LIETUVOS KARO MOKYKLOS IX LAIDOS 40-ties METŲ SUKAKTIS
O. ŽADVYDAS
Žmogui per jo ištisą gyvenimą tenka išgyventi ir stebėti daug įvairių įvykių, nuotykių, kurie prabėga, lyg vaizdai kino ekrane. Mažiau reikšmingi, laikui slenkant, užmirštami. Tačiau, svarbesnieji — malonūs ar žiaurūs, džiugūs ar liūdni — visam laikui pasilieka atmintyje.
Praėjusiais metais, rugsėjo 7 dieną, sukako keturiasdešimt metų nuo Karo mokyklos IX karininkų laidos išleistuvių. Palyginus su žmogaus gyvenimu — ilgas laiko tarpas. Per šį laikotarpį, IX laidos ir tuometinio Karo mokyklos kadro skaičius, žymiai sumažėjo, praretėjo. Vieni mirė natūralia mirtimi, kiti, gi, žuvo kautynėse gindami Lietuvą nuo priešų, arba buvo okupantų nukankinti. Dalį jų išvežė bolševikai į priverčiamųjų darbų stovyklas, Sibiran. Ištremtųjų likimas yra ir liks paslaptis. Tik reto sužinome žuvimo laiką, vietą ir aplinkybes.
Drauge su jais praleistą trejų metų laiką Karo mokykloje, minint keturiasdešimties metų sukaktį, nors trumpomis gyvenimo nuotrupomis, šiuo straipsniu, noriu prisiminti.
STOJIMAS IR PRIĖMIMAS Į KARO MOKYKLĄ
Nuo 1924 metų Karo mokykloje buvo praplėsta mokymo programa ir prailgintas mokymosi laikas. Pirmą kartą buvo įvesta trejų metų mokslo programa, kuri paskirstyta į tris kursus: ruošiamąjį (anksčiau jo nebuvo), jaunesnįjį ir vyresnįjį. Pereinant į sekantį kursą, kariūnai laikė egzaminus. Be to, dar ir baigiamuosius.
1924 metais, rugsėjo 30 d., anksti rytą, iš Mažeikių į Karo mokyklą išvažiavome trise: Alfonsas Jurkūnas, Alfonsas Vėlavičius ir aš. Į Kauną nuvykome vakare. A. Panemunę pasiekėm siauruoju traukinuku. Likusį kelio galą, nešini lagaminais, nužingsniavome į Karo mokyklą.
Stojantiems buvo pranešta atvykti spalio 1 dieną. Priėmimo metu kandidatai maitinosi savo
Karo mokyklos vartai ir sargybinis
maistu. Nakvynė buvo parūpinta Karo mokykloje. Daugumas stojančiųjų atvyko iš vakaro. Nakvynės reikalus tvarkė ir informaciją teikė kpt. Adolfas Austas, Karo mokyklos budintis karininkas.
Tuo pačiu metu Karo mokyklon stojo dvi laidos: VIII į jaunesnįjį ir IX į ruošiamąjį kursą. Beveik visi buvo moksleiviai, atvykę iš įvairių mokyklų ir tik keletas tikrosios tarnybos karių: broliai Jonas ir Verneris Lagenpušai (jaun. kurso), Jokūbas Liaudinskas ir Karčmarinas (ruoš. kurso).
Iš ryto, vyr. ltn. Juozas Jankauskas, Karo mokyklos adjutantas, kandidatams pranešė, kur, kada ir kokia tvarka bus vykdomi egzaminai ir sveikatos tikrinimas. Iš sąrašo patikrino pavardes, suskirstė grupėmis egzaminams, kurie tuojaus ir prasidėjo. Egzaminai buvo vykdomi mokyklos klasėse, sveikatos tikrinimas — Karo ligoninėje, Kaune. Priėmimas užtruko penkias dienas.
Spalio 5 d., popietiniu metu, buvo pranešta susirinkti mokyklos kieme, prie budinčio karininko būstinės. Atvyko kpt. Kynas, Karo mokyklos inspektoriaus padėjėjas ir perskaitė, priimtų į Karo mokyklą, pavardes. Į Jaunesnįjį kursą priėmė 19. Ruošiamasis kursas buvo laimingesnis su 60 priimtųjų. Kapitonas dar pareiškė, kad stojantieji į ruošiamąjį kursą, kurių pavardės nebuvo perskaitytos, neišsiskirstytų, nes netrukus bus pranešti galutini rezultatai.
Po ilgoko laukimo kpt. Kynas grįžo nešinas sąrašais. Šį kartą priimtųjų sąrašas buvo ilgesnis už pirmąjį. Tačiau ir dabar dar liko nepriimtų. Tiems kapitonas pranešė, kad gali eiti į mokyklos raštinę, atsiimti savo dokumentus, skubiai apleisti patalpas ir vykti namo. Iš mūsų mažeikiečių nepriėmė tik Alfonso Vėlavičiaus. Jis, tačiau, nenustojo vilties ir žadėjo sekančiais metais vėl stoti.
Kodėl buvo iš dviejų kartų skelbta, stojančių į ruošiamąjį kursą pavardės, buvo daug vėliau sužinota. Priėmimo komisijoje kilo klausimas, kiek kariūnų priimti į ruošiamąjį kursą. Buvo atsiklausta gen. ltn. Jono Galvydžio-Bykausko, Karo mokyklos viršininko. Generolas atsakęs, kad reikia sudaryti pilną kapą. Komisija atrinko 60 kandidatų, kurių pavardes kpt. Kynas ir paskelbė. Po to nuvyko pas generolą, įteikė priimtųjų sąrašą ir paklausė, kas daryti su nepriimtais? Gen. ltn. J. Galvydis-Bykauskas pamatęs tik 60 pavardžių sąraše, nustebęs ir pasakęs:
— Čia tik būrys, aš sakiau sudaryti kapą, pilną kapą! Tuojaus sudaryti, o kitus paleisti!
