Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS KARIO GAIRĖS ATEIČIAI

Paskaita skaityta Lietuvos Kariuomenes Minėjime Brooklyne

Plk. inž. J. VĖBRA

Minėdami Antrosios — Respublikinės — Lietuvos kariuomenės atsikūrimo sukaktį, prisiminkime bendrais bruožais pagrindinius jos atliktus darbus ir pasvarstykime, kas toliau darytina laukiant Trečiosios Lietuvos prisikėlimo.

1918, 1919 ir 1920 metus daugelis čia esančiųjų gerai prisimena ir nevienas yra asmeniškai suvaidinęs nemažą vaidmenį tame dramatiškame mūsų tautos prisikėlimo laikotarpyje. Nelemtų sąjungininkų ir okupantų per šimtmečius išvargintoje mūsų tautoje buvo išlikusi gyva didingosios praeities dvasia. Bent kiek patogesnėms sąlygoms susidėjus, lietuvio širdyje suliepsnojo besąlyginis laisvės troškimas ir įvyko tai. ko visai aiškiai nė šiandien dar nepajėgiame suvokti. Kas pastūmėjo nepilnamečius jaunuolius apleisti mokyklos suolą ar tėvų pastogę ir griebtis ginklo, kurio nė valdyti tuomet jie nemokėjo? Ne uniformos blizgučiai juos masino (to meto uniforma buvo nuosavi kailinukai ir klumpės), ne geros algos, kurių tuomet niekas nemokėjo, ne vėliau dalintieji žemės sklypai, nes tuo metu jei kas ir pagalvodavo apie žemės sklypą, tai tik apie dviejų kv. metrų dydžio... Ir laimėjimo viltis buvo blanki: žygiuojant per lietuviškus kaimus ne kartą ant vartų pasirėmęs senukas palinguodavo galvą ir palydėdavo žodžiais: “ką jie, vargšai, prieš didžiosios Rusijos galybę”... Ne kurie racionalistiniai išskaičiavimai skatino 1918, 1919 metų žygius, bet tautos kraujuje rusenusi, kad ir prislopinta, sentėvių laisvės dvasia.

Sunkius nepriklausomybės kovų uždavinius mūsų kariuomenė atliko meistriškai. To, berods, niekas neginčija. Pagaliau, pusėtinai sėkmingai laisvės kovoms pasibaigus, dauguma mūsų karių sugrįžo į civilinį gyvenimą, kupini entuziazmo ir energijos, kurių nualintam ir išvargintam kraštui reikėjo net labiau, negu materialinių gėrybių. Universiteto profesūroje, diplomatijoj, švietimo įstaigose, pramonės įmonėse, žemės ūkyje, visur atsirado nemažas nuošimtis nepriklausomybės kovų dalyvių, savanorių, kuriems jų pačių atstatyta Lietuva buvo ypatingai brangi. Jie tęsė valstybės atkūrimo darbą su neišsenkamu dvasios pakilimu, kuris veikė užkrečiamai visą jų aplinką. Šio visuotinio entuziazmo dėka, per vos dvidešimtį nepriklausomojo gyvenimo metų, Lietuva padarė tokią kultūrinę ir ekonominę pažangą, kokios veltui jieškotume kitų tautų gyvenimo istorijoje. Svetimiesiems tai labiau krito į akį negu mums patiems, paskendusiems valstybės atkūrimo darbe. Visi žinome kaip entuziastingai prancūzas Vincent Lavoix, 1937 metais lankęsis Lietuvoje, yra aprašęs mūsų kraštą, giliai prasmingai užvardintame veikale “Kai šviesa sklinda iš šiaurės”. Netrūko kenkėjų mūsų jaunai valstybei tarptautiniuose santykiuose ir viduje, turėjome iš svetur apmokamų peoviakų ir komunistų, tačiau neatsižvelgiant į visas kliūtis, Antrosios Lietuvos laikotarpis paliko spindintį ruožą mūsų tautos vargingo gyvenimo filmoje.

