas ore. Daug rusų lėktuvų stovėjo aerodromuose kaip išrikiuoti paradui, o ne kovai. Rusų aviacija kovojo atkakliai. Buvo net ir fanatiškų veiksmų rusų lakūnų tarpe. Kai rusų lakūnas Kokorevas ginklais negalėjo numušti priešo lėktuvą, tai jis savo lėktuvu smogė į vokiečių lėktuvą ir abudu, žinoma, žuvo.
Rusų lėktuvai negalėjo prilygti vokiečių lėktuvams, bet rusų lėktuvų gamyba buvo labai didelė: 1941 m., pavyzdžiui, buvo pastatyti 15,735 lėktuvai. Rusų priešlėktuvinė gynyba irgi buvo gera ir šaudė taikliai. Petrapilio priešlėktuvinė ugnis buvo galingesnė, negu Londono.
Liepos mėn. 22 d. buvo paskelbtas pirmasis aliarmas Maskvoje, nors Maskva dar buvo apie 600 km. nuo fronto. Maskva, kaip Rusijos širdis, kaip karinis ir ūkinis centras, kaip svarbus susisiekimo mazgas turėjo būti pirmas strateginis taikinys vokiečių aviacijai. Tačiau liepos mėn. 22 d. vos tik keli aviacijos junginiai pakilo bombarduoti Maskvą. Numesta ant Maskvos 104 tonos sprogstamų ir 40,000 padegamų bombų, bet pasekmė nekokia: Maskva nedega ir Kremlius nedega, nors šimtai bombų numesta. Vokiečių karo attaché sakė, kad Kremliaus stogai dar iš 17 šimtmečio ir tokie stori, kad bombos galėjo jų ir nepramušti (o sunkiųjų bombonešių ir sunkiųjų bombų vokiečiai neturėjo).
Rugsėjo 22 d. vokiečių kariuomenės šiaurinė grupė priartėjo prie Petrapilio. Vokiečių lėktuvai numetė daug bombų, miestas keliose vietose jau degė, bet rusai ir negalvojo pasiduoti. Aviacija šaukiama paremti vidurinę grupę. Pasirodo, kad sausumos kariuomenė be aviacijos pagalbos nieko negalėjo padaryti, lemiamose kautynėse visuomet prašoma aviacijos parama. Ilgame Rytų fronte Kijevo rajone irgi tuo metu prasidėjo kautynės; jos įvyko generolams priešinantis (čia buvo tik vieno Hitlerio sprendimas), kautynės, kurios atidėjo Maskvos puolimą iš pietų dviem mėnesiams.
Padedant puolantiesiems pėstininkams ypač pasižymėjo vokiečių lakūnas vyr. ltn. Rudel, kuris per 21/2 metų sunaikino 519 priešo tankų. Iš viso lakūnas Rudei skrido rytų fronte 2,530 kartus, ko nė vienas lakūnas pasaulyje nėra padaręs. Na, ir kaip tokiuo lakūnu nesididžiuoti!
(Bus daugiau)
J. Rapšys
(Pradžia gegužės mėn. KARYJE)
Vokiečių aviacija labai dažnai bombarduodavo priešo užnugaryje geležinkelius. Rusų žiniomis nuo birželio iki gruodžio mėnesio vokiečiai 5,939 kartus bombardavo geležinkelius. Bet pergalės nepasiekta. Paaiškėjo ir visokie trūkumai: purvas, blogas oras, šaltis, sniegas; atsarginių dalių, ypač motorų gamyba nepajėgė eiti kartu su nuostoliais. Lėktuvų skaičius mažėjo ir spalio mėn. tik Voronežas buvo puolamas ir tai tik pavienių žvalgybos lėktuvų. Daug lėktuvų teko atitraukti nuo fronto kraštui nuo bombonešių ginti.
Į rytus nuo Maskvos buvo pastebėti dideli rusų kariuomenės transportai. Tai buvo vežamos iš Sibiro naujos divizijos; jos, aišku savaime, turėjo būti puolamos ir bombarduojamos, tačiau vokiečiai neturėjo sunkiųjų, tolimo skridimo bombonešių. Tos divizijos gruodžio mėnesį pradėjo pulti vokiečius. Vokiečiai pradėjo trauktis. Puolimo tikslas — Maskva buvo nepasiektas.
