Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE

PLK. O. URBONAS

Švedija, kuri XVI, XVII ir XVIII a. pradžioje buvo viena iš galingiausių Europos valstybių, savo didybes laikais kariavo su daugeliu savo artimesnių ir tolimesnių kaimynų. Neišvengė susikirtimo su Švedija ir Lietuvos-Lenkijos valstybė, su kuria švedai vedė septynetą karų, trukusių 66 metus (švedų oficialūs daviniai). Kare, žinoma, visko būna, ir didelių laimėjimų ir katastrofiškų pralaimėjimų. To yra patyrę ir švedai, per visą eilę laimėtų mūšių paėmę daugiau kaip 2000 vėliavų iš priešų kariuomenių.

Visos tos vėliavos buvo laikomos Stockholmo riddarkyrkoje (riterių bažnyčia, švedų panteonas), suverstos į krūvą bažnyčios choruose. Per įvairias bažnytines iškilmes, dažniausiai vanikuojant ar laidojant karalių, tos vėliavos būdavo kilnojamos iš vietos į vietą. Bažnyčios sargai ypatingai atsargiai su jom nesielgdavo ir taip visa eilė vėliavų liko sunaikinta. Laikas irgi tęsė savo negailestingą naikinimo darbą — ir daug vėliavų žuvo galutinai. Tik XIX a. pradžioje švedai susigriebė ir paskyrė komisiją, kuri visas dar likusias vėliavas turėjo nupiešti ir aprašyti. Deja, šis darbas buvo atliktas nemoksliškai: vėliavos nebuvo suskirstytos valstybėmis, bet aprašomos iš eilės, kaip jos buvo suguldytos bažnyčioje, nebuvo pažymėtas mastelis ir jo nebuvo laikomasi. Dėl to, iš to rinkinio šiandien spręsti apie vėliavų paveikslus ir jų tikrąją išvaizdą yra sunku.

Tik 1905 m. buvo sudaryta tikra moksliška komisija, kuriai pirmininkavo Petrelli. Komisija nupiešė spalvomis ir aprašė visas dar užsilikusias vėliavas, mat, jų dalis XIX a. bėgyje irgi žuvo. Šitos komisijos darbas sudarė 30 tomų veikalą, kuriame lietuvių-lenkų vėliavos aprašytos 28, 29 ir 30-tame tomuose. Pačios vėliavos dabar laikomos riddarkyrkoje ir įvairiuose muzėjuose; jos yra užkonservuotos ir, reikia tikėtis, kad iki šiol likę vėliavos dar ilgai galės tarnauti praeities pažinimui.

Mus, žinoma, daugiausia domina lietuviškosios vėliavos, tačiau jų studija yra surišta su visa eile sunkumų: pirmiausia, švedai neskiria lietuviškų vė-liavif nuo lenkiškųjų; visos vėliavos užrašytos “lenkų vėliavų” vardu, ir visuose aprašymuose ir archyvų dokumentuose lietuviškos vėliavos sutalpintos kartu su lenkų ir kaip lenkų vėliavos. Tas, žinoma, jų tyrinėjimą labai apsunkina; antra vertus, esu pabėgėlis, dargi be pilietybės, o tokiam archyvai sunkiau prieinami ir, galų gale, esu priverstas dėl duonos kąsnio gan sunkiai dirbti, todėl šitai studijai neturėjau galimybės pašvęsti tiek laiko ir darbo, kiek iš tikrųjų būtų verta. Pradžioje, laikau reikalinga pasakyti, jog negalima šito mano darbo laikyti išsamia apžvalga, duodu tik fragmentą, apimantį tik dalį su vėliavomis surištų klausimų. Feci, quod potui, faciant meliore potentes (Padariau, ką galėjau, tepadaro geriau, kas gali).

Visos Švedijoje esančios lietuvių-lenkų vėliavos yra padalintos i dvi pagrindines grupes:

I.    Vėliavos iš laikų prieš Augustą II, ir

II.    Augusto II (167C—1733) ir vėlesnių laikų vėliavos.

Jau minėtame Petrelli rinkinyje pirmoji vėliavų grupė sudaro 28-tą ir 29-tą tomus: 28 tome aprašytos 83 vėliavos, o 29 tome 78 dragūnų ir kavalerijos standartės. Antroji vėliavų grupė telpa 30-tame tome, viso 40 vėliavų.

Tokį suskirstymą reikia laikyti tiksliu dėl to, kad pirmoji grupė apima beveik išimtinai vėliavas su kryžiumi, kai kada su tam tikrais šventais paveikslais ir užrašais. Grynai lenkiškų, arba lietuviškų emblemų tose vėliavose nėra. Tiksliai pasakyti, kurios iš šitų vėliavų yra lenkiškos ir kurios lietuviškos, suprantama, nėra galimybės. Tačiau šioje grupėje išimtį sudaro keletas vėliavų, kurios pagal archyvinius davinius, pasisekė iššifruoti, yra aiškiai lietuviškos. Čia susiduriame su reiškiniu, kuris tais laikais buvo bendras visose valstybėse, būtent: kryžius dominavo visose vėliavose, gi tautinis ir valstybinis pradas negavo jose pasireikšti.