Kariai, kurie ir taikos metu pasiliko kariuomenės eilėse, turėjo uždavinį mokyti jaunimą mylėti laisvę ir ją ginti. Praktiškai, prie šio uždavinio prisidėjo ir kultūrinis bei visuomeninis tautos ugdymas. Lietuviškosios mokyklos buvo vos pradėjusios kurtis. Jų pajėgumas pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo labai ribotas, suaugusiųjų švietimas praktiškai neegzistavo. Kariuomenė ėjo mokykloms į talką, mažindama beraščių skaičių. Po šimtmečių svetimos priespaudos mūsų tautiečių daugumos pilietinė sąmonė buvo apmirusi, valstybingumas visai pranykęs. Išsisukti nuo pilietinių prievolių, apgauti valstybės valdininkus, buvo įprasta laikyti — ne be pagrindo — įdomiu ir garbingu sportu. Staiga reikėjo visą žmonių galvoseną apversti augštyn kojomis. Šiame tautos perauklėjime kariuomenė suvaidino vaidmenį, kurio tik pikta valia gali nepripažinti. Šio tautos perauklėjimo pasėkoje atsirado Šaulių Sąjunga, kuri dar intensyviau ugdė tautinį ir valstybinį susipratimą.

Buvo, žinoma, nuomonių, ir dabar jų yra, kad Lietuvai kariuomenė iš viso nereikalinga. Buvo sumanymų panaikinti kariuomenę, o krašto gynybai išleidžiamas lėšas paskirti mokykloms steigti. Kai visi lietuviai būsią didžiai kultūringi, tuomet ir okupacijos būsiančios nepavojingos. Šių sumanymų autoriai nepagalvojo, ar nenorėjo pagalvoti, kad įsibrovus okupantui ir mokyklos būtų nebe mūsų ir nelietuviai ir nelietuviškų dalykų jose mokytųsi. Savaime aišku, kad nei nuo apsitvarkiusios Rusijos, nei nuo Vokietijos, mes nebūtume galėję atsiginti, kaip neapsigynė Lenkija, ir net Prancūzija. Bet mūsų kraštui buvo ir kitų grėsmių, kurių užmačioms mūsų kariuomenė buvo labai nepatogi kliūtis. Kariuomenei budint laisvės sargyboje du dešimtmečiu išgyvenome laisvi ir parodėme pasauliui, kad mokame laisve naudotis. Kariuomenė atliko savo pareigą Lietuvos Valstybės atstatyme, kariuomenė išugdė Lietuvai piliečius — patriotus: apie tai liudija partizanai, aktyvi ir pasyvi rezistencija.

Po dvidešimties metų gražaus nepriklausomo gyvenimo, naujas rusų — vokiečių varžybų etapas vėl skaudžiai palietė mūsų kraštą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mūsų kariuomenės pareiga buvo iki paskutiniųjų ginti savo krašto laisvę. Jau turėjome didelės pagarbos vertą suomių tautos pavyzdį. Deja, mūsų būklė buvo visai kitokia. Suomiją dengė milžiniški gynybai patogūs ežeringų ir uolotų pelkių ir tundrų plotai. Suomijai nebuvo ginklų ir šaudmenų problemos (šiuo atžvilgiu ji turėjo labai stiprų užnugarį), pagaliau ja, kartu su visu Skandinavijos pusiasaliu, domėjosi vakariečiai, iš kurių suomiai tikėjosi paramos. Mes nieko to neturėjome. Lietuvoje nebuvo sąlygų gaminti atominės bombos išradimui reikalingą sunkųjį vandenį, mes neturėjome, taip kaip norvegai, šito brangaus skysčio atsargų, todėl niekas mumis nesidomėjo ir nedavė jokių vilčių į bet kokią realią pagalbą.