Rytų fronte vokiečiai per 10 mėnesių nustojo (neteko) 2,951 lėktuvo ir 1997 buvo sugadinti.
Generolo Udeto mirtis
Generolas Udetas ir kiti aviacijos generolai suprato, kad reikia tokių bombonešių, kurie skristų iki Uralo, kurie galėtų sunaikinti ar paraližuoti rusų ginklų gamybos centrus, bet tokių bombonešių, gaila, vokiečiai neturėjo. Kai kurie manė, kad geriau turėti daugiau lengvesnių bombonešių, nes vieton keturmotorinių bombonešių galima 3 kart daugiau pastatyti kitokių lėktuvų. Panašiai galvojo ir Goeringas. Goeringas sakė, kad Hitleris neklaus jo kokių turi lėktuvų, bet klaus, kiek turi lėktuvų; nors vėliau (1942 m. rugsėjo mėn. 13 d.) tas pats Goeringas jau šaukė: “Idiotizmas, vieton keturmotorinių, statyti smingančiuosius lėktuvus.” Goeringas kaltino, žinoma, tik kitus.
Udetą kankino planuojamas žygis į Rusiją.; jis jautė, kad nebegalės pristatyti frontui reikiamą lėktuvų kiekį. 1940 m. lapkričio mėn. 17 d. generolą Udetą rado jau nebegyvą: jis nusižudė. Prieš nusižudymą ant sienos prie savo lovos raudonu pieštuku parašė "Reicho maršale, kodėl mane apleidai.” Goeringas oficialiai paskelbė, kad Udetas, bandydamas lėktuvą, buvo sunkiai sužeistas ir mirė, o metams praėjus, jau kitaip kalbėjo: "Džiaugiuos, kad Udetas pats save nuteisė.” Lėktuvų gamyba, kaip parodė ir Udeto mirtis, nebuvo pakankama. Lėktuvų skaičius jau nebegalėjo prilygti priešo lėktuvams, ypač Vakarų fronte. Tačiau, vistik į aviaciją visi žiūrėjo kaip į labai didelę pagalbą sunkiuose momentuose.
Maltos salos puolimas
1942 m. sausio mėn. vokiečiai norėjo pulti Maltos salą, bet buvo labai nepalankus oras. Vasario mėnesį oro sąlygos pagerėjo ir prasidėjo puolimas. Buvo puolama mažomis grupėmis. Anglų priešlėktuvinė ugnis buvo stipri: retai kada grįždavo nesužalotas lėktuvas. Hitleris anksčiau paėmė Kretos salą, nors kariuomenės štabas siūlė pirma paimti Maltą. Nors Malta yra 26 kartus mažesnė sala, bet strateginiai daug svarbesnė, nes per ją ėjo tiekimas Afrikos maršalo Rommelio korpui. Tačiau Hitleris nenusileido.
Nuostoliai buvo dideli: daug laivų buvo nuskandinta, 5,000 vyrų žuvo bangose. Visiems jau buvo aišku: arba Malta bus puolama, arba Afrikos korpas bus žuvęs. Nors nuostoliai buvo ir dideli, tačiau Malta buvo paimta. Numesta buvo 6,357,231 kg. bombų. Maršalas Rommelis lengviau atsiduso.
Kalbant apie Afrikos korpą, negalima praleisti nieko nepasakius apie garsųjį vokiečių lakūną vyr. ltn. Marseille. Vieną dieną, 1942 metais (birželio mėn.), jis per 12 minučių numušė 6 priešo lėktuvus, o kitą dieną — net 17 lėktuvų ir tapo geriausiu pasaulyje naikintuvų pilotu. Vieną dieną jis numušė 158-tą lėktuvą ir. . . paskutinį; jo lėktuvas užsidegė, jis iššoko iš lėktuvo, tačiau parašiutas neišsiskleidė ir Afrikos "žvaigždė”, kaip jį vadindavo, užgęso amžinai.