Antrą grupę sudaro vėliavos su herbais, kur valstybinis pradas ypatingai aiškiai pasireiškia. Čia randame vėliavas su lenkų herbu dešinėje vėliavos pusėje (Vorderseite, na licevoj storone), kitoje pusėje Vytis. Tai aiškiai lenkiškos vėliavos. Kitos — su lietuvišku herbu dešinėje vėliavos pusėje, kairėje pusėje — lenkų erelis, tai aiškiai lietuviškos vėliavos. Pagaliau yra vėliavų ir su kombinuotu lietuvių-lenkų herbu; jos galėjo priklausyti ir lenkiškiem ir lietuviškiem daliniam.

Aiškinant abiejų grupių vėliavas teko susidurti dar su vienu, gal pagrindiniu sunkumu: archyvuose daugumas vėliavų įrašytos su nepilna informacija, “kokios dalies — žinių nėra” ir “kur paimta — žinių nėra”. Dėl to visur ten, kur atitinkamų davinių surasti nebuvo galima, teko griebtis ultimo ratio — logikos.

raudonas kryžius (Anglijos ženklas) su baltais kraštais. 1801 m. vėliavai buvo pridėtas dar ir raudonas įstrižas kryžius (šventojo Patriko, Irlandijos. ženklas).

Tuo būdu, matome, kaip laikui bėgant, pagrindinis ženklas — stačias kryžius, arba išlaiko savo pagrindinę formą, arba virsta įstrižu kryžium, taip vadinamu šv. Andriaus kryžium, šis pastarasis vėliau irgi keičia savo išvaizdą ir, pagaliau, virsta, taip vadinamu, Burgundijos kryžiumi (Br. Nr. 3). Kartais šitie kryžiai savo galais nesiekia vėliavos kraštų. Tada jie vadinami kabančiais kryžiais (Br. Nr. 4, 5 ir 6).

Grįždami prie lietuvių-lenkų karinių vėliavų matome, kad jų tarpe yra visa eilė vėliavų su visomis

PIRMOJI GRUPĖ, VĖLIAVOS SU KRYŽIUMI

Šito tipo vėliavos atsirado Kryžiaus karų metu Kryžius buvo ženklas, kurį turėjo visos sąjungininkų vėliavos, besiskiriančios viena nuo kitos tik spalvomis (Br. Nr. 1). Prancūzija turėjo baltą stačią kryžių mėlynos spalvos vėliavoje, Anglija — raudoną kryžių baltoje vėliavoje, Saksonija — žalią kryžių baltoje vėliavoje, Danija baltą kryžių raudonoje vėliavoje, Prūsija — juodą kryžių baltoje vėliavoje, Švedija — geltoną kryžių mėlynoje vėliavoje ir Italija — mėlyną kryžių baltoje vėliavoje. Kaip matome, stačias kryžius buvo naudojamas visų Vakarų Europos valstybių. Laikui bėgant, jį perėmė ir rytų valstybės: Lietuva, Lenkija ir Rusija. Kai kuriose valstybėse šis pagrindinis ženklas buvo pakeistas kitu, bet, pav., Švedija, Danija ir Suomija išlaikė jį iki šių dienų. Laikui bėgant, į vėliavos piešinį buvo įnešti tam tikri pakeitimai. Pirmas pakeitimas įvyko spalvose, kai Anglija, norėdama išreikšti savo reikalavimus į Prancūzijos sostą, įsivedė baltą kryžių mėlynoje vėliavoje, žinoma, tas privertė ir Prancūziją atitinkamai pakeisti savo spalvas. Antras pakeitimas liete kryžiaus pavidalą: vieton iki tada buvusio stačio kryžiaus atsiranda įstrižas kryžius (Br. Nr. 2). Nuo 1651 m. Anglijos vėliava įgijo tokią išvaizdą:    mėlynoje vėliavoje įstrižas baltas kryžius Škotijos ženklas), ant kurio buvo uždėtas stačias čia paminėtomis kryžiaus formomis. Yra vėliavų su stačiu kryžiumi ir su įstrižu kryžiumi, abu paprasto ir kabančio pavidalo, taip pat yra ir su Burgundijos kryžiumi, šių paskutinių yra ypatingai daug.