Jei mūsų vyriausybės apsisprendimas nusilenkti Maskvos ultimatumui būtų buvęs aiškiai išdavikiškas, kariuomenė būtų galėjusi jo ir nepaklausyti, bet tokio aiškumo nebuvo. Galima, žinoma, buvo padaryti nevilties gestą, paaukojant kelias dešimtis tūkstančių tautiečių kovos lauke, bet kas toliau? Ką reiškė įtūžusioms laukinėms gaujoms, kurios jau buvo išžudžiusios apie 7 mil. ukrainiečių, ir apie tiek pat ištrėmusios į vergų stovyklas, taikos metu -— ką joms reiškė išžudyti 2 mil. lietuvių karo metu. Ateities perspektyvoje galbūt geriau, kad buvo nusilenkta šiam skaudžiam smūgiui, taupant negausias tautos jėgas patogesniam momentui. Vytautas Didysis tris kartus buvo pasitraukęs iš Lietuvos. Mūsų kariuomenės moralei ir prestižui, aišku, tai yra sunkiai pataisomas smūgis.

Bet visa tai praeitis ir ją palikime istorikams, mums svarbiau teisingai įvertinti dabartį ir susmaigstyti gaires į ateitį. Koki mūsų dabarties uždaviniai ruošiantis sutikti Trečiąją Nepriklausomą Lietuvą? Taikos metu kario uždaviniai dvejopi: pilietiniai ir kariniai. Karys turi palaikyti savo tautiečiuose laisvės meilę, žadinti patriotizmą, mokytis ir mokyti laisvę ginti. Ar mes atliekame bent patenkinamai šiuos uždavinius? Kiekvienas teatsako pats sau, nesiteisindamas sunkiomis tremties sąlygomis: kuo sąlygos sunkesnės, tuo didesnė turi būti pastangos. Pasiryžėliui daug kas ir esamomis sąlygomis yra įmanoma. Išlaikyti lietuvybės dvasią šeimoje, skleisti ją aplink save, remti lietuvišką spaudą, ir kitokią lietuvišką veiklą, skatinti tautinę vienybę — vis tai didelės svarbos šiandieniniai uždaviniai, kiekvienam daugiau ar mažiau įmanomi. Deja, šiems dalykams yra atbukusi mūsų ausis ir sąmonė nuo dažno jų kartojimo ir retas mūsų nuoširdžiai juos gyvenime praktikuoja, žmogus, kaip augalas, perkeltas į svetimą žemę, nusilpsta, netekusią atsparumo jo dvasią apninka nutautėjimo, savanaudiškumo, apatijos ir visokios kitokios jo dvasinį gyvenimą pakertančios bacilos, kurioms atsispirti reikia didelių valios pastangų.

