KOVOS SU DANŲ VARINGAIS VIII - IX AMŽ.
Z. RAULINAITIS
Per aisčių ir slavų kraštus ėjo du pagrindiniai keliai, kuriais varingai veržėsi į Rytus. Šiaurinis kelias ėjo iš Suomių įlankos Nevos upe į Ladogos ežerą, iš jo — į Volchovo upę (rytinė šaka — į Volgos upę) ir toliau į Naugardą. Naugardą pasiekdavę į trečią dieną. Iš Naugardo kelias vedė pervalkomis pro Gniezdovą į Dniepro upę ir ja tolyn į Rytus, į Juodąją jūrą.1
Šiaurinis kelias aisčius mažiau lietė tiesioginiai. Tačiau, antrasis kelias — pietinis — ėjo tiesiai per aisčių kraštus. Yra manoma, jog jis yra senesnis ir varingams buvo anksčiau žinomas.1 Tą kelią varingai pasiekdavę Baltijos jūra, apiplaukdami Kuršių šiaurinį iškyšį, dokumentuose žinomą Domesnaes (latviškai Kolkasrags) vardu, plaukdami skersai Rygos įlanką. Pats kelias prasidėdavęs Dauguvos žiotyse, iš kur laivai toliau plaukdavę Dauguva prieš srovę, per Žiemgalių kraštą ir tolyn iki Vitebsko, iš ten į Beržūnos — Berezinos augštupį, ja žemyn iki įtako į Dnieprą.
Švedijoje, Soedermanlando provincijoje Mervallos akmuo turi tokį įrašą, liudijantį varingus plaukiojusius tuo keliu: “Sigrida pastatė šitą akmenį savo vyrui Svenui, kuris dažnai buriuodavo į Žiemgalą (Simkala, fonetinėje transkripcijoje Saeimgalla) su brangiu krūvio laivu (knarr) apiplaukdamas Domesnaes (Tumisnis),”4
Priėjimas prie Dauguvos žiočių, apiplaukiant tą Domesnaes iškyšį, buvo pavojingas. Iškyšys toli ištįsta į Rygos įlanką, Runoe ir Oeselio salų kryptimi, bet dar toliau tęsiasi jo povandeninių uolų virtinė, kuri yra nepastebima ir todėl praplaukiantiems laivams labai pavojinga. Kad tas kelias buvo pavojingas rodo toks įrašas kitame akmenyje išlikusiame tame pačiame Soedermanlande, Aede vietovėje: “Šias runas iškalė Hermodhas savo broliui Bergvidhui, kuris prigėrė prie Lybių krašto (Lf:lanti)”.4 Manoma, abu akmenys yra iš 1040-1050 metų.
Į šį pietinį kelią reikėtų įjungti ir mūsų Nemuną — jo gretimą šaką.
Švedijoje išsivystęs garsus kailių prekybos centras Birkos miestas, Maelaro srityje, palaikė gyvus prekybinius santykius su Bizantija ir Kalifatu Rytuose. Todėl tais abiem keliais ir šiauriniu ir pietiniu, danų ir švedų varingai—vikingai, pilnais krūvio laivais, siekdami gausaus pelno, veržėsi į paslaptingus ir turtingus Rytų miestus. Jų karo laivai puldinėdavo aisčių, suomių ir slavų valstybes, kurios dažnai tuos kelius kontroliuodavo ir trukdydavo varingų pelningą prekybą. Pietiniu keliu besiverždami, varingai tiesioginiai susidurdavo su besikuriančiomis ir jau susikūrusiomis kuršių, žiemgalių ir sembų valstybėmis. Dažnai kildavę ilgai nusitęsiantys karai.
KARAS SU DANŲ VARINGU REGNERU LODBROKU
Danų kronikos, tai vienur, tai kitur, mini vieną iš garsiausių IX a. vikingų, Danų valdovą Regnerą Lodbroką. Galimas dalykas, jis yra buvęs vienas iš žymiausių vikingų, atlikęs daugybę žygių į Vakarus ir į Rytus. Savo mirties dainoje, jis sakosi laimėjęs viso 51 mūšį.
Nuotrupa Islandijos kronikos — “Fragmen-tum Islandiam de Regibus Dano - Norwegicis (SRD,II) turi tokį įrašą: Aestate ąuadam accidit, cum Regnerus Rex in terras orientales (i avstr-veg) exereitum duxerat. . .