Toji klaida buvo atitaisyta. Komisija, mat, klaidingai suprato. Vieton kuopos, kurią generolas tarmiškai ištarė, pamanė kapą esant skaičiumi, t.y. 60. Gen. ltn. J. Galvydis-Bykauskas buvo kilęs iš Degėsių k., Užpalių vls., Utenos aps. Jis kalbėdavo užpaliečių tarme. Tardavo: generalas, žmagus, kiaula ... Jo populiarus posakis ir dabar minimas: “Žmagus be karą makslą ir tikėjimą — kiaula, ne žmagus”. Kariūnai, nors kilę iš įvairių vietovių, bet generolo kalbą suprasdavo teisingai ir nesusipratimų nebūdavo. Taip ruošiamasis kursas padidėjo ligi kuopos, kurią sudarė trys būriai.
RUOŠ. KURSE PIRMOJI DIENA
Ruošiamojo kurso kariūnai buvo priskirti ir įtraukti į 2-os kuopos sąrašus 1924 metais, spalio 15 dieną, įsakymu Karo mokyklai Nr. 286 §4. Į 2-os kuopos sudėtį priskyrė ir VIII laidos kariūnus, kurie, tačiau, sudarė atskirą būrį. Patalpas kuopa užėmė antrame augšte. Tą pačią dieną iš sandėlio mums išdavė vasarinę aprangą, apavą, baltinius, patalinę, geležines lovas ir matracus. Prie turto priėmimo dalyvavo mums ką tik paskirtas iš vyresniojo kurso kadras, prižiūrint jų kuopos (1-os kp.) vadui kpt. Jonui Kazitėnui-Kaziučiui.
Mokyklos kirpykloje visiems kariūnams nukirpo plaukus, likome “plikiais”. Vakariniame patikrinime dalyvavome apsirengę uniformomis.
Sužinojome savo viršininkų pavardes, užimamas vietas ir laipsnius. Mano skyrininkas — kariūnas Juozas Grybauskas, būrininkas — kariūnas Jonas Petruškevičius, kuopininkas — kariūnas Urbelis, būrio vadas — vyr. ltn. Vladas Karvelis, kuopos vadas — kpt. Zigmas Talevičius, bataliono vadas — mjr. V. Girštautas. Mokyklos inspektorius buvo mjr. Pranas Kaunas, Karo mokyklos viršininkas — gen. ltn. Jonas Galvydis-Bykauskas.
MOKYKLOS RAJONAS
Tuo metu Karo mokyklos rajonas dar nebuvo tinkamai sutvarkytas ir įrengtas. Priešais Karo mokyklą, kitoje pusėje plento, buvo rikiuotės užsiėmimų ir futbolo aikštė. Jos gale — gimnastikos įrankiai, lauko kliūtys, karininkų šeimoms skirtas daržas, bei apleistas dirvonas. Vėliau toje vietoje buvo įrengtas Kariuomenės sporto stadionas.
Priešais Augštuosius karininkų kursus esančią aikštę Karo mokykla naudojo rikiuotės užsiėmimams ir jojimo pamokoms. Ši aikštė, 1930 m. pakeitė savo išvaizdą ir paskirtį. Pasodinus medelius, išvedus takus, buvo įruoštas sodelis ir pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas, kurį bolševikai dabar yra nugriovę.
Prie rajono tvarkymo ir pagražinimo darbų, įsijungė ir IX laida. Mokslo pradžioje nužygiavome į Botanikos sodo medelyną, Fredoje, ten prirovėme jaunų medelių ir pargabenę, juos sodinome mokyklos ir Augštųjų karininkų kursų rajonuose, plento, kelių ir takų pakraščiais. Medeliai prigijo, vešliai augo ir sudarė gražias, pavėsį teikiančias, alėjas.
DRAUSMĖ
Prie kiekvieno buvusio Karo mokyklos viršininko vyraudavo skirtinga drausmė, tvarka ir auklėjimas. Karo mokyklos organizatorius gen. ltn. J. Galvydis-Bykauskas ilgiausiai vadovavo mokyklai ir daugiausia paruošė karininkų Lietuvos kariuomenei. IX laida pirmuosius dvejus metus buvo jo vadovybėje, o paskutinius — plk. ltn. P. Kauno, tačiau esminio pakeitimo mokyklos gyvenime neįvyko.
Nuo pirmos dienos ligi pat išleistuvių, drausmė buvo nuolatos griežta. Pradžioje kariūnams vidaus tvarka ir drausmė nebuvo įprasti dalykai. Kadras mokė, auklėjo ir pratino prie karinio gyvenimo tvarkos ir drausmės. Kas jų nesilaikė, būdavo baudžiami.
Kariūnai, kuriems drausmė atrodė griežta, nepakenčiama, nereikalinga kario gyvenime, savo noru išstojo iš Karo mokyklos. Toki buvo tik reta išimtis mokyklos gyvenime. Kiti, gi, buvo pašalinti iš mokyklos dėl nedrausmingumo. Ruošiamame kurse nuo vienos ir kitos rūšies kandidatų buvo atsikratyta: nedrausmingiems teko pasišalinti iš mokyklos.
MOKSLAS
Trejų metų mokymo programoje buvo dėstomi kariniai ir bendrieji (gimnazijos kurso) dalykai. Karinius dalykus dėstė rikiuotės karininkai ir lektoriai. Bendruosius — lektoriai. Dėstė šie lektoriai: gen. ltn. J. Kraucevičius, gen. št. plk. S. Pundzevičius, gen. št. plk. S. Zaskevičius, gen. št. plk. V. Griganavičius, gen. št. plk. Z. Gerulaitis, plk. K. Žukas, mjr. inž. A. Krikščiūnas, plk. gyd. B. Matulionis, plk. ltn. S. Rusteika, mjr. inž. A. Novickis, plk. V. Janavičius, plk. ltn. J. Vyšniauskas, plk. int. K. Navakas, mjr. inž. Slapšys, kpt. A. Austas, kpt. Šiukšta, kpt. Kynas, kpt. gyd. A. Jurgelionis, kpt. J. Balčiūnas-Švaistas, vyr. ltn. vet. gyd. K. Mašanauskas. Be to, mokė dar ir civiliai: Jungmeisteris — fechtavimą, muz. A. Vaičiūnas ir muz. Griauzdė — dainavimą. Buvo įvesta ir šokių pamokos, kuriuos mokė irgi civilis.
