KALĖDŲ DOVANA

T. A. P.

Artėjant Kalėdų šventėms, kiek daug matome judėjimo tarp žmonių: visi skuba, bėga, perkasi daiktų, kurių kitomis progomis nelaikytų reikalingais. Krautuvės viena kitą lenktyniuoja puošime savo vitrinų, norėdamos kuo daugiau patraukti pirkėjų, šeimininkės vaikšto nuo vienos parduotuvės prie kitos ir stengiasi parengti kaip galima gražesnį švenčių stalą, prie kurio pakvies ne tik savo artimuosius, bet ir šiaip pažįstamus. Iš tų skubančiųjų veidų lengvai išskaitai svarbiausią susirūpinimo priežastį — norą, kaip geriau atšvęsti šią gražią žiemos šventę.

Gera ir gražu, kad žmonės rengiasi šventėms, puošia eglutes, kviečia kaimynus bei artimuosius kartu pasidžiaugti, pasilinksminti per šventes; tai prisideda prie žmogaus bendro gyvenimo gražumo. Tačiau Kalėdos yra daugiau, negu tradicinės atostogos bei proga pasivaišinti ir gauti dovanas. Kalėdos slepia didžiulę krikščioniško gyvenimo tikrovę, tikrovę, kuri tinkamai pajausta, gali turėti nepaprastos reikšmės kiekvienai sielai ir visai žmonijai. Kalėdos gi yra Dievo atėjimo pas žmones šventimas. Žvaigždes ir visą kitą pasaulį Dievas tvarko ir valdo savo visagalybe; žmogaus gi svyruojančiai valiai jis pasirinko meilės kelią. Todėl Jis paliko savo visagalybę prie pasaulio durų ir atėjo pas žmones, tartum elgeta, maldaudamas, kad Jam leistų jiems duoti slaptingus Jo Paties būtybės turtus. Pirmose tad Kalėdose Pats Dievas tapo dovana žmonijai. Ir kaip tie trys išminčiai, eidami pas gimusį Kristų, atnešė Jam dovanas, taip ir mes, rengdamiesi Kalėdoms, turime pagalvoti, kokią Kristui atnešime dovaną. Bet, jei mes neatnešime Kristui dovanos, tai nėra prasmės jos duoti kitiems. Ir jei mūsų dovanos, duodamos kitiems, neturi nė kiek Kristaus meilės, tai jų verčiau ir visai neduoti. Džiaugsmas, kurį atneša vaikučiams gautos dovanos, tik daugiau ves juos prie savanaudiškumo, jei juose neatsispindės dvasia To, kuris yra Pats Dosnumas. 

Baltiniai, kaklaraiščiai ir kojinės su kalėdiniais papuošalais, duoti grynai iš žmogiško apskaičiavimo, nepadės pakilti augščiau pojūčių pasaulio; toks dovanojimas tik daugiau atskirs nuo Dievo, vieton rišęs su Juo. Rengtis tad krikščioniškoms Kalėdoms nėra vien tik galvoti, kaip pasilinksminsiu, ar ką gausiu per Kalėdas, bet ką duosiu gimusiam Kristui, kurs per Kalėdas iš meilės save duoda žmonijai. Ir kur mes rasime Kalėdose Kristų? Ar prakartėlėje? Gal šv. Sakramente? Prakartėlėje yra simbolinis Kristus. Šv. Sakramente yra sakramentalinis Kristus. Gyvasis gi Kristus gyvena kiekvieno mūsų artimo sieloje: ir tavo vyro, ir tavo žmonos; ir tavo sūnaus, ir tavo tėvo, ir tavo brolio, ir tavo sesers, ir tavo kaimyno, ir to suvargusio, sunkiai bepaeinančio senelio. Kalėdose prisiminti Kristų, parodyti meilę Kristui, reiškia parodyti meilę artimui. Užmiršti, ką esi davęs kitiems, prisiminti, ką privalai kitam. Palikti savo teises nuošaliau, bet daugiau kreipti dėmesio į savo pareigas ir jieškoti progos padaryti daugiau, nei pareiga reikalauja. Žiūrėti į savo artimą, taip lygiai tikrą žmogų, kaip save ir mėginti įžvelgti per jo veidą į jo širdį, ištroškusią džiaugsmo. Būti tikram, kad, iš tikrųjų, mūsų buvimo svarbiausioji priežastis nėra tai, ką gausi iš gyvenimo, bet ką duosi gyvenimui. Uždaryti skundų knygą prieš kitus, bet žvelgti, kur galėsi pasėti bent keletą džiaugsmo sėklų.

Ar norėsim tai padaryti bent vieną dieną? Ar norime tikėti, kad meilė yra stipriausias dalykas pasaulyje: stipresnė už neapykantą, už blogį, stipresnė už mirtį, ir kad šventas gyvenimas pradėtas Betliejuje prieš 1956 metus, yra Amžinosios Meilės atspindys? Jei taip, tai mes mokėsime švęsti Kalėdas. Tada Kalėdos turės tikrai krikščionišką prasmę. Adventas bus prasmingas laukimo laikas. Violetiniai advento rūbai nebus vien formos dalykas: jie primins mums atgailą, kurią turime daryti, nes mes nesame verti, kad Jis ateitų. Kadangi žmogus nori dalintis džiaugsmu, jis ir tuomet rašys sveikinimus; tačiau tų sveikinimų turinys visad išreikš Kalėdų naujieną, kurią Dievas skelbė per angelus: “Garbė Dievui, taika žmonėms”. Kartu su savo vaikais tėvai turėtų galvoti apie dovanas Kūdikėliui, kurios yra Jam pačios maloniausios, būtent: nugalėjimo savo liežuvio, išlaikymo didesnių ar mažesnių širdies skausmų, susivaldymo nuo vieno ar kito, kad ir leistino malonumo. Jie turėtų papasakoti savo vaikams tą visad gražią legendą apie Dievo Motinos juokdarį, kuris, neturėdamas ką dovanoti Dangaus Karalienei kaip tik save ir savo talentą, šoko vienui vienas prieš šv. Panelės statulą, kad palinksmintų Jos širdį. Ir legenda pasakoja, jog, kada jis išvargęs nuo šokio gulėjo ant žemės, šv. Panelė nulipo nuo pedestalo ir šluostė jo prakaituotą kaktą. Ir štai legendos žodžiai: “Manote, kad Dievas būtų taip atlyginęs už jo šokį, jei jis nebūtų mylėjęs? Visai ne; Jis atlygino už jo meilę... nes tiesa be meilės ir pasigailėjimo yra bevertis dalykas. Dievas neprašo nei aukso, nei sidabro, o tik tikros meilės žmonių širdyse”.

Taip sulauktos ir švenčiamos Kalėdos tikrai atneštų krikščioniško džiaugsmo mums ir tiems, kurių tarpe mes gyvename. Tuomet toji brangi šventė būtų tokia, kokią ją pavaizduoja didžioji rašytoja S. Undset: “Šviesus spindulių pluokštas, kuris prasiveržia pro kietą debesų uždangą ir uždega vandens paviršiuje daugybę šviesos taškų, kurių kiekvienas yra nuostabus ir neišpasakytas pasaulis”. Tada ir įvyktų Kalėdų naujiena — Dievui garbė ir žmonėms ramybė.

BOSCH, HIERONYMUS, VAN AEKEN 1450-1516

TRYS KARALIAI SVEIKINA KŪDIKĖLĮ