Patriotiniam tautos auklėjimui kenkė visais laikais, o ypač jam kenkia dabar, inteligentų tarpe atsirandą dvasines pusiausvyros netekę nusivylėliai, kuriems ir mūsų kunigaikščiai buvo negeri ir Respublikinės Lietuvos tvarka netikusi ir visa lietuvių tauta nieko verta. Blogybes, žinoma, reikia taisyti, betgi tautą reikia imti, kokia ji yra — nuo savęs nepabėgsi. Savosios tautybės iškeitimas į svetimą sunkiai įmanomas ir perdaug žemas dalykas, kad apie jį būtų verta kalbėti. Tautinių indiferentų ar tiesiog anti-patriotų atsirasdavo visais laikais ir visur, atsiranda jų ir dabar. Dažniausia tai nesugebėję prisitaikyti prie gyvenimo aplinkybių, nepratę išsamiai protauti, jausmais gyveną ir virš saiko ambicingi žmonės, kurie žūt-būt nori atkreipti į save visuomenės dėmesį ir pasirodyti originalūs ar moderniški. Iš tikrųjų jie nėra nei kritiški, nei originalūs, nei moderniški. Kritiškai pasvarstę klausimą jie suprastų, kad socialiniam teisingumui, kurio jie pasigenda, pati palankiausia dirva yra tautinėje valstybėje, kurios stiprybė remiasi visų tautiečių laime. Sąmoningas ir nuoširdus patriotas negali būti savanaudis, nes jis kitų savo tautiečių gerovę įskaičiuoja į savąją laimę. Kuris taip nesielgia, nėra patriotas, nes griauna tautinio solidarumo, taigi pačios tautinės valstybės pamatus. Tautiniai indiferentai dažnai kartoja seną ir neįtikinantį šūkį “tėvynė ten, kur gera”. Mes gi iš patyrimo žinome, kad niekur nėra taip gera kaip tėvynėje. Kas šių dienų nuosavoje, laisvoje ir demokratiškoje tėvynėje nesugebėjo susikurti pakenčiamą gyvenimą, maža vilties, kad jis surastų laimę svetur. Ne daugiau vertas ir antipat-riotiškai nusiteikusių moralinių snobų patriotizmui daromas priekaištas, kad tai esąs kolektyvinis egoizmas, kuris siekiąs kuo didžiausios gerovės savo tautai kitų tautų sąskaiton, arba kad jis uždarąs žmogaus dvasią siaurose tėvynes ribose ir silpninąs jos polėkius. Kokias gi kitas tautas yra nuskriaudę šveicarai ar švedai, kurie šiandien yra turtingiausi pasaulyje? Kurių plačiųjų erdvių gyventojai prilygsta šių mažyčių kraštų milžinišką dvasinį pajėgumą? Atydžiau pasidairę aplink save įsitikintume, kad patriotizmas yra kaip tik gausiausias dvasinio pakilimo ir kūrybingumo šaltinis.

Pasaulio pasiskirstymas tautinėmis valstybėmis yra naudingas visai žmonijai, tai lyg darbo pasidalinimas, kuriame kiekviena tauta specializuojasi pagal savo polinkius ir sugebėjimus. Kas kovoja su patriotizmu, sunkiai nusideda savo tautai ir skurdina žmoniją. Visų patriotizmų, visų tautų nesunaikinsi, gali sunaikinti tik savo tautą. Štai vieno iš tauriausių šių laikų humanistų Romain Rolland’o žodžiai: “žmonija yra didelių kolektyvinių sielų simfonija. Kas nesugeba ją suprasti ir ją mylėti, nesunaikindamas elementų, iš kurių ji sudaryta, tas yra barbaras” (Au dessus de la melee, 1914).

Patriotizmas gimė su pirmąja žmonių bendruomene, buvo visada ir visur. Izraelio vaikai su nuostabiu stiprumu yra išreiškę savo patriotizmą psalmėse, Homeras Iliadoj ir Odisėjoj, taip pat daugumas kitų senovės ir vėlesnių laikų didžiųjų dainių, jų tarpe ir mūsų Maironiai, Vydūnai ir Sruogos, gražiausiu, giliausiu įkvėpimu alsuojančius savo kūrinius pašventė tėvynės meilei. Iš visų mūsų altruistinių jausmų tėvynės meilė yra tauriausias, pilniausias ir vertingiausias. Tik ji pažadina talentus didingiems darbams. Tik laisvoj Graikijoj žydėjo mokslas ir menas; netekus laisvės ir tautos mintis apmirė. Tėvynės aplinka yra tinkamiausia žmogaus asmenybei tobulėti ir jo dvasinėms galioms pasireikšti. Patriotizmas yra tautinės vienybės, jėgos ir gerovės šaltinis. Visada turėkime prieš akis vieno didžiųjų Indijos rašytojų ir valstybės vyrų Bankim Chandros obalsį: “Savo tautiečio meilė virš visų doktrinų ir religijų!” šis obalsis apjungė indus į vieningą kovą už laisvę ir jie laimėjo. Jis suteiktų daug stiprybės ir mūsų tautai jeigu mumyse užtektų nuoširdaus patriotizmo mūsų tarpusavio santykiuose. Mes, kariai, turime ypatingai jausti pareigą spinduliuoti aplink save patriotizmą, kuris yra Trečiosios Lietuvos prisikėlimo būtina sąlyga. Mūsų lietuviškasis patriotizmas nėra išsigimęs į šovinizmą ir niekam nekenksmingas, mes nesiekiame pavergti kitų tautų ar jas nutautinti, mes nejieškome iš kaimynų pasipelnymo, mes tenorime tik ramiai džiaugtis savo darbo vaisiais mūsų laisvoje tėvynėje, nevengdami teisingo, mus nežeminančio, kad ir labai toli siekiančio, santykiavimo su kitomis tautomis. Mūsų patriotizmas mums nekliudo būti lojaliais šiam kraštui, kuriame dabar gyvename. Priešingai, jei mes lengva ranka pamotume į savo tautinę tėvynę, kas mums galėtų tikėti, kad to paties gesto mes nepakartosime ateityje ir šio mus taip svetingai priglaudusio krašto adresu. Mūsų lietuvybė mums nesukliudys gauti padoresnį darbą ir atlyginimą, jei būsime profesiškai tokio darbo verti. O kad jo būtume verti, švieskimės patys, kam tai įmanoma, ir duokime priaugančiajai kartai augščiausią galimą išmokslinimą. Nebetoli laikas, kai tautos vertė bus matuojama ne jos tautiečių skaičium, ne jos gyvenamojo krašto gamtiniais ištekliais, bet jos dvasiniu pajėgumu. Pats

