TAI BUVO PRIEŠ 25 METUS
(Vilnius, 1940-41 metai)
ŽEIMYS
Tais metais žiema Vilniaus krašte buvo gan šaltoka ir sniego buvo iškritę apsčiai. Bet kai senasis miestas dunkso tarp kalnelių, tai nei audros, nei pūgos nesijautė. Ir iš paviršiaus žvelgiant, gyvenimas plaukė kasdienine vaga.
Bet Vilniaus miesto gatvėse, kaip ir kitur Lietuvoje, maišėsi neįprastos mums žmogystės: iškreiptų veidų mongolai kariai, ilgaskverniai, mėlynomis kepurėmis, enkavedistai ir įvairūs politrukai - komisarai.
Tie neprašyti svečiai visiškai nesiderino su bendra miesto aplinka, o tuo labiau netiko savo dvasia bei žema kultūra prie vietos gyventojų. Jie buvo viską naikinantieji parazitai, nešantys pražūtį ne tik Lietuvai, bet ir visai Vakarų Europos civilizacijai, bei jos kultūrai.
Aišku savaime, jog lietuviai tų neprašytų svečių nepakentė ir jais, tiesiog, bodėjosi.
Jei jau civiliniai žmonės tų atėjūnų nekentė, tai ką jau bekalbėti apie lietuvius karius. Lietuviai kariai ir buvo ta didžioji rakštis okupanto akyse. Okupantas lietuviais kariais irgi nepasitikėjo, todėl jo tikslas buvo kaip nors ilgiau išlaikyti lietuvius karius vienoje masėje ir savo kontrolėje. Okupantas galėjo tuojau visus lietuvius karius paleisti - demobilizuoti, bet jis puikiai žinojo, jog jie yra tvirto patrijotinio nusistatymo ir juos paleidus jų jau nebesugaudysi. Okupantas turėjo omenyje perauklėti lietuvius karius ant savo kurpaliaus ir iš lėto visą jų masę nustumti į Rusijos gilumą, iš kur jau kelio atgal nebūtų.
Jau 1940 m. spalio mėn. pradžioje į lietuvių karių dalinius prisistatė rusai politrukai. Vos tik kiek apsižvalgę, jie ėmėsi jiems skirto darbo visomis keturiomis. Tačiau, prieš kalbant apie jų veiklą lietuvių daliniuose, reikia bent trumpai peržvelgti, kas per sutvėrimai tie politrukai buvo.
Trumpai tariant, politrukai buvo ir yra komunistų partijos ausys ir akys. Bet kokios asmenybės tie politrukai buvo?
Ano laiko politrukai, bent daugumoje, buvo paimti iš “bezprizornikų” namų auklėtiniai. Pilietinių karų metu Rusijoje buvo atsiradę labai daug našlaičių. Jie buvo surankioti į tam tikrus namus ir išauginti. Jie niekad ir nieko nebuvo girdėję apie kitus kraštus ir gyvenimo sąlygas kitur. Jiems buvo įkalta į galvą, jog kas yra kitur, tai viskas yra negera ir supuvę, o kas yra rusiška, tai yra geriausia. Kadangi jie buvo išauginti komunistų valdžios lėšomis, tai jie ir privalėjo sąžiningai tarnauti valstybei.
Valstybę gi valdo komunistų partija, tai ir jie yra tik akli partijos tarnai.
Tai maždaug tokie dvasios “ubagai” ir atėjo perauklėti lietuvius karius. Štai į kuopą, kur beveik visi lietuviai kariai buvo suvalkiečiai, prisistato, vieną gražią popietę, politrukas S. Duračenko. Jis ir buvo, pilna žodžio prasme, “durakas”. Pirmutinis jo darbas buvo surašyti kiekvieno kario biografiją. Na ir rašė jis. Rašė viską labai kruopščiai. Rašė ne tik kario, bet jo tėvų ir diedukų praeitį. Jam reikėjo pasakyti, kiek karys pats, arba jo tėvai turi žemės, kiek galvijų, arklių, kiaulių, avių ir t.t. Politrukas labai domėjosi, kiek kurio kario tėvai turi samdinių, atseit, kokie kapitalistai ir liaudies ekspluatatoriai jie yra.
