VYTAUTO DIDŽIOJO VASAROS PILIS
PETRAS BŪTĖNAS
Ligi šiol tikrai dar nežinoma, ar Vytauto D. vasaros pilis Posur, Poseur buvo Biržtono ar Punios vietovėje. Taip pat dar nėra žinios, ir kas tas vietovardis Posur, Poseur. Tuos klausimus čia mėginu pasvarstyti.
PUNIA.
Punia, lenk. Punie, (SRP II 662-708 yra Ponnueve), miestelis Alytaus aps. Butrimonių vls., Nemuno deš.-r. krante, jo pasisukime, tarp augštumos ir Nemuno; 433 ūkiai su 1005 gyventojais (1923 m.). Nemuno kitoje pusėje yra Punios kilpa su Punios šilu rezervatu, kur ligi mūsų laikų išliko retesnių žvėrelių ir paukščių, palikome tebeaugančią 40 m augščio eglę, yra šaltinis ir dervos dirbtuvės. Miestelis augščiau-piečiau Nemajūnų bžk., 11 km į vakarus nuo Butrimonių mstl., 14 km į šiaurę nuo Alytaus mst., į rytus nuo Balbieriškio mstl., į žiemryčius nuo netolimo Margaravos (LAV), lenk. Margierowo, kaimo, 11 km į pietus nuo Biržtono mstl. Ties miesteliu, iš rytų atitekėjusi, į Nemuno deš.-r. šoną įteka Pu-nelė, lenk. Puniala, pagrindine lytimi kitados bus buvusi vadinta Punia.
Dėl to, kad ties Punios miesteliu teka to pat vardo upė, reiktų spręsti, jog toks to miestelio vardas yra nuo seno, taigi pirmykštis. Aplink nerandu šaknies Sar-, Ser-, Sir- ir panašių šaknų vietovardžių,— taigi, nėra kaip užsikabinti ir už istorinio Posur, Poseur vietovardžio. Tad iš vietovardyno reiktų spręsti, kad Punia nebus buvusi Vytauto D. vasarojimo rezidencija, nebus turėjusi jo vasaros pilies, nors, matysime, kitkas galėtų kalbėti ir už Punią: nuo Vilniaus ir Trakų į Punią taip pat patogus ir beveik vienodo tolumo kelias, kaip ir į Biržtoną; didžiulis medžiojamas šilas Punios nemuninėje kilpoje, nors ir, rodos, nepatogus anų laikų saugumo sumetimais, kad jis atviras, taigi, nuo vakarų pusės stačiai prieinamas, nes jis nuo Nemuno į vakarus: garsus Margio ir jo narsiųjų karių kalnas, o pilis turėjusi būti didelė, iš kurios tėra likę tik menki griuvėsiai; tas kalnas-piliakalnis status iš visų pusių, o viename jo gale yra tarsi piliakalniukas, bus buvęs sargybos ar pavojų pranešančių uždegamų laužų vieta; čia visur randama senoviškų pinigų ir šiaipjau senienų; Punia yra buvusi karališkųjų dvarų seniūnija; bažnyčia jau buvusi Vytauto D. laikais, o dabartinė statyta 1557 m. (Vadovas po Lietuvą 1938 m. 151 psl.); 6 km į rytus stovi Raizgių bažnytkaimis, Lietuvos totorių centras, jų mečetė, mokykla, pašto agentūra ir buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Vytauto D. totorių skyrius, o totoriai Lietuvoje atsirado Algirdo ir Vytauto D. laikais, ir jie labai šlovina Vytautą D.
ŠAKNIS PUN-.
Šaknies Pun-, galinčios įvairėti lytimis Pan- ar tarmiškai Pon-, Pun-, Lietuvoje yra vietovardžių:
Pampėnai mstl. rytų augštaičių žosininkų ir žūsininkų riboje, Įstro (Lėvens, Mūšos deš.-p. lt., deš.-r. įt.) kair.-v. krante, Lietuvos Žiemgalos ir Sėlos riboje, Panevėžio aps., ir todėl tas vietovardis tarmiškai yra dvejaip tariamas: Pumpėnai (žosininkų) ir Pumpėnai (žūsininkų); nosinis balsingas lūpinis priebalsis m bus atsiradęs iš nosinio balsingo dantinio priebalsio n asimiliacijos keliu prieš sprogstamąjį nebal-singą lūpinį priebalsį p.
Pampali,liet. Pampoliai, bžk. žiemryčiau Pikelių mstl., Latvijos Kurše, o dėl priebalsio m žr. Pampėnai.
Pandėlys mstl. Rokiškio aps., Lietuvos Sėloje, greičiausiai irgi tos pat rūšies, kur sprogstamasis balsingas dantinis priebalsis pošakninis d neasimiliavo taip pat balsingo dantinio priebalsio n.
Pantakoniai kaimas, tarmiškai Pontakoniai, nes tai žosininkuose, Biržų aps. Joniškėlio vls., Lietuvos Žiemgalos rytinėje pusėje, taigi į Lietuvos Sėlą.
Papuntė (LAV) viensėdis Molėtų vis., į rytus nuo Ukmergės mst., 6 km nuo Molėtų mstl., į pietus nuo Lietuvos Sėlos. Čia Pun-t- (tarmiškai) ar Pan-t- šaknies bus toks ir vandenvardis.
Punė vsd. Biržų aps. Žeimelio vls., dabar Šiaulių aps., Lietuvos Žiemgaloje.
Puniai k. Ukmergės aps. Taujėnų vls., į pietus nuo Lietuvos Šėlos.