Lietuvių apsaugos dalinių sargyba 1943 m. prie Švenčionių geležinkelio

laikas ruoštis tokią gadynę sutikti. Mūsų kraštas mažas. Nėra jame žibalo šaltinių, nei anglies ar aukso kasyklų. Vienintelis tikras ir neišsemiamas mūsų turtų šaltinis yra mūsų tautiečių intelektas. Ugdykime jį iki įmanomai augštesnio laipsnio ir jis atneš musų tautai gerovę, kokios turtingiausios aukso kasyklos negalėtų mums užtikrinti. Šiuo keliu nuėję šveicarai nesuklydo. Ir mes neapsiriksime pasekę jų pavyzdžiu.

Be suminėtųjų pareigų, kurios bendros visiems mūsų tautiečiams, mes kariai turime dar vieną išimtinai mus liečiančią pareigą. Tik pagalvokime, ką mes būtume nuveikę 1918-19 metais, jei mūsų, tuomet jauniklių, tarpe nebūtų buvę Ladygų. Plechavičių, Petruičių, Rėklaičių, Pundzevičių ir daugelio kitų mūsų vyresniųjų, kurie mus mokė ir vedė pirmuosius netvirtus mūsų žingsnius. Neatsižvelgiant į mūsų tuometinį entuziazmą, be jų mes tebūtume galėję tik garbingai numirti. Prisikeliant Trečiajai Lietuvai šiais vyresniaisiais turėsime būti mes ir mūsų reikalingumas bus dar aštresnis, negu tai yra buvę anuo metu, nes ginklai ir jų panaudojimas pasidarė daug, daug komplikuotesni, negu tai buvo 1918-19 metais. Kai mes mokėmės kariauti, mūsų vyresnieji mums pasakojo sąmojingus anekdotus apie artilerijos pabūklus be atatrankos, apie mistiškas lauko patrankas, kurios sveria nedaug daugiau už kulkosvaidį, apie šaudymo tolius, matuojamus šimtais kilometrų, ir kt. panašius, tuomet fantastiškus dalykus, iš kurių mes gardžiai juokdavomės. Šiandieną visi šie, dar atmenamos praeities linksmi anekdotai, yra realybės toli pralenkti: yra ir artilerijos pabūklai be atatrankos, yra ir galingos patrankos, kurios šaudo nuo paprasto džypo, yra raketiniai sviediniai, kurių šaudymo tolis matuojamas nebe šimtais, bet tūkstančiais kilometrų, yra sviedinių, kurių pramušamoji_ galia sunkiai įtikima. Tai neviskas. Kai mes mokėmės buvo šventa dogma, kad duotojo sviedinio trajektoriją nustato jo pradinė horizontali bei vertikali kryptis ir greitis. Šiandieną ši dogma nebeturi jokios galios, šiandien yra sviedinių, kurie pakeliui kaitalioja savo kryptį pagal reikalą, patys pasirenka taikinį, skirdami savąjį lėktuvą nuo svetimo: pasirinkęs savo auką sviedinys ją vejasi trumpiausiu keliu, manevruodamas kartu su taikiniu, ir tai bet kokiame ore, dieną ar naktį, be jokios žmogaus intervencijos, išskyrus inžinierių pastangas, kurios buvo padėtos jį konstruktuojant. O kur dar atominiai ginklai, kur vadinamosios “nervinės” kautynių dujos ir daug kitų dalykų, kurių paslaptys paaiškės tik sekančiam karui prasidėjus, šią ginklų technikos ir jų panaudojimo pažangą mes turime stropiai sekti, kad išmušus lemtingai valandai nepasijustume visai atitrūkę nuo karybos ir savo karinėje profesijoje tapę beraščiais. Aišku, mes negalime žinoti paskutinių ginklų technikos išradimų, kurie sudaro arsenalų paslaptis ir tėra atskleidžiami vieni karo pradžioje, kiti — tiktai grumtynėms pasiekus lemtingąją fazę. Nėra tokio ir reikalo. Gerai apsipraskime nors su II P. karo vartotaisiais ginklais, įsisąmoninkime jų taktiką, tuomet su naujesniaisiais ginklais susijusios staigmenos mūsų neapstulbins. Mes kariai turime rasti laiko ir energijos išsilaikyti tinkamoje profesinėje augštumoje. Progos atgauti laisvę dažnai nesikartoja, taigi visu įmanomu kruopštumu reikia būti pasiruošus tokią progą sutikti ir išnaudoti visas jos galimybes.