Ant kai kurių vėliavų yra šventųjų paveikslų ir užrašų. Visi užrašai lotynų kalba, pav.: Pro fide rege et patria (Už tikėjimą, karalių ir tėvynę), In hoc vinces (šiuo nugalėsi), In hoc signo vinces (šiuo ženklu nugalėsi) ir t.t.

Tačiau pagrindinis klausimas yra, kiek šitų vėliavų tarpe yra lietuviškų, jei iš viso jų yra? Išskyrus vieną kitą vėliavą, apie kurią archyvuose teko surasti tikslius davinius, pav., Žemaitijos Storastos Oginskio kariuomenės kašteliono Bergo vėliava, apie kitas tiksliai pasakyti, kad jos yra lietuviškos, negalima. Bet kad jų tarpe lietuviškų vėliavų yra, ir nemažai, galima tvirtinti, žinant ano meto lietuvių-lenkų kariuomenės sudarymą.

Brigs’as savo komentaruose prie Denisono “Kavalerijos Istorijos”, psl. 53—57, rašo: “Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laikais kavalerija buvo sustiprinta totoriais, kurie gyveno Lietuvoje. Jie sudarė iki tada Vakarų Europoje nežinomą lengvąją kavaleriją, kuri neše visą žvalgybos ir apsaugos tarnybą... Po Lenkijos ir Lietuvos sujungimo, Jogailos laikais (1386—1434), nežiūrint, kad kiekvienoj šitų valstybių pasiliko savitos formos ir savarankus valdymas, jų karinė organizacija turėjo be galo daug bendra (mano pabraukta, Aut.)... Nuolatinės kariuomenės ilgą laiką Lenkijoj nebuvo, išimtį sudarė tik pasienio tvirtovių įgulos. Pirmas bandymas organizuoti nuolatinę miliciją buvo padarytas 1505 m., kai Mažosios Lenkijos gyventojai, daug kenčianti nuo nuolatinių totorių puldinėjimų, sutiko tam reikalui mokėti po 12 skatikų per metus. Didžiosios Lenkijos gyventojai to nepanorėjo ir tik 1562 m. čia buvo sudarytas panašus dalinys, gavęs kvarciano pavadinimą, nes jo išlaikymui ėjo ketvirtadalis pajamų iš karališkųjų dvarų. Pradžioje tas dalinys turėjo 10,000 pėstininkų ir 2,000 kavalerijos, bet laikui bėgant užaugo iki 60,000 žmonių sudėties. Galų gale 1588 m. ir Lietuvoje buvo suformuotas panašus dalinys prie, taip vadinamos, tautinės apsaugos.

“Prie nuolatinės kariuomenės tenka priskaityti dar karališkojo dvaro dalinius ir magnatų ‘chorugves’ (nadworne hufce i chorongwie możniejszych Panów), kartais iš keleto tūkstančių arklių.

“Kas liečia šiuos dalinius Lietuvoje (nuolatinės kariuomenės dalinius) tai jų pradžios reikia jieškoti organizacijoje, kuri buvo sukurta jau XV ir XVI a. (mano pabraukta, Aut.). Tada, taip vadinami rotmistrai, pėsti ir raiti, etmono tvirtinami, būdavo įrašomi į tam tikrus sąrašus. Jie būdavo įpareigojami, reikalui esant ir karaliui liepus (listy przipo-wiednie) pristatyti tam tikrą kiekį ginkiuotų ir apmokintų žmonių, šitie bajorai, daugumoj priklausanti žymiausiom šeimom ir turtingi, savo pilyse nuolat laikydavo reikalingą kiekį arklių, ginklų ir kitų reikmenų. Taikos metu jie nuolatos vykdė karinius pratimus, taip kad jų kontingentai sudarydavo nuolatinę kariuomenę ir dar gerą (mano pabraukta, Aut.).

“Kas liečia lenkų kariuomenės didumą, jis buvo įvairus įvairiais laikais. Karinei tarnybai įpareigoti bajorai, kurie iki paskutinių respublikos dienų sudarydavo kariuomenės daugumą, taikos metu nebūdavo šaukiami tarnybai. Tik reikalui esant, būdavo daromas bendras šaukimas (pospolite ruszenie), tada šita kariuomenė sudarydavo jėgą, siekiančią 150,000 žmonių.

“Steponas Batoras (1575—1586) lenkų kariuomenėn įvedė samdinius. Savo 85,000 žmonių kariuomenėje prieš turkus jis turėjo 10,000 samdinių. Žygimantas III (1586—1632), kare su rusais, turėjo jų 30,000, o kare su turkais net 35,000. Jono III laikais, kaip sakoma, jų buvę iki 100,000. Prieš Karolį XII buvo pašaukta 53,000 tautinės kariuomenės pagal nusistovėjusį santykį — 2/3 lenkų ir 1/3 lietuvių (mano pabraukta, Aut.). Taikos metu būdavo šaukiami tik daliniai, reikalingi vidaus tarnybai: Lenkijoje 16—18,000, Lietuvoje 6—8,000 vyrų.

