APIE GRAIKŲ IR LIETUVIŲ KALBŲ PANAŠUMUS
KAZYS KEPALAS
Lietuvių kalbos panašumas į senąją graikų kalbą yra, bet nedidesnis kaip kitų, senųjų, indoeuropiečių kalbų sanskrito, sen. slavų, gotų, ir lotynų. Tik kuo seniau užrašyta ta kalba, tuo daugiau panašumo išlaikė, taigi, panašiausia bus sanskrito, nes ji užrašyta dar prieš 2000 metų prieš Kristų. Antroje vietoje eina graikų kalba, nes jos senieji raštai išlikę iš septinto amžiaus prieš Kristų.
Reikia skirti atsitiktinį panašumą, kurio nerodo kitos prokalbės, nuo tikrojo, kuris nekalbininkui kartais visai nesimeta į akį. Toks gr. žodis “polemos” — karas, nors ir skamba panašiai kaip lietuvių “puolimas”, bet savo kilme yra svetimas. Taipgi ir gr. “po-lemioi” — priešai, yra kitos kilmės, negu lietuvių “puolamieji”. Taip pat ir gr. “polis” — miestas, nors skamba panašiai, kaip mūsų pilis ir yra tos pačios linksniuotės, bet nieko neturi bendro su veiksmažodžiu “pilti”. Užtat gr. “kyon”, kilmin. — “kynos” ir mūsų šuo, šuns, yra tos pačios kilmės, nors pakitėję amžių bėgyje. (Garsas — y — senovėje, priešklasinėje gadynėje, buvo tariamas kaip — u —, klasinėje gadynėje kaip vokiškas — u — umlaut, o dabar kaip — i —). Taipgi gr. lykos — vilkas tos pačios kilmės, nors nepanašiai, rodos, skamba, bet tai patvirtina kitos indoeuropiečių kalbos. Taipgi gr. nyx, nyktos — naktis, nakties, nes sanskr. naktih, sen. slavų nošti, lotynų nox, noctis, vok. Nacht. Taipgi gr. poimen, poimenos (nauj. gr. pimen) — piemuo, piemens; gr. thyra — durys yra tos pačios kilmės. Daug daugiau panašumo linksniavimų galūnėse. Paimsime, kad ir paskutinį žodį “he thyra” — durys, pirmosios linksn. (atitinka mūsų antrąją) moteriškos giminės.
Vienaskaita Daugiskaita
Vard. he thyra hai thyrai
Kilm. tes thyras ton thyron
Naud. te (i) thyra (i) tais thyrais
Gal. ten thyran tas thyras
šauks, o thyra o thyrai
II linksniuotė (atitinka mūsų pirmąją vyriškosios giminės. Paimsime, kad ir “polemos” — karas.
Vienaskaita Daugiskaita
Vard. ho polemos hoi polemoi
Kilm. tu polemu ton polemon
Naud. to (i) polemo(i) tois polemois
Gal. ton polemon tus polemus
šauks, o poleme o polemoi
III linksniuotė (atitinka mūsų III, IV ir V). Paimsime kad ir minėtą žodi “polis” — miestas (moteriškos giminės).
Vienaskaita Daugiskaita
Vard. he polis hai poleis
Kilm. tęs poleos ton poleon
Naud. te (i) polei tais polesi(n)
Gal. ten polin tas poleas
šauks, o poli o poleis
Skliaustuose (i) rodo, kad ji klasiniame perijode jau nebebuvo tariama, bet kaip senovės liekana dar rašoma po prieš ją einančia raide. Skliautuose (n) rodo, kad ji buvo tariama tik prieš balsę ir gale žodžių. Kaip matote, galūnėse daug daugiau panašumo, negu žodyne.
Dauguma tarptautinių žodžių yra graikų kilmės, pav., akmuo — lithos, iš čia litografija, megalitas. Geležis — sideros, panašu į sidabrą, bet sidabras gr. — argyros. Auksas — chrysos, iš čia chrysostomos — auksaburnis. Metalų vardai skirtingi, nes jie gauti iš kitų šaltinių ir kitais keliais. Tėvas gr. — pater, motina — meter, metros. Brolis gr. — adelfos, sesuo — adelfe, sūnus hyios, duktė thygater. Iš jų motina gimininga su mūsų moterimi, tai įrodo sanskr. matar, sen. slavų — mati, materi, lotynų mater, vok. Mutter, angį. mother ir duktė — gr. thygater, sanskr. duhitar, sen. slavų došti, doštere, vok. Tochter, angl. daughter. Be to, gr. hekyros, liet. šešuras, sanskr. švašurah.