Be to, mūsų eilės neišvengiamai retėja. Reikia pagalvoti apie susidarančių spragų užpildymą, šio krašto karinėse mokyklose jau yra mūsų jaunuolių. Reikia, kad jų ten būtų daugiau. Toli nuo manęs mintis stumti į karo mokyklą tą, kuris jaučia turįs pašaukimą ir turi galimybę eiti pasirinktuoju keliu. Bet dažnai gabumai būna išsilieję į platumą ir nesuranda savo vagos; daugelis profesijų priimtinos, tačiau nė viena neužburia. Jei prie šios aplinkybės prisideda lėšų stoka, tokiu atveju, didelės klaidos nebus padaryta pabandant laimę West Point’e. Ten jaunuolis įgis pusėtiną kultūrą, susidarys pakenčiamas gyvenimo sąlygas ir pasiruoš atlikti augščiausiąją pareigą kritiškuoju tautos prisikėlimo momentu.

Mieli bičiuliai, aš nežinau formulės, pagal kurią, staiga, mūsų tauta taptų laisva ir laiminga. Tokios formulės, turbūt, nėra. Žmonijos istorinės raidos ratas turi milžinišką inerciją ir mes persilpni staiga pakeisti jo greitį ar kryptį. Bet kietos pastangos nedingsta be pasekmių. Gyvenkime taip, kad nedvejodami galėtume pasakyti: darome, ką galime. Artimiausiu laiku priaugančioje kartoje šiame krašte neturėtų likti nė vieno lietuvio be augštojo išsimokslinimo. Mes esame maža, bet gabi ir darbšti tauta. Per mokslą mes galime pasiekti vieną pirmaujančių vietų tarptautiniame gyvenime. Tautos kamienui šiuo metu nėra sąlygų siekti objektyvaus mokslo, todėl mes, būdami laisvėje, turime padvigubinti pastangas. šviesa ir ištvermė yra patikimiausi mūsų palydovai kelyje į laisvę. Be to, kariai išlikime kariais. Mes dar turėsime prikelti Trečiąją Lietuvą!