NAPOLEONO GYVENIMAS IR MIRTIS ŠV. ELENOS SALOJE
Pagal Prancūzų Akademijos narį, biografą ir novelistą André Maurois
Vertė: K. ALGENIS.
1815 metais spalių mėnesį Britų karo laivas Northumberland atplaukė į, Pietų Atlante esančios, mažos vulkaninės kilmės, šv. Elenos salos uostą, tikriau į jos sostinę, Jamestown. Iš laivo iškėlė ant kranto belaisvį, kurį pasaulis žinojo kaip Imperatorių Napoleoną, bet jo įkalintojai jį vadino generolu Bonaparte.
Napoleonui buvo leista atsigabenti nedidelį palydovų skaičių: didįjį rūmų maršalą grafą Bertrand ir jo žmoną, pusiau anglų kilmės, Fanny Dillon. Be jų dar jauną dvariškį, generolą de Montholon, kuris buvo iš senųjų didžiūnų perėjęs į Napoleono pusę. Su juo kartu buvo Albina de Vassal, mėlynų akių ir kaštonų spalvos plaukų. Jis buvo jos trečiasis vyras. Dar leido atsigabenti imperijos baroną generolą Gourgaud, 32 metų, drąsų ir ambicingą viengungį, mažo ūgio, raukšlėtą, žilais plaukais grafą de Las Cases, kurio dienoraštis “Atsiminimai iš Šv. Elenos“, buvo labai išgarsėję ir jo 15 metų sūnų Emanuelį. Be jų dar buvo airis gydytojas Barry O’Meara, du asmens tarnai, Louis-Narcissus Marchand ir Saint-Denis, kartu su visu sąstatu kitų patarnautojų, iš viso apie 50 žmonių. Tai buvo nedidelis skaičius suverenui, valdžiusiam veik visą Europą, bet nemažas, karo belaisviui, kuriuo, žinoma, Napoleonas save nelaikė. Jis tik save pavedė anglų įstatymų globai ir apsaugai; pasirinkdamas savo kilniausiojo priešo pusę.
Jokia proga jis nepripažino admirolui Cockburn, kuriam buvo pavesta jį pervežti į salą ir prižiūrėti, teissę traktuoti jį kitaip kaip imperatorių. Ir savo palydovams prancūzams, kurie buvo kartu, jis liko jų suverenas.
Kas juos rišo prie jo, kad dalytųsi tremtimi ? Iš dalies proga būti kartu su juo jo likimo valandoj. Iš dalies ištikimybė. Visi juo gėrėjosi, kiti jį mylėjo. Dalis šių žmonių žvelgė ir į ateitį. Kas gali žinoti kas atsitiks su šiuo užsispyrusiu žmogumi? Jau kartą jis buvo “grįžęs” iš Elbos salos. Jeigu kartais jis vėl grįžtų iš Šv. Elenos salos, kokią garbę jie atsineštų! Pagaliau, kiti turėjo ir asmeniškų išskaičiavimų. Mat, Napoleonas, kad ir tomis niūriomis dienomis, bankuose tebeturėjo didelių, gerai paslėptų, tik jam ar jo šeimos nariams žinomų, turtų. Jis turėjo aukso, deimantų, vertingų dalykų su savimi atsigabenęs į salą, dėl kurių, kad ir laikinai, galima buvo tapti atsidavusiu. Bet daugumą jų ant šv. Elenos salos rišo pagarba jam ir noras būti kartu sąryšyj su jo garbe prieš istoriją. Kiekvienas tremties metu rašė dienoraštį, kuris vėliau negalėjo nesukelti palikuonių smalsumo.
Atvykimas į salą prancūzams buvo skaudus nusivylimas. Jiems buvo aiškinta, kad sala, tai tikras rojus, pilnas gėlių slėnis ir puikus klimatas. Bet sala, ankščiau buvęs vulkanas, atrodė lyg paprasta stati uola. Sostinę Jamestown, vargu iš viso ar galima buvo vadinti miestu. Atlanto vėjai švilpavo plokštikalnyje, kur admirolas Cockburn surado "generolui Bonaparte” gyvenamus namus.
