VAINIKŲ DIENA
B. BALTYS
Gegužės 30-tosios pavakarys, šešėliai tįsta nuo augštų miesto namų, gatvėmis skubančių automobilių, medžių, akmens ar vario paminklų ir sunkiu žingsniu einančių žmonių. Miestas — kapai. Nors ir ilgas savaitgalis ir dienos gražios, tačiau šiandien čia neįprastai daug žmonių, kurie, atrodo, nerado vietos pajūrio smiltynuose ir, tartum jieškodami tikro poilsio, atėjo čia, kur baigiasi visi skubėjimai, rūpesčiai, nesantaikos— karai. Nors ir didmiesčio ribose — čia nėra raudonų, žalių ir geltonų šviesų, kurtinančio motorų ūžesio, skubančių pėsčiųjų — kasdieninis didmiesčio košmaras, tartum ugniakalnio išsiveržusi lava, nutekėjusi į slėnesnes vietas, lėtėja ir stingsta. Žmonės juda, tartum paklydę, klaikiu, ilgesio pripildytu žvilgsniu tartum siekia nepramatomosna tolumosna, ar nepamatys taip mielo, pasiilgto, mylimo veido, ar bent šešėlio; lūpos dar tebekartoja jo vardą ar stingstančios maldos žodžius. Dar kartą grįžta, tik jau mintimis, atgalios, prie paliktos gėlių puokštės, prie pilko akmens, su iškaltu taip mielu vardu — vardu motinos, tėvo, sesers, brolio, mylimos ar mylimojo, kur praleido dalį šios gražios gegužės dienos, klaidžiojant praeity drauge išgyventose dienose, valandose. Ir vėl, tai skausmas, tai šypsenos šešėlis, drauge su prisiminimais, prabėga besileidžiančios saulės spindulių bučiuojamu veidu.
Sunki, lyg ištirpusio švino lašas, nuriedėjo manais skruostais ašara, atrodė išdeginusi veide gilų griovį. Greit užsidėjau saulės akinius — dar kas pamatys. Suaugusiam juk nedera. Visi pradės į mane žiūrėti. Žvalgiausi, tačiau nepastebėjau, kad kas būtų atkreipęs dėmesį į mano ašarą. Tvarkingai vienodų paminklų išrikiuotos eilės gale, po senu, išpurtusiu gluosniu, atsisėdau ant apsamanojusio, didoko akmens. Mano kairėje, ant iškilusio pilko granito beformio gabalo, baltavo, taisyklingai išbaigta, marmuro lenta, kurioje aiškiai išsiskyrė: “. . . geriausiems sūnums ir dukterims, paaukojusiems savo gyvybes, kad mūsų kraštas būtų laisvas . . Daug kur teko matyti šaltam akmenyje iškaltus panašius lakoniškus išsireiškimus — jų yra daug. Yra taip pat daug širdžių, kurios dar tebeplaka neišmatuojama meile aniems pasiaukojusiems.
Mano žvilgsnis sustingo eilėse akmeninių paminklų. Dingo tolimas miesto ūžesys. Tik šimtmečių ąžuolų ir eglių ošimas tesigirdėjo.
Pasijutau sėdįs po didžiuliu ąžuolu savo tėviškėje, pamiškėje. Ten gyvena ąžuolas augščiu prilygstąs į debesis besistiepiančioms eglėms, o jo šakos toli išsiskleidę virš lauko arimų. Akmenį tėvelis iš arimų, arklius užkinkęs, atitempė ir po ąžuolu parideno. Kai jau lankiau mokyklą ir iš istorijos išskaičiau apie vaidilų ugniakurus po ąžuolais — šis akmuo pasidarė mano legendariniu akmeniu, ant kurio daug kartų kūrenau lauželius. O jau gimnazistu būdamas, daug svajų supyniau šio milžino artumoje atostogų metu.
Ir, kai Rytai patrankom griaudė ir gaisų pašvaistėm dangaus aušra nusidažė, paskutinį kartą, palikdamas tėviškės laukus, čia atsisėdau. Atsisėdau visai nenujausdamas, kad mano jaunystės svajonių alka tiek daug turės iškentėti . . Mano sustingęs žvilgsnis aprėpė visą gimtąjį kraštą, kuriame nuo senų laikų leido savas šaknis mano protėviai, — aukojosi, kad jų palikuonys laisvi gyventų.