Puniškiai k. Šakių aps. Paežerėlių vls., Sūdavos Suvalkijoje.
Punskas mstl. netoli demarkacijos linijos, Lenkijos okupuota lietuvybės tvirtovė, vadinamoji Punsko respublika, į pietus nuo Suv. Kalvarijos mst., Sūdavos Suvalkijoje.
Puntukas akmuo ir viensėdija netoli Anykščių mstl., Šventosios kair.-r. šone, Lietuvos Sėloje, žūsininkuose.
Punudžiai (LAV) kaimas Šiaulių aps. Šaukėnų vls., į rytus nuo Lietuvos Kuršo, Žemaitijos rytinėje dalyje.
Ir kiti.
Tos įvairuojančios šaknies vietovardžių daugiausia randama Sūdavos, Sėlos ir iš dalies Kuršo lietuvių žemėse. Tuo būdu vietovardis Punia ir upėvardis Punelė (Punia) mūsų žemėje savo atstovų gana turi, ir todėl yra senas tos žemės dviskiemenis vietovardinis atstovas.
BIRŽTONAS.
Biržtonas LKV yra šaknies tvirtapradės priegaidės ir šaknyje rašomas balsingasis priebalsis ž, ne nebalsingasis priebalsis š, matyt, analogiškai, kaip šaknies birž- lietuviški žodžiai: Biržai mst., biržėnas, biržynas “beržynas”, biržis,-ies “beržynas”, biržtva “beržynas”, Biržulis ežeras, Biržiška pavardė ir kt.
R. Schmittleinas Aestii I 260 psl. duoda: XIV a. Birsten (Wegeberichte 55) ir Birstan (Wb. 74), lenk. Wirsztany “atseit lietuviškai turėtų būti Virštonai ar Viržtonai, net, tikriau, Virštėnai ar Viržtėnai”. Bet lenk. yra ir Birsztany, kaip ir rus. taip pat Birštany; Schmittleinas ten pat rašo, kad rusiškai būtų ir Birsztajn “kamienas Birštain-, jei tai tik nebus sudurtinis žodis, bent su antruoju svetimuoju, taigi nebaltišku sandu.”
LAV šaknies Birž- su pošakniu t ir įvairiomis priesagomis vietovardžių gana yra, bet vietovardžių su priesaga -on-, be Birž-t-on-as, tėra: Birštonai (LAV) kaimas (kieta galūnė) Šakių aps. Griškabūdžio vls. ir Birštoniškiai kaimas Pagėgių aps. Lumpėnų vls. su piliakalniu (Sen. Liet. Enc.). Vadinasi, tų vietovardžių vietovės yra pakrypusios į baltų žemę atėjusių vokiečių gyvenamą pusę.
Šaknies Birst- LAV yra vienas vietovardis: Birsčiai kaimas Marijampolės aps. Krosnos vls., kurio lytis priartėja prie XIV a. lyties Birsten (tada -en “-iai” gali būti vokiškoji vietovardžio galūnė), bet to pat amžiaus lytis Birstan jau gyvai rodo mūsų kalboje kamieną Birst-on-, Biržtono miestelio varde virtusio lytimi Biršt-on- “Birštonas”, kur priebalsis s tariamas priebalsiu š, nelyginant dabar vokiškai, ir kur priesaga -on- “-an-” čia nėra mūsiška, tik sulietuvinta iš priesagos -an-, svetimųjų gal ir pridėtos prie mūsų galimos vietovardinės šaknies Birst-, randamos Birsčių (Birsčiai būtų ir Birstijai) kaimo varde.
Jei Bir-ž-t-on-as vietovardis savo grynąja šaknimi Bir- ar ir su pošakniu Bir-s-t- (ar Bir-ž-t-) yra mūsiškas, tai šitokiai šakniai Bir paremti Lietuvoje yra šių vietovardžių (LAV):
Birentiškis (ir priesagos -ant- bei -int- galimos), arba buvusio suslavinto Navapolis vardo, kaimas Panevėžio aps. Raguvos vis. Vietovardis asmenvardinis.
Biriagalė kaimas Panevėžio aps. Rozalimo vls. Nuo seno žmonėse tą kaimą girdėdavau vadinant Biriogala, kaip Baisogala, Gimbogala, Saudogala ir šiek tiek kitų panašios darybos vietovardžių. Jis Lietuvos Žiemgaloje.
Biržiečiai kaimas Panevėžio aps. Kupiškio vls., Lietuvos Sėloje. Vietovardis bus asmenvardinis.
Biretiškiai kaimas Šiaulių aps. Šiaulėnų vls., į pietus nuo Lietuvos Žiemgalos. Vietovardis bus asmenvardinis.
Birikai kaimas Telšių aps. ir vls., Lietuvos Kuršo rytinėje pusėje, Žemaitijoje. Vietovardžio bus asmenvardinio esama.
Biriočiai kaimas Šiaulių aps. Radviliškio vis., Lietuvos Žiemgalos pietinėje pusėje, jos riboje. Vietovardis bus asmenvardinis.
Biriškė vsd. Zarasų aps. Salako vls., Lietuvos Sėloje. Vietovardis bus asmenvardinis.
Biropšilis vsd. Panevėžio aps. ir vls., Piniavos apylinkėje, Lietuvos Žiemgalos ir Sėlos miškingame pietiniame susidūrime. Analizė: Bir+op+šil-is bus trišakinis vietovardis. Jei šaknis op- yra iš up- “upė”, tai šaknis Bir- galėtų būti vandenvardinė, o trečioji šaknis šil- yra iš žodžio šilas, šilia.
APIE BIRŽTONĄ.