Aliarmas šiaurės ledinuotame vandenyne
Vokiečiai sužinojo, kad per Murmanską ir Archangelską sąjungininkai gabena Rusijai lėktuvus, tankus, šaudmenis ir maistą. Kad sutrukdžius transportą, Hitleris pasiuntė į šiaurę
daug laivų, nors admirolas Doenitzas ir protestavo; neapsiėjo, žinoma, ir be aviacijos pagalbos. Didžiausias laivų vilkstinės puolimas įvyko 1942 m. gegužės mėn. 27 d. Tą dieną sąjungininkų laivų vilkstinė neteko 24 laivų, o antroji vilkstinė — 8 laivų. Ilgesnį laiką vokiečiai negalėjo laivų judėjimo trugdyti, nes nebeturėjo tam tikslui lėktuvų. Per Murmanską ir Archangelską rusai gavo: 1880 lėktuvų, 2,350 tankų, 8,300 sunkvežimių, 6,400 kitokių automobilių ir 2,250 patrankų (neskaitant maisto produktų). Rytų frontas tą pajuto.
Išgelbėtos iš apsupimo 6 vokiečių divizijos prie Demjansko
Šaltis ir sniegas sustabdė vokiečių puolimą. Vokiečių kariuomenė pavargo, tačiau, rusai — ne. Rusai pradėjo priešpuolį Velikije Lūki, Cholm, Staraja Rusa ir Demjansk rajone ir apsupo 6 vokiečių divizijas. Vienintelė priemonė joms išgelbėti buvo aviacijos pagalba. Aviacijos genrolas Kelleris sakė: "man reikia mažiausiai 150 lėktuvų kasdieną.” Nuo visų kitų tikslų teko atsisakyti ir viską siųsti prie Demjansko. 1942 m. vasario mėn. 20 d. pirmi transportiniai lėktuvai nutūpė prie Demjansko. Tačiau, vieno aerodromo neužteko, kad aprūpinti 100,000 žmonių. Be to, nevisi lėktuvai galėjo nutūpti esant labai daug sniego. Šaltis buvo baisiausias: 40 žemiau nulio. Užšaldavo net pompos. Esant tokioms sąlygoms, reikia dar labiau stebėtis pasisekimu prie Demjansko.
Ištisus 3 mėnesius šešių divizijų likimas kabojo kaip ant plauko. Kasdieną būdavo išmetama 276 tonos visokių reikmenų. Be to, per tą laiką buvo atgabenta 24 milijonai litrų benzino, 15,000 žmonių atgabenta iš atsarginių dalių, buvo išvežta 22,000 sužeistųjų.
Vokiečiai neteko 265 lėktuvų, kuriuos išvedė iš apyvartos ne tiek priešo ugnis, kiek “generolas žiema”. Aprūpinimas oro keliu apsuptųjų prie Cholmo irgi pasisekė, nors kartais reikėdavo tūpti visai prie fronto.
Aišku, kad išeiti iš apsupimo pasisekė tik dėka aviacijos pagalbos ir tuo, žinoma, vokiečių aviacija gali tik didžiuotis.
Apsupta vokiečių armija prie Stalingrado
1942 m. lapkričio mėn. 22 d. vokiečių 6-toji armija (generolo Paulus) buvo jau beveik apsupta. Generolai siūlė prasiveržti, nes prasiveržti dar buvo galima. Tačiau Hitleris suviliotas, matyt, Demjansko pavyzdžio griežtai pasakė: “Nein — nė vieno žingsnio atgal.” Aviacijos generolai, ypač generolas Fiebig, įrodinėjo, kad aprūpinti oro keliu 300,000 vyrų armiją, ir dar tokiam orui esant, yra neįmanoma, tai nesąmonė. Bet Hitlerį niekas negalėjo įtikinti.
Nėra įrodymų, bet yra tikra, kad Goeringas pažadėjo Hitleriui aprūpinti 6-tą amiją oro keliu. Didžiausią vaidmenį, aprūpinant armiją oro keliu, vaidino — oras. Rusai tą žinojo ir iš tikrųjų, oras tuo metu buvo geriausias rusų sąjungininkas. Kad galima būtų armiją aprūpinti, kasdieną reikėjo apie 1,000 lėktuvų, nekalbant jau apie tai, kad ir patiems lėktuvams daug ko reikia. Aerodromus puolė ne tik partizanai, bet ir tankai. Dėl tos priežasties nustota trečdalis lėktuvų ir kitokių reikmenų. Buvo apsuptas ir didelis vokiečių aerodromas Morosowskaja, tačiau orui truputį pagerėjus, lėktuvai galėjo pakilti. Blogam orui ir blogam matomumui esant, nemažai lėktuvų nutūpdavo rusų pusėje, o arčiau Stalingrado nutūpusius lėktuvus pasiekdavo jau ir rusų ugnis. Kiekvienas nutūpęs lėktuvas išgelbėdavo daug gyvybių. Savo vadui generolui Paulus kareiviai sakė: “Generole, duok nors truputį duonos, jau ketvirta diena kaip nieko nevalgėm, ... jau visus arklius suvalgėm.” Armijos vadas, žinoma, nieko negalėjo duoti, nes pats nieko neturėjo.