TARNYBA — SARGYBA
Po dviejų mėnesių rikiuotės apmokymo ir teoretinių statutų pamokų, mus pradėjo skirti į tarnybą ir sargybą. Sąlygos pasunkėjo, nes reikėjo mokytis ir kartu atlikinėti vidaus tarnybą ir sargybą.
Pirmą kartą sargybon buvau paskirtas prie piniginės dėžės, gruodžio 2 d. Toji data atmintina dėl visai kito, bet svarbaus, įvykio. Grįžęs iš posto sargybos būstinėn, sužinojau liūdną naujieną: Karaliaučiuje tą dieną mirė mūsų žymusis kalbininkas prof. Kazimieras Būga. Jo kūnas buvo parvežtas į Kauną ir palaidotas.
Tarnyba nebuvo maloni, ypač patruliuoti lietingomis, šaltomis, rudens naktimis. Grįžus reikėdavę stoti į rytinį patikrinimą, dalyvauti pamokose ir lauko užsiėmimuose. Tarnyba būdavo dažna, kas trečią naktį ar dieną. Kas turėjo gavęs baudą, be eilės, tarnybon eidavo kas antrą. Pradėjome “vargelį”, kuris tęsėsi ištisus trejus metus.
“VARGELIS—TĖVELIS”
Ši sąvoka gerai žinoma kariūnams. Nežinau, kurioje laidoje pirmą kartą Karo mokykloje pradėjo “viešpatauti” populiarusis “Vargelis—Tėvelis”, virtęs tradicija. Mes jį mokykloje radome ir ten palikome.
Ruošiamojo kurso kariūnai pradėję atlikinėti vidaus tarnybą ir sargybą dalinai pavaduodavo vyresniojo kurso kariūnus. Jie turėjo daugiau laisvo laiko ir poilsio. Tačiau, mes dar nežinojome, kad pareigų perdavimas vykdomas su “iškilmėm”.
Jau buvome gerai pripratę prie nustatytos tvarkos. Visi daiktai buvo laikomi ir tvarkomi pagal nustatytas taisykles. Jei kuris ką padėdavo kitaip ar kitoje vietoje, būdavo tuoj baudžiamas. Tačiau, kartą kilo didelė betvarkė, nors ir ne dėl mūsų kaltės ar apsileidimo, vistiek, retas kuris liko nenubaustas.
Vidurnaktyje išgirdome kuopos budėtojo komandą: “Kuopa, pavojui kelk!”
Buvo tamsu. Patalpoje elektros šviesos buvo neįjungtos. Kariūno dar trumpame gyvenime, buvo didelė staigmena. Žaibišku greičiu kėlėmės rengtis, bet... velniava: apranga buvo išmėtyta, batai sukeisti. Renkis, jei nori, o kadras čia šaukia greičiau stoti rikiuotėn. Pasipylė baudos kaip iš gausaus dovanų maišo. Nežinai, nei už ką baudžia, nei kelintą kartą esi jau nubaustas. Nesurandančius aprangos bei kitų daiktų, kažin-kas pagauna už pažastų, kažkas už kojų ir taip pagautą “auką” velka prausyklon, pakiša po čiaupu, išmaudo ir paleidžia. Kas tie užpuolėjai, tamsoje neatpažinsi. Iš tvarkingų, drausmingų kariūnų, likome tik pajuokos verti.
Pusiau apsitvarkiusius kadras jėga varo rikiuotis užsiėmimų aikštėje, kitoje pusėje plento. Aikštėje vyresnysis kursas jau tvarkingai išsirikiavęs. “Krikštas”, tačiau, dar nebaigtas: baudžia skyrininkai, būrininkai. Nesnaudžia ir kuopininkas. Baudų tiek daug, kad vargu ar šiame kurse galėtume jas atlikti.
Kuopininkas kariūnas Urbelis įsakė baigti tvarkytis. Nors ir netvarkingi, stojome rikiuotėn visi, dezertyrų nebuvo. Pasigirdo komanda: “Kuopa lygiuok!”, vėliau: “Ramiai, augštyn buožėmis, ginklu gerbk!”. Tokios komandos nebuvome mokyti, bet įvykdėme. Laikėme šautuvus augštyn buožėmis. O kur tas viršininkas? Iš tamsos atėjo, deglų liepsnomis apsišviesdama, kariūnų grupė. Neša kokią tai būtybę. Pamatome, gi, tai iškamša, “Vargelis—Tėvelis”. Palyda žengė retu žingsniu, dainuodama: “Ei varge, varge, vargeli mano, kada aš jaunas tave išvargsiu”. Ties kuopos viduriu palyda sustojo. Jų atstovas tarė žodį. Nuo šio momento “Vargelis—Tėvelis” perduodamas ruošiamajam kursui. Jį reikia gerbti, nes tik per vargelį kariūnas pasiekia savo tikslą. Kariūnas turi būti: drausmingas, tvarkingas, atlikti visas pareigas sąžiningai, gerai mokytis ir tikslas bus atsiektas. Taip “Vargelis—Tėvelis” liko mūsų globoje. Šį “krikštą” gavo visa kuopa, taigi ir jaunesnysis kursas. Po to, tuojaus įvyko amnestija, kadras nuėmė baudas. Grįžę į patalpas dar ilgai tvarkėmės ir tik tada nuėjome trumpam nakties poilsiui. Po šio “pavojaus” pradėjome vėl normalų gyvenimą.
“MEDŽIOJAME” PLĖŠIKĄ STUKĄ
Vėlyvą rudenį, Karo mokyklos budinčiam karininkui pranešė iš A. Panemunės policijos nuovados, kad miesto ribose siaučia plėšikas Stukas. Turimomis žiniomis dabar galįs būti žydų kapinėse, prie Nemuno, ties Karo mokyklos rajonu. Prašė Karo mokyklos pagalbos, išžvalgyti žydkapius ir radus plėšiką, suimti ir perduoti policijai.