“1776 m. nuolatinės kariuomenės Lenkijoje buvo 12,439 žmonės ir Lietuvoje 4,770; iš jų kavalerijos Lenkijoje: 3 brigados po 735 žmones (24 vėliavos), 2 pusbrigadės po 369 žmones (12 vėliavų), raitoji gvardija iš 426 žmonių ir 5 pulkai įvairios sudėties (2 po 390 ir 3 po 257 žmones) Iš viso — 4,920 žmonių.

“Lietuvoje: 2 brigados po 478 žmones (gusarai ir šarvuotininkai), raitoji gvardija — 318 žmonių ir 5 pulkai įvairios sudėties (1 iš 374, 1 iš 327, 1 iš 395 ir 2 iš 150 žmonių); iš viso — 2,668 žmonės.”

Šita ištrauka yra įdomi, nes: 1. ji įrodo, kad Lietuvoje nuolatinės kariuomenės reikšmė ir jos būtinumas buvo suprastas anksčiau kaip Lenkijoj. Be

to, kokie bebūtų nuolatinės kariuomenės daliniai, jiems vėliavos buvo reikalingos; 2. čia nurodomas nuolatinis santykis tarp lietuvių ir lenkų, kai būdavo sudaroma bendra lietuvių-lenkų kariuomenė. O kadangi puolantį priešą atremti buvo bendras reikalas, taigi nėra davinių tvirtinti, kad tose kautynėse, kur minėtos vėliavos švedų buvo paimtos, lietuviškos kariuomenės nebuvo. Atvirkščiai, yra pagrindo tvirtinti, kad ji ten buvo, tose kautynėse dalyvavo ir, aišku, neteko tam tikro kiekio savų vėliavų. Nedaug prasilenkiant su tiesa, yra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios grupės vėliavų maždaug trečdalis yra lietuviškų, tik, deja, tiksliai nustatyti, kuri jų tikrai priklausė lietuviškam daliniui, dėl davinių stokos, neįmanoma.

Šiokių tokių nurodymų galėtų duoti tų vėliavų spalvos, bet čia susidūriau su tokiu spalvų įvairumu, kad nuo bandymo nustatyti vėliavų priklausomybę pagal spalvą teko atsisakyti. Matyti, anais laikais jokios sistemos nebuvo prisilaikoma ir spalvos būdavo parenkamos arba pripuolamai, arba pagal atitinkamo pareigūno skonį.

Kokia tvarka senojoje Lietuvoje pulkai (kuopos ir eskadronai) būdavo aprūpinami vėliavomis, man švedų archyvuose nepasisekė nustatyti. Bet, reikia manyti, kad šita tvarka nedaug kuo skyrėsi nuo tvarkos kitose valstybėse. Vokietijoje ir Rusijoje būdavo taip: pulko vėliava, visuomet puošniausia, dažnai su kokiu sudėtingu ornamentu ir paveikslu, būdavo gaminama augščiausios vadovybės parėdymu (Rusijoje caro) ir iškilmingai pulkui įteikiama. Kuopų gi ir eskadronų vėliavos būdavo gaminamos pulko rūpesčiu, dažniausiai “kaip rotmistras nurodydavo”. Šitie gi sau galvos daug nelaužydavo: paimdavo dažniausiai vartojamą ženklą, paskirdavo spalvas ir — reikalas atliktas. Dėl to ir tenka manyti, kad visos sudėtingesnės vėliavos, su ornamentais ir paveikslais, yra pulkų vėliavos, o paprastesnės, dažniausiai su vienokio ar kitokio pavidalo kryžiumi yra kuopų, arba eskadronų vėliavos. Tokį tvirtinimą būtų galima remti vėliavomis, švedų kataloge pažymėtomis Nr. 10, 11 ir 15. Tos trys vėliavos visai vienodos ir skiriasi tik tuo, kad viršutiniame kampe, prie koto, turi skaitmenį 1, 2 arba 4. Mano nuomone, tai tikras įrodymas, kad jos priklausė vieno pulko 1, 2 ir 4 kuopai, arba 1, 2 ir 4 eskodronui.

Kokios gi išvados tektų padaryti iš viso čia pasakyto?

1.    Pirmos grupės vėliavose — lietuviškose ir lenkiškose — yra vienas ir tas pats ženklas — kryžius Išorinė jų išvaizda nieku nesiskiria ir jų priklausomybę galima būtų nustatyti tik pagal archyvinius davinius, kurių, deja, Švedijoje nėra.

2.    Tačiau šitos grupės sudėtyje turime keletą neabejotinai lietuviškų vėliavų, tai: Nr. 25, 27 ir 63. Bet, pav., vėliava Nr. 63, mano nuomone, negalėtų būti laikoma šauktos kariuomenės vėliava. Yra daugiau davinių tvirtinti, kad tai asmeninė vėliava (cho-rongwie możniejszych panów).