Išsikeldamas ant kranto, imperatorius pastebėjo: “Čia ne šventadieniui praleisti vasarvietė.” Longwood namai, kuriuos admirolas Cockburn parinko, buvo menki ūkio trobesiai, dengti skalyno lentelėmis. Juos galima buvo matyti iš tolo per dykumą, ko, kaip tik, anglų admirolas ir norėjo. Atsimenant pirmąjį Napoleono pabėgimą, Europos suverenų įsakymai skambėjo: “Niekuomet belaisvio neišleisti iš akių”.
Pirmosios dienos nebuvo perdaug nemalonios. Longwood dar nebuvo visai paruoštas, todėl Napoleonas laikinai buvo apgyvendintas Briars, vieno didmenų pirklio William Balcombe namuose. Čia buvo jam rodomas draugiškumas, nes savininkas numatė su šiais užsieniečiais pelningą biznį. Balcombe turėjo dvi dukteris, Jane 16 metų ir Betsy 14. Gražioji ir išdykusi Betsy mokėjo prancūziškai, visaip erzino imperatorių ir rodinėjo jam įvairius komiškus piešinius. “Jaučiuos lyg aš būčiau kaukių baliuj”, jis sakydavo. Ją labai stebino etiketas, ten viešpatavęs. Kada majordomas žemai lenkdavosi ir garsiai šaukdavo: “Jūsų imperatoriškoji didenybė, pietūs paruošti,” tai mergaitei tas viskas atrodė labai juokinga ir ji tą taip pat kartojo. Imperatorius draugiškai gnybdavo jai ausį, kaip, kad anais senais laikais, jis darydavo ir savo grenadieriams.
Sala priklausė Rytų Indijos Bendrovei, kuri tenai laikė gubernatorių Mark Wilks, padorų valdininką, gyvenusį puikiuose plantacijų rūmuose. Jie būtų tikę apgyvendinti Napoleoną, bet jo saugojimas sudarė daug problemų, todėl buvo nutarta pasilikti Longwood, tik pristatant priėmimams salę ir gyvenamą kambarį. Gruodžio mėnesį atvykęs Cockburn pranešė, kad Longwood yra paruoštas ir Napoleonas gali ten keltis.
Išsikeldamas imperatorius paliko Balcombe auksinę tabakinę ir saldainių dėžę Betsy, kuri skyrėsi su ašaromis. Napoleonas keliavo raitas apsirengęs žaliu mundiru. Atvykęs į Longwood jis buvo maloniai nustebintas rastu maudymosi kambariu ir senoviška ąžuoline vonia su švino pagražinimais. Tai buvo vietos dailidžių darbas. Napoleonas pasakė Las Cases, kuris su juo gyveno: “Mano drauge, maudymosi kambariu naudosimės bendrai, kalėjime turime viens kitam padėti”.
Vyresnysis kambarių tarnas Marchand, atsidavęs ir inteligentiškas jo bičiulis, kaip išmanydamas išpuošė namus Napoleono atsigabentais rinktiniais paveikslais, ypatingai portretais tų, kuriuos jis mylėjo: Romos karaliaus, motinos ir imperatorienės — Marijos Luizos. Montholon’ai, Gourgaud, O’Meara patys susitvarkė kaip jiems atrodė geriau. Bertrand’ai pasiprašė leisti jiems gyventi atskiroje trobelėje. “Prašom, gyvenkite atskirai”, pasakė Napoleonas, bet buvo nepatenkintas dėl jų išsiskyrimo, ir Montholon’as, kuris iki tol priklausė didžiojo maršalo buvo paskirtas tvarkyti imperatoriaus, namų reikalus Netgi ir šiuose varginguose rūmuose jau buvo spėję išsivystyti intrygos ir lenktyniavimai.
Palaipsniui buvo nustatyta kasdieninė tvarka. Cockburn įvedė griežtus suvaržymus. Jodinėti buvo leidžiama tik iki 8 mylių apylinkėje, taip kad išvykų galimybės greit išsisėmė. Longwood’ą nakčia supo sargybos. Ženklų sistema rodė mažiausią imperatoriškų belaisvių judėjimą, kai tuo tarpu britų karininkas buvo savo namuose.