Dalis kariūnų buvo panaudota uždavinį atlikti. Tankia grandine, su uždėtais durtuvais ant šautuvų, praėjo išilgai kapinių. Plėšikas Stukas buvo nesurastas.
Buvo kalbama, gal tiesa, gal prasimanymas, kad plėšikas Stukas vėlai vakare užėjęs pas krautuvininką ir paprašęs maisto produktų. Gavęs ėjo lauk neužmokėjęs. Tuomet krautuvininkas pareikalavo sumokėti. Plėšikas atsakęs esąs Stukas ir todėl nemokėsiąs. Žydelis nenusileido ir rėkė, kad čia nėra jokios štukos, mokėk pinigus. Plėšikas atkišo revolverį. Krautuvininkas nugriuvo už prekystalio, o plėšikas dingo nakties tamsoje.
RETĖJANČIOS GRETOS
Kariūnų skaičius nuolat mažėdavo visuose kursuose ir dėl įvairių priežasčių. Drausmingą, stropų ir pažangų moksle kariūną, visai netikėtai, žiūrėk ir paleidžia iš Karo mokyklos. Tokių atsitikimų mokyklos gyvenime būdavo.
Ruošiamojo kurso kariūnas Stepas Lukauskas bėgdamas per lauko kliūtis, per įstrižinį stulpą, po kuriuo buvo gili duobė, paslydo, griuvo duobėn ir išniro iš peties rankos kaulą. Nors ir pasveiko, bet buvo iš Karo ligoninės paleistas dėl netinkamos karo tarnybai sveikatos. Kariūnai, Zenonas Pocius ir Miliušas susirgo pleuritu. Jų likimas buvo toks pat.
Vakarinių patikrinimų metu išgirsdavome: “Įsakymu Karo mokyklai. . . kariūnai, Kazlauskas, Vėjelis, Pabarčius, Mileris, Cibulskis, Zauka ... paleidžiami iš Karo mokyklos”. Vėliau, nauji įsakymai, kitos pavardės: kariūnai, Rimkus, Valančiauskas, Zalunskis, Žemaitis ..., būdavo nurodomos ir paleidimo priežastys.
Ruošiamasis kursas, tai tik pradžia mokslo. Tačiau vyresniojo kurso kariūnui, paskutinieji metai ir arti tikslo. Daug dirbta, vargta, tačiau, kartais reikia skirtis ir su mokykla ir su draugais.
Karo mokyklą apleido ir mano skyriaus skyrininkas, vyresniojo kurso kariūnas Juozas Grybauskas. Jo vieton buvo paskirtas kariūnas Vaclovas Mackevičius. Tuoj po Kalėdų buvo paleistas vyresniojo kurso kariūnas Žygas.
Po dvidešimt vienerių metų nesimatymo, sutikau savo buvusį skyrininką Juozą Grybauską, bet ne Lietuvoje, o Aschaffenburgo DP stovykloje, Vokietijoje. Toli nuo Lietuvos, svetimoj žemėj. Abudu viens kitą atpažinome, viens kitą į glėbį. Seni laikai, bet nepamirštami. Vėl buvo lemta susitikti kitoje pusėje Atlanto, Bruklyne, Amerikoje. Ir tai buvo paskutinis. Juozas Grybauskas mirė praėjusiais metais, Klevelande.
KPT. ADOLFO AUSTO SUŽEIDIMAS
Išlaikius egzaminus į jaunesnįjį kursą, prasidėjo praktikos darbai. Karo mokykla išvyko į Kalnicos stovyklą, už VII forto, prie Neries. Gyvenome palapinėse. Užsiėmimų programa buvo įvairi ir įdomi: šaudymo pratimai iš šautuvų, sunkiųjų ir lengvųjų kulkosvaidžių, kovos granatų mėtymas, fortifikacijos darbai, kautynių taktikos pratimai. Be to, sportas, kurio mėgiamiausia šaka: plaukymas, bei maudymasis Neries srauniose bangose.
Kartą, vyresniojo kurso kariūnai vykdė minosvaidžio šaudymo pratimus, kuriems vadovavo kpt. A. Austas. Įvyko nelaimė. Kariūnui Keibai užtaisant minosvaidį, vamzdyje įstrigo mina. Jis paėmęs kastuvėlį, užsikvempė ant vamzdžio ir stūmė miną į lizdą. Šis veiksmas yra klaidingas, neatsargus ir pavojingas gyvybei. Kpt. A. Austas klaidą laiku pastebėjo ir kariūną įspėjo. Kapitonas pats kastuvėliu pradėjo smogti miną. Įvyko šūvis. Mina išlėkdama trenkė į kastuvėlį, kurio kotas sužeidė kpt. A. Austo dešinės rankos delną ir pirštus. Į nelaimės vietą atjojo bataliono vadas mjr. J. Jackus, kapitoną rado sužeistą, krauju paplūdusį. Suteikus pirmą sanitarinę pagalbą, kpt. A. Austas skubiai buvo nuvežtas į Karo ligoninę. Jis ilgai gydėsi. Išleidžiant Karo mokyklos VII karininkų laidą, kpt. A. Austas dar vis nebuvo pasveikęs, jo ranka dar buvo tvarsčiu aprišta.
Netikėtas šūvis įvyko dėl kliūties, kurios nepastebėjo nei kariūnai, nei šaudymo vadovas. Po ankstyvesnio šūvio spyruoklis negrąžino skiltuvo į vietą, dūžiklis buvo išsikišęs ir įskėlė miną, nepasiekus jai lizdo guolio.
Kpt. A. Austas I-jo Pasaulinio karo metu tarnavo vokiečių kariuomenėje. Prancūzų-vokiečių fronte jis vadovavo minosvaidžių daliniui, todėl buvo prityręs minosvaidininkas. Kautynėse jis buvo sunkiai sužeistas. Už pasižymėjimus buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi Il-ju laipsniu. Karo mokykloje jis dėstė minosvaidžio technikinę dalį, ryšių tarnybą ir vokiečių kalbą. Be to, mokė plaukymą, vadovavo futbolo komandai. Pamokas jis pravesdavo įdomiai. Buvo švelnaus, linksmo būdo, linkęs į humorą. Nedrausmingus kariūnus jis nubausdavo, bet netrukus, baudas nuimdavo, amnestuodavo.