Biržtono miestelis stovi Nemuno dešiniajame, bet vakariniame, krante, taigi Biržtono kilpos 1,3 km pločio kakle, ir, žinoma, Nemuno slėnyje, kalnuotumui iškylant pietvakariau ir piečiau. Jis yra Alytaus aps. valsčiaus centras, buv. Punios seniūnijos istorinėje Lietuvoje; 52 ūkiai su 268 gyventojais (1923 m.), o 1938 m. nevasarojimo sezone turėjo 600 gyventojų: 32 km į pietus (ryčiau) nuo Kauno mst., 11 km į šiaurę (vakariau) nuo Punios mstl. ir į jį iš Vilniaus mst. pro Lintavariškes (Lentvarį), Trakus, Drabužininkus, Augštadvarį, Stakliškes, Jiezną ir Sirvius yra 80 km, o iš Trakų — 60 km. Jei Vok. kryžiuočių kelių aprašuose (Wegeberichte) jis minimas kaip sodyba prie sūraus vandens (Sen. ir Nauj. Liet. Enc.), tai, viena, jis tais laikais jau plačiai bus buvęs žinomas ir, antra, mūsų kunigaikščių čia gal ir bus buvusi numatyta ir išsirinkta poilsio, gydymosi ir medžiojimo vieta. Vytauto D. daug dokumentų mini Biržtono vardą. Nemuno dešinysis krantas šaltiniuotas. Biržtono kilpoje auga halofitai — augalai, reikalingi sūraus vandens kur drėgnose pievose prie tokių šaltinių. Per Biržtono kurorto parką teka Druskupis — Nemuno įtakas iš kairiojo šono, kurio pirmąjį vietovardinį sandą Drusk- (Drusk-up-is) nuo žodžio druska “sūri valgomoji medžiaga” čia panemunėmis plačiai randama palyginti neretame vietos varde, taip pat šalia šaknies Sur- ar Sūr- nuo būdvardžio sūrus vietovardžių, kartais jau buvusių suspėtų, kad ir per-vėlai, suslavinti, kaip Soleniki k., Solschy (vok. žemi.) k. ir kt. Medžioti čia galėjo tikti pačios Biržtono kilpos šiaurinė miškingoji pusė — vadinamasis Žvėrinčiaus (liet. Žvėryno) Lietuvos did. kunigaikščių medžioklės 583 ha rezervatas; Biržtono kilpelė su gražiu pušynu už Nemuno, ryčiau miestelio i Verknės žiotis; Nemuno kair.-v. pusės šilai, arba Prienų — Balbieriškio 11 km ilgio miškas. Punios šilas į pietus tik už 4,6 km.
Prancūzų Flandrijos keliauninko Ghillibert de Lannoy žinia, kad 1414 m. (po 4 metų po 1410 VIII. 15 Tannenbergo mūšio Prūsų žemės Sasnos srityje) jis iš Trakų mst. buvęs nuvykęs į Posur, Poseur pilį pas tada ten vasarojusį Vytautą D. su savo žmona, dukterimi Anastazija Sofija, Maskvos did. kunigaikštiene, ir dukraite Ona. Taigi, ar Posur, Poseur pilis Biržtone bus buvusi, ar Biržtone Vytautas D. su savo šeima tada bus vasarojęs? Ligi šiol nurodytieji duomenys tam neprieštarauja, net tai paremia. Be to, gerokai vėlesnė žinia, kad 1473 m. žiemą nuo maro epidemijos čia slapstęsis Kazimieras Jogailaitis su savo šeima, rodo, jog Posur, Poseur tebus galėjęs būti Biržtonas: čia ir gydykla, ir nuo orinio pasaulio labiau uždaras Birštono kilpoje pušynas Nemuno rytinėje pusėje, negu Punios pušynas Nemuno vakarinėje pusėje ir dėl Nemuno vagos su Punia tiesiog nesusisiekiantis, ir pats Biržtonas nuo orinio pasaulio šiaipjau labiau uždaresnė vietovė, negu Punia.
Ta Vytauto D. Posur, Poseur pilis buvusi didelė, iš medžio ir žemės pastatyta, tarp stataus upės skardžiaus ir lygumos. Mūsų laikais neberandama jokių tos pilies ir jos sodybos pėdsakų. Jei toji pilis buvo Biržtono apylinkėje, tai ji bus turėjusi stovėti pus-
Nemuno kilpa ties Birštonu.
Iškarpa iš naujojo L. Enciklopedijos žemėlapio
antro kilometro tarpe tarp dabartinio Biržtono pietinio priemiesčio ir Sirvinių kaimo upelės — Nemuno pietiniame augštame krante, neišskiriant ne Vytauto kalno, Nemuno augštesnio biržtoninio kranto. Ir tada ta pilis su savo sodyba ne Biržtonu, bet Posur, Poseur bus buvusi vadinta, kaip ir anas keliauninkas sako. Tad ir dar kuo galima paremti, kad tai Biržtono arčiausios apylinkes vietovė, o ne Punia?
SIRVINIAI.
Sirviniai LAV, Sen. Liet. Enc. Širviniai, vokiečių žemėlapiuose rašoma Szyrwinai “Širvinai” ir lenk. Szyrwinia “Širvinė”, kaimas Alytaus aps. Jiezno vls., dabar Biržtono vls.; 11 ūkių su 69 gyventojais (1923 m.); nepilni 2 km ligi Biržtono, kiek atokiau nuo Nemuno deš.-p. stataus kranto, su Nemunu sujungti savu upeliu, kurio vardo šaknis galėtų būti Sir-v-. Jei to kaimo vardas nėra nuo asmenvardžio, bet yra nuo ar to upelio vardo ar aplamai nuo žemėvaizdžio, tai tada yra galima plačiau apsistoti prie to kaimovardžio, kuris savo šaknimi yra panašus į dokumentuose užrašytas dvi vietovardines lytis: Posur ir Poseur.
