GARBINGA LIETUVOS POLICIJA
Pasienio policijos laivas pajūryje
KALPAS UOGINIUS
Spalių 2 dieną Bažnyčia skyrė Angelų Sargų garbei. Tai buvo Lietuvos policijos šventė. Nepriklausomos Lietuvos policija, įsisteigusi 1918 metais milicijos vardu, 1924.1.15 oficialiai pavadinta policija. Jos vyriausia paskirtis buvo kovoti su nusikaltimais ir saugoti piliečių teises ir turtą. Be šių bendrų, valstybės įstatymais policijai buvo uždėta dar daug kitokių pareigų: tam tikri darbai karinės prievolės bei priešlėktuvinės apsaugos srityje, nusikaltimų aiškinimas, sekti ir kvosti bei viešai teismuose kaltinti nusikaltėlius, tvarkyti eismą viešaisiais keliais, kelių taisymo ir orinio susisiekimo priežiūra, kova su užkrečiamomis ligomis, viešai parduodamos skerdienos priežiūra, priverstinu būdu išreikalauti valstybės, savivaldybių, ligonių kasų, ūkininkų smulkaus kredito bankų ir kt. įstaigų naudai laiku nesumokėtus mokesčius, suimtųjų globa — maitinimas, apsauga ir transportas; kainų priežiūra, savivaldybių privalomųjų įsakymų vykdymo priežiūra ir t.t, ir t.t.
Nepr. Lietuvos policija, sėkmingesniam savo pareigų atlikimu, buvo padalinta į keletą specialybių rūšių: viešoji arba tvarkos; pasienio — valstybės sienom saugoti; geležinkelių — geležinkelių srityje tvarkai palaikyti ir nusikaltimams aiškinti, bei pasų kontrolei; kriminalinė — kovai su didžiaisiais ir tarptautiniais nusikaltimais, banditizmu. Be to, buvo dar ir privatinė policija, kurią su policijos departamento žinia, galėjo laikyti savivaldybių įstaigos pramonės įmonės, bankai ir kt. įmonės, savo reikalams. Buvo dar ir kitos policijos šakos (pagalbinės) — raitosios ir pėsčiosios policijos rezervai, valstybės saugumo (politinė), mažamečių nusikaltėlių reikalams, taip vadinama “Doros Brigada” ir kt. Šiame rašinėlyje tekalbėsiu tik apie viešąją policiją ir jos pareigas, kurių kaip jau matėme, ji turėjo labai daug.
Viešojoje policijoje pagal 1934 m. įstatymą buvo 1555 vyrai. 1939 m. atgavus Vilniaus miestą ir krašto dalį, viešosios policijos etatai buvo padidinti dar 909 vyrais. Lietuvos policija buvo komplektuojama iš jaunų, geros išvaizdos, kariuomenėj atitarnavusių vyrų, augšto intelektualinio ir moralinio lygio, kuris planingai ir nuolat buvo keliamas. Tam reikalui veikė žemesnioji (iki 1926 m.) ir augštesnioji (visą laiką) policijos mokyklcs. Prie augštesniosios pol. m-los nuolat veikė atskirų specialybių polic. pareigūnam kursai. Augšt. pol. m-loje buvo mokslinami polic. valdininkai ir kandidatai į valdininkus. Įstojantiems policijos tarnybon valdininkams buvo reikalajamas progimnazijos cenzas, o nuo 1928-29 m. — gimnazijos. (Žinoma, nėra taisyklių be išimčių. Buvo ir šiuose nuostatuose išimčių). Pažymėtina, kad nuo 1934-1935 m. pol. valdininkų kadrai buvo komplektuojami, beveik išimtinai iš atsargos karininkų, t.y., be gimnazijos išėjusių dar ir karo mokyklos kursą, kurie prieš paskiriant į pareigas būdavo dar komandiruojami išeiti APM kursą. Lietuvos policininkas, be nusimanymo apie bendrus ir civ. įstatymus, turėjo žinoti visą eilę specialių įstatymų ir instrukcijų bei nuostatų. Tuo tikslu policijos departamentas leido įvairius vadovėlius, instrukcijas ir gana augšto (profesine prasme) lygio dvisavaitinį, gražiai iliustruotą žurnalą “Policija”, kuriame be visų rūšių policijos pareigūnų bendradarbiavo ir žymūs teisininkai, augšti karininkai, rašytojai, menininkai ir žurnalistai. Žurnalą leido, kaip minėta, polic. departamentas, o faktinai redagavo, be eilės kitų redaktorių, ilgesnį laiką, kelių knygų autorius, o paskutiniu metu bebaigiąs paruošti spaudai knygą “Lietuva”, dipl. ekonomistas ir teisininkas Bronius Kviklys. Pabrėžtina, kad policijos eilėse turėjome žmonių ir su augštuoju mokslu.