Čia pat prieš mane, kiek nulinkusi į šiaurę, maža augštumėlė, kur mano protėvių trečioji karta gyveno — nukirto vieną šimtametį ąžuolą ir jo kelmą naudojo kaip stalą; pasistatė namus, plėtė skynimus dirbamai žemei, žvejojo ežere. Ir atėjo 1863 metai — pavergėjo jungo nepavyko nusikratyti.
Pavergėjai išgriovė sodybą ir jos savininkus išvežė Sibiran, iš kur jie jau niekad gimtojon žemėn negrįžo. Jų vietoje buvo apgyvendinti rusai, nuo Uralo. Tik laikas vėl pakeitė šio kalnelio veidą — tolimi palikuonys atpirko dalį žemės nuo įkurdintų naujų savininkų ir vėl pastatė trobas. Pastatė kitus ūkio trobesius. Tai buvo mano senelės kraitis. Ji vienintelė užsilikusi buvo pas tolimus gimines, išvengdama trėmimų. Kūrėsi gyvenimas atpirktame tėviškės nedideliame plote, o visame, dideliame plote, savo gyvenimą gyveno svetimieji, įkurdintieji.
Buvusio stalo vietoj dar vis iš žemės kyšojo seno ąžuolo kelmo šaknų likučiai ir, kai aš iš pasvirnės paėmęs tėvelio kastuvą bandydavau šaknis iškasti, bobutė su ašarom akyse prašydavo, kad neliesčiau, nes prosenių vėlės, kartą metuose grįžę iš Sibiro taigų, turi rasti savo namus, kad nors trumpam galėtų pailsėti.
Ne visai supratau ano meto bobutės draudimą, tik vėliau tėvelis man papasakojo visą praeitį.
Dar šimtmetis nepraėjo — istorija kartojasi — broliai, tėvai, seserys vėl išmėtyti ir išvaryti. Vėl Sibiras. O svetimieji siurbia jų žemės kraują — kraują, kuris išlietas tos žemės sūnų ir dukterų, ginant ją nuo visokių pavergėjų, tiesiant kelius laisvėn. Pavergėjai išgriovė paminklinius akmenis su iškaltais artimųjų vardais, kuriuos su pagarba taip dažnai minime; uždraudė minėti vardus šventųjų, kurių nerasime jokiuose kalendoriuose. Tačiau, išlikę artimieji kalba visų šventų litaniją ir nerašytų šventųjų vardų, kurie nustelbia viso pasaulio šventuosius, nes jie kentėjo ir mirė už tikėjimą, už savo žemę, žmoniškumą ir laisvę; už laisvę manos tautos, manos žemės, kurioje ilsisi mano protėviai, seneliai, tėvelis, Sibiro kankinys jauniausias brolis ir sūnus. Ir aš vėl čia, jaučiu po kojų savo žemę. po tuo pačiu ąžuolu, kur jaunystėje žaidžiau, kur svajonėse kūriau gražiausią ateitį ir sau ir savam kraštui.
Laimės banga užtvindė krūtinę, — lyg išgirdau mamos balsą šaukiantį namo, vakarienei. Pasukau galvą. Šalimais, vakaro prieblandoj, stovėjo žmogysta.
— Have a dime for a cup of coffee?
Trumpam nesusivokiau kas nutiko. Kišenėj radau smulkių . . . Žiburių jūra švietė aplinkui kapus. Žmogysta tolo link kapų vartų.
Pakilau nuo akmens. Paglosčiau jo šiurkščią nugarą. Čia pat tas pats gluosnis ramiai snaudžia tamsos prieglobstyje. Tvarkingai išrikiuoti paminklai tamsoje susiliejo į vieną pilką masę — vardų nesimatė . . .
Tą vakarą ilgai varčiausi negalėdamas užmerkti akių, jieškodamas toliuose dienos, kad pamatyčiau savo gimtojoje žemėje šventę — Žuvusių už Lietuvos Laisvę, pagerbimo šventę.