Sir-v-in-iai, plg. Sir+taut-as, Sir+vyd-as, Sir-v-in-t-a ar šir-v-in-t-a dėl jų šakninio elemento Sir- ir taip pat šir-v-as “širmas, pilkas, melsvai pilkas, t. y. pilkmelsvis, pelekas; būdvardis gali būti ir daiktavardinės reikšmės juo labiau vietovardžiuose”, bus sudaryti, kaip pvz. vietovardžiai: Derviniai nuo derva. Gramzdine nuo gramzdas “žuvis (gobio fluviatalis) LKV” arba gramzdas “grumstas, kietas žemės gabalas, gabalu supuolusi žemė”, Kapinė nuo kapai, Kelminė nuo kelmai, Mediniai nuo medžiai, t. y. medis, žem. medė “miškas”, Riešutinė nuo riešutas (riešutynas), Urviniai nuo urvas, Vilkinė nuo vilkas (vilkų veisimosi vieta), žardiniai nuo žardas (čardavietė, žardiena) ir kt.; arba su priešdėliu Pa-: Padvarinė — pagal dvarą, Pagauštvinis — pagal Gauštvinio vandenį, Pagiriniai — pagal girią, Pagrindinis— pagal grindis, Pajiestinė — pagal Jiesios “Jiestos” upe, Palankinė — pagal lanką, pievą, ir kt. Bet gali būti ir iš asmenvardžio, kaip pvz. yra: Lukšinė, o pavardė Lukša ar Lukšas, Pyraginė, o pav. Pvragius ar trm. Pyragis, Putrinė, o pav. Putra, bet gali būti ir nuo putros, t. y. tokios putražemės, trm. purkšlaže-mės, Tūpinė, o pav. Tūpė, Žvirbliniai, o pav. Žvirblis ir kt. Bet Sirvinių kaimas stovi prie upelės, prie kurios jokios kitos nėra gyvenvietės, ir dar ir todėl galima spręsti, kad jo vardas tėra žemėvaizdinės ar vandenvardinės kilmės, ne asmenvardinės. Be to, Sirviniai dar turi pradinį priebalsį s, o ne š: s paprastai r andamas labiau vietovardžiuose - vandenvardžiuose, ir jis s senesnis čia už š. Taip pat tas kaimas vra tiesioginis Sūdavos-Jotvos kaimynas, o jotvingiškai sirvas “širvas”.
Kita ilgesnė unelė nuo anos sirvinės upelės stovi kiek į vakarus, taip pat lygiagrečiai teka į Nemuną irgi per augštumas, prie savęs neturinti jokios gyvenvietės.
POSUR, POSEUR.
Dokumentų vietovardis Posur, Poseur analizuotinas kaip priešdėlėtasis begalūnis žodis Po-sur ir Poseur: mūsų yra priešdėlis Pa- ir pirmoji šaknis irgi sur-, o antroji šaknis bus arba iš suslavintos lyties syr- “seur-” (kur y yra kietas, vadinamasis jary, taigi ne mūsiškas minkštas ir i kaimynas balsis y) arba kaip dabar vokiečių būtų suer- “seur-”. Vadinasi, čia mūsų arba vistiek šaknis sur-, arba sūr, arba ji be-artėjanti į šaknį ser- ar sėr-, o kitaip įvairėdama, galinti būti ir sar-, net ir dar kitų lyčių, kaip vėliau pamatysime. Atrodo, kad tuo tarpu reikia apsistoti prie mūsiškųjų kamienų: Pa-sur-, Pa-sūr ir Pa-ser-, Pa-sėr-.
Priešdėlis Pa- rodo, kad gyvenvietė bus stovėjusi prie vandens tako, kuriuo galėjo būti arba pati Nemuno vaga čia, arba vienas iš kurių čia minėtųjų upelių savo pačiais skardžiaisiais žemupiais, arba net ir pats Druskupio upelis Biržtone. Tik tada Druskupio vardas dėl pirmojo savo sando Drus-k-, reikia spręsti, bus vėlesnis už galimą ankstesnį to upelio šaknies Sur- ar Ser- vardą. Iš to ir tolimesnė išvada: žodis druska kažkuriais keliais ar kažkuriuo būdu lietuvių kalboje vietovardiniam reikalui bus atsiradęs vėliau už 1414 m. paskelbtuosius Posur ir Paseur, o nuo upelio vardą Drus-k+up-is vietiniai žmonės bus galėję ir vėliau praminti dėl čia pasitaikančių sūriųjų šaltinių; plg. anksčiau druska ir sūrus. Iš baltų tik vieni lietuviai žodį druska teturi; kitos indoeuropiečių kalbos to žodžio irgi nevartoja. Taigi, visiems kitiems indoeuropiečiams liet. druskos vardas yra šaknies sal-, sol-, nors ir tai lietuvių kalboje tebeženklu, taigi nesvetima. Žodžio druska kilmė dar nėra susekta: visaip tebesprendžiama. Beje, šaknų drusk- ar sal-, sol-, kaip ir sūr- ..., turi vietovardžiai kaip tik plačiai ir tik labiausiai čia aplink Nemuną. Bet ir apie tą “druskos barą” dar nėra visko išaiškinta, o tai net keliais atžvilgiais įdomus reiškinys.