Politrukas tuojau pakeitė ir karių užsiėmimo tvarkaraštį. Dingo iš tvarkaraščio švietimo, tėvynės pažinimo ir tikybos pamokos. Vieton tų dalykų jis įrašė savo “politpadgatovką”, t. y. smegenų perplovimą.
Kiekvieną rytą, prieš užsiėmimus vieną valandą, vieną valandą po pietų ir valandą, o dažniausiai ir ilgiau, prieš einant kareiviams gulti, jis vargino juos savo nuobodžiais plepalais apie komunistų sukurtą rojų, apie nenugalimą raudonąją armiją ir pan. Kad sekmadieniais kariai neturėtų progos nueiti bažnyčion, tai jis tuo metu aiškindavo komunistų partijos istoriją, ateizmą ir kita.
Kariams tie jo nuolat besikartoją plepalai įgrįso iki gyvo kaulo ir jie visai nesidomėjo jo kalbomis. Jie dažniausiai žiovaudavo jo plepalų metu, kiti gi snausdavo už draugo nugaros.
Daug įdomiau kareiviams pasidarė, kai jie prasimanė užduoti politrukui įvairius klausimus. Jie daugiausiai klausinėdami apie Vokietijos - Rusijos repatrijacijos sutartį, apie gyvenimo sąlygas Vokietijoje, rusų-suomių karą ir daug kitokių įvairių klausimų. Lietuviai kariai nuduodavo mažai ką išmaną apie tuos reikalus, o politrukas, išsijuosęs, viską aiškindavo ir rezultate viskas išeidavo sovietams į naudą ir jie visuomet likdavo nugalėtojai ir teisūs.
Nors jis ir labai daug nesąmonių priplepėdavo, bet kai ką ir naudingo pasakydavo. Jis nuolat kartojo, jog nežiūrint įvairių sovietų -vokiečių sutarčių, vokiečiai yra fašistai - hitlerininkai ir laikui bėgant turės būti sunaikinti. Tokie ir panašūs jo išsireiškimai kėlė viltį, jog turės kilti karas, o tuo pačiu ir proga nusikratyti iš rytų atvykusių azijatų.
Daug vargo politrukas Duračenko turėjo su kariais repatrijantais. Jis įvairiais būdais įtaigavo lietuvius karius, kad jie nerepatrijuotų į Vokietiją. Jis įrodinėjo, jog Vokietija yra sugriauta, jog ten žmonės badauja ir pan. Bet kai jam atkalbėti nuo repatriacijos nei vieno kario nepasisekė, tai perpykęs šaukė: “Važiuokite sau, bet mes jus greitu laiku ir Berlyne rasime!” Tokie jo išsireiškimai tik maloniai pakutendavo širdį lietuviams kariams.
Bet, štai, tuojau po Kalėdų, kurias lietuviai kariai paskutinį kartą dar lietuviškoje dvasioje atšventė kareivinėse, pasklido gandas, jog reikės duoti naują priesaiką sovietams. Lietuviai kariai nei klausyti apie tai nenorėjo ir tik ranka numodavo išgirdę ką nors kalbant apie tą priesaiką. Nors politrukas S. Duračenko dieną
naktį aiškino naujos priesaikos reikalingumą, bet lietuviai kariai vis tvirtindavo, jog jie jau yra vieną kartą prisiekę savo valdžiai ir antroji priesaika jiems nėra reikalinga. Ko toliau, tuo labiau kova tarp politruko ir lietuvių karių aršėjo. Sausio antroje pusėje kariams vyko žiemos pratimai. Sniego miškuose buvo gan daug ir šaltis irgi spaudė, o ypač naktimis. Kariai gerokai prišalo, privargo, buvo nepatenkinti ir susiriesdami keikė politruką ir jo sovietinę tvarką.
