SUMANUS BERNIUKAS
Jonas Miškinis
Marcinkonių gatve žygiuoja dainuodamas Lietuvos savanorių karių būrys. Grįžta iš kovos lauko. Žmonės išgirdę dainuojančius bėga iš pirkių pasižiūrėti žygiuojančių karių. Koks nepaprastas džiaugsmas! Lietuvos kariuomenė! Tai mūsų broliai, sūnūs, su pasišventimu vyksta Tėvynės ginti. Per vargą, džiaugsmą, įtemptą darbą, pasiryžimą jie neša Lietuvai laisvę. Tai buvo 1919 metų vasaros tylus vakaras.
Po vakarinio patikrinimo, prie štabo laikinos būstinės, kariai ilsėdamiesi dainavo:
“Tarp melsvų ežero bangų
Laivelis supas be irklų,
Ir tu sėdėjai prie manęs
Ir skynei vandens lelijas” . . .
Susirinkęs jaunimo gausus būrys smalsiai klausėsi dainuojančių karių.
Besileidžianti saulė susikryžiavo žeme ilgais šešėliais. Išsitiesė tie šešėliai, tarytum gyvybės maldaujančios rankos, o saulė tarsi džiaugdamosi smigo į netoli juoduojančio miško glėbį poilsio. Iš vakarų pusės slinko tamsūs debesys. Žaibas blykčiojo. Pradeda lyti. Kariai ir jaunimas nenoriai skirstosi. Lauke smarkiai šėlsta vėjas, nešdamas lietingus debesis. Vėjo švilpesys ir griaustinio dundesys sudarė vieną bendrą ūžesio harmoniją. Bažnytkaimis lyg būtų išmiręs. Niekur nematyti šviesos žiburio. Visi miega, ilsisi.
Vienos pirkios kambaryje, šalia motinos lovos, miega Stasiukas. Jo burna pusiau atvira.
Staiga storas ir griežtas balsas Stasiuką pažadina iš gilaus miego.
— Kas tai būtų? — galvoja jis. — Gal čia kas vaidenasi? — Akimirksnyje atsisėdo. Patrynė akis ir klausosi ausis įtempęs.
— Kur jie? — vėl pasigirdo lenkiškas balsas.
— Tuojau eisime. Nuvesiu — pasigirdo kitas lenkiškas balsas.
Stasiukas šoko iš lovos ir pagriebęs švarkelį apsivilko. — Taip aš ir maniau, kad tai priešai. Bet kas jiems pasisiūlė patarnauti? Kur savanoriai? Ar tik ne tas Bankauskis lenkomanas. Išgama. Nagi pažiūrėsim, ar jiems pasiseks?
Stasiuko galvoje šmėkšterėjo greita mintis. Bėgsiu ir pranešiu lietuviams kariams.
Tyliai užsisegė švarkiuką, užsidėjo kepurę, nenorėdamas pabudinti miegančios motinos, ir išbėgo pro duris į sodą. Atsargiai peršoko tvorą ir pasileido bėgti gatve. Jis gerai žinojo savanorių būstinę. Nors ir lijo smarkus lietus ir buvo tamsi naktis, tačiau greit atrado. Pribėgęs prie būstinės suriko:
— Mieli kareivėliai, priešas! Greičiau!
Sargybinis nenorėjo tikėti tokio vaiko perspėjimu.
— Tikrai priešas! Lenkai jus rengiasi pulti! Mačiau juos! — Ir pradėjo jam smulkiau pasakoti.
Sargybinis, pagaliau, patikėjo ir tuojau davė pavojaus ženklą.
Nepraėjo 5 minutės, kuopa buvo pasiruošusi sutikti priešą.
Tuo tarpu, Stasiukas, atlikęs didelį žygį, patenkintas parbėgo slaptais takais namo ir atsigulė.
Kitą dieną lietuviai kariai, atmušę priešą, jieškojo to narsaus berniuko, bet niekur jo nerado. Jis, mat, nenorėjo pasisakyti, kad mama nesužinotų.