Posurir Poseur tikrosios vietovardines galūnės sunku bepasakyti, bet greičiausiai tai bus būta vyriškosios giminės gyvenvietės vardo, pvz. Pa-sur-as ar Pa-sur-is, -io arba Pa-ser-as ar Paser-is, -io, kurių (Posur, Poseur) galūnių svetimieji dokumentai nepažymėjo. Jei tai būtų buvę moteriškosios giminės vietovardis, tai, rodos, mūsiškiems vietovardžiams svetimieji yra linkę ir galūnes a ar -e (-ė) žymėti. Tuo būdu atrodo aišku, kad Posur, Poseur yra baltiškųjų vyriškosios giminės vietovardžių kamienai.
Tuo tarpu negalvodamas apie “sūrumą, sūriuosius vandenis” (tolimesnėje čia apylinkėje yra ir Sūrelis ir kt., net čia pat ar atokiau druskos vardo vietovardžių, kaip kad ir Druskininkai mstl.), teimu, kaip matome, patį vietovardinį faktą, ir sakytina, kad kažkokie čia tekantys vandenys bus buvę vadinti, šių dienų žodžių lytimis reiškiant, arba Sura, Sure (galėtų būti ir ilgasis ū) arba Sera, Serė (gale-tų būti ir šakninis siaurasis ė).
Šiandien norint lietuvišk. vietovardine lytimi vadinti tą Vytauto D. pilį su jos sodyba, reiktų ir pasirinkti vieną iš anų keturių priešdėlėtųjų lyčių. Tik, rodos, kietoji galūnė reikštų tikresnę senovę, o minkštoji galūnė — patogesnį ir įprastesnį vardo_ tarimą. Kaip pvz. įprasčiau yra (pirma rašomos upės, o toliau iš jų vardų gyvenvietės) Dauguva — Padauguvis, Deimena — Padeimenis, Lukoja — Palukojis, Mūša — Pamūšis, Verksnė — Paverksniai ir kt., taip Sura, Surė — Pasuris arba Sera, Serė — Paseris.
Kaikas spėja, kad Posur, Poseur esąs Birštonas, nors P. Klimas (Praeitis II 122-123) labiau linkęs tai Punią laikyti (Sen. ir Nauj. Liet. Enc.). Kodėl tai yra Biržtono arčiausioje apylinkėje ar net ir pats Birštonas, o ne Punia, — čia jau pasakyta. Bet kad ir tai būtų Punia, ta Vytauto D. pilis aną savo atskirą vardą vistiek turėtų turėti Lietuvos istorijoje ir šiandien.
(Bus daugiau)
Tą Pasuris ar Paseris (Posur, Paseur) vardą paremia kad ir žemiau pavyzdžiais duotieji mūsų žemės vietovardžiai savo įvairiomis, bet viena kitai artimomis ir bendrosios kilmės lytimis. Tik iš anksto pastebiu, kad kaikurie ypač gyvenviečių vietovardžiai galėtų būti ir nuo asmenvardžių, taigi ir ne tiek seni. Be to, senoji vietovardinė lytis įprastinai turi pradinį šaknies priebalsį s, o jei jo vietoje atsiranda priebalsis š, tai lietuvių kalboje visiškai natūralu.
Sar-, Ser-, Sir-, Sur- ...
Sar- šaknis.
Sarapė vtv. APO 151, lenk. Szarupa, Prūsuose;
Sar+ap-e “Sar+up-ė”.
Sarija Dauguvos deš.-š. įtakas žemiau - šiauriau Drisos mst.; Sar-ij-a.
Saročia upė į žiemryčius nuo Vilniaus mst.; Saroč-ia.
Šareikos, Matž. Šareikiai, vok. Schareiken, bžk. į pietryčius nuo Galdapės mst., M. Lietuvoje: Šar-eik--os.
Pasariai, vok. Posaren, 2 kaimai šiauriau Saldavos, vok. Soldau, mst., Prūsų žemės Galindos srityje; Pa-sar-iai; žr. šaknį Sar-t-.
Sar-g-šaknis.
Žr. šaknį Zir-g-.
Sar-j- šaknis.
Žr. šaknį Zir-g-.
Sar-k- šaknis.
Šarkuva, vok. Sarkau, bžk. Kuršių marių kopų rėžio pietinėje dalyje; Šar-k-uv-a iš Sar-k-av-a.
Sasarka, arba Sesartis, vsd. LAV Ukmergės aps. Balninkų vis.; Sa-sar-k-a ir Se-ser-t-is; žr. šaknį Sar-t-.
Sar-t- šaknis.
Sarta, rus. Sorta, arba rus. Sarta XVI a. Sprogis 286, t.y. Sartupis (Kražiai), (R. Schmittlein, Aestii I, 113); Sar-t-a.
Sartas ežeras Prūsų ežeryno srityje; Sar-t-as.
Sartas, Sartų ežeras išsišakojęs prie Dusetų mstl. ir nueinąs į šiaurę beveik ligi Kriaunų mstl.; Sar-t--as.
Sartėniškis LAV vsd. Utenos aps. Leliūnų vis.; Sar-t-ėn-išk-is.
Sartininkai mstl. nuo Tauragės mst. į vakarus, prie Klaipėdos krašto; Sar-t-in-ink-ai.
Sartupis (Kražiai); Sar-t+up-is; žr. Sarta.
Siesartis ežeras ir upė — šventosios kair.-v. įtakas Ukmergės aps.; Siesartis — Šešupės žemupio deš.-r. įtakas Sūduvos Suvalkijos šiaurėje; Sie-sar-t--is; žr. šaknį Sar-.