Vos spėjus grįžti po tų sunkių ir šaltų manevrų, politrukas ir vėl pradėjo kalti kariams naujos priesaikos tekstą. Priesaikos lapas buvo kietame apdare, papuoštas auksinėmis raidėmis ir priesaikos tekstą perskaičius, kiekvienas turėjo pasirašyti. Priesaikos tekstas prasidėjo žodžiais: “ja graždanin Sovietskavo Sojuza”... Tas labai pykino lietuvius karius ir jie šaukė, jog jie yra Lietuvos piliečiai, o ne kokio ten sov. sojuzo.
Kai politrukui nesisekė palaužti lietuvių karių pasipriešinimo, tuomet buvo įsakyta lietuviškam kadrui išaiškinti kareiviams esamą padėtį ir kad priesaikos priėmimas yra neišvengiamas reikalas. Nors ir labai atsargiai, bet vyresniųjų lietuviai kariai buvo įtaigojami pasirašyti po priesaikos tekstu. Vyresnieji buvo geriau informuoti apie padėtį krašte ir užsieniuose, o taip pat ir apie būsimus įvykius ateityje.
Daugumas karių sutiko su vyresniųjų mintimi, bet buvo ir kietų užsispyrėlių, kurie pasirinko kančias ir mirtį, bet maskoliškos priesaikos nepasirašė. Vienas iš tokių narsuolių, tai vilnietis, eilinis J. Savaitis. Jis tvirtino: “Mano brolis niekad neprisiekė lenkams okupantams ir buvo sušaudytas, tėvas už tą pat buvo lenkų nukankintas ir aš neprisieksiu tiems dvasios ubagams.”
Kai prievartinės priesaikos diena, vasario mėn. 13-toji, artėjo, tai politrukas Duračenko iš kailio nėrėsi, kad kaip nors palaužtų ir paskutinius užsispyrėlius ir kad priesaika būtų šimtaprocentiniai atlikta. Bet kai jo pastangos liko be vaisių, tuomet buvo panaudota klasta ir teroras.
Eiliniai kareiviai, J. Savaitis ir V. Mureika, buvo, neva tai, perkelti į kitą dalinį. Priesaikos išvakarėse, t.y. vasario mėn. 12-tos d. popietėje, jie abu, nešini savo aprangą, žygiavo Kosciuškos gatve. Tuo metu privažiavęs kariškas sunkvežimis paėmė juos, neva tai, pavėžėti, bet nuvežė ne į jiems skirtą dalinį, o į Lukiškių kalėjimą. Panašių “nusikaltėlių” ten buvo suvežta apie 60 karių. Karui prasidėjus ir rusams pasitraukus, buvo atrasti dokumentai ir išlikę gyvi kalėjimo prižiūrėtojai paliudijo, jog tie kariai visi buvo žiauriai nukankinti.
Kai vasaris buvo šaltas ir žvarbus vėjas švilpavo plikomis Vilniaus medelių šakutėmis, tai birželis jau buvo saulėtas ir šiltas. Ypač Varėnos Valkininkų Pabradės - Pašelmenės smėlėtose apylinkėse buvo jau gerokai karšta.
Kai Vilniuje, Kaune ir daug kur kitur Lietuvoje lietuviai patrijotai, vienas po kito, iš po nakties dingdavo, kai nuolat sklido kalbos apie būsimus trėmimus Sibiran, tai kiekvienas buvo susimąstęs ir rūpesčių pilnas, nes nebuvo tikras, kas jo laukia sekančią naktį.
Tuo metu lietuviai kariai stovyklavo Varėnos - Valkininkų ir Pabradės - Pažeimenės karių stovyklose. Visai natūralu, jog ir lietuvių karių nuotaika tada irgi buvo labai prislėgta, nes žinios apie krašte vykstantį terorą juos greitai pasiekdavo.
Nežiūrint didelės kaitros, karių užsiėmimai stovyklose tęsdavosi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Maistas gi, rusiškas kario davinys, mūsų kariams buvo neįprastas: pusryčiams buvo verdama daržovių sriuba ir arbata, pietums, dažniausiai, sūri žuvis ir grikių košė su saulėgrąžų alyva, o vakarienei ir vėl kokia nors sriuba.