Daug keisčiau yra su vardais ir pavardėmis. Čia panašumas dažniausiai atsitiktinis, nes visi lietuviškai skambą vardai graikiškai reiškia visai ką kitą. Taipgi Prometėjus nieko bendro neturi su mūsų “pra-metėje” ar “pramitėju”, o Periklės yra sudurtinis vardas, kaip dauguma senųjų indoeuropiečių vardų iš dviejų dalių: iš prielinksnio “peri” (atitinka mūsų per) apie, anklink ir klės” (iš kleos — garbė, garsas, girdas) taigi, lietuviškai būtų gal Apiegirdas, Aplink-girdas. Taipgi mano pavardė dviem graikam pasirodė labai graikiška, ir kai sužinojo, ką ji reiškia lietuviškai, labai nustebo, nes graikiškai Kefalas reiškia Didžgalvis, mat galva graikiškai — “kefalė”. Taipgi labai “lietuviškai” skambanti pavardė Kirtiklis gr. reiškia ką kita. Žinoma, pasitaiko retkarčiais artimų ir savo prasme, pav., Platonas liet. būtų Platonis, nes — platys, plateia, piaty — liet. platus, plati, platu. Taigi gr. pavardė Platakis reiškia Platokas, bet ne “plat-akis”, nes akis gr. — oftalmos. Taipgi miesto vardas Platėjai reiškia Plačiosios, nes moter. giminės, o ne “platieji”. Bet tokių vardų labai nedaug, tik daug daugiau panašumo galūnėse, pav., sen. gr. kalbos galūnė “-eides”, nauj. gr. “-idis” atitinka mūsų — “-ai-tis”, tai Teodoridis būtų liet. Teodoraitis. Kartais kaikurie žodžiai pakeičia savo prasmę: taip gr. meter — motina, lietuvių kalboje virto moterimi, o būdvardis melas, melaina, melan, giminingas su mūsų “mėlynu”, bereiškia juodą, kaip ir latviškai.
V. Joniko pastabos
Iš patiektų pavyzdžių matome, kad graikų kalba buvusi gana panaši į lietuvių kalbą ir jos abi vystėsi tais pačiais dėsniais, kol dar nebuvo nė gramatikų, nė garsų kitimo teorijos. Toji garsų kitimo teorija atrodo abejotina jau vien dėl perdidelio dėsnių skaičiaus: kiekvienam reikalui atskiras dėsnis, pagal kuriuos iš gr. “kyon” padaromas liet. šuo ir, pritaikius dar vieną dėsnį, iš japoniško “karakiri” išeitų aiškus indoeuropietiškas žodis. Mums įdomiau, kad be tų dėsnių pagalbos galime gr. kalboje atrasti savus žodžius pagal primityvesnę lietuvių kalboje žinomą jų prasmę, beveik nepakitusius, arba, atstačius juose kitų rasių įtakose pakeistus garsus. Taip., pav., gr. “kefalė”, pakeitę — f — į —v— (vok. —v— išvirtusi —f—) gauname “kevale, kevalas” ir suprantame, kodėl graikai galvą pavadino kevalu, nes abu daiktavardžiai turi vaizdinį ir konstrukcinį daikto panašumą. Kiti žodžiai, be minėtų, būtų: gr. polites — pilietis, kafos — kapas (arba kavos, kavas nuo liet. kavoti), filone — sargyba, pyle — vartai, kome, komos — kaimas, pente — penki, odė — daina, giesmė.
Išlinksniuokime “piemenį” ne jablonskinėje, o šnekamoje žemaičių kalboje ir gramatikoje pagal p. Kepalo graikiškus linksnius, su rodikliu.
Vienaskaita Daugiskaita
V. tas peimou tei peimenis
K. to peimens tun peimenun
N. tam peimeniou tims peimenims
G. tan peimenin tus peimenius
Š. o peimou o pemenis
Raseiniškių tarmėje būtų visai “graikiškai”. Tie dalykai rodo, iš kur graikai atėjo prie Dunojaus ir iš ten į Helenų salas. Dabar jau apie 3000 metų ir 2000 km skiria mus nuo jų ir nenuostabu, kad žodžių prasmės pakito, tačiau formos liko. Juk ir mūsų lietuvių kalboje daug kas pakito nuo primityviosios prasmės, pav., “smagus”, žem. ir latviuose reiškia sunkumą, svorį, o literatūroje — linksmumą. “Drūtas” vieniems reiškia storį, kitiems stiprumą, tačiau, tas paskutinis žodis turi lotynišką ryšį — tvirtumą. Taip ir gr. “kakos” reiškia blogą, liet. “kaka” irgi nereiškia gero. Iš to matome, kad žodžių prasmės kitime turėta įtakos ir stilistinių idėjų: norėta vulgarų žodį pakeisti poetišku, kai kalba darėsi literatūrine, todėl atsirado žodžių skirtingos reikšmės, o rašybos evoliucija daug kur iškreipė ir jų formas — iš užrašyto nebepažįstame gyvojo žodžio. Tas pat atsitiko ir su lietuvių kalba, įvedus nosiniams garsams nosinius, tačiau nebeištariamus ženklus: iš “gerun dienun” gauname “gerų dienų”, tariama kaip “geru dienu”.
Būtų gera, kad kas nors dar parašytų tais įdomiais kalbos klausimais, o mes tikime, kad gerbiamas Kepalas ir skaitytojai atleis mums už šitą prierašą — smalsumui nėra galo!