Napoleonas laikėsi ir iš kitų reikalavo griežto etiketo. Jis buvo teisus nes tai buvo reikalinga palaikyti didybės fakciją, kad išlaikius savo prestižą. Ryte keltis jį pažadindavo kambarinis tarnas, kuris jį masažuodavo odekolonu. Po to, apsirengęs, jis eidavo pajodinėti, paprastai, su Las Cases ir Gourgaud. Apylinkės keliuose ūkiuose susidarė pažintys, kur dienos metu galima buvo laiką praleisti. Sugrįžęs, jis maudydavosi ir šnekučiuodavosi su O’Meara. Užkandžiaudavo jis, paprastai, vienas. Po to, vaikščiodamas pirmyn ir atgal gyvenamam kambary, diktuodavo savo atsiminimus, laiks nuo laiko su rankomis perbėgdamas gaublį. Paprastai, jo diktuojamus užrašus darydavo Las Cases, kartais Gourgaud ar Marchand. Kuris turėjo gražią rašyseną, tas perrašinėdavo.
Po pietų jis priiminėdavo lankytojus, kuriems lankytis būdavo leidžiama, pagal gubernatoriaus išduotus pasus, ir Bertrand’o suteiktus audiencijos leidimus. Uniformuoti Mon-tholon ir Gourgaud stovėdavo šalia imperatoriaus. Iškilmių vadovas livrėjoj buvo ir vertėjas, kadangi pats imperatorius tik keletą žodžių mokėjo angliškai, ir tai blogai. Apie ketvirtą valandą Napoleonas eidavo pasivažinėti, pasikviesdamas vieną arabi ponias iš jo palydovų skaičiaus. Kartais jis vaikščiodavo sode bent dvi valandas tuo pačiu taku pirmyn ir atgal. Tas be galo vargino ponias ir jos norėdavo pabėgti, bet niekad nepasisekdavo ištrūkti iš imperatoriaus akių, nes jis tuojaus pastebėdavo: “Madame de Montholon jau bėga.”
Vakare Napoleonas skaitydavo trijų mėnesių senumoprancūziškus laikraščius. Aštuntą valandą eidavo į svečių priėmimo salioną. Madame Bertrand ir Albine de Montholon turėdavo būti apsirengusios baliniais drabužiais, plaukais sušukuotais iškilmėms. Imperatorius jas kviesdavo atsisėsti, bet vyrai turėdavo likti stovėti.
Pietų metu vykdavo begaliniai ginčai dėl pirmumo ypač jei tenai būdavo kas nors iš pašalinių asmenų.
Pietūs būdavo paduodami paauksuotuose sidabriniuose induose, o saldumynai puikiose Sėvres porcelano lėkštėse. Užpakalyj kiekvienos kėdės stovėdavo tarnas. Tokia tai buvo ir liko imperatoriškoji aplinka.
Kartais, po kavos, svečių priėmimo salione, madame de Montholon dainuodavo (ji mokėjo keletą itališkų arijų, kurias Napoleonas mėgo ir klausydavo užsimerkęs, galvodamas apie praeitį). Kartais pats imperatorius garsiai skaitydavo. Jis turėjo gerą skonį ir pasirinkdavo Korneliaus tragedijas, ar Don Kichotą, Šv. Raštą, ar Homerą. Bet jo skaitymas buvo blogas, monotoniškas ir jo klausytojai žiovaudavo, rankomis prisidengę. Būdamas geros nuotaikos, kartais papasakodavo įvykius iš jo paties praeities. Tada visų norai žiovauti prapuldavo. Kartais, būdavo, jis, staiga, sustoja ir duoda ženklą visiems išsiskirstyti.
Taip praėjo pirmosios savaitės. Naujųjų 1816 metų dieną kiekvienas atėjo palinkėti imperatoriui laimės. Jis iš savo pusės davė dovanų ir linkėjo jiems gyventi kaip laimingai šeimai ir nesipykti tarpusavyj: “Jūs esate tik saujelė tame pasaulio pakraštyj”, jis sakė. “Jūs turite rasti savyje viens kitam paguodos”.
