LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS
Paruošė V. ŠVENTORAITIS
(Tąsa)
Girdėjau kaip atvažiavo sunkvežimis, pakėlęs užuolaidą pamačiau kaip vidun įėjo Kasikas.
—Kas tik gero ir valgomo, nešk laukan,— pasakiau jam. Po kokių 10 minučių krautuvės “reviziją” baigėme. Gera dalis krautuvės jau buvo sunkvežimyje, priedo dar įmetėm keletą statinių silkių ir raugintų kopūstų.. Lauke pasidarė visai tamsu. Mačiau prie tvoros žmogaus šešėlį, mes buvome sekami, tačiau niekas nedrįso mūsų trukdyti. O gal jie galvojo, kad miške esą yra daugiau reikalingi kaip jie kaime. . .
Raudas užvedė motorą. Grįžome tuo pat keliu kuriuo ir atvažiavome.
—Viskas eina kaip patepta,—lyg pasigirdamas murmėjo Usvelis. Duobėtas kelias mus kratė, kad net dantys barškėjo. Viena tokių nepastebėtų duobių sulaužė mašinos lingės spiruoklę. Šoferis keikėsi kiek galėdamas jieškodamas dėžėje naujos spiruoklės. Mes šaldami stovėjome ant kelio ir jo netrukdėme.
Staiga, tolumoje iškilo dvi akys, lyg vilko. Usvelis sujudo.
—Vyrai, jie atvyksta, mus vejasi. Lauk iš mašinos ir su viskuo į mišką!—jis sukomandavo.
Mums buvo aišku, kad besivejantis sunkvežimis buvo pilnas milicijos. Matyti vedėjas grįžęs iš pirties, pamatęs ištuštintą sandėlį, aliarmavo miliciją. Prieš būrį milicijos mes netturėjome jokių šansų. Daugiausia ką galėjome, tai sprukti su grobio dalimi į mišką.
Skubėdami, iš sunkvežimio dalį turto sumetėm į krūmus, kai ką užsimetėm ant pečių ir skutom į mišką.
Gal jie pralėks, pamatę mašiną tuščią, gal gal jie galvos kad persikrovėme į kitą mašiną, —garsiai galvojo Kasikas.
—Geri tavo norai,—atsakiau aš.
Auto buvo jau visai netoli, laimei per duobes negalėjo greitai važiuoti. Iš motoro ūžimo sprendžiant turėjo būti sunkvežimis. Girdėjome kaip jis sulėtino greitį ir sustojo. Nusimetę nuo pečių maišus mes įtemptai klausėmės. Kaž kas iš mašinos iššokęs sušuko:
—Ei, alio!
Tačiau jam niekas neatsakė, o jis be perstojo vis šaukė: —Alio! Mes žiūrėjom, bet per tamsą nieko nematėme.
—Gal jie mus kvailiais laiko, mano, užteks šūktelėti alio ir mes kaip šuniukai subėgsime.
—Nežinau,—suabejojo mūsų šoferis,—Ar nevertėtų pasižiūrėti, kas jis per vienas, nes rodosi, tik vienas besąs.
—Kvailystė,—atšovė Usvelis,—pakliūsi įspąstus.
—Galvokite kaip norite, bet aš einu.
Girdėjome kaip jis išlindo iš krūmų ir išėjo ant kelio. Kas akimirką laukėme šūvių—bet, buvo tylu. Pagaliau išgirdome Raudo balsą— Alio, vyrai, ateikite!
Išėję į kelią pamatėme Pobieda sunkvežimį. Šalia jo stovėjo kitas vyras ir žibintu švietė Raudui mėginančiam keisti spyruoklę. Pamatęs mus besiartinant, jis suriko: —Kur jūsų grobis, greičiau, prakeikimas, atsineškite viską.
Kai grįžome su krūviu pamatėme abu išlendančius iš po mašinos.
—Mašina tvarkoje, meskite daiktus į Pobiedą.
Šį kartą per daug laimingai pavyko. Ne tik pasipinigavome ir maisto pasikrovėme, bet laimėjome dar ir beveik naują sunkvežimį ir kartu naują kovos draugą—Petersoną Jaką, jauną ir vikrų estuką iš salos.
Jis jau senai buvo prisisotinęs tarnyba raudoniesiems bosams, kuriems jis turėdavo vežioti viską—maistą, lašinius ir dešras ir net palaidas mergaites į Taliną Centriniam komitetui. Reikėjo tik tokio supuolimo ir mažo padrąsinimo iš Raudo ir jis veikiai prisidėjo prie mūsų.
IX
Rugsėjo gale Havistas nušovė rudąją mešką, kurios pėdsakus dažnai užeidavome miške. Mat patrulis atsitiktinai užkliuvo ant jos migio, tada pasiuntėme vyrą, kad praneštų vadui, nes tik jam pritiko nudėti mešką. Nuo to laiko Ha-vistas miegojo ant meškos kailio ir juokėsi, kad jo jėgos nuo to padvigubėjo.
Spalio viduryje Havistas paskirstė mus į dvi grupes. Gerai aprengė ir apginklavo. Kai atvyko gurguolė, nustatė išvykti švintant. Vienai grupei vadovavo jis pats, o antrą pavedė man. Tačiau visą paslaptį pasilaikė sau.
Pasikrovėm į gurguolę šaudmenis, abudu kulkosvaidžius, vokiškų pancerfaustų ir savaitei maisto. Ir taip išžygiavom į miško miglas. Žygiavome vis miškais, šiaurės kryptimi. Po trijų dienų žygio atvykome į vietovę miškuose, kur sustojome nakčiai postovio klojime. Miegojome šviežiame, kvepiančiame šiene. Tik saulei pasirodžius visi išlindome laukan. Tą dieną tęsėme žygį toliau ir per pietus iš miškų išėjome į lygumas. Ant kalvos prieš mus stovėjo pilis su saulėje auksu blizgančiais bokštais ir aplink einančiais storais akmenų mūrais. Atrodė lyg būtų vienuolynas, nes bokštuose blizgėjo kryžiai. Stebėjomės, kad šalyje, iš kurios Dievas išvytas, gali rastis toki stebuklai. Argi tie plėšikai dar neužtiko šios vietos?
Tos Dievo tvirtovės vaizdas davė mums naujų jėgų žygiui. Nesusigaudėme, kur esame pakliuvę. Tik pelkės, liūnai ir miškai, nieko daugiau nebeliko iš šio kada tai taikaus ir linksmo krašto. Žmonių beveik nematėme, visur paliko tuštumos ir tyla.
IŠ pelkių miglų kilo žmonės, pavieniai, jungėsi į grupeles, tos į junginius — visi su ginklais rankose. Jie visi ėjo iš miškų ir miglotų pelkių, jų rūbai buvo sudriskę, veidai nuraudę, atšiaurūs. Bet jų ginklai blizgėjo, nes nuo jų priklausė jų pačių likimas. Tai buvo miškiniai, benamiai, nes jiems buvo atimta tėvynė, jie buvo gaudomi kaip laukiniai žvėrys, tačiau jie buvo laisvi kaip laukų paukščiai. Tiems benamiams jau nebuvo likę jokio kompromiso, jie visi žygiavo dėl laisvės. Su jais žygiavome ir mes!
Sekantį rytą mes jau buvome kitos grupės stovykloje. Ta grupė susidėjo iš keliasdešimties vyrų. Jų vadas — plačiapetis, pražilęs vyras, su rūpesčių išvagotu veidu, bet akyse degančia ugnimi. Kartu su juo Havistas peržiūrėjo mūsų ginklavimą. Jis patenkintas palingavo galva, rodydamas į Havisto ginklus, tik jo juokas buvo kažkaip baisus.
Tai buvo — Parkas! Šiaurės grupės vadas! Jei jis žygiuoja, prasideda jau kas nepaprasto.
Sužinojau, kad Parkas dar 1918 m. kartu gen. Laidoneriu kovojo prieš bolševikus ir iš-
vijo juos iš krašto. Jei jis dabar pakėlė ginklą reiškė, jog yra tikima, kad ir šį kartą pasiseks.
Parkas ant kelmo ištiesė žemėlapį, ir su Havistu nagrinėjo žygį. Su jais buvo dar ir trečias vyras iš Lapės—Rebano grupės, jie tik švintant atžygiavo. Rebano vyrai buvo augšti, visi šviesiaplaukiai. Jie buvo Estų legiono vyrai, kovoję kartu su vokiečiais prieš rusus. Jiems nebuvo jokios vilties bet kada palikti miškus, nebent Estija vėl būtų laisva.
Parkui kartu su Havistu ir kitu vadu visam popiečiui išvykus pavakarėje iš apylinkių ūkininkų atvyko vežimai, o sutemus atvyko ištisa vežimų vora. Dauguma jų buvo samdyti už atlyginimą ūkininkai. Jie klausinėjo mus kur vyksime. Jų tarpe buvo ir tokių, kurie atvyko savo noru. Visą naktį vežimai traukė į susirinkimo vietą pušyne. Atvykęs Havistas pranešė, kad pulsime rusų tiekimo traukinį.
X.
Sekančią naktį priartėjome prie miško ir girdėjome traukinių bildesį. Tai buvo pagrindinė linija: Leningradas — Talinas — Paldiski tvirtovė. Tą tvirtovę tūkstančiai vergų statė savo prakaitu ir krauju; šis geležinkelis buvo vienintelis tiekimo linija.
Puolimo vieta buvo parinkta tarp dviejų stočių, kur siauras miškelis kirto geležinkelį.
Vadas trynė rankas — jei puolimas pasiseks, bus kaip tai meškai, kuriai peilis suvaromas tarp menčių. Ji pasius iš skausmo. Tačiau dvi dienas ir naktis gulėdami pušyne laukėme ir leidome laiką kalbėdamiesi ir kortuodami. Mūsų vežikai pradėjo murmėti, jie negalėjo pakelti šaltų naktų po atviru dangumi ir pradėjo ilgėtis savo žmonų ir savo šiaudinių guolių. “Kurrat”, (velnias) girdėjosi aplinkui, kad taip ilgai delsiama.
Tarp Narvos ir mūsų postovio buvo įrengtas radio ryšis. Mes gaudavome žinias apie traukinių išvykimą ir atvykimą į stotis. Turėjome saugotis neužpulti kareivių transporto, kas duotų tik kautynes ir nereikalingus nuostolius, o jokios naudos. Mus domino tik rusų tiekimo traukiniai, nes artėjo žiema.
Visą vadovybę perėmė Parkas. Jis tikrino sargybas ir postus, apeidavo miške pasklidusias grupeles. Jo šiaurus, šaldantis juokas drąsino vyrus, jie buvo tikri, jog jam vadovaujant viskas gerai pavyks. Prieš jį Havistas beveik išbluko. Parko vyrai šaipėsi: —Kur jūsų profesorius, ar jis čia atvyko skaityti paskaitų?
Trečiąją naktį daliniams buvo išdalinti pancerfaustai. Sužinojome, kad rusų bunkeris, kuris galėjo mums kliudyti, buvo išsprogdintas. Dabar pajutome, jog puolimo lauksime tik valandas. Nakčia, pirmą valandą atėjo įsakymas pasiruošti. Priartėjome 500 metrų nuo geležinkelio pylimo. Sustabdėme vežimus ir ginkluotomis eilėmis slinkome pirmyn.
Pora šimtų metrų užpakalyje palikę rezervus, visi išlindome į puolimo poziciją priekin. Žemė buvo smėlėta, nes iki jūros tebuvo vos pora kilometrų. Mano grupėje pancerfaustas teko Raudui. Juo jis buvo nepatenkintas: —Kvailas daiktas, kol aš iššausiu, traukinys bus jau senai nulėkęs sau.
—Palauk, nežinai, o gal kiti pataikys? — atsakiau.
Dešinėje į pozicijas slinko Havisto grupė, jis pancerfaustą patikėjo švedui Patersonui, nors mes abejojom ar jis mokės jį pavartoti.
Mūsų pozicijos tęsėsi gerą pusmylį abipus geležinkelio linijos, pancerfaustai buvo dešiniajame sparne. Mūsų pozicija buvo augščiau bėgių, kurie tęsėsi migloje lyg kokia juosta.
— Pasijieškok gerą poziciją, kur gerai matyti ir iš kurios galėtum gerai nusitaikyti, — pasakiau Raudui. Kaip ir kiekvienas atentatininkas aš buvau patenkintas. Dar nesenai buvau ruskių spardomas vergas, jų kankinamas pagal užgaidas. Dabar mano kerštui atėjo eilė, aš čia buvau atsilyginti jiems už kiekvieną pažeminimą, už kiekvieną smūgį smūgiu.
Mintimis klaidžiojau pas savo auksaplaukę mergaitę, kurią jie man išplėšė. Šitie miško vyrai mano broliai, jų laisvės kova buvo ir mano reikalas. Ar manęs pasigędo kas tėviškėje, nežinau. Bet šie vyrai reikalingi pagalbos, todėl nusprendžiau, laikysiu ginklą stipriai rankose, kol vieną dieną tironai grius.
Ant pylimo staiga sutraškėjo signalinės vielos: iš paskutinės stoties išleido traukinį. Po keliolikos minučių, tolumoje, už miško, girdėjosi šniokštimas. Pagaliau išlindo ir ilgas, juodas kūnas. Sulaikęs kvapą suskaičiau apie 50 prekinių vagonų ilga virtine sukabintų.
—Ugnis! —dešinėje, toliau, pasigirdo komanda. Tačiau šūvis nepataikė, pralėkė per augštai, ir traukinys lėkė pilnu greičių, nekliudytas. Tuoj pasigirdo ir Havisto komanda. Iš miško išlėkė lyg molinis kamuolys ir lanku pralėkė pro traukinio viršų. Nekliudė! Dabar atėjo mūsų eilė.
—Raudai, pilk!—surikau aš priartėjus plieno milžinui ir kritau žemėn. Staiga trenkė kaip perkūnas, sudrebėjo žemė lyg būtų ji plyšusi ir pasirengusi mus praryti. Ore zvimbė skeveldros ir krito žemyn.
Traukinys su susprogusiu garvežiu, stebėtinai, dar lėkė apie šimtą metrų priekin. Iš susprogusio katilo šniokšdami veržėsi garai ir maišėsi su migla kol dingo miške. Net buvo sunku kvėpuoti. Už dvidešimt žingsnių nuo mūsų mačiau iš traukinio išoškant pora dešimčių vyrų rusų uniformose. Jie tuoj iškėlė rankas. Užpakalyje išgirdau Kasiko balsą:
—Atidenk ugnį, Francai.
Pradžioje aš nesusigaudžiau, ausyse spiegė ir švilpė. Jei ne jo balsas, manyčiau likau kurčias.
Užpakalyje išgirdau Havisto balsą:
—Sustok, nešaudyk! Palikit tuos ubagus!
Aplinkui mirgėjo mūsų vyrai, lyg musės apipuolę kritusį arklį. Kažkas šaukėsi daktaro. Iš vadovietės pasigirdo griaudžiantis Parko balsas:
—Kur yra belaisviai?
—Čia, vade. Jų apie 20, o jų ginklai jau ant žemės, — atsakė.
—Aha, tai automatai, —Parko balsas sustiprėjo. —Jums, šunes, vieton šautuvų davė automatus, kad nebijotumėt. Masė ir mašinos — tuo jūs įveikėte mažus, bet ne drąsa.
Balsai aplinkui nutilo. Nuo žemės kažką pakėlė ir nunešė negyvą, bet ką, negalėjau pamatyti. Tačiau išgirdau Kasiką šūktelėjant:
— Vargšas, Raudas, krintanti skeveldra kliudė jį į galvą . . .
XI
Iškrovėme visą didžiulį traukinį, kurio garvežys gulėjo užmestas skersai bėgių. Visa operacija tęsėsi apie dvejetą valandų. Išaušus rytui viskas aplinkui buvo ištuštinta lyg skruzdėlių. Iš miškų atsiradę, vėl miškuose dingome. Tik dabar, pakrauti vežimai, dažnai nuklimpstanti iki ašų į kelio duobes turėjo belaisvius, kurie juos ištraukdavo. Nežiūrint didelio grobio, nuotaika dėl nuovargio, buvo prislėgta. Aplinkui kalbėjo, kad tik galėtume viską suvirškinti.
Dėl grobio nebuvome apvilti. Visą traukinį taip pagrindinai iššlavėm, kad nei pelė nerastų kuo pasisotinti. Keletoje šaldomų vagonų radome mėsos ir kitų produktų, o gėrimų net keletai metų užtektų. Kituose vagonuose užčiupom šiltą žieminę aprangą — kailius, vatinius, vailokus, kurių buvo iki stogų prikimšta. Dar kituose vagonuose radome statybinės medžiagos, kurią irgi pasikrovėme, nes vadai galvojo žiemai statyti šiltas patalpas, kad nepriklausytume nuo klojimų ir geriau apsisaugotume nuo šalčio. Viso to grobio užtektų ištisam sovietų batalionui aprūpinti. Viskas mums pravertė, todėl keletos dienų laukimas apsimokėjo. Pasirinkome patį riebiausią kąsnį.
Miškuose išsiskyrėme. Rebano — Lapės vyrai čia buvo kaip namuose. Parkas su savo vyrais nužygiavo į šiaurę, o mes patraukėme į pietus. Visas grobis buvo paskirstytas ir visi buvo žygiu patenkinti.
Skirdamiesi spaudėme vieni kitiems rankas, lyg jausdami, kad daugiau nebesusitiksime. Prie vienuolyno-pilies palikome žuvusį Raudą, palaidojome jį ant kalvos, gražesnės vietos jam neradome. Havistas atkalbėjo maldą, mes nusiėmę kepures nuleidome galvas stovėdami šalia duobės, kurioje Raudas galės amžinai klausytis ošiančių girių.
Samdyti kaimiečiai lydėjo mus toliau su vežimais. Po trijų dienų žygio pataikėme į kelią, tą patį, kuriuo atžygiavome. Atvykome prie daržinės, ten mūsų jau laukė sunkvežimis.
Sekančiomis dienomis pradėjome statybą naujų patalpų, kad šalčiams prasidėjus, būtume jau po stogų. Bet darbas nėjo sklandžiai. Įvyko kažkas netikėto ir nelaukto. Kaimuose rusai išlipino atsišaukimus, kuriuose miško broliai buvo reikalaujami palikti slėptuves ir grįžti į savas šeimas. Valdžia garantavo, kad visos kaltės bus atleistos ir visi galės ramiai gyventi. Amnestija!
Iš karto nepasitikėjome. Argi buvo galima patikėti bolševikų žodžiui? Argi mes nežinojome, kad dar šiandien duotas jų žodis, rytoj būna bevertis? Tačiau kas kart vis gausiau ėjo žinios apie vyrus, kurie susiviliojo amnestija, grįžo į namus ir gyveno, visos žinios buvo teigiamos. Nei vienam grįžusių partizanų nepajudintas nei plaukas nuo galvos.
Vieną vakarą mačiau Havistą su Usveliu ilgai sėdinčius prie laužo. Jiedu ilgai ir rimtai šnekėjo. Ryte Usvelis atėjo su manimi atsisveikinti.
—Turiu grįžti namo. Negaliu ilgiau išlaikyti. Negaliu palikti vieną žmoną, ji laukia kūdikio. Būtų nusikaltimas, jei tokiu laiku palikčiau ją vieną baimėje ir varguose. Gyvuok, Francai!
Mačiau kaip jis užsimetęs krepšį ant pečių pranyko tarp medžių. Aš pagalvojau: —jis teisus, jo vietoje ir kitas taip padarytų.
(Bus daugiau)