3.    Neišaiškintų vėliavų tarpe, neabejotinai, yra tam tikras skaičius ir lietuviškų vėliavų, gal ketvirtadalis ar trečdalis bendro skaičiaus.

Toliau paduodu būdingesnes šios grupės vėliavas prisilaikydamas švedų numeracijos, pagal Petrelli rinkinį.

Jų yra 28-me tome 83 vėliavos ir 29-me tome 78 dragūnų ir kavalerijos standartės. Iš visų šitų vėliavų 65 yra vien tik su kryžiumi, vieno ar kito jo pavidalo.

I GRUPĖ

Nr. 1. Vėliava iš dviejų raudonų ir vienos baltos juostos, balta juosta viduryje. Centre Lietuvos-Lenkijos herbas, ant jo uždėtas Švedijos herbas. Paimta Varšuvoje 1655 m. šitą vėliavą švedai laiko bendra valstybine vėliava, kuri buvo vartojama bendrų valstybinių iškilmių metu.

Nr. 6. Balta vėliava, visi piešiniai mėlyni. Burgundijos kryžiaus viduryje mažas lotyniškas kryžius ant trikojo su įrašu.

Nr. 8. šviesiai mėlyna vėliava su baltu Burgundijos kryžiumi.

Nr. 10. Mėlyna vėliava su raudonu Burgundijos kryžiumi. Viršutiniame kampe prie koto raudonas skaitmuo 1. Šita vėliava, kartu su kataloge esančiom Nr. 11 ir 15, yra įdomi tuo, kad prie koto turi skaitmenį 1, o likusiose 2 ir 4. Visos trys vėliavos yra visiškai vienodos. Nėra abejonės, kad šitos vėliavos priklausė vienam ir tam pačiam pulkui, o skaičiai l, 2 ir 4 rodo atitinkamą kuopų ar eskadronų eilės Nr. (tai kuopų arba eskadronų vėliavos).

Nr. 21. Raudona vėliava su raudonais kraštais, kuriuose išdėstyti mėlyni trikampiai. Viduryje mėlynas Burgundijos kryžius. Kryžiaus viduryje mažas šv. Jurgio kryžius ant trikojo (gal tai stilizuoti Gedimino stulpai?). Vėliava su įrašu.

Nr. 22. Balta vėliava. Viduryje graikų kryžius ir aplinkui jį ovalas su spinduliais. įrašas: “In hoc vinces”. Visas piešinys auksinis. Prie koto du raudoni lapai.

Nr. 23. šviesiai mėlyna vėliava. Viduryje šviesiai raudonas kryžius, jo viršuje erškėčių vainikas. Įrašas: “In hoc signo vinces” (šiuo ženklu nugalėsi).

Nr. 24. Ruda vėliava su baltais kraštais iš visų pusių apvesta dar geltonu pakraščiu. Ar ketvirto krašto irgi būta, nežinia, nes galo trūksta. Rudos laužytos linijos kraštuose yra tokio pat platumo, kaip ir balti tarpai. Viduryje didelis baltas kryžius ir kampuose prie koto baltos lelijos. Dešinėje nuo kryžiaus matyti baltos žvaigždės likučiai.

Galimas dalykas, kad lelijos yra lietuviško tautinio prado pasireiškimas, tuo atveju vėliava būtų lietuviška.

Nr. 25. Vėliava balta. Viduryje baltas, kiek tamsesnis šv. Jurgio kryžius. Po kryžiumi rudas erškėčių vainikas. Viršuje kryžiaus, ant mėnulio stovi šv. Motina, į kurios krūtinę atremti iš dešinės trys, o iš kairės keturi kalavijai. Tarp kryžiaus ir koto yra apvalus herbinis skydas su ereliu. Lygiagrečiai kotui raudonomis raidėmis įrašyta: “Jėzus Marija Jozef”.

Šita vėliava priklauso Žemaitijos Storastos Oginskio kariuomenės kaštelionui Bergui; paimta 1702 m. sausio 18 d. ties Kupiškiu. Stengdamasis išaiškint' kai kurias smulkmenas, suradau prof. Hjaerne 18S0 m. padarytą nuorašą grafo Stanislovo Poniatovskio (būsimo karaliaus tėvo) rankraščio. Rankraštis anais laikais buvo saugomas kunigaikščio Čartoriskio bibliotekoje Krokuvoje.