(Bus daugiau)
O. ŽADVYDAS
(Pradžia KARIO 1 nr.)
KADRO PAKEITIMAI
1924-25 metų laikotarpyje, dalinai pasikeitė Karo mokyklos kadras. Bataliono vadas mjr. V. Girštautas išėjo atsargon. Ūkio viršininkas mjr. Rekešius mirė. 1-os kuopos vadas kpt. J. Kazitėnas-Kaziutis buvo perkeltas į Šaulių sąjungą. Tos pačios kuopos vyresnysis karininkas vyr. ltn. Antanas Pabedinskas buvo paskirtas kuopos vadu. Adjutantas vyr. ltn. J. Jankauskas buvo perkeltas į Karo aviaciją. Į jų vietas atkėlė karininkus iš kitų kariuomenės dalių ir paskyrė: mjr. Joną Jackų — bataliono vadu, mjr. Juozaitį — ūkio viršininku, kpt. Požėlą — adjutantu.
Mūsų kuopos kadrą, vyresniojo kurso kariūnus, prieš VII laidos išleidimą, atšaukė į 1-mą kuopą. Kuopininkas kariūnas viršila Urbelis pareigas perdavė VIII laidos kariūnui Alfonsui Kazlauskui. Būrininkus ir skyrininkus paskyrė iš mūsų laidos.
JAUKESNIAJAME KURSE
1925 m. rugpjūčio 20 d. buvome pervesti iš ruošiamojo į jaunesnįjį kursą. Mokymo programoje buvo daugiau naujų dėstomų dalykų, todėl buvo daugiau darbo ir mažiau laisvo laiko.
Atvyko kandidatai į ruošiamąją (X laidą) ir jaunesnįjį kursą. Šį kartą į ruošiamąjį kursą įstojo daugiau ir iš Mažeikių gimnazijos: Dionizas Meižys, Albinas Molis, Adolfas Švažas, ir Alfonsas Vėlavičius.
Jaunesniajame kurse susilaukėme naujų mokslo draugų. Įstojo: Vytautas Bulvičius, Alfonsas Kazlauskas, Petras Penčila, Adomas Stankevičius (vilnietis) ir Juozas Vaičius. Dabar 2-je kuopoje buvo du Kazlauskai ir abudu bendravardžiai. Jiedu gaudami laiškus turėdavo keblumų. VIII laidos kariūnas Kazlauskas buvo kilęs iš Telšių aps., o IX — iš Šiaulių miesto.
STYGŲ ORKESTRAS
Stygų orkestrą suorganizavo, mokė ir jam vadovavo vyr. ltn. V. Karvelis, 2-os kuopos vyresnysis karininkas. Jis sudarė orkestro sąstatą iš mokančių groti instrumentais — VIII, IX ir X laidos kariūnų. Instrumentus išdavė valdiškus. Pamokos ir repeticijos buvo vykdomos laisvalaikiais, kurių ir taip mažai teturėjome. Buvau ir aš “mobilizuotas” ir skambinau mandolina.
Karo mokykloje, ruošiant kariūnų vakarus, programos dalį atlikdavo stygų orkestras. Vadovas buvo muzikos mėgėjas ir orkestre pats skambindavo mandolina.
KARO MOKYKLOS IR KARIUOMENES SPORTO ŠVENTĖS
Į ruošiamas sporto šventes atvykdavo augštoji kariuomenės vadovybė ir visuomenė. Sporto aikštėje sportininkai rungdavosi įvairiose sporto šakose. Laimėtojams įteikdavo prizus. Kariūnai atlikdavo bendrus pratimus su šautuvais ir sakalų gimnastikos. Sporto šventes pravesdavo ltn. Jonas Tapulionis, mokyklos gimnastikos instruktorius. Pabaigoje, paįvairinimui, buvo atliekami vadinami “99 numeriai”. Kiekvienas kariūnas vykdė skirtingą numerį, veiksmą. Programai užsibaigus, Karo mokyklos kieme trimitininkas skelbdavo pavojų. Kariūnai vienas kitą pralenkdami dingdavo iš aikštės. Praslinkus minutei, jie rinkdavosi vėl toje pačioje aikštėje, pilnoje kautynių aprangoje. Išsirikiavus, pražygiuodavo pro vyriausybės tribūną.
Šventė užsibaigdavo futbolo rungtynėmis. Dažnai Karo mokyklos futbolo komanda būdavo nugalėtoja Kauno įguloje. Futbolo komandos vadovu buvo kpt. A. Austas.
Kariuomenės sporto rungtynėse Karo mokykla išsikovodavo pirmas vietas įvairiose sporto šakose. Kariūnas Jonas Skruodys kas metai laimėdavo pirmą vietą žygyje.
Kartą sporto rungtynėms ruošiantis, įvyko nelaimė. Treniruotės metu, ietigaliu buvo sužeistas į galvą kariūnas Izidorius Kurklietis. Sužalojo viršugalvį ir jam liko žaizdos žymė.
VARĖNOS POLIGONE
1925 m., Karo mokykla vyko į Varėnos poligoną. Iki Alytaus važiavome traukiniu ir toliau žygiavome pėsti. Daugelis mūsų pirmą kartą praėjome istoriniu tiltu per Nemuną. Šį tiltą 1919 metais, vasario 13 d., savo krauju paženklino ir Lietuvos istorijoje įamžino savo vardą, karininkas Antanas Juozapavičius — pirmasis karininkas, žuvęs dėl Lietuvos Nepriklausomybės.
Tačiau mūsų gretose buvo ir šio krašto sūnų, dzūkų. Visa grandis: Balys Brazauskas, Karolis Braziukaitis, Leonas Gavelis, Juozas Ivašauskas, Juozas Jonavičius, Pranas Tumas, Jonas Valentukevičius.