Pasartas ar Pasartis, vok. Posorter-S., ežeras į žiemryčius nuo Saalfeld mst. Prūsų žemės Pamedės srityje; Pa-sar-t-is; žr. šaknį Sar-.
Seir- šaknis.
Seira upė, Seirijas ežeras, Seirijai mstl. Dzūkijoje, Sūduvos Suvalkijoje, į pietus (vakariau) nuo Biržtono mstl. ir Punios mstl., ties šaknų Drusk-, Sal-, Sol-, Sur-, Sūr- vietovardžių baru, į rytus imant per Nemuną; Seir-a, Seir-ij-as, Seir-ij-ai. Apylinkėje yra LAV: Paseireikiai (ir kietos galnės irgi) kaimas Seirijų vis.; Pa-seir-eik-iai; Paseiriai kaimas Seinų aps. Leipalingio vis.; Pa-seir-iai; žr. šaknį Ser-. Dėl šakninio atsiradusio dvibalsio ei dar plg. Veisiejai mstl., į pietvakarius nuo Seirijų mstl.; Veis-iej-ai, kur įprastinės priesagos -ėj- vietoje yra priesaga -iej-, turinti dvibalsį ie; plg. dar ir Seinai mst. vakariau Veisiejų mstl.; Sein-ai, kur šaknyje taip pat dvibalsis ei, o tuo tarpu nuo Seinų dar į pietvakarius prie Augustavo mst. stovi didelis Sainas, Matž. Saina, lenk.-vok. Sajno (vs. vd.) ežeras, kur šaknyje jau kietasis dvibalsis ai; žr. šaknį Ser-n-.
Ser- šaknis.
Serappen ir Surappen vtv.; Serpallen, sen. Sur-palwen vtv. (APO 168; R. Schmittlein, Aestii I 209) — Prūsuose; Ser+ap-en “Ser+up-iai” ir Sur-t-ap-en “Sur+up-iai”; Ser+pal-en “Ser+pal-iai” ir Sur+pal--ven “Sur+pal-v-iai”, kur pal bus atskiras, antrasis vietovardžio sandas; plg. pala “bala, pelkė, raistas, klanas, mauras, kiauružemė”; dėl šaknies Sur- plg. 1414 m. vietovardį Posur, Poseur.
Seredžius, lenk. Średniki, mstl. Dubysos (Nemuno deš.-š. įt.) žiotyse. Dėl to vtv. Ser-edž-ius (su ketvirtosios linksniuotės galūne), kamienas Ser-edž- iš Ser-ed-j-, gal reiktų ilgiau kalbėti.
Ser-m- šaknis.
Sermežis, -io upė Lietuvos tolimuose rytuose; Ser--m-ež-is. Greičiausiai tai sudurtinis upėvardis: Ser+ mež-is.
Ser-n- šaknis
Paserninkai LAV kaimas Alytaus aps. Seirijų vis.; Pa-ser-n-ink-ai. Jo šaknis ser-, bet tai yra srityje, kur vyrauja šaknis seir- (žr.).
Ser-t- šaknis.
Pasertupiaikaimas Kretingos aps. Darbėnų vls.; žr. šaknis Sar- ir Sar-t-.
Ser-v-šaknis.
Servas, lenk. Serwy, ežeras (K. Būga Liet. k. žod. LXXXVI § 115); jotvingiškai sirvas “širvas”, ir turėtų būti Sirvas ežeras, — į žiemryčius nuo Augustavo mst., Dainavos Jotvingų (gudiškai Dojnova Jatvez’ — Lie-topisec’ velikogo kniazstva Litovskogo i Žomojtskogo), arba Augustavo, girioje, netoli kurio Žilinuose, lenk. Žyliny kaimas, buvo svarbi jotvingų-sūduvių karinė citadelė prieš į Jotvą - Sūduvą įsiveržusius krievus, rusus ir lenkus, tada tiems rytų ir vakarų slavams išvien susitarus kovojant su lietuvių gimine.
Servečis, ies, slav. Serveč’ — Nemuno augštupio kair.-p. įtakas ir Neries (Nemuno deš.-š. įtakas ties Kauno mst.) augštupio deš.-š. įtakas. Kamienas Ser-v-eč- iš baltiško Sir-v-in-t-; žr. šaknį Sir-v-.
Sir- šaknis.
Sirutiškis plv. Utenos aps. Užpalių vls. Vietovardis asmenvardinis Lietuvos Sėloje; Sir-ut-išk-is.
Sirtautas, Sir+taut-as — liet. vyrų vardas.
Sirvydas, Sir+vyd-as, asmenvardis.
Sirvydžiai kaimas Utenos aps. Tauragnų vis.; Sir+ vydž-iai iš Sir+vyd-j-ai. Vietovardis asmenvardinis.
Castrum Syrene Žiemgaloje 1271 m. B G 135, 152, 436, 109 esanti Silene. Syrene gali būti skaitoma ir Sir(i)ene: Sirenes — Pamedės prūsas SRP I 121, 1279 m. Syrien — Gut bei Braunsberg (Kameramt Liebstadt) PN, G’; liet. Sirutis pavardė (K. Būga Liet. k. žod. CXXXVI § 196). Lietuvos ir Latvijos Žiemgalos vietovardžiai mėgsta turėti priesagą -en- ir prie jos minkštą galūnę; Lietuvoje tai yra tarmiškai, o šiaipjau dažniausiai tokia priesaga išvirsta priesaga -in-; pvz. jei latvių Skujene “Skujinė” — Tervetės (Mūšos-Lielupės kair.-p. įt.) kair.-v. įtakas Latvijoje, tai lietuvių Švitinis, lat. Svitene — Mūšos-Lielupės kair.-p. įtakas, prie kurio stovi Pašvitinys mstl. Tai žiemgališkai Sirene ar Silene atliepia lietuviškai Sirinė ir Širinė ar Silinė ir Šilinė. Šito vietovardžio šaknys Sir- ir Sil-turėtų rodyti dviejų kultūrų (suomiškosios ir baltiškosios) susidūrimą Žiemgaloje; beje, tas pats ir kai-kur kitur baltų žemėje.