Poniatovskis, kuris ilgą laiką tarnavo Karoliui XII ir yra jį lydėjęs jo žygiuose, rašo: “Po Carlovitzo taikos Lietuvos Didysis iždininkas Sapiega grįžo Lietuvon. Netrukus prasidėjo vadinamieji Sapiegos neramumai, arba, kitaip sakant, karas tarp magnatų, kurių priekyje buvo Sapiegos, ir tarp žemesniųjų bajorų. Pradžioje Sapiegos buvo sumušti ir abu broliai buvo priversti j ieškoti prieglaudos Lenkijoje, kur karalius Augustas buvo nusiteikęs prieš juos. Tai buvo

tais laikais, kada švedai peržengė Dauguvą ir prisiartino prie Lenkijos sienos, užkariaudami visą Kurlandiją. Sapiegos nusprendė jieškoti pagalbos pas švedų karalių, nes Lenkijoj jieškotos pagalbos nesurado, taigi į švedų karaliaus stovyklą jie pasiuntė savo pasiuntinį St. Poniatovskį.

“Poniatovskis savo uždavinį sėkmingai išpildė, ir Karolis XII įsakė savo kariuomenei įžengti į Žemaitiją. .. Kada švedai jau buvo prisiartinę prie Žemaitijos sienos, Poniatovskis vėl buvo pasiųstas pas Karolį XII, kuris paskyrė pasimatymą su Sapiega Jurbarke, čia Karolis pažadėjo, kad nenutrauks karo tol, kol Sapiegoms bus grąžinti visi jų turtai ir privilegijos. Kartu buvo nutarta nuvainikuoti Lenkijos karalių, kuris veikia prieš pacta conventa ir prieš įstatymus. Sapiega mėgino nurodyti sunkumus, surištus su tokiu sprendimu, bet švedų karalius trumpai lotyniškai atsakė: “Ego semel die et fac” '(Aš vienąkart sakyk ir daryk).

“Po šito pasitarimo Karolis davė įsakymą savo kariuomenei žygiuoti pirmyn. Pasiekęs Alytų jis paliko Lietuvoje generolą Moerner ir generolą Sapiegą su švedų kariuomenės rinktine. Jie turėjo kariauti prieš Žemaitijos Storastą Oginskį, kuris palaikė lenkų karaliaus pusę. Pats su likusia kariuomene Karolis nužygiavo Varšuvos link.”

Laikau reikalinga šiek tiek sustoti prie šitos vėliavos ir ją smulkiau išnagrinėti. Viskas, kas iki šiol yra pasakyta, neabejotinai įrodo, kad šita vėliava tikrai yra lietuviška. Nemažiau yra įdomu, kad šitoje vėliavoje randame dvi emblemas, kurios anais laikais lietuvių buvo vartotos: tai šv. Jurgio kryžius ir erškėčių vainikas. Analogiškai būtų galima tvirtinti, kad vėliavos su šitom emblemomis yra lietuviškos, tuo labiau, kad nė vienoje vėliavoje, kurią galėjau nustatyti kaip tikrai lenkišką, šitų emblemų nesu radęs. Ten visur vartojamas tik lotyniškas kryžius. Tuo būdu išeitų, kad vėliavos Nr. 21, 23, 26, 27 ir 70 irgi yra, neabejotinai, lietuviškos. Tarp šitų vėliavų turime Nr. 27, kuri, pagal archyvinius davinius yra paimta 1701 m. Kurlandijoje ir, kuri priklausė totorių daliniui. Jau anksčiau teko nurodyti, kad totorių daliniai sudarydavo Lietuvos kariuomenės lengvąją kavaleriją (Lenkijoje — taip vadinami registruotieji kazokai), reiškia ir šita vėliava yra neabejotinai lietuviška, ir joje randame tą patį šv. Jurgio kryžių ir erškėčių vainiką, kuris, deja, nuotraukoje jau nebematomas, kadangi tos dalies vėliavos trūksta (pirmajame švedų rinkinyje jo likučiai dar matomi).

Nr. 26. Mėlyna vėliava, viduryje auksinis šv. Jurgio kryžius, jo centre Dievo Motina raudonais rūbais ir mėlynu apsiaustu su Kūdikiu rankose. Aplink ją įrašas: “Per signum crucis de inimicis nostris libera nos Deus noster” (Per kryžiaus ženklą nuo mūsų priešų išgelbėk mus mūsų Dieve), o aplink kryžių: “Ut terribiles castro (rum) acies od...” (Kad baisias stovyklų eiles...).

Nr. 27. Vėliava mėlyna, viršuje ir apačioje kraštai iš mėlynų ir raudonų rombų. Ar buvo toks pat kraštas priešingoje nuo koto pusėje, nustatyti negalima ,nes tos dalies trūksta. Viduryje šv. Jurgio kryžius, kurio pusės trūksta. Viršutinėje kryžiaus dalyje penki padarai su žmogiška viršutine kūno dalimi ir su sparnais (angelai?). Kryžiaus dalyje prie koto sėdinti moteris, laiko taurę vienoje rankoje, o su kita daro kryžiaus ženklą. Įrašas: “Quis contra nos” (Kas prieš mus). Vėliava totorių dalinio (kokio?), paimta 1701 m. Kurlandijoje.