Viena iš senesniųjų kronikų, Annales Esro-menses, pamini du Regnero sūnus, Ivarą ir Ingvarą, kurie buvę nepaprastai žiaurūs krikščionims, toki pat negailestingi žudikai, kaip ir jų tėvas.
Plačiau apie Regnero Lodbroko žygius aprašo Thomae Gheysmeri Compendium Historiae Danice .. . (SRD II) rašyta 1431 m. ir Petri Olai Minoritae Roskildensis Chronica Regum Dano-rum (SRDI), parašyta XVI a. pirmoje pusėje. Šios pastarosios dvi kronikos daugiausia sėmėsi iš Sakso Gramatiko istorijos, todėl bus tiksliau juo sekti atpasakojant kuršių pastangas atremti to žiauraus varingo puolimus.
Regneras gavęs Lodbroko (Regnerus Lothbrog, Lod-borkr) pravardę, nes dėvėjęs kailinėmis kelnėmis, taigi, ir buvo pramintas Kailiakelniu, Gauruotkelniu, ar kaip kitaip. Senojoje Norse kalboje Lod-brokr yra epitetas sakalui pažymėti, kuris atpažįstamas iš jo apžėlusių — plunksnuotų kojų.
Nelengva yra nustatyti tikslią datą kada šis jūrų plėšikas valdė ir siautė. Vieni istorikai skiria jam senesnį, legendų supamą laikotarpį — VIII a. pabaigą (J. Voigtas), kiti atkelia jį į IX a. vidurį (P. Hermannas).
Scriptores Rerum Danicarumkomentatoriai ir J. Voigtas skiria Regnerui Lodbrokui senesnįjį laikotarpį, kuris daugiau tinka toms pasakiškom, legendinėm aplinkybėm, kurios supa Lodbroko gyvenimą ir žygius, tuo tarpu IX a. jau yra ryškiau istorijos šviesos apšviestas. Pagal juos, Regneras Lodbrokas žuvo apie 794 metus.
Nepasisekus Lodbroko. žygiui į Permą (Biarmiją), Rusios šiaurinę sritį, dėl žiauraus klima-
Mervallos akmuo su runų įrašu
to, bado ir kilusių jo kariuomenėje ligų, jis pasuko į pietus, į Aisčių kraštą — Helespontą. Saksas Gramatikas rašo:
“Po to Regneras suruošė žygį prieš helespontiečius (Post haec Regnerus expeditionem in Hel-lespontikos paraus . . .) ir sušaukęs danus pažadėjo jiem suteiksiąs geriausius įstatymus. Anksčiau jis buvo paskelbęs, kad kiekvienas tėvas iš savo šeimos skirtų karinei tarnybai vieną sūnų ir būtent tą, kurį jis mažiausiai vertina; tačiau, dabar jis paskelbė, kad kiekvienas privalo apginkluoti sūnų, kuris yra tvirčiausios rankos ir išmėginto ištikimumo.
“Nė kiek nedelsdamas, be sūnaus Ubo, jis pasiėmė ir visus kitus savo sūnus, kuriuos turėjo iš Toros ir įvairiais žygiais puolė, sumušė ir pavergė Hellespontą su jo karalium Dianu (Helles-pontum eiusąue regem Dian). Įtraukęs tą karalių į eilę nelaimių, galų gale, jis jį nužudė.
“Diano sūnūs, Dianas ir Daksonas (Dian et Daxon — Dainius ir Daukšys?), kurie buvo vedę Rusinų karaliaus dukteris, išprašę iš uošvio karių, kuo drąsiausiai ir karštai puolėsi keršyti už savo tėvo mirtį. Jų didžiulės kariuomenės akivaizdoje Regneras nepasitikėjo savo jėgomis; todėl, ant lengvai traukiamų ratų jis pastatė žalvarinius arklius ir tais lengvai valdomais vežimais važiuojant, įsakė visa jėga smogti tiesiai į priešo tankiausias eiles.
“Tie vežimai taip veiksmingai pralaužė priešo kovos liniją, kad danai daugiau pasitikėjo toms mašinoms, kaip savais kariais: nes jų nebeišlaikomas svoris, ką smogė — tą sugriovė.