Sir-g- šaknis.
Žr. šaknį Zir-g-.
Sir-v- šaknis.
Sirvina, Sirvena, dabar Širvina, Širvena (dėl priesagos -en- plg. augščiau Syrene-Silene), arba Biržų, ežeras; Šir-v-in-a, šir-v-en-a, kur kad ir buv. Šėlos žemėje, šiauryn einant, išnyksta priesaginis t priebalsis; plg. Sir-v-in-t-a — Šir-v-in-t-a upėvardžius, kurie turi savo priesagoje priebalsį t.
Širvinta iš Sir-v-in-t-a 2 upės: Šešupės (Nemuno kair.-p. įt.) kair.-v. įtakas ties Širvintos mst., Sūduvos Suvalkijoje, D. ir M. Lietuvos riboje, ir Šventosios (Neries, Nemuno deš.-š. įt., deš.-š. įt.) kair.-r. įtakas, tekąs pro Širvintų mstl., Ukmergės aps., kur Lietuvos nepriklausomybės kovose mūsų buvo lenkų kariuomenė sumušta.
Sor- šaknis.
Sorotis, -ies rus. Soroč’ — Velikajos (Peipaus-Pskovo ežero pietų įtakas) deš.-r. įtakas, į šiaurę nuo Opočkos (Matž. Apočka) mst.; Sor-ot-is, o Sor-oč- iš Sor-ot-, kur sen. šaknis bus buvusi Sar-.
Sor-g- šaknis.
Žr. šaknį Zir-g-.
Sor-j- šaknis.
Žr. šaknį Zir-g-.
Sor-t- šaknis. _
Žr. šaknį Sar-t-.
Sur- šaknis.
Surelė LAV vsd. Alytaus aps. Butrimonių vls.; Sur-el-ė.
Suretiškė, LAV dzūkiškai Sųreciškė vsd. Seinų aps. Kučiūnų vis.; Sur-et-išk-ė; dzūkų afrikata c (t+s) yra iš priebalsio t prieš minkštąjį balsį.
Surupai, arba Duseikiai, kaimas Telšių aps. ir vls.; Sur+up-ai.
Dėl šaknies Sur- plg. 1414 m. Po-sur-, Po-seur-.
Žr. šaknį Ser-: Surappen ir Surpalwen.
Sur-d- šaknis.
Surdaugiai k. ir dv. Ukmergės aps. Traupio vis.; Sur+daug-iai.
Surdegis, lenk. Surdęgi “Surdingiai”, mstl. į rytus nuo Panevėžio mst.
Surdegis vsd. Utenos aps. Debeikių vls.; analizė, turbūt, Sur-d-eg-is, ne Sur+deg-is.
Sur-g- šaknis.
Surgantiškiai LAV k. ir plv. Trakų aps. Kruonio vls.; Sur-g-ant-išk-iai. Vietovardis asmenvardinis.
Surgedai LAV kaimas Zarasų aps. Antalieptės vis.; Sur-g-ed-ai, Sur-g-ėd-ai.
Surgeliškiai LAV vsd. Ukmergės aps. Širvintų vls.; Sur-g-el-išk-iai.
Surgelai LAV kaimas Ukmergės aps. Širvintų vls.; Sur-g-el-ai, Sur-g-ėl-ai.
Surgėnaik. Utenos aps. Joniškio vis.; Sur-g-ėn-ai.
Surgučiaik. Marijampolės aps. Sasnavos vls.; Sur--g-uč-iai.
Surgusčiai LAV kaimas Ukmergės aps. Molėtų vis.; Sur-g-us-č-iai.
Surguškiai LAV kaimas Utenos aps. Joniškio vls.; Sur-g-uš-k-iai.
Surgurbi vietovė apie Tepliavos mst. M. Lietuvoje, Priegliaus ir Deimenos santakos vakariniame šone (taip rašo R. Schmittleinas Aestii I 171, 209), o M. Toeppeno žemi. Sugurbi. Reiktų dar ir kitų šaltinių matyti. Bet greičiausiai bus Sur+gurb-i, kur antrasis sandas yra gur-b-; prūsų garbis “kalnas, kalva”, jei iš tikrųjų prūsai šitaip kalną, kalvą būtų vadinę, nevartodami žodžių kalnas, kalva. Dėl garsų junginio ur plg. lot. Visurgis vok. “Weser upė”.
Sur-m- šaknis.
Surmantai dv. ir vsd. Raseinių aps. Girkalnio vis.; Sur-m-an-t-ai, bet tikriausiai Sur+mant-ai.
Surminai plv. Šiaulių aps. Šaukėnų vls.; Sur-m--in-ai, bet ir Sur+min-ai.
Sur-t- šaknis.
Surtė kaimas Alytaus aps. Metelių vis.; Sur-t-ė.
Sur-v- šaknis.
Surveliai k. Trakų aps. Žaslių vis.; Sur-v-el-iai.
Survilai: 1. k. ir dv. Kauno aps. Čekiškės vis., 2. S.—Butkiškė plv. Čekiškės vis. ir 3. S. dvaras Panevėžio aps. Troškūnų vis.; Sur-v-il-ai, net ir Sur+vil-ai.