Žygiuodami Dzūkijos laukai, drauge su dzūkais kariūnais traukėme linksmas dzūkų dainas: “Tris dzienas, tris naktis, kelaliu ėjau”, “Kur tu buvai, dzieduk mano”, “Mislyjau, dūmojau” ir kitas. Gerokai suprakaitavę, dulkini, pavargę pasiekėm žygio tikslą — poligoną. Greitai pastatėme palapines. Atrodė, lyg beduinų miestas įsikūrė.
Poligone greitai bėgo dienos ir savaitės. Vis nauji dalykai, nauji uždaviniai. Atėjo eilė šaudyti minosvaidžiu. Ir vėl nuotikis. Išstačius apsaugą prie taikinių, pasiruošėm šaudymo pratimams. Pirmas šūvis. Įdomu ar pataikyta į taikinį? Pakilo dulkių stulpas, bet mina nesprogo. Kpt. A. Austas, žiūrėdamas pro žiūroną, kaž ko nustebo:
— Po valnų, bobas matau! Bobos laksto apie taikinį!
Kariūnai sekėjai irgi matė moteris, tačiau, jos greitai dingo. Vadovas pasiuntė keletą kariūnų ištirti padėtį. Paaiškėjo, kad moterys, dar anksčiau už apsaugą, atvyko netoli taikinių ir pasislėpė krūmuose. Jos atėjo rinkti skeveldras ir nesprogusias minas. Surinkusios parduodavo kaip geležies laužą. Jos prie šio amato buvo pripratusios ir apie sužeidimą ar žuvimą nuo sprogstančių minų, nė klausytis nenorėjo. Pašalinus moteris už apsaugos linijos, tęsėme šaudymą.
Poligone įgytų žinių patikrinimui įvyko manevrai, kuriuose dalyvavo visos poligone buvusios dalys. Vykdėme puolimą. Gerokai prakaito praliejo kariūnai, kurie buvo paskirti prie sunkiųjų kulkosvaidžių. Tas pat ir ryšių tarnybai,— tiesimas laidų į vadovietes, kurios kilnojosi iš vietos į vietą. Bet uždavinys buvo įvykdytas. Karo mokyklai, gen. Silvestras Žukauskas — kariuomenės vadas, išreiškė tarnybinę padėką.
Žygis iš poligono buvo jau ne toks sunkus kaip atvykstant. Labiau užsigrūdinome ir įpratome. Grįžę į Karo mokyklą išvažinėjome vasaros atostogų, kiekvienas į savo gimtuosius namus.
VYRESNIAJAME KURSE
1926 m. rugsėjo 1 d. buvome pervesti iš jaunesniojo į vyresnįjį kursą. Po savaitės, t.y. rugsėjo 8 d., Karo mokykla išleido VIII karininkų laidą. Ši laida išskirtina iš kitų: mažiausia (baigė 21) Karo mokyklos istorijoje. Be to, tai buvo paskutinė laida išleista gen. ltn. J. Galvydžio-Bykausko ir vienintelė, kurią pakėlė į leitenanto laipsnius ir įteikė kardus prezidentas dr. Kazys Grinius.
KARO MOKYKLOS VADOVYBĖS PASIKEITIMAS
Karo mokyklos viršininkas gen. ltn. J. Galvydis-Bykauskas buvo pakeltas į generolo laipsnį (tuo metu mūsų kariuomenėje tebuvo tik du generolo laipsniai: generolo leitenanto ir generolo) ir išėjo į atsargą. Jis ilgus metus kariūnus mokė, auklėjo ir ruošė karininkų profesijai. Jis buvo griežtas, bet teisingas ir tėviškas. Gaila mums buvo skirtis su senu kariu, veteranu. Karo mokyklos viršininko pareigas eiti buvo paskirtas plk. ltn. P. Kaunas, ligi to laiko buvęs mokyklos inspektoriumi.
Pasikeitė ir kiti mokyklos karininkai. Bataliono vadas m j r. J. Jackus buvo išsiųstas į Karo akademiją, Prahoje. Kpt. Z. Talevičius buvo pakeltas į majoro laipsnį ir paskirtas bataliono vadu. Vyr. ltn. V. Karvelis buvo pakeltas į kapitono laipsnį ir paskirtas 2-os kuopos vadu.
KARIŪNŲ KALENDORIUS
Kariūnų kalendorius savo paskirtimi, skaičiavimu ir forma yra skirtingas nuo mums įprastojo, kasdieninio. Jis skirtas kariūnams ir, ne visiems, o tik vyresniajam kursui. Naujųjų Metų pradžia jame buvo rugsėjo 7 d. ir prasidėjo jis 365-ja skaitline. Kas dieną skaitlinė mažėdama, metų gale užsibaigė nuliu. Kalendorius buvo sieninis, vieno lakšto, didelio formato. Jame nebuvo nei savaičių, nei mėnesių, vietoje jų — dekados. Dienos buvo sužymėtos dideliame skritulyje, spiraliai skaitlinių linijai, lyg laikrodžio spyruoklei, diametru mažėjant į centrą, vidurį. Pačiame centre buvo nupieštas didelis nulis, kiaušinio pavidalo, iš kurio kyšojo leitenanto galva, antpečiai ir žvaigždutės. Dienų skaitlinės buvo apibrėžtos apskritimu, dekados — didesniu diametru.
Dienas užbraukdavo kuopos budėtojai ir pranešdavo kiek liko dienų ligi išleistuvių. Dekadų dienomis kariūnus keldavo trimituojant. Tai kariūnų šventadienis, tada kuopų budėtojai pranešdavo ne likusių dienų, bet dekadų skaičių, taigi, žymiai mažesnį. Pati svarbioji buvo nulinė: tada kėlėmės kariūnais, vakare gulėme jau karininkais. Tikslas buvo atsiektas, kai mūsų kalendorius rodė nulinę dieną.
