KAZOKAI KANDRĖNŲ KAIME
JONAS STRUMSKIS
1905 m. liepos mėn. vieną šeštadienio vakarą dėdė Jonas Žemaitis atėjo prašyti tėvelių, kad sekmadienį ateitų pas juos į alaus balių. Tėvelis su mamyte aiškinosi jam, kad neturi kur palikti vaikų, Bet Žemaitis tvirtino, kad vietos užteks visiems, — dideliems ir mažiems. Tai mamytė ir pažadėjo, kai tėvelis parvažiuos iš bažnyčios, nueiti.
Sekmadienio rytą susikėlėme labai anksti. Po pusryčių, tėvelis pakinkė derešių, pasodino mane su Petru į vežėčias, ir išvažiavome į Skapiškį. Pamaldoms pasibaigus, dar šventorium eidami, išgirdome šauksmus miestelio centre: duokite tiems korikams kraugeriams! Užteks jiems mūsų tautą pavergtą laikyti! Vyrai skubėjo bėgti į miestelio centrą. O moterys šaukė: vyrai, jeigu jau pradėjote, tai nebeatleiskite, — muškite lauk maskolius iš mūsų gimtojo krašto, kad ruskių nė smarvės neliktų Skapišky!
O tėvelis sako mums: vaikai, duokite rankas, ir drožiam pas arklį! Einant per prūdo tiltelį, man nepažįstamas vyras, su kruvina galva, bėgdamas pro šalį, suriko tėveliui: Juozapai, mesk vaikus ir skubiai bėk prie Leibkos, nes mūsų vyrai nebegali sutvarkyti dviejų prakeiktų stražninkų!
Mes nuskubėjome per miestelio centrą. Pagal Leibkos namus gulėjo kruvini urėdninkas ir du stražninkai, sudraskytais mundurais ir sulaužytais kardais. Bėgdami iš miestelio, žmonės kalbėjosi, kad sacialistai sudaužė degtinės parduotuvę (monopolį) ir išnešė visą degtinę (arielką).
Pasiekę Šainausko kiemą, kur buvo paliktas arklys, pasikinkėme ir išvažiavome. Važiuojant namo, Bajorų Spaičys dar pasakė mums, kad urėdninkas mušamas šaukė: “Tuojau pasirodys kazokai, ir visi nusikaltėliai bus areštuoti ir išsiųsti į Sachaliną ir mirs tenai prie tačkų.”
Namie mamytė klausė, ar buvome sutikę giminių. Tėvelis atsakė: “Kur ten žioplinėsi dairytis giminių! Besidairant galėjai papulti po stražninkų bizūnais ir smarkiai nukentėti”. . . Tada mamytė pradėjo pasakoti, kaip ji matė žmones bėgant per laukus į Voduvų girelę. Ji apgailestavo Kandrėnų vyrus, kurie save vadino cicilikais: daug jų gali papulti į kazokų nagus. Bet tėvelis sako: “Aš irgi būčiau tiems žalčiams padraskęs antpečius, bet va,” parodė pirštu į mus su Petru, — “jų neturėjau kur padėti, tačiau ir dabar delnai tebeniežti.”
Srėbėm kopūstus su šutintom bulvėm ir duona. Pavalgiusius mus, vaikus, mamytė rengė, kad nebūtume prasčiau apsivilkę už ūkininkų vaikus. Tėvelis pašėrė arkliuką, karvytę, ir išėjome visi pas Žemaičius. Nuo Aleksiejevinės iki Žemaičių buvo netoli. Ten svečiai jau valgė, gėrė ir dainavo.