Surviliškės (ds. vd.) mstl. ryčiau Dieveniškio mstl., į pietvakarius nuo Ašmenos mst.; Sur-v-il-iškės, Sur+vil-išk-ės.
Surviliškis: 1. miestelis Nevėžio deš.-v. krante, į šiaurę nuo Kėdainių mst., 2. viensėdis Panevėžio aps. Subačiaus vls. ir 3. palivarkas Panevėžio aps. Raguvos vis.; Sur-v-il-išk-is, dvišaknis kamienas Sur+vil-,
Zir-g- šaknis.
Zirgūna (1920 m. Sirgun, dabar vok. Sorgefluss G’) arba Serija upė, įtekanti Drūsens ežeran (vok. Drausen-S. (K. Būga Liet. k. žod. LXVII §77), Prūsų žemes Pamedės (1326 m. Pomesania) administracinėje srityje. Zir-g-ūn-os vtv. šaknis Zir-g- gali kaitaliotis su šaknimi Sir-, Ser-, Sar- (vok. Sor-).
Sarija, Sar-ij-a, galima lytis; plg. Sarja, o žr. Passarge.
Sarja, Sar-j-a, žr. Passarge ir Sorge.
Serija, Ser-ij-a, žr. Zirgūna ir Paserija.
Sirgun 1920 m., o M. Toeppeno žemi. (vaizduoja Vok. kryžiuočių ordino laikus) ji yra ir mūsiškos galūnės Sirgune; Sir-g-un-e, t.y. Zir-g-ūnė,-a.
Sorge vok. yra Sor-j-a, taigi Sar-j-a.
Pasarjažr. Passarge.
Paserija liet., Pa-ser-ij-a, vok. Passarge; Aisma-rių užtakio vidurio rytų įtakas žemiau Braunsbergo mst. Nuo jos žiočių prasideda politinė linija, vadinama Paserijos žiočių — Vižainio potsdaminė linija, nuo kurios į pietus prūsų ir lietuvių žemės priskirtos Lenkijai, o į šiaurę eina M. Lietuva, kuri Potsdamo sutartininkų, vengiant Lietuvos ir lietuvio vardo, išgalvotai praminta niekuo nepateisinamu vardu Karaliaučiaus sritimi, dabar T. Rusijos okupacijoje praminta dar nepateisinančiau — Kaliningradskaja oblast “Kaliningrado sritis”, nes, mat., Karaliaučius, vok. Koenigsberg, seniau Regiomontum, baltiškai Tankstė,-a, dabar yra surusinto subolševikinto Kaliningrad vardo.
Passarge vok., Pa-sar-g-e yra Pa-sar-j-a, arba Pa-serija (žr.); plg. vok. Sorge “Sar-j-a”. Raidė g reiškia priebalsį j; plg. dar upėvardžius vok. Dange “Danja” — Danija, arba Akmena; vok. Gilge “Gilja” — Gilija, vok. Minge “Minja” — Minija, Nerge “Nerja” — Neris ir kt.
Šio skyriaus vietovardžių (iš vandenvardžių) rūšis labai plačiai paplitusi: tokių šaknų vietovardžių randame Lietuvoje, M. Lietuvoje, Sūduvoje - Jotvoje, Prūsų žemėje, istorinėje Lietuvos valstybėje, Latvijoje, suomių - ugrų giminės gyventose srityse, taip pat ir dabar Estijoje bei Suomijoje ir kitur. Vietovardis Posur, Poseur, atseit Pasuris ar Paseris, irgi iš šios rūšies vietovardžių, taigi ir senas.
Puslankio tūris
Mažosios Biržtono kilpos Nemuno stačios dešinės-pietinės pakrantės puslankis nuo Biržtono miestelio ligi Verknės (lenk. Wierzchnia; Nemuno deš.-r. įtakas) žiočių tiesiai turi gerus 2 km, o lanko išlinkimu kokį kilometrą dar reiktų pridėti. Tame tarpe yra: Vytauto kalnas, Druskupis, nežinomo vardo upelė, Sirvinų upelė su Sirvinų kaimu, Medeikonių (Panevėžio aps. Pušaloto vls. yra Medikoniai, trm. Medekoniai, kaimas) kaimas, skelbiąs čia medę “girią” augus, ties Paverknių kaimu kalne stovi konglomeratas iškyšulys Ožkų krosnis, vietinių vadinamas Ožkų pečiumi, ir Verknės slėnys su augštais krantais. Kernuvių, lenk. Kiemowo “Kernava,-as” kaimas 2 km į pietus nuo Biržtono mstl., Nemuno deš.-r. augštame krante, prie duburiuotos upelės, Šitame panemunės puslankyje ir bus buvusi Vytauto D. pilis Pasuris ar Paseris.
Šaltiniai
Pažymėtini šie šaltiniai:
APO— J. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen 1922 m.
K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas 1924 m.
LAV— Lietuvos apgyventos vietos 1925 m., o čia yra 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenys.
LKV— Lietuvių kalbos vadovas 1950 m.
Lietštž. — Lietuvos kariuomenės štabo žemėlapis.
Matž. — P. Matulionio Lietuvos žemėlapis 1920 m.
R. Schmittlein, Etudes sur la nationalitė des Aestii I t. 1948.
SRP— Scriptores Rerum Prussicarum.
J. Sprogis, Geografičeskij slovar’ drevnej žemojtskoj zemli XVI stolietija, Vilna, 1888 m.
Vokštž. — Vokiečių kariuomenės štabo žemėlapis.