GRUOŽIO SEPTYNIOLIKTOJI
Gruodžio 17 d. — Lietuvos prezidento dr. Kazio Griniaus gimtadienis. Ir nepaprastas, kasmetinis, bet sukaktuvinis, jubilėjinis. 1926 metais, gruodžio 17 d., dr. K. Griniui suėjo 60 metų amžiaus.
Sukaktuvių išvakarėse kariūnams buvo pranešta, kad gruodžio 17 d., Karo mokykla nebus vedama į bažnyčią pamaldoms, A. Panemunėn. Tuoj po pietų, sakė, žygiuosim į Valstybės teatrą, kur Kauno įgulos kariams ruošiamas vaidinimas, drama “Aušros sūnūs”. Iš vakaro pasiėmėm iš sandėlio išeiginius rūbus. Visą aprangą sutvarkėme rytojaus dienai.
Vidurnaktis. Visi miegojo, ilsėjosi. Staiga, per miegą, išgirdome kuopos budėtojo komandą: “Kuopa, pavojui kelk!” Ar sapnas, ar tikrovė? Patalpoje elektros šviesos neįjungtos, tamsu. Išgirdome kuopos vado kpt. V. Karvelio įsakymą, greitai keltis, rengtis kautynių aprangoje ir stoti rikiuotėn. Jo įsakymas buvo skubiai įvykdytas.
Dalį kariūnų paskyrė parnešti iš sandėlio sunkiuosius kulkosvaidžius, šovinius, granatas. Kulkosvaidžius išvalėme, šovinius sukimšome į kaspinus ir išlyginome. Kuopa pasiruošė uždavinio vykdymui. Ir jį įvykdėme . . . Kokiam pavojui buvome prikelti, sužinojome tik iš ryto; žinojo ir Kauno miesto gyventojai, kad naktį kariuomenė įvykdė perversmą.
Po perversmo Karo mokykla buvo skiriama įgulos sargybon prie Vyriausiojo Kariuomenės štabo ir prie Prezidentūros. Dar ilgą laiką mokykla vis buvo parengties stovyje. Tame laikotarpyje buvo nutrauktos pamokos ir užsiėmimai. Buvo atšauktos Kalėdų atostogos.
Po įvykių pasikeitė ir dalis lektorių, karininkų. Plk. ltn. S. Rusteika, Karo mokyklos lektorius grįžo atgal į Telšius, aps. karo komendantu, kur tas pareigas ėjo anksčiau. Plk. K. Žukas išėjo atsargon, bet Karo mokykloje liko ir toliau lektorium. Gen. št. plk. S. Zaskevičius, buv. Vyr. Kariuomenės štabo II-jo skyriaus viršininkas, buvo perkeltas į Karo mokyklą etatiniu lektorių. Prieš tai jis irgi dėstė mokykloje. Kpt. A. Valušis — jojimo instruktorius, buvo perkeltas į Prezidentūrą. Jo vieton atkėlė vyr. ltn. Žitkevičių. Ūkio viršininkas mjr. Juozaitis pareigas perdavė naujai atkeltam plk. ltn. Laurynui Statkevičiui.
PAGALBA KAUNO MIESTO GYVENTOJAMS
Dažnai, po šaltos ir gilios žiemos, pavasarėjant, Nemuno ir Neries upėms nešant ledus, jų santakoje susigrūsdavo, susikimšdavo milžiniški ledų klodai. Upių vanduo išsiliedamas iš krantų, apsemdavo žemesnes vietas. Nuo potvynio Senamiesčio gyventojams gręsdavo pavojus.
1927 metų pavasarį, Karo mokykla buvo iššaukta sprogdinti ledų. Kpt. A. Austas sudarė iš vyresniojo kurso kariūnų minosvaidžių komandą ir išvyko į Marvelę, Kauno priemiestį, sprogdinti ledų sangrūdį. Nors mokymo programa, šaudymas iš minosvaidžio, buvo jau praeita ir įvykdyta, bet tuo ypatingu atsitikimu, turėjome progos dar pakartoti.
NEDŽIAUGSMINGOS VELYKOS
Velykų antrąją dieną sutarėm su kariūnu Baliu Narbutu pajodinėti po A. Panemunės apylinkes. Tuo metu Karo mokyklos arklidės buvo 5 pėst. pulko rajone. Kariūnas B. Narbutas paėmė vyr. ltn. Žitkevičiaus, jojimo instruktoriaus, arklį “Šviesutį”, trakėną. Aš savo nuolatinį, juodbėrį “Agentą”. Pašalas dar vietomis nebuvo išėjęs. Grįžus į 5-to pėst. pulko rajoną, “Šviesutis” pasibaidė, stojosi piestu, paslydo, griuvo ant nugaros žemėn ir prispaudė raitelį. Arklys atsistojo, pasipurtė, liko nesusižeidęs. Blogiau buvo su kariūnu Narbutu, kuriam lūžo blauzdikaulis. Nuvežus Karo ligoninėn jis gydėsi ilgai, ligi pat išleistuvių. Mūsų velykinė pramoga baigėsi nesekme.
KARIŪNŲ SKIRSTYMAS Į GINKLŲ RŪŠIS
Baigiamuosius egzaminus išlaikė visi vyresniojo kurso kariūnai. Pradėjus sudarinėti kandidatų sąrašus, norinčiųjų patekti į kurią nors specialią ginklų rūšį, atsirado daugiau nei buvo numatyta etatuose. Po galutinės atrankos buvo paskirti artilerijon šie kariūnai: Fabijonas Dulkė, Juozas Ivašauskas, Alfonsas Kazlauskas, Antanas Tervydis, Juozas Vaičius; kavalerijon: Mečys Balčiūnas, Alfonsas Barzdys, Jonas Kondratas, Izidorius Kurklietis, Aleksandras Milaševičius, Antanas Švilpa, Petras Vedeika; į technikos dalis: Stasys Baipšys, Eugenijus Petrauskas — Ryšių Bn.; Leonas Gavelis, Leonardas Kontromavičius — Geležinkelių Bn.; Stepas Klasčius, Osvaldas Žadvydas — Šarvuočių Rinktinėn; Antanas Stankevičius, Anicetas Vezbergas — Pionierių Bn.