Nr. 33a. Balta vėliava su geltonais žiedais. Viršutiniame žiede šv. Motina stovi ant mėnulio, apsirengusi auksiniais rūbais ir mėlynu apsiaustu, su auksine karūna, dešinėje rankoje laiko kalaviją, kairėje skeptrą, žiede įrašas: Fortissima” (Narsiausia). Viduryje apatinio žiedo geltonas kryžius (šv. Jurgio?), dešinėje — geltonas lotyniškas kryžius Įrašas: “Sub umbra gru... (crucis?) (Po kryžiaus? šešėliu).

Nežiūrint to šv. Jurgio kryžiaus, nesiimu priskirti šitą vėliavą prie neabejotinai lietuviškų, nes kryžiaus forma nevisai išlaikyta. Tačiau labai galimas dalykas, kad vėliava yra lietuviška.

Nr. 35. Mėlyna vėliava su auksiniu šv. Andriaus kryžiumi. Kryžiaus centre tankiai supintas laurų vainikas, kurio viduryje ant mėnulio stovinti šv. Motina, raudonais rūbais ir mėlynu apsiaustu apsisiautusi, rankose laiko Kūdikį. Viršutiniame vėliavos krašte auksinis graikų kryžius.

Nr. 43. Balta vėliava su šviesiai raudonu šv. Andriaus kryžiumi. Viršuje baltas skydas su aukso rėmais ir aukso karūna, skyde sidabrinis medis. Skydo abiejose pusėse sukryžiuotos palmių šakos ir ornamentas iš karinių reikmenų, palmių šakos sidabrinės, ornamentas auksinis. įrašas viršuje: KIW. ZW M., apačioje: WL. S. SXA.

Nr. 48. Vien tik pažiūrėjus į šią vėliavą tektų pavadinti ją aiškiai lenkiška, tačiau ji yra įdomi dėl vienos smulkmenos, būtent: viršutiniame kampe prie koto randame mažą, taip vadinamą graikų kryžių, šis kryžius, kaip ir šv. Jurgio kryžius, turi praplatintus galus, tik praplatinimas yra labai nežymus. Kyla klausimas, kodėl lenkiškoje vėliavoje, kurioje paprastai būna tik lotyniškas kryžius, staiga, atsirado graikiškas, nors ir ne svarbiausioje vietoje? Ir čia galime tik spėlioti. Mano samprotavimai yra toki: lenkai — katalikai, tokį kryžių savo vėliavoje nedėtų; kazokai, kurie tarnavo Lenkijoje (taip vadinami registruotieji kazokai) turėjo savas, gana skirtingas nuo lenkiškų, vėliavas. Aišku, jog būta kokio tai ypatingo dalinio, kuriam ta vėliava priklausė, greičiausia čia būta lenkų karaliaus svitos dalinio, kurio lenkiškumas pabrėžtas, bet respektuota to dalinio tikyba. Remiantis tokiu samprotavimu, galima būtų manyti, kad šita vėliava priklausė ir kokiam nors lietuviškam daliniui, tarnavusiam lenkų karaliui, reprezentuojant ir saugoj ant. žinoma, gal tai tik fantazija, bet tokia galimybė nėra negalima.

Vėliava raudona su baltais kraštais. Kraštuose 10 raudonų aštuonlapių gėlių. Tų gėlių viduryje kitos, tokios pat formos, baltos gėlės. Viršutiniame kampe, prie koto — graikų kryžius. Vėliavos viduryje baltas erelis su auksine karūna. Erelio krūtinėje raudonas skydas su lenkų — lietuvių herbu. Skydo viduryje — mėlynas skydas su Vazų herbu. Viršuje raudono skydo — atvira auksinė karūna. Erelis dešine koja laiko žalią laurų vainiką, kurį iš balto debesio paduoda ranka. Ranka mėlyna, paauksuota.

Nr. 63. Geltona vėliava, viduryje juodas taškuotas erelis su raudonu snapu, liežuviu ir kojomis, jo krūtinėje raudonas skydas su trim juodais ragais. Iš viršaus ir iš dešinės po tris liepsnas. Įrašas: FE:DAR ...ETE OC..JUSTE PUDNAMUS.

Tai kunigaikščio Radvilos herbas. Tokių vėliavų yra dvi, antroji — geltona su juodu kraštu. Mano nuomone, šitos vėliavos negalima priskirti prie kariuomenės (lenkų ar lietuvių) vėliavų, greičiau tai bus “Chorongwie możniejszych Panów” vėliava.

