POEZIJOS PUSLAPIAI A. E. Aušraitė [Aldona Puišytė]
VĖLINĖS
Pašauk visas vėles, Tėvyne Lietuva! Su krikšto
Baltais rūbeliais apsivilkę, tėviškėn tegrįžta
Iš turgaus aikščių, žvyrduobių - iš sukilimų,
Nežinomi ir nukankinti - iš lagerių, kalėjimų,
Iš Sibiro sniegynų, iš Speiguotos Vorkutos, -
Ten gruodas ir ledynų gruodis kaulams kietas.
Iš Astrachanės, iš Igarkos - iš klaikaus Gulago,
Visi, badu numirę, iš gyvybės ištremti be laiko.
Iš pagirių, iš pabalių, kur užkasti be žvakės,
Iš senkapių, iš senvagių...
Tik žiburiuoja akys žvaigždynų,
Nuo dangaus pro prieblandą sužiurę
Į žemės kryžkelėj švyluojančią žvakelių jūrą. -
Gal jie visi tenai prie aukšto skobnio susirinkę
Aprauda artimųjų nuodėmes, jų užmarštį baimingą.
Pažadink mūsų širdis, atmintį pažadink, Lietuva,
Tegrįš nors tremtinių vardai į kraštą numylėtą.
RŪPINTOJĖLIUI
Kas išraižė Tavo bruožus - ašaros ar lietūs?
Skelia akmenį ir medį skausmas ištylėtas. -
Vėl erškėčiais vainikuoja, nuplaka, išvaro
Iš sodybų ir palaukių pro kraujuotą žarą...
Neišeik, Rūpintojėli, neapleisk čia mūsų.
Pastatysiu savo sieloj Tau patvarų būstą.
Rinksiu žiedus baltažiedžius iš vargų pakalnės,
Pinsiu, nešiu Tau, - teskleidžia aromatą švelnų.
Ir surišiu Tavo kojas jų kvapniais vainikais.
Neišeik, Rūpintojėli, meldžiam, pasilik čia.
Klonių prieblandoj paklydę, mes nerandam kelio.
Šita kryžkelė kaip kryžius Lietuvai. Dar gelia
Jai žaizdas, kurios negyja, verias vėl iš naujo
Tartum stigmos - ir pasrūva upė gyvo kraujo...
Neapleisk Tėvynės mano metą sunkų, rūstų,
Pastatysiu savo sieloj Tau patvarų būstą.
ŠVENTIEJI PĖDSAKAI
Tavo pėdsakus šventus išvydus žemėj,
Viešpatie, aš sutrikau ir nudžiugau.
Kad virš jų klastingos usnys želia,
Mums atleiski, Dieve, ir dangau, -
Mes apkurtom, mes akli - nematom
Tos išganymo pripildytos Taurės...
Čia lyg pikto demono užkeiktą ratą
Suka amžiai - kas jį suturės?..
Vien tik Tu, gailestingasai Kristau,
Nugalėjęs nuodėmių kerų nuodus
Ir mirties geluonį...
Tesugrįžta Mums viltis į širdį, tesugrius
Smurto, melo ir aklumo viešpatystė -
Skaldyk spinduliu ją kaip kardu...
Vėl bažnyčių darnūs chorai tepragysta
Su atgimstančia tautos dvasia kartu.
Tavo pėdsakus šventus nuplausim, Dieve,
Ašarom ir atgaila gailia, tik neapleisk.
Tu - Šviesa, patamsių gūdyje budėjus, -
Vesk mus erškėčiuotais jų keliais...
KRYŽKELĖS SMŪTKELIUI
Artimas buvai mums, rymantis Smūtkeli,
Kryžkelėj, kur siautė vėjai keturi.
O dabar ten piktos dvasios puotą kelia,
Ten pragyst jau bijo pilkas vyturys.
Kas Tave išvarė iš gimtųjų klonių,
Vėl prie kryžiaus kalė girių pakrašty? -
Pilkos rūko drobės kančią ten užklojