1.
Geopolitinę Lietuvos padėtį taikliai yra apibūdinęs viename savo pranešime 1930 m. mano gimtuosiuos Kybartuos prof. Pakštas: Lietuva tokia pasaulio vieta, kurioje mažai tautai pavojinga gyventi. Tačiau nepriklausomos Lietuvos politinė vadovybė šio pavojingumo arba neįžvelgė, arba, jį įžvelgdama, iš to nepadarė išvadų. Kaip žinome, po 1926 m. perversmo pamažu visa valstybės valdžia buvo sutelkta respublikos prezidento galioje. Jis skiria ir paleidžia ministerį pirmininką ir kitus ministerius. Jis skelbia ir atšaukia nepaprastąjį metą (sustiprintos apsaugos arba valstybės gynimo). Jo įsakymais tvarkomi valstybės gynimo reikalai valstybės gynimo metu. Jis sprendžia mobilizaciją, karą bei taiką. Jis akredituoja pasiuntinius. Tačiau su visomis šitomis vadistinėmis prerogatyvomis respublikos prezidentas valstybės pavojaus metu visiškai nieko nedarė ir nesiėmė daryti, kad Lietuvą parengtų eventualiems tarptautiniams negandams. 1940 m. birželio įvykiai užklupo Lietuvą visai neparuoštą. Pats respublikos prezidentas paskutinę valandą, net žodžio tautai netaręs, slapta paliko kraštą.
Nenusivokė iš karto, kas iš tikro su Lietuva yra atsitikę, ne tiktai neperspėta tauta, bet ir Lietuvos diplomatai. Protestai atsirado tik ryšium su “liaudies seimo” nutarimais Lietuvą susovietinti ir ją į Sovietų Sąjungą įjungti. Ir respublikos prezidentas užsieniuose jokio regimo protesto žygio dėl sovietų invazijos į Lietuvą nesiėmė. Jei Kybartuose, ar Eidkūnuose, ar kad ir Šveicarijoje prezidentas būtų sudaręs Lietuvos vyriausybę, Sovietų politinio manevravimo laisvė okupuotoje Lietuvoje būtų buvusi apsunkinta. Betgi to nebuvo. Net ir vėlesnis bandymas sudaryti vyriausybę su Lozoraičiu priešakyje buvo pusiaukelėje nutrauktas, paskyrus ministerį pirmininką, bet vyriausybės nesudarius.
Skaityti daugiau: L. Prapuolenis: Atviromis akimis
Ateina į gyvenimą nauji žmonės. Jie nori ir stengiasi sujungti savo dvasioje tai, kaį gero buvo ankstesnėje kartoje, su tuo, ką jie laimi naujose svetimo gyvenimo sąlygose. Bet jie ankstesnį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą pažįsta jau daugiau ne iš nuosavų pergyvenimų, ne iš tiesioginio su juo ryšio. Jiems ir stoja klausimai: kas jų pačių dvasioj ir aplinkoj dedas; kaip jie gali naujose sąlygose pasireikšti?
“Čia ir pasisako tie, kurie yra kompetentingi šių žmonių vardu kalbėti.
Red.
Nors antraštėje tarp žodžių studentas ir rezistentas esu padėjusi tik vieną brūkšnelį, bet nelaikyčiau klaida, jei vietoj vieno būtų padėti du brūkšneliai, atseit, lygybės ženklas. Studentija ir rezistencija yra kažkaip organiškai sutapę, tarytum to paties organizmo skirtingos funkcijos. Istorinėje tikrovėje, ypatingai mūsų tautos likimo sūkuriuose, studentija ir rezistencija visą laiką yra ėję drauge. Vistiek, ar mintimi grįžtame į tolimesnę Lietuvos praeitį, ar į artimesnę, visur aiškiai regime pirmaujamą studentijos vaidmenį rezistencijoje. Vistiek, ar atverčiame Lietuvos istorijos lapus apie mūsų tautos kovą už lietuvišką raštą lotynų raidėmis, ar tuos, kuriuose aprašyta 1905 metų laisvės prošvaistė, ar skaitome apie I-ojo pasaulio karo laikus ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo epopėją, — visi tie Lietuvos istorijos lapai daugiausia yra prirašyti lietuvio studento ryžtumu, entuziazmu ir auka. Naujosios Lietuvos istorijos spiritus movens yra lietuvis studentas. Tai nevertinąs pavojų nenuorama, nepaisąs priešo galybės kovotojas, visokiose aplinkybėse tikras savąja pergale entuziastas, net pralaimėjime nesvyruojąs pasiryžėlis laimėti ateityje, abejingas gyvenimo patogumams ir nepaperkamas rutinos bei sustingimo priešas! Kas organizavo “Aušrą”, “Varpą”, “Apžvalgą” ir kitą draudžiamąją spaudą?
Pirmoj eilėj studentai, klierikai. Kas telkė organizuotus intelektualų sambūrius aplink “Aušrinę” ir “Ateitį”? Studentai. Kas kovingiausia reiškėsi 1905 m. įvykiuose ir Didžiajame Vilniaus Seime? Studentai. Kas buvo pirmieji Lietuvos savanoriai 1919 m.? Studentai ir gimnazistai.
Skaityti daugiau: R. Šomkaitė: Studentas — rezistentas
Sovietinio Lietuvoje švietimo bei auklėjimo tikslas — laimėti Maskvai ir komunistų partijai daugiau Lietuves jaunimo, šiam tikslui dėmesys sutelktas į vaikus, į vaikų darželius ir pradžios mokyklą, čia be atvangos skiepijama: (a) nepasitikėjimas tėvais, (b) neapykanta bažnyčiai ir dvasininkams, (c) neapykanta ir pajuoka nepriklausomai Lietuvai ir “meile Sovietų Sąjungai bei broliškoms respublikoms”, (d) neapykanta demokratiniams Vakarams, ypatingai Jungtinėms Valstybėms ir Vatikanui, (e) tikėjimas partijos neklaidingumu ir nenugalima armija, asmens menkavertiškumu ir partijos visagalybe.
Tai yra pagrindiniai sovietinio “švietimo” dėsniai. Pirmieji jų ypatingai taikomi vaikų darželiams ir pradžios mokykloms, kiti labiau gimnazijoms, specialinėms ir augštosioms mokykloms.
Vaikų darželyje
Tėvams uždarbiaujant, beveik visų šeimų vaikai jau nuo 4 metų amžiaus pirmąjį “mokslą” gauna iš vaikų darželio vedėjo ar vedėjos. Jų globoj vaikai būva per visą dieną: nuo 8 val. ryto iki 6 val. vakaro. Jie ten pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja.. Namo grįžta tik nakčiai. Šią padėtį sovietiniai švietėjai stengiasi išnaudoti partijos reikalams. Kad vaikai atprastų nuo šeimos ir namų, darželio gyvenimas taip sutvarkytas, kad vaiką patrauktų. Paprastai namuose didelis skurdas ir badmiriavimas. Kad vaikas nuo namų atšaltų, darželyje jis gauna gerą maistą: pusryčiams — 3 riekutes pyrago su sviestu ir sūriu ar dešra ir pieno ar kakao; priešpiečiams — pyrago, šokolado ir pieno, pietums — sriubos, mėsos, daržovių, vaisių; vakarienei — paprastai tas pats, kaip pusryčiams. Suprantama, valgymo metu vaikams nuolat primenama ir aiškinama, kad visa tai, ką jie gauna “yra dovana Stalino ir komunistų partijos, nes ir tėvas Stalinas ir partija vaikučius labai myli ir jiems nieko nesigaili”. To padarinys yra tas, kad vaikai pradeda namais bodėtis ir prisiriša prie darželio, prie darželio vedėjo.
Skaityti daugiau: NAUJŲ ŽMONIŲ FABRIKAS
Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų į rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą. Tuo sumetimu esame pasiryžę “Į Laisvę” skiltyse paskelbti visus galimus šios demokratinio - vadistinio principų tarpusavinės kovos dokumentus. Red.