Livonikus Sinus — Rygos įlanka XVI a. žemėlapyje
“Tokiu būdu vienas iš priešo vadų buvo užmuštas, o kitas spruko ir visa helespontiečių kariuomenė pairo. Sakoma, jog ir skitai, krauju giminingi Daksonui iš jo motinos pusės, buvo tuo pačiu sumušti. Jų kraštas buvo atiduotas Vitserkui (Withserco, Hwitserk), o Rusinų karalius, nebepasitikėdamas savo jėgomis, pasiskubino sprukti nuo Regnero baisių ginklų.”5
Pagal Saksą Gramatiką, Regneras sumušė skaitlingą helespontiečių-aisčių, šiuo atveju, greičiausia latgalių, rusinų, galimas dalykas krivičių ir, pagaliau, skitų, t.y. suomių-čudų, vėlesnės Estijos gyventojų,6 jungtinę kariuomenę, pavartodamas kokius tai žalvarinius kovos vežimus.
Sakso fantastiškas mūšio aprašymas, kaiku-riuos tyrinėtojus privertė daryti išvadą, kad tie žalvariniai arkliai greičiau būsią karo laivai, kurie Dauguvos upe atplaukę, dalyvavo mūšyje (Aksel Olrik). Tačiau, iš aprašymo aišku, kad čia būta ne laivynų, bet mūšio sausumoje. Kitų yra aiškinama, kad danai tame mūšyje pavartojo kovos vežimus. Tačiau, vėl, žinome, kad Europoje kovos vežimai tebuvo vartoti tik iki IV amž. vidurio. Taigi, Regneras Lodbrokas jų nebegalėjo pavartoti, nes VIII a. jų jau nebebuvo. Dar kiti komentatoriai mano, tai būta galingų kovos svaidomųjų mašinų Onagrų — asilų ir dar kitokių. Tačiau, čia aprašomas mūšis atvirame lauke, be to, judrus, manevrinis. Tokiose sąlygose svaidomosios mašinos nebūtų vartojamos. Jos tiko tik pilių, įtvirtinimų griovimui. Taigi, tenka šį fantastinį mūšį laikyti neišaiškintu.
Regneras puldinėjo laivais ir plėšė Baltijos kraštus ištisus penkeris metus. Danų kronikininkai mano, kad visą Pabaltįjį jis pavergė, išskyrus Permą (Biarmos), kuri vis dar jam nepasidavė. Stiprios audros ir dar stipresni permiečių burtai neleido jam permiečius galutinai pavergti. Jų krašte jis prarado beveik visą savo kariuomenę:
“. . . Kai Regneras pamatė, kad jį sutrukdė netiek tikra, kiek dirbtinė audra, savo žygį jis nutraukė ir pasuko į kraštą Kuršių ir Sembų (in Curorum Semborumąue regionem accessit), kurie jo didybę ir galią pagerbė, lyg jis būtų pats garbingiausias iš nugalėtojų. . .”5
Tas pralaimėjimas, tačiau, Regnero nesustabdė. Jis ir vėl, staiga, puolė Permą. Nors jo kariuomenė ir labai nukentėjo nuo partizaninio pobūdžio karo, kokį permiečiai tepajėgė prieš tą varingą kariauti, jis vistik juos, galų gale, sumušė ir pavergė.
Tas žygis yra įdomus, kad silpnesni permiečiai pereina į partizaninį karą, kuriame jiems talkina labai veiksmingi suomių lankininkai. Judrūs savo slidėmis, suomiai buvo labai pavojingi mažiau paslankiems, sunkiai šarvuotiems ir ginkluotiems danams.
Tuo tarpu, danų pavergti helespontiečiai nebuvo ramūs ir nesnaudė. Kai tik Regnero dėmesį atkreipė naminis karas Danijoje, helespontiečiai, aisčiai gyvenę Dauguvos tėkmės srityje, vėl pabandė išsilaisvinti:
“Tuo tarpu Daksonas ilgai, bet vis nesėkmingai, bandė nugalėti Hwitserką, kuris valdė Skitiją (t.y. čudus, vėlesnę Estiją). Pagaliau jis surengė jam pinkles, tariamai, pasiūlydamas taiką ir jį užpuldamas. Hwitserkas priėmė jį svetingai, tačiau Daksonas paruošė ginkluotos kariuomenės dalį, kuri apsimetusi prekybos tikslais, atvyko vežimais ir įvažiavo į pilį. Nakties metu ji užpuolė svečius priėmusio šeimininko namus. Tą plėšikų būrį, tačiau Hwitserkas pasitiko tokiomis žudynėmis, kad jį, tiesiog, aplinkui supo kritusių jo priešų ištisos krūvos; paimti jį nelaisvėn gyvą reikėjo nuleisti laiptus iš viršaus.”3
Tokiu būdu Daksonas, pagaliau, sumušė Regnero sūnų Hwitserką ir atsikratė danų jungo.