Sausio mėn. 10 d. rusai pradėjo smarkiai pulti visu frontu ir 6-tos armijos su jos 19 divizijų nepasisekė išgelbėti. Visa armija pateko į nelaisvę. Kitaip ir negalėjo būti, nes iš pradžios jau aiškiai matėsi, kad duotas uždavinys yra neįvykdomas. Hitleris, tačiau, buvo nepatenkintas: “Gaila”, sakė, “kad generolą Paulų pakėliau į maršalus; jis turėjo eiti į mirtį, o ne į Maskvą kaip belaisvis.”
Tačiau, 1943 m. vasario mėn. 6 d. pats Hitleris gen. Manšteinui pasakė: “Už Stalingradą aš vienas esu atsakingas. Goeringas irgi kaltas, bet negaliu visą atsakomybę ant jo vieno uždėti.”
Kad aviacija tada visą aukojo, pasako ir šis faktas: neteko 488 lėktuvų ir 2 ar 3 kart daugiau lakūnų.
Kautynės Orel - Bielgorod rajone
Žlugus Stalingradui, vokiečiams ėmė nesisekti visame fronte ir jie pradėjo trauktis. Visur, kur tik oro sąlygos leido, aviacija padėjo kariuomenei, ypač ginantis prie Doneco, Charkovo, Kursko, Orelio. Pastebėjus, kad rusai koncentruoja savo kariuomenę prie Orelio, vokiečiai reagavo: pritraukė aviaciją iš kitų fronto barų, atvežė atsarginių iš Vokietijos ir metė į kautynes viską, ką galėjo. Ypač didelis dėmesys buvo kreipiamas į Bielgorodo ir Orelio sritis: čia vokiečiai turėjo paruošę kovai apie 1,700 bombonešių, naikintuvų ir šarvuočius puolančiųjų (smingančiųjų) lėktuvų. Aviacijos uždavinys buvo pulti aerodromus, bunkerius, apkasus ir artilerijos pozicijas. Oras buvo geras ir priešas, atrodo, puolimo nelaukė. Bet, staiga, pranešimas: rusai puola šimtais lėktuvų (rusai sužinojo vokiečių puolimo ir dieną, ir valandą). Jeigu rusams pasisektų subombarduoti vokiečių aerodromus, tai jau būtų nebegalima pakreipti laimėjimą į savo pusę. Tačiau, tuo momentu vokiečių lakūnai parodė, kad noras pulti ir kovoti yra įsisunkęs į jų kūną ir kraują: iš visų aerodromų suspėjo pakilti lėktuvai ir įvyko didžiausia dviejų oro galiūnų kova. Visur matėsi deganti ir krintanti lėktuvai. Per trumpą laiką numušami 120 priešo lėktuvų. Vokiečių aviacijos nuostoliai nedideli. Vokiečiai laimėjo. Priežastys to laimėjimo: geras oras, vokiečių vyravimas ore visame 8-to korpo bare ir vokiečių lakūnų sugebėjimas pakilti dar nesubombardavus jų aerodromų. Rusai, nors šias kautynes ir pralaimėjo, bet turėjo pakankamai kariuomenės rezerve: pasirodė beveik visa brigada rusų tankų. Vokiečių lakūnai tuos tankus puolė. Daug tankų jau degė. Visai teisingai ir rusai laikė tuos tankus puolančius naikintuvus didžiausiais savo priešais.