Nr. 70. Raudona vėliava su mėlynais kraštais. Kraštuose pakaitomis žvaigždės ir keturlapės baltos gėlės. Viduryje geltonas vainikas, jame balti vartai su trim bokštais, virš vartų baltas paukštis. Arčiau koto baltas mėnulis ir dar toliau baltas šv. Jurgio kryžius. Viršuje vainiko data 1653 ir po tris žvaigždes viršuje vainiko ir po juo. Visos žvaigždės baltos.

Nr. 90. Balta vėliava (tiksliau sakant, standarte, nes šios formos vėliavėlės buvo vartojamos tik kavalerijoje). Mišrūs kabučiai, auksiniai ir balti. Viduryje auksinis kryžius — jo pavidalas maždaug atitinka šv. Jurgio kryžių ir Joanitų kryžiaus pavidalą, bet tikrai nustatyti sunku.

Nr. 95. Raudona standarte, mišrūs, raudoni ir balti kabučiai. Viduryje sidabrinis Joanitų kryžius. Įrašas: “Jesus Maria sismecum in via”. Antroje vėliavos pusėje (95a), viduryje didelis žalias laurų vainikas, jo viduryje aukso karūnos ir auksinių ornamentų apsuptas skydas, kurio viršutinė dalis raudona, o apatinė — sidabrinė. Kampuose data: 1644.

Nr. 98. Balta ir geltona vėliava, baltas laukas viršuje. Kabučiai raudoni ir balti. Vidury, per abu lauku, baltas kryžius labai originalios formos. Kryžius turi raudonus kraštus.

Nr. 117. Balta vėliava, viduryje sėdinti šv. Motina raudonais rūbais ir šviesiai mėlynu apsiaustu, su aukso karūna, vienoje rankoje laiko skeptrą, kitoje Kūdikį su karūna, kuris savo ruožtu, laiko valstybinį obuolį (Reichsapfel, deržava). Įrašas: “Vexillum consolare (icu)” (vėliavėlė paguosti). Kitoje vėliavos pusėje (117a) du medžiai žaliame lauke, per kurį bėga elnias, jo sprandą pervėrus strėlė.

Tai lyg ir vienintelė vėliava, kurioje radau išreikštą aiškiai lietuvišką spalvų derinį: žalią, geltoną (auksinę) ir raudoną spalvas, bet ar galima būtų šitą vėliavą priskirti prie aiškiai lietuviškų, spręsti nesiimu.

Nr. 119. Balta standarte su raudonų, geltonų ir juodų kabučių likučiais. Vėliavos kraštas iš auksinių, juodų ir sidabrinių zigzagų. Viduryje šv. Motina mėlynais rūbais, apsupta auksinių spindulių, laiko Kūdikį ant rankų, šonuose mėnulis ir saulė, abu veidais nukreiptais žemyn. Prie šv. Motinos galvos ir kojų auksiniai ornamentai. Vėliavos kraštuose auksinės ir sidabrinės liepsnos. Įrašas: data 1616 ir ant auksinės ir sidabrinės juostos “Provocatus pug-no” (Iššauktas kovai). Antroje vėliavos pusėje (119a: žalio lauko viduryje auksinis lotyniškas kryžius, ant jo Kristus, apsuptas saulės, mėnulio ir žvaigždžių.

Nr. 124. Joje randame erškėčių vainiką, kas, mano nuomone, neabejotinai įrodo jos lietuvišką kilme. Lenkų vėliavose, kurių aš apžiūrėjau virš šimto, nė vienoje šitos emblemos nesu radęs. Antra vertus, joje matome stačią lotynišką kryžių, kas nėra įprasta lietuviškose vėliavose. Šitą vėliavą tektų priskaityti prie tų laikų vėliavų, kai katalikų tikyba pradėjo išstumti kitas tikybas Lietuvoje. Katalikų tikybos įtaka ir pasireiškia šioje vėliavoje, kurioje palikta sena įprasta lietuviška emblema — erškėčių vainikas, bet šv. Jurgio kryžius buvo pakeistas lotynišku kryžiumi.

Vėliava yra raudona su mėlynu pakraščiu. Išilgai mėlyno pakraščio, išorinėje pusėje balta juosta su neišskaitomu užrašu. Mėlynajame pakraštyje, išilgai koto, išdėstyta: žvaigždė, obuolys, žvaigždė, gėlė, žvaigždė, obuolys ir vėl žvaigždė, viskas aukso spalvos. Išilginiuose pakraščiuose yra žvaigždės ir juodų kontūrų raidės. Viduryje — gulintis lotyniškas baltas kryžius, kurio trys galai yra tamsiai raudoni. Vienas kryžiaus galas atsiremia į auksinį mėnulį. Kryžiaus viduryje geltonas (auksinis) erškėčių vainikas.

(Bus daugiau)