Saksas pasakoja, kad pasigailėdamas nugalėto narsaus dano ir jo dvylikos palydovų, kartu patekusių nelaisvėn, Daksonas siūlo jam savo dukrą už žmoną ir pusę savo karalystės, arba mirtį, pasirinktinai. Hwitserkas, tačiau, atmeta pasiūlymą ir prašo leisti jam pasirinkti mirties būdą.
Daksonui nieko daugiau nebeliko daryti, kaip sutikti ir pagal savo belaisvio norą, jis sudegina jį ir jo palydovus ant laužo.
Daksonas siūlė Hwitserkui dalį valdžios, atrodo, ne iš pasigailėjimo. Jis žinojo, kad Regneras keršys ir jam, be varingų pagelbos, bus sunku atsilaikyti. Daksonas neapsiriko.
Keršydamas už sūnaus mirtį Regneras netruko suruošti karo žygį prieš Daksoną: “... nuplaukęs savo laivynu į Rusią, jis suėmė Daksoną, sukaustė jį retežiais ir pasiuntė į Utgardą saugoti (.. . traiecta in Rusciam classe, comprehensum Daxon catenarumque poena coercitum apud Ut-garthiam custodiae causa relegavit. . .).5
Kai kurie istorikai (P. Herrmannas) aiškina, jog išsiųsti asmenį į Utgardą, reiškė jį nužudyti ir todėl Regneras nužudęs Daksoną. Tačiau, Saksas Gramatikas rašo toliau, kad Regneras pasigailėjęs savo priešo, nors tas ir nužudė jo sūnų ir netrukus grąžinęs jį tėvynėn į turėtą sostą, tik uždedamas jam duoklę, kurią Daksonas, kartu su dvylika vyresniųjų, visi basomis, turėję jam atnešti ir sumokėti.
Šiame pastarajame žygyje Daksonas yra Sakso Gramatiko vadinamas jau ne helespontiečiu, bet rusinu valdovu. Reikia prisiminti, kad Sakso čia kalbama apie kraštą kur susiduria trijų tautų kiltys: kalbama apie Helespontą, t.y. Pabaltijį, ypač apie Dauguvos upės sritį, toliau — apie Rusią, t.y. slavų gyvenamą kraštą ir pagaliau, apie Skitiją, ugro-finų, suomių kilčių gyvenamas sritis, ypač vėlesnę Estiją. Tuo metu ir slavų ir suomių kilčių kraštai, atrodo, buvo varingų užkariauti ir todėl Saksas kartais juos vadina vienu Ruscios vardu, t.y. varingų, vadinamų rusais, kraštu. Pagal A. Stender-Peterseną, Daksono karalystės sostinė buvo Daugpilis, pagal A. Švabę — Daugmalė.
Aisčių, suomių ir slavų kiltys gyvai susidūrė Dauguvos augštupyje, toje srityje, gal ir reikėtų jieškoti Daksono karalystės ir Regnero žygių tikslo: užvaldyti Rytų kelio pietinę šaką, Dauguvos upę, ir Gnezdovo - Smalensko kryžkelę.
LITERATŪRA
1. Sven B. F. Jansson, The Runes of Sweden, 1962
2. B. Nerman, Die Verbindungen zwischen Skandinavien in der juengeren Eisenzeit, 1929
3. T. J. Arne, La Suède et L’Orient, 1912-14
4. Arndt Ruprecht, Die Ausgehende Wikingerzeit im Lichte der Runenschriften, 1958
5. Saxonis Gesta Danorum, Saxo Grammaticus, T.I., 1931
6. Stender-Petersen, Êtudes Varégues, 1924-44