Liepos mėn. 19 d. rusų tankai grasino perkirsti geležinkelį, kuriuo viskas buvo vežama 2-rai ir 9-tai armijoms. Padėtis buvo, beveik tokia, kaip prie Stalingrado. Tuo momentu vokiečių aviacija vėl davė lemiamą smūgį ir atmušė rusus. Rusai pasitraukė. Dėkodamas aviacijai už paramą, gen. plk. Modelis sako: “Pirmą kartą aviacijai pasisekė sustabdyti priešo tankų įsibrovimą į dviejų armijų užnugarį ir juos sunaikinti.” Dėka aviacijos buvo išvengta antrojo Stalingrado. Tai buvo paskutinis didelis puolimas, Čia irgi pasirodė, kad vokiečių aviacija vis labiau ir labiau savo pagrindiniu uždaviniu laikė padėti sunkiai kovojančiai savo kariuomenei.
Po šių kautynių vokiečių aviacija vėl buvo išbarstyta grupėmis po visą frontą. Nepasisekus greitai laimėti 1941 metais, turėjo būti vedamas strateginis oro karas prieš ginklų fabrikus. Bet tas nebuvo įvykdyta ir rusų tankų, pabūklų ir lėktuvų gamyba vis didėjo ir didėjo. Vokietija, pavyzdžiui, nuo 1941 m. iki karo pabaigos pagamino 25,000 tankų, o rusai tuo pat laikotarpiu — net 6 kart daugiau.
Vokiečių aviacija Rytų fronte ir Baltijos kraštuose karo pabaigoje
Išsikėlus sąjungininkams į Prancūziją, didelė vokiečių aviacijos dalis buvo perkelta į Vakarų frontą. 1944 m. rugpjūčio mėn. vokiečiai iš Telšiai - Kelmė rajono puolė į šiaurę ir sudarė sąlytį su šiaurine vokiečių grupe; tačiau, spalio mėn. rusai puolė didelėmis jėgomis ir pasiekė Baltijos jūrą (į šiaurę nuo Klaipėdos), galutinai atkirsdama šiaurinę grupę. Aviacijos vaidmuo čia buvo, irgi, netarpinė pagalba sausumos kariuomenei. Kai paaiškėjo, kad rusai stipriomis jėgomis puola vidurinę grupę, tai Hitleris įsakė šiaurinei grupei pulti rusų dešinįjį sparną. Tačiau, paaiškėjus, kad dėl benzino trūkumo aviacija negalės puolimo remti ir kad nėra jokios vilties laimėti, Šiaurinės grupės vadas gen. plk. Lindemann įsakė puolimą sustabdyti. Hitleris už tai tuojau atleido grupės vadą iš pareigų. Liepos mėn. pabaigoje paaiškėjo, kad stiprios rusų jėgos iš Utenos rajono pajudėjo į šiaurę; taip pat pastebėta, kad priešo voros per Panevėžį irgi eina į šiaurę, šiaurės vakarus ir į vakarus. Tai, atrodė, jau mirtinas smūgis šiaurinei grupei. Tačiau, kritiškuose momentuose, nors nebeturėdami daug benzino, lėktuvai puldavo ir dėka lakūnų atkaklumo pasisekdavo laimėti. Iki spalio mėn. pabaigos buvo numušti 76 priešo lėktuvai.
Kartais lėktuvai ne tik puldavo, bet ir gabendavo puolantiesiems ginklus. Lakūnų moralė dar nebuvo palaužta, bet daug jie nebegalėjo padėti: trūko žvalgybos lėktuvų, nebuvo tikslesnių žinių apie priešą ir svarbiausia priežastis — trūko benzino. Sąjungininkų aviacija paraližavo sintetinio benzino gamybą ir aviacija nebegalėjo visų uždavinių atlikti; jei, pavyzdžiui, 1944 m. kovo mėn. vokiečiai dar galėdavo pagaminti 180,000 tonų benzino, tai rugsėjo mėn. — tik 5300 tonų. Tačiau, gal būt nežinodami padėties sunkiuose momentuose visi šaukdavosi aviacijos pagalbos. Vienoje divizijoje buvo net kilusi panika: “Kur mūsų lakūnai” — šaukė kareiviai. Į tą jų šauksmą galima buvo tik taip atsakyti: turime lakūnų, turime dar ir lėktuvų, tik nebeturime benzino. Nors nedaug jau buvo ir lėktuvų, bet dar aviacija dažnai nulemdavo kautynių eigą. Šiaurinės grupės vadas yra pasakęs, kad tik dėka aviacijos pasisekė šiaurinei grupei 1944 m. vasarą ir rudenį atmušti priešo puolimą ir sutrugdyti grupės sunaikinimą ir atsitraukimą į Latviją.