Kareiviai jau visiškai neturėjo asmeniškos laisvės, nes be rusų politrukų kuopose jau buvo po 2-3 rusus karininkus ir po 10-12 rusų kareivių.
Birželio mėn. pradžioje, iš Pabradės stovyklos buvo paleista į atsargą keletas kareivių. Tai buvo daugiau išsilavinę, turtingesnių ūkininkų vaikai, kurie, kartais, neigiamai išsitardavo prieš sovietinę santvarką. Jie buvo nepageidautinas elementas komunistinėje santvarkoje. (Netrukus buvo gauta žinia, jog paleistieji, neva tai į atsargą, pakeliui buvę areštuoti ir nei vienas jų savo namų nepasiekęs).
Tuo metu Pabradės lietuvių karių stovykla jau buvo apsupta rusų. Jų buvo pilna apylinkės miškuose. Jie jokių užsiėmimų neturėjo. Rusai karininkai vis tvirtino, jog greitu laiku įvyksią bendri manevrai. Tačiau tai buvo tik paprastas melas. Rusai ten riogsojo tik kaip atsarga tam tikram atvejui.
Beveik kiekvieną vakarą lietuviai karininkai buvo šaukiami prie pulko štabo palapinės įvairiems įsakymams bei instrukcijoms gauti. Kartais šaukdavo tik kuopų vadus, o kartais ir visus dalinių karininkus, Jei tai ir buvo proga įsakymams perduoti, tai kartu buvo ir patikrinimas, ar dar visi karininkai randasi savo vietose, nes jau vienas kitas buvo pasišalinęs iš stovyklos. Žinia apie galimą karo pradžią jau senokai ėjo iš lūpų į lūpas.
Štai ir birželio mėn. 13-tos pavakarė.
Šį kartą karininkai buvo šaukiami prie pulko štabo palapinės kitaip negu kad paprastai būdavo daroma. Politrukai ir pasiuntiniai bėgo nuo vienos palapinės prie kitos ir pavardėmis šaukė atskirus karininkus, kad jie skubiai eitų prie pulko štabo palapinės. Vieni iš karininkų skubėjo žemėlapinėmis nešini, kiti gi be jų; vieni su diržais ir ginkluoti, kiti gi be ginklų, bet turbūt retas kuris iš jų nujautė, jog tai paskutiniai jų žingsniai laisvėje. Prie pulko štabo palapinės jiems buvo pareikšta, jog vyksią į šalimais esantį miškelį, išnagrinėti manevrams uždavinį kartu su rusais karininkais.
Karininkai, nepasiėmę žemėlapinių, pareiškė norą jas atsinešti, bet jiems buvo pareikšta, jog jos nebūtinai reikalingos. Vienas kitas ir nepašauktas pavarde karininkas buvo prisistatęs prie p. štabo palapinės, bet tie buvo grąžinti į dalinius, nes, matomai, buvo nutarta nors po vieną liet. karininką dar palikti daliniuose.
Likusieji, gi, kiek paėjus, buvo apsupti rusų karių, nuginkluoti ir nuvežti į Pažeimenės geležinkelio stotį. Ten jie buvo patalpinti į iš anksto jiems skirtus vagonus ir išvežti į nežinią. Nuo to laiko jų jau niekas nebematė gyvųjų tarpe.
Šiais metais sukanka lygiai 25 metai nuo tų tragiškųjų įvykių.
Ar mes, išvengę to teroro ir neužtarnautos paniekos, neprivalome prisiminti savo kovos draugų, žuvusių be jokios kaltės, o vien tik todėl, jog jie mylėjo Tėvynę?
Okupantas išdraskė Lietuvoje visus paminklus už laisvę žuvusiems. Ar mes neprivalome čia pastatyti jų garbei paminklą, kad jaunoji karta matytų, jog buvo žmonės, kurie mylėjo Tėvynę, kovojo ir mirė už ją?