Deja! 1816 metai nešė labai nelaimingus pasikeitimus. Admirolas Cockburn, jo tolerantiškas prižiūrėtojas, buvo atšauktas, o gubernatorių Wilks pakeitė Sir Hudson Lowe. Šis tuojau parodė savo įžūlumą. Gal, ištikrųjų, jis ir nebuvo piktos valios žmogus o tik, greičiau, siauraprotis išsišokėtis ir bailys. Turėdamas savo viršininko Britų karo sekretoriaus Earl Bathurst (kuris vis dar gyveno bijodamas galimos invazijos) griežtą įsakymą, jis vykdė vis griežtesnę apsaugą. Jodinėjimo apylinkė buvo sumažinta. Sir Hudson Lowe norėjo, kad budintis karininkas neišleistų iš akių “generolo Bo-napartės” visą dieną. Didysis maršalas imperatoriaus vardu protestavo. Smulkmeniškas ir be takto Hudson Lowe, atsisakė priimti ar skaityti raštus, kuriuose buvo dedamas imperatoriaus titulas “generolui”. Santykiai tarp Longwood ir plantacijų namų pasidarė neįmanomi. Napoleonas kartą Hudson Lowe pasakė: “Niekas negali jums įtikti. Jūs kiekvieną įtariate. Jūs nemokate elgtis su garbingais žmonėmis. Jūs esate labai žemos sielos. Pagaliau, elgkitės su mumis kaip su karo belaisviais, o ne kaip su kaliniais iš Botany Bay. Per keletą metų Lord Bathurst ir jūs nueisite į užnomarštį, arba jūs būsite atsimenami tik dėl man padarytų įžeidimų. Jūs nesate nei generolas, o tik menkas vyriausiojo štabo tarnautojas.”
Tai buvo tiesa. Hudosn Lowe niekur niekuomet nevadavo kariuomenės daliniui, bet ši imperatoriaus šiurkšti pastaba negalėjo neprivesti prie nemalonių ir karčių ginčų. Tais metais kitos Šventosios Sąjungos valstybės: Austrija, Rusija ir Prancūzija, atsiuntė į Šv. Elenos salą savo įgaliotinius. Matydamas jų atvykimą Napoleonas tikėjo, kad tai buvo ambasadoriai, kad Austrai suteiks jam žinių apie jo sūnų, kad rusai atneš jam laišką nuo caro. Bet, deja, jie atvyko tik kaip “inspektoriai” ir norėjo pamatyti tik “Napoleoną Bonapartę”, bet ne imperatorių. Jis nebūtų priėmęs jų.
Britai, ne tik nepripažino Napoleonui karo garbės, bet dar derėjosi dėl jo rūmų išlaidų. Lord Bathurst reikalavo taupumo ir Hudson Lowe reikalavo iš “generolo” išsiųsti keletą iš jo perdaug skaitlingos svitos.
Anglijoje garbingesnioji ir pažangesnioji visuomenė nepritarė tokiam persekiojimui. Byron’as parašė puikią “Ode to St. Helena”. Lordas ir lady Holland organizavo judėjimą, kad elgesys būtų sušvelnintas su garsiuoju priešu jo kritimo valandoje.
šv. Elenos sala
Viešoji nuomonė buvo jų pusėje. Bet, deja, viešosios nuomonės nusistatymas tik blogino Napoleono būklę.
1816 m. lapkričio mėn. 25 d. Sir Hudson Lowe įsakymu Las Cases ir jo sūnus buvo pašalinti iš Longwood ir, netrukus po to, išsiųsti į Angliją. Priežastis tam buvo rasta. Las Cases būk tai bandęs išsiųsti laišką prieš veikiančias taisykles. Bet, ištikrųjų, gubernatorius išsiųsdamas Las Cases į Europą padarė didelę klaidą. Jis su savimi pasiėmė visus raštus, užrašus ir Napoleono pasikalbėjimų ir jo diktavimus. Napoleono legenda buvo garsinama Las Cases ir jo parsivežtų raštų.