Lietuvos (visų rūšių) policija buvo centralizuota vidaus reikalų ministerio valdžioje ir tvarkoma karinės drausmės pagrindais. Pagrindinis polic. administracinis vienetas buvo nuovada, kurią tvarkė vidaus reikalų ministerio skirtas valdininkas, nuovados viršininko titulu. Apskrities policijos priekyje buvo policijos vadas. Policija turėjo savo uniformą, ženklus ir buvo ginkluota: policininkai pistoletais ir kariniais šautuvais, polic. v-kai pistoletais, o prie išeiginės uniformos juosėjo dar ir kardą.
Klaipėdos Krašto policija turėjo skirtingą organizaciją, uniformą ir laipsnius. Ji priklausė Klaipėdos krašto direktorijai ir veikė pagal ankstyvesnę vokiečių policijos sistemą bei tradicijas, todėl šiame rašinėlyje aš jos daugiau nebeminėsiu.
Kaip jau minėta, Lietuvos policija buvo labai gerai paruošta savo pareigų darbui ir be to augšto moralinio lygio. Istorijų, kokias dabar neretai tenka skaityti spaudoje apie kitų kraštų policiją, neretai bendraujančią nusikaltimuose su profesionalais plėšikais, Lietuvoje nebuvo. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, kovose su nusikaltėliais žuvo virš 120 policijos pareigūnų.
1940 m. rusams staiga Lietuvą okupavus, netrukus, mūsų policija buvo pakeista bolševikine “liaudies milicija”. Koks ten buvo toje “milicijoje” elementas, visi juk žinome. Jie labai uoliai talkininkavo NKVD pareigūnams, kruvinojo burlioko Ivano Sierovo lietuvių trėmimo Sibiran instrukciją vykdant. Buvę neprikl. Lietuvos policijos pareigūnai iš tarnybos buvo atleisti, daugelis jų suimti, žiauriai kankinti įkalinti, išžudyti. Daugelis su šeimomis ištremti Sibiran ir ten nukankinti. Ir taip per virš dvidešimtį metų atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, beveik iš nieko, tik kruopščiu darbu
Viešosios policijos grupė su savo nuovados v-ku (sėdi kair.), išeiginėse uniformose.
Lietuvos policijos valdininkų grupė, rodžiusi sąmoningą pasipriešinimą vokiečių okupantams 1943 m.
sukurtas ir puikiai funkcionavęs, valst. adm. aparatas žiauraus okupanto bematant buvo sunaikintas.
Vokiečiams Lietuvą okupavus, kai 1941 m. birželio pabaigoje, laik. Lietuvos vyriausybės buvo atkurtas valstybinis administracijos aparatas, išlikę, išsislapstę nuo bolševikų teroro buvę policijos tarnautojai, vyriausybės šaukiami grįžo į pareigas, bet vokiečiam likvidavus laikinąją Lietuvos vyriausybę ir įsteigus neva savivaldos organus, Lietuvių policija, nors formaliai laikoma gen. vidaus reikalų tarėjo žinioje, buvo, tačiau subordinuota vokiečių SS ir Tvarkos Policijos Vadui, nacių generolui Lietuvoje.
Vokiečių okupacijos metu (1941-1944 m.) lietuvio policininko darbas buvo labai sunkus. Be kovos su besibraunančiais Lietuvon parašiu-tininkais-raudonaisiais, partizanais-banditais, jai teko kovoti ir su pačiais vokiečiais. Jai nuolat teko balansuoti tarp okupanto įsakymų ir lietuviškos sąžinės. Skaitytojui gali atrodyti keista, kaip galėjo policija kovoti prieš valdžia, o vienok taip buvo. Vokiečiai tikėjosi iš lietuvių policijos pagalbos vykdant priespaudą ir išnaudojant lietuvius. Tačiau jų viltys nepasitvirtino. Lietuvis policininkas savo metu išmokslintas ir patriotiniai išauklėtas lietuvos mokyklose, būdamas, kad ir vokiečių valdžioje, kiek sąlygos leido, pasiliko ištikimas savo tautai, savo kraštui ir tarnavo ne Reicho, bet Lietuvos naudai.
Neretai liet. policininkai sužinoję besiar-
Krivulės klubo Čikagoje valdyba: viduryje — P. Dirkis, p-kas; kairėje — A. Kiesylis, vicepirm. ir J. Bernotas, sekr.; dešinėje — J. Puleikis, ižd. ir S. Paulauskas, kult. vad.
tiriančias vokiečių ekspedicijas vyrų Reicho darbams gaudyti, arba kur gyvulius išvesti, bei aruodus “iššluoti”, slaptai įspėdavo gyventojus. Nepaisant griežčiausių okupanto įsakymų persekioti asmenis slaptai laikančius ginklus, žinodami kur ginklą esant, lietuviai policininkai, ne tik neatimdavo jo, bet dar įspėdavo geriau paslėpti, o lietuvį ūkininką, turintį ginklą, aprūpindavo, jei reikėjo, ir šaudmenimis.