Pirmas veiksmas
Skirtingas galvojimas pačiame Vlike
1943 m. rudenį sutarus Vliko sudėtį, pirmutinė jam problema buvo sutarti Vliko funkcijas ir uždavinius. Tatai buvo formuluota Vliko 1944 m. vasario 16 d. deklaracijoje. (Galutinė jos redakcija buvo pavesta sutarti B. Dirmeikiui ir V. Vaitiekūnui. Jų dviejų sutartas tekstas buvo visų Vliko narių patvirtintas. Vietą ir datą padėjo, perrašinėdamas, vėliau Vaitiekūnas). Deklaracijos redakcija labai ilgų pasitarimų ir diskusijų tarpgrupinis kompromisas. Buvo momentų, kai dėl tos ar kitos tezės redakcijos paties Vliko gyvybė būdavo ant plauko.
Formuluojant Vliko funkcijas ryškėjo trejopas nusistatymas: (1) Socialdemokratai ir liaudininkai buvo nusistatę Vliką laikyti valstybės suverenumo vykdytoju. Kai, deklaraciją beredaguojant, atėjo žinia apie Smetonos mirtį, liaudininkų atstovas (Audėnas) Vliko posėdyje pareiškė, kad yra išnykusi kliūtis Vlikui vykdyti konstitucines prezidento funkcijas. Socialdemokratai su tuo sutiko. (2) Darbo Federacija, Krikščionys Demokratai ir Lietuvių Frontas buvo linkę palaikyti valstybės suverenumo reiškėją 1941 m. birželio sukilimo pastatytąją vyriausybę, akcentuoti jos kontinuitetą ir pagal tai formuluoti Vliko funkcijas. (3) Tautininkų Sąjunga ir Nacionalistų Partija buvo nusistatę už tai, kad, okupaciją pašalinus, galioja 1938 m. konstitucija ir pagal ją atstatomas valstybes suvereninių organų veikimas. (4) Laisvės Kovotojų ir Vienybės Sąjūdžio nusistatymas šiuo klausimu buvo neaiškus.
Skaityti daugiau: DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINĖ KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE
Malda laikoma augščiausiu nepasitenkinimo pareiškimu bolševikinei santvarkai. “Jūs, tikėdami Dievą ir lankydami bažnyčią, viešai reiškiate nepasitikėjimą visai Sovietų Sąjungos valdžiai, visai komunistų partijai, tuo pačiu jūs esate verti sunaikinti kaip kontrarevoliucininkai”, — grasino politrukas tikintiesiems 1952 m. gegužinių pamaldų metu Marijampolės bažnyčioje.
Ypatingai sustiprinta akcija prieš religiją okupuotoje Lietuvoje nuo 1951 m. Bažnyčiai apkaltinti buvo paskelbtas centro spaudoje ir per daugelį vietinių laikraščių pakartotas be kita ko šioks falsifikatas:
— Romos popiežius Pijus XII 1941 m. rugpjūčio mėn. 10 d. laiške arkivyskupui metropolitui J. Skvireckui rašė:... “visų dvasininkų šventas reikalas visomis jėgomis padėti vokiečių karinei valdžiai. Nelaikas diskutuoti apie tai, kaip bus sutvarkytas jūsų tautinis ar kultūrinis gyvenimas. Apie tai galima bus pasikalbėti, kai bus baigtas karas. Dabar kiekvienas dvasiškis turi pagalvoti apie tai, kuo jis gali padėti didžiajam Vokietijos reikalui. Romos katalikų bažnyčia nori matyti iš jūsų ir visų jūsų tautos kunigų nuolatinę paramą vokiečių armijai, kad su Dievo padėjimu jos narsūs žygiai pasiektų laimėjimą . . . Dievas nori, kad jūsų tauta kartu su vokiečių tauta kariautų .. kad visi jūsų tautos darbingi žmonės kaltų ginklus ir gamintų duoną vokiečių armijai. Leiskite savo sūnus į vokiečių armiją! Visus darbingus žmones — į fabrikus, į darbą bendram reikalui. Jūsų darbo Vokietija neužmirš, dangiškasis Tėvas gausiai atlygins”.
Skaityti daugiau: TIKĖDAMI DIEVĄ — REIŠKIATE NEPASITIKĖJIMĄ SOVIETŲ SĄJUNGA