Senelė Žemaitienė visus vaikus nusivedė į sodo altanką. Mūsų buvo iš viso 12. Altankoje stovėjo paruoštas stalas, visokių valgių ir po gabaliuką torto. O kai pasivaišinome, tai senelė liepė padėkoti Dievuliui — suklaupus sukalbėti Tėve mūsų ir Sveika Marija. Visi kalbėjome balsu lietuviškai, tik Lemanaučiaus abudu lenkiškai. Atlikę senelės reikalavimus, žaidėme kieme ir sode. Drąsesni įbėgdavo gryčion ir seklyčion. Tuomet pamatėme nuo vieškelio gatvele atbėgantį raudonu veidu ir dideliais, baltais iškištais dantimis, žmogų. Mes, vaikai, manėme kad velnias nori mus pasigauti ir nusinešti į pragarą. Persigandę subėgome šaukdami į gryčią ir seklyčią. Bet raudonveidis įpuolė iš paskos ir suriko: “Vyrai, bėkite, jau kazokai kaime!” ir, apsisukęs, išbėgo.
Svečiai sujudo bėgti, net durys užsikimšo. Išbėgome ir mes. Mamytė sugriebė Emiliutę, o mes, trys broliukai, iš paskos išbėgome visi į kiemą. Čia pamatėme, kad nuo klojimo kazokai atsivaro sugavę Juozą ir Joną Žemaičius ir Kostą Mileranką. Jiems kieme surišo užpakaly rankas ir pririšo prie sodo tvoros. Moterys balsu verkė, vaikai šaukė, kiek tik begalėdami, nes labai gaila buvo dėdžių Žemaičių. Kazokai liepė tylėti, nes visus kaip šunis sušaudysią; į triobas bėgančias moteris ir vaikus jie kapojo nagaikomis.
Palikę sargybinį prie suimtųjų, kazokai suvirto į vidų, ir iš ten pasigirdo komodų ir skrynių braškėjimas ir daužomų indų skambėjimas.
Juozas Žemaitis paprašė motiną patikrinti ant sienos kabančio švarko kišenes, ten esą riešutų ir spaustukai, o tai reiškė šovinius ir pistoletą. Juozo motina, stovėjusi prie seklyčios kertės, laikydama rankomis suėmusi žiurstą, pasakė, kad ji jau turinti tuos daiktus. Tada Juozas pradėjo rėkti, kad ji bėgtų, ir ji dingo. Sargybinis — kazokas, palikęs suimtuosius, taip pat nuėjo į gryčią pasiplėšti. Tuokart, išgirdome Jono Žemaičio šauksmą: “Juozapai Strumski, būk toks geras, prišliaušk pagal tvorą dilgynėmis ir nupjauk mums nuo rankų virves.”
Tėvelio būta sodo pusėje dilgynėse prie tvoros. Jis ir nupiovė jiems virves. Bėgdami klojimo link, išlaisvintieji prašė visus slėptis. Tai visi tuoj ir išsilakstė. Mes su mamyte nubėgome į sodą ir sulindome į serbentų krūmus.
Neberadę imtinių, kazokai apkapojo moteris ir vaikus, kurie nebuvo spėję išlakstyti. Mes girdėjome klojimo pusėje keiksmus ir šaudymą. Paskui, kazokai pasileido bėgti per sodą į Mažeikio pievą, kur buvo suguldyti jų arkliai. Sėdę ant jų, zovada pasileido per laukus, šaudydami į Voduvų girelę. Socialistai iš girelės atsišaudė ir vieną kazoką nukovė. Tada kazokai išjojo Salų kryptimi.
Vakare pasklido gandas, kad juodašimčiai, kituose kaimuose pjauna žmones. Vyrai ir moterys ruošėsi sutikti juos — aštrino kirvius, pustė dalgius, smailino šakes. Vyrai tą naktį įtemptai budėjo. Bet naktis praėjo ramiai. Tačiau nuo to sekmadienio Kandrėnų kaime nebebuvo matyti brolių Žemaičių, Griciaus, Kazakevičiaus (kuris ir buvo tas raudonveidis) ir Milerankos. Mes nenukentėjome nuo kazokų, tik kelias dienas nuo dilgėlių buvo visiems pūslėtos kojos, rankos ir veidai.