Medžioklėm nepavykus, geštapas įtardavo lietuvių policijos pareigūnus ir imdavosi visokių prieš juos priemonių, net — areštų, išsiųsdavo į frontą, ištremdavo Reichan priverstiniems darbams arba ir į kacetą. Kartais atiduodavo SS teismui, kuris dažniausiai nubausdavo mirtimi. 1944 m. kovo mėn. mirties bausme buvo nubausti: Krėvos polic. punkto vedėjas Kaunas, Graužiškių punkto vachmistras Ūsas ir polic. Ūsorius. Yra sakoma, kad ir saulė turi dėmių, tai ne nuostabu, kad iš tautos masės pasitaikydavo ir policininkų pataikūnų ir niekšų, bet laimei tokių nedaug tebuvo.
Nuolat aštrėjant lietuvių tautos santykiams su naciais, lietuviams policijoje tarnauti pasidarė nebepakenčiama, o kadangi vokiečiai į nieką neatsižvelgdami iš policijos tarnybos neatleisdavo, lietuviai pradėjo masiniai, ypač iš rytinių Lietuvos sričių, dezertiruoti. Tokių dezertyrų policijos departamente buvo užregistruota daugiau kaip 500, bet faktinai jų žymiai daugiau buvo. Reikia pažymėti, kad vokiečių okupacijos metu, nuo 1942 m. pradžios, iki 1944 m. pabaigos, lietuvių policijoje, įvairiose pareigose, tarnavo daugiau kaip 7000 vyrų.
Vokiečių okupacijos metu, nacių tvarkos policijos Lietuvoje sistemoje, tarp vokiečių ir lietuvių tarpininku—ryšio karininku buvo ir lietuvių policiią tvarkė, buv. Lietuvos kariuomenės viršila, vėliau lietuvių policijos nuovados viršininkas. savu metu sėkmingai baigęs žemesniąją ir aukštesniąją policijos mokyklas ir Berlyne vokiečių policijos mokyklą. Lietuvos augštesnioje polic. mokykloje lektoriavęs ir buvęs inspektoriumi. Vytautas Reivytis. Nelengvas buvo jo darbas. Vokiečiai liet. policijai davė kuo mažiausia, reikalavo kuo daugiausia. Lietuviai gi, kad ir stodavo policijos tarnybon, tai daugiausia tik priverstiniems “gražiajame” Reiche darbams išvengti, o jau būdami tarnyboje vokiečių atžvilgiu elgėsi, kaip jau augščiau minėta. V. Reivytis nuolat jautėsi kaip tarp kūjo ir priekalo. Tačiau jis netik sugebėjo gražiai išbalansuoti kaip sakoma, kad “ožka liktų sveika ir vilkas sotus”, bet kai lietuviams apginti reikėjo eiti su skundu prieš vokiečių žandarmerijos pareigūnus, pas jų generolą, nors tas jam pačiam buvo rizikinga, jis ėjo ir darė kas reikėjo.
Nuo 1921 metų, Nepriklausomos Lietuvos visų rūšių policija savo metinę šventę šventė spalių 2 (Angelų Sargų) dieną. Kiek sąlygos leido tą tradicinę šventę ir okupacinėse sąlygose, nors be viešų pamaldų, paradų, sporto rungtynių, šaudymo ir t.t., minėjo ir vėliau.
Lietuvių policija galutinai likviduota 1944 m. spalio mėn. Dauguma visų tarnybos rūšių ir laipsnių, policininkų organizuotai ir pavieniui, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoj kai kuriose tremtinių stovyklose buvo susitvėrusi stovyklų policija, iš kurios tarpo kai kuriuos pareigūnus, amerikiečių vyr. karo vadavybės Vokietijoje potvarkiu, perleido per U.N.R.R.A.’os “Displaced Persons Police School” mokyklą, kurios direktorius buvo Umbrei W. Akin, lt. col. U.S. Army.
1955 metais Čikagoje, buvę liet. polic. tarnautojai įkūrė savo klubą, kurį pavadino Krivūlė.
Dabar Krivūlės klubas kas met viešai, iškilmingai, mini Angelų Sargų dieną, kaip savo tr-dicinę šventę. Tai graži ir sveikintina tradicija.
Tarp susiburusių Krivūlėje buv. policininkų yra neblogai valdančių plunksną, todėl sveikindamas Juos spalių 2-osios proga, linkiu krivulėnams įtraukti savo programon ir nedelsiant vykdyti — surašyti savo atsiminimus, surinkti, suredaguoti ir išleisti atskiru leidinėliu. Laikas nelaukia, krivulėnų eilės retėja ir labai gaila — gana brangi ir idomi okupacijos metų įvairių atsiminimų medžiaga veltui dingsta. Neabejoiu — krivulėnai turi įdomių ir vertingų atsiminimų.
Ši straipsnelį rašant naudotasi ir LE XIII tomo. 218 ir 219 pusl. žiniomis apie buv. Lietuvos policiją.