Tačiau, mažo žmogaus, mėlynu švarku dėvinčiu, iš salos išvykimas buvo skaudus smūgis Napoleonui. Las Cases buvo nenuilstamas jo klausytojas ir kaip mažas šuniukas visur sekiodavo paskui savo šeimininką. Saloj kilęs didysis susijaudinimas dėl ginčų su gubernatorium pradėjo nusibosti. Izoliuoti imperatoriaus puikybės ir Sir Hudson’o bukaprotiškumo, trys generolai ir jų dvi žmonos pradėjo begalinius tarpusavio vaidus. Ateities planų svarstymas pavirto kančia. Kaip ilgai ši tremtis gali tęstis? Pradžioje jie vylėsi, kad Europos suverenų neapykanta senajam imperatoriui atslūgs, kad jų griežtumas sumažės ir kad Napoleonui su jo visais palydovais bus galima surasti pakenčiamą prieglaudą kur nors Anglijoje ar Amerikoj. Dabar pradėjo aiškėti, kad to nebus.
Imperatorius neteko kantrybės ir buvo visai nusiminęs. Tik įsivaizdavimas, kaip jo praėjusi didybė ir garbė atrodys istorijoje, gaivino jį. Jis svajojo apie Korsiką, apie savo šeimą, apie savo dvi imperatorienes. Žozefinoje jis matė visą grožį ir žavesį, o Marijoje Luizoje nekaltumą ir malonumą. Jis svajojo, kad galėti gyventi Paryžiuje, kad ir už 12 frankų į dieną, pietautų už kelius santimus, apeitų knygynus, pirktų pigią sėdimą vietą į Korneliaus vaidinimus.
Kažkas jam prisimindavo iš jaunesniojo leitenanto laikų. Jis net rasdavo malonu žaisti su Bertrand’o vaikais. Kiti, kurie neturėjo didesnių vilčių, žiūrėjo Europos link ir pavydėjo Las Cases, kuris jau buvo ten grįžęs.
Sekantis turėjo išvykti Gourgaud. Jis buvo ištikimas imperatoriui, bet pavydėjo Montholonui, manydamas, kad jis nėra teisingai traktuojamas. Po to atėjo eilė O’Meara. Šis nenorėjo išvykti. Napoleonas duodavo jam slaptai asmens priedą prie oficialios jo algos. Be to, jis, kaip gydytojas, galvojo, kad jo pacientas yra jo reikalingas. Imperatorius skundėsi virškinimo negalavimais ir O’Meara nustatė kepenų uždegimą. Bet Sir Hudson Lowe atsisakė “Bonepartę” laikyti sergančiu. Jam tie skundai atrodė tik apgavystė, kad išgautų jo paties išsiuntimą Europon. Kaip ir kiti pusgalviai, tokiais atvejais, gubernatorius nepripažino ligonio.
Ketvirtojo išvykimas, kurio imperatorius ypatingai gailėjo, tai buvo Albine de Montholon. Ji buvo dar labai graži, nors jaunystės skaistumas jau buvo ir praėjęs. Napoleonas ją labai mėgo. Ar buvo ji jo mylimoji? Niekas nežino. Ji būdavo pas jį vieną ir, matyt, jos draugystė jam buvo didelis malonumas. Ji buvo jau trijų vaikų motina, iš kurių vyresnysis grafas Roger, buvo 20 metų. Longwood’e jai gimė dar dvi dukterys, Napoleone ir Žozefina. Nežiūrint jos nepastovaus ir lengvo būdo, madame de Montholon per keturius metus buvo Napoleonui didžiai kantri ir rūpestinga. Prieš jai išvykstant Napoleonas įteikė savo portretą apsagstytą deimantais ir įrištą knygą su jo herbu. Knygoje jo paties ranka buvo įrašyta “Albine”. Ji pravirko. Imperatorius apkabino ją ir jos vaikus. Jis įkalbinėjo Montholon pasilikti, žadėdamas užrašyti jiems gerą palikimą.