K. Kepalo atsakymas į V. Joniko Pastabas
Neiškęsiu neatsakęs į p. V. Joniko kiek diletantiškas pastabas. Jo pasipiktinimas gramatikomis ir garsų kitimo teorija primena man vieno tėvo, dargi inteligento, pasipiktinimą lietuvių gramatika: girdi, kam tiek linksnių lietuvių kalboje; tik tam, kad vaikams galvas kvaršintų. Nežinojo vargšas, kad gramatikos nieko neišgalvoja, o tik konstatuoja kalbos faktus ir juos tam tikra tvarka sutvarko. Tas pat ir su garsų kitimo teorija: ji surenka kalbos faktus, juos tinkamai sugrupuoja ir išveda atitinkamus dėsnius. Tų dėsnių nėra perdaug, o tik tiek, kiek yra kalbos faktų. Bet tikras kalbininkas niekad nepasitenkins vienu kurio žodžio panašumu, o jieškos daugiau analogiškų reiškinių kokiam dėsniui išvesti. Taigi, graikų kyon, kynos, priešklasinėje gadynėje buvo kuon, kunos, lietuviškai šuo, šuns, sanskrito šva, šunah. Bet vakarų indoeuropiečių minkšta k rytuose virsta š arba s: lietuvių ir sanskrite š, o slavų ir iraniečių s, pav., indoeuropiečių kemtom ar kimiom, lietuvių šimtas, slavų sto, iraniečių satem; graikų deka, lotynų deeem, lietuvių dešim, slavų desiati, sanskr. dašan. Lotynų axis, graikų axon, lietuvių ašis, slavų osi; lotynų acris, gr. akros (su pakitėjusia prasme), lietuvių aštrus, slavų ostryj ir t.t. Manau, užteks pavyzdžių įrodyti indoeur. minkštojo k virtimui š lietuvių kalboje. Analogiškai minkštas g lietuvių kalboje virsta ž. Pav., lotynų hiems, liet. žiema, slavų zima, sanskr. hima, graikų cheimon. Nors, rodos, ką turi bendra graikų cheimon su mūsų žiema. Bet atsiminkim, kad mūsų žiema šiaurės vakarų žemaičių žeima ir miestelio vardą Žeimiai, tai gal rasim panašumo.
Ką turi japoniškas “charakiri”, klaidingai p. V. Joniko rašomas “karakiri” indoeuropietiško, nežinau. Čia reikia tikrai geros fantazijos, kad surastum. Panašiai, kaip tas vokietis kalbininkas diletantas įrodinėjo, kad vokiečių lapės pavadinimas esąs kilęs iš graikų alopex, būtent kitimas ėjęs tokia tvarka: alopex, lopex, opex, pex, pux, Fuchs. Nors lietuviškai daug lengviau yra išvesti lapę iš alopex, bet aš visgi to netvirtinčiau.
Nors didelė pagunda rišti gr. kefale su mūsų kevalu, bet graikų kalbos istorija rodo, kad jų f atsirado iš p, todėl ir rašoma lotyniškai visur graikiškuose žodžiuose vietoj f ph, pav., phos, photos (fos, fotos) šviesa. Matyti, klasiniame periode ji dar buvo tariama tik lūpomis be dantų pagalbos. Priešingai, garsas v buvęs priešklasiniame periode ir žymimas digamma raide panašia į lotynų F arba visai išnyko arba virto garsu h. Pav., velko — helko — liet. velku, ovis — ois —liet. avis. Taigi senesnė jos forma kepale daugiau bendra turi su kepure negu su kevalu. Tai patvirtina lot. caput, italų capo, vok. Kopf. Kad polites — pilietis, kafos — kapas sutinku, bet nieku būdu kavas, nes kavoti ne lietuviškas žodis, o skolinys iš lenkų chowac. Kad filone — sargyba sutinku, bet ką jie bendra turi, nematau. Taipgi kad pylė (sen. pūlė) — vartai žinau, bet panašumo tarp tų žodžių nematau jokio. Ne tik pente — penki, bet ir visi skaitvardžiai nuo vieno iki dešimties turi panašumo, jei ne su lietuvių, tai su kitomis indoeurop. kalbomis. Būtent heis (iš veins) — vienas, mid — viena, hen — viena, bev. g., dyoi — du (tarm. dujai), dyai — dvi (tarm. dvijai), dyo — du bev. g., treis, tria — trys, tettares, tettara — keturi, pente — penki, hex — šeši, hepta — septynių okto — aštuoni, ennea — devyni, deka — dešim. Ode — daina, giesmė, bet jokio panašumo tarp tų žodžių nerandu. Tiesa, tam tikra rūšis dainų vadinama odėmis, bet tai ne lietuviškas žodis, o tarptautinis, paimtas iš graikų.
Su tolimesnėmis p. V. Joniko išvadomis sutinku. Tik dar vieną turiu pastebėti, kad ne visos kalbos taip mėgsta keisti savo rašybas, kaip lietuviai. Panašiai kaip anglai, taip ir graikai nemėgsta keisti savo rašybosir teberašo, kaip prieš 2000 metų, nors ištaria visai kitaip negu parašo.
K. Kepalas