Aviacijon paskirtieji po Karo mokyklos baigimo turėjo dar baigti Karo aviacijos kursus ir tik tuomet buvo pervesti į aviacijos ginklų rūšį. Dalis jų kursų nebaigė, todėl neminiu ir jų pavardžių.
TECHNIKOS PULKE
Kariūnai paskirtieji į pėstininkus gavo vasaros atostogų ir išvažinėjo į namus. Kitų ginklų rūšių — turėjo atlikti praktiką. Į Technikos pulką išvykome liepos 17 d. Pulko vadu buvo plk. ltn. Kazys Vaicechauskas, Mokomojo bataliono vadu — mjr. Juozas Barzda-Bradauskas. Patalpą gyvenimui gavome atskirą, kareivinėse. Maitinomės karininkų ramovėje. Vidaus tarnyboje buvome skiriami pulko virtuvės budėtojais ir pulko budėtojo padėjėjais. Po tarnybos, užsiėmimų, laisvalaikiais kas dieną buvome leidžiami išeiti į miestą.
Mokymo programa buvo trumpa ir iš daugelio specialybių, todėl susipažinome tik su pagrindinėmis žiniomis. Išklausę teoriją ir atlikę praktiką, rugpjūčio 16 d. grįžome į Karo mokyklą. Rudenį Technikos pulkas buvo išformuotas. Kiekvienas batalionas sudarė atskirą dalį.
Karo mokykloje visas trejų metų mokslo kursas buvo, pagaliau, išeitas, baigtas. Rugpjūčio 28 d. visas kursas buvo pakeltas į jaunesniojo puskarininkio laipsnį.
Atsiminimų autoriaus Karo mokyklos baigimo atestatas
IŠLEISTUVĖS
Įsakymu Kariuomenei Nr. 110 §1,2. 1927 m. rugsėjo 7 d., 56 kariūnai buvo pakelti į leitenanto laipsnį. Iškilmės įvyko rugsėjo 8 d. Prezidentas A. Smetona iškilmingai įteikė leitenantams kardus. Iškilmėse dalyvavo ir buv. Karo mokyklos viršininkas gen. J. Galvydis-Bykauskas.
Baigusiems buvo išduoti atestatai. Mūsų buvo pirmoji trejų mokslo metų laida. Ankstyvesnėm laidom atestatai nebūdavo išduodami.
PRASLINKUS 40-čiai METŲ
Minint IX karininkų laidos 40-ties metų sukaktį, turimais duomenimis, didžioji laidos dalis yra jau išsiskyrusi iš gyvųjų tarpo. Žuvo — 8, mirė — 12, bolševikų išvežti į priverčiamojo darbo stovyklas — 11, nežinomas likimas — 14, gyvų — 11.
Tenka atskirai paminėti žuvusius, mirusius ir išvežtuosius:
Ltn. Alfonsas Kazlauskas — žuvo atlikdamas tarnybos pareigas 4-me artilerijos pulke.
Ltn. Anicetas Anučauskas — paskendo Nemune.
Ltn. Jokūbas Liaudinskas — žuvo 1942 m. sausio 20 d., šiaurės Urale, Sverdlovo srityje, buv. Tobolsko gub., priverčiamojo darbo stovykloje Nr. 47.
Kpt. Povilas Nakrošis — žuvo lėktuvo avarijoje.
Mjr. Aleksandras Milaševičius — žuvo 1945 m. vasario 14-15 d., bombardavimo metu, Drezdene, Vokietijoje.
Kpt. Edvardas Počebutas — žuvo 1944 m. gegužės 14 naktį, Mūro - Ašmenoje, kautynėse prieš lenkų partizanus.
Kpt. Pranas Počebutas (Edvardo brolis) — žuvo prie Sedos, Mažeikių aps., kautynėse prieš bolševikus.
Kpt. Izidorius Pucevičius — žuvo 1945 m. rugpjūčio 26 d., Šeduvos apylinkėje, Panevėžio aps., nukautas iš pasalų bolševikų gaujos — banditų. Kpt. I. Pucevičius, slapyvardžiu “Radvila”, antrosios bolševikų okupacijos metu vadovavo Žaliosios rinktinės partizanams (Šeduvos ir dalinai Rozalimo vls. grupėms). Norėdamas sudaryti ryšį su Panevėžio aps. partizanais, jis vyko su 16 partizanų grupe. Su vienu partizanu jis užėjo į sodybą ir atsiliko. Po poros valandų, kpt. I. Pucevičius besivydamas savo grupę, užšoko ant Rozalimo bolševikų—banditų pasalų ir nuo jų šūvių žuvo.
Mirė: ltn. Karolis Braziukaitis (tragiškai), kpt. Izidorius Jatulis, ltn. Alfonsas Jurkūnas, kpt. Petras Kavaliauskas, kpt. Pranas Kazilionis-Linkus, ltn. Juozas Šernas, ltn. Jonas Skruodys, ltn. Stepas Klasčius (tragiškai), ltn. Pranas Tumas, ltn. Jonas Valentukevičius, ltn. Izidorius Kurklietis mirė greitąja džiova, Bayreutho kalėjime, Geštapo kalinamas. Kpt. Vincas Venčkauskas mirė grįždamas iš Sibiro, atkalėjęs ten 10 metų.
Bolševikų išvežti į priverčiamojo darbo stovyklas: ltn. Vladas Adomavičius, kpt. Juozas Balandis, gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius, kpt. Stasys Garalis, mjr. Leonas Gavelis, kpt. Leonardas Kontromavičius, gen. št. mjr. Vincas Milius, kpt. Antanas Tervydis, kpt. Jonas Kondratas.
Iš 56 baigusių laidą, 12 yra gyvi, 14-os likimas yra nežinomas.
Žuvusieji ir mirę atliko savo pareigą Tėvynei. Garbė jiems! Gyviems, gi, linkiu ryžtingumo, ištvermės ir vienybės kovoje už Nepriklausomą Lietuvą.