Napoleono sveikata labai silpnėjo. Visi jo artimieji matė, kad jis negalės ilgai gyventi. Jo kojos buvo sutinusios ir jis baisiai kentėjo nuo visiško nevirškinimo. Jis bijojo, kad mirs nuo vidurių vėžio, kaip ir jo tėvas mirė. Nuo O’Meara išvykimo jis daugiau neturėjo asmens gydytojo, o to, kurį jam norėjo atsiųsti jo nekenčiamas gubernatorius, jis nepriėmė. Jis rašė savo dėdei kardinolui Fesch, kuris gyveno Romoje, prašydamas išsiųsti jam kunigą, gydytoją ir vyresnį tarną. Kardinolas, veikdamas lyg kokios giminės ar tautelės galva, o ne kaip susirūpinęs savo broliavaikio sveikata, parinko visiškai nenusimanantį korsikietį gydytoją Francesco Autommarchi ir pasiuntė jį 1819 m. kartu su dviem kunigais, iš kurių vienas buvo taip senas, jog rodėsi, kad jis tik tam ir važiavo, kad numirtų šv. Elenos saloj Na, šiaip ar taip, Napoleonas bent galėjo klausytis mišių.
1820 metais, vis dėlto, buvo dienų, kurios, nors ir nebuvo laimingos, bet buvo pakenčiamos. Imperatorius dirbo sode, bandė pajodinėti. Bet greit nebegalėjo nieko virškinti, skausmai labai padidėjo. Jis, būdamas pacientas, darė sau teisingą diagnozę: jis turi viduriuose vėžį, o gal votį ?
Autommarchi savo nelaimingą pacientą gydė ypatingai absurdiškai, prirašydamas jam vėmimą sukeliančius vaistus, tuštindamas jam vidurius, nuo ko jo sveikata tik silpnėjo ir didėjo skausmai. Sir Hudson neperstojo sakęs ir, be abejonės, galvojęs, kad Napoleono liga — tai tik simuliacija. Pasidarius dar blogiau ir kai, pagaliau, buvo leista vienam anglų gydytojui ligonį patikrinti, ir kuris patvirtino, kad ligonis yra tikrai pavojuj, net ir tada gubernatorius atkakliai laikėsi savo nuomonės. Tik mirtis galėjo jį įtikinti. Gi, mirtis buvo jau visai nebetoli.
1821 metų pradžia buvo graudi. Jo ištikimas Marchand sausio 1 dieną atėjęs su Naujųjų Metų linkėjimais, klausė, kada gi, pagaliaus, imperatorius galės apleisti taip jo sveikatai kenksmingą klimatą. “Jau nebeilgai truks, mano sūnau”, pasakė Napoleonas. “Aš nebegaliu toliau eiti”.
Bertrand’as gavo leidimą išvykti, bet paskutiniuoju momentu didysis maršalas pareiškė, kad dabar jis nebegalėtų palikti imperatorių dabartinėje jo būklėje!
Napoleonas buvo užimtas savo paskutinės valios pareiškimu. Iš turimų sumų pas bankininką Laffitte, 2, 000,000 — aukso frankų jis paliko Montholon’ui, 500,000 frankų Bertrand’ui ir 400,000 frankų Marchand’ui.
Napoleonas mirė gegužės mėn. 5 dieną, būdamas 52 metų amžiaus. Jo paskutinieji žodžiai buvo: “Prancūzija, kariuomenės šefas, . .Žozefina!”
Dažnai, Šv. Elenos salos tyrlaukiuose, būdamas prislėgtos nuotaikos, jis sakydavęs: “Aš gailiuosi,kad nemiriau Maskvoje.”
“Imperatoriau”, Las Cases atsakęs kartą, “tuo atveju istorija nebūtų žinojusi sugrįžimo iš Elbos, didvyriškiausio bet kada žmogaus atlikto darbo”.
‘Taip”, pridėjo imperatorius, “tai yra kažkas. Pasakysim, Waterloo .. . štai, kur aš turėjau mirti.”
Didieji jo praėjusios garbės tyrinėtojai paprastai daro papildomą apžvalgą savo paties gyvenimo, žiūrėdami į jį kaip į kokį meno kūrinį. Longwood’e Napoleonas išgyveno ilgus kentėjimus kartu įsitikino, kad šv. Elenos sala jo karjeros istorijoje bus nors vargingas, bet kilnus ir neišvengiamas epilogas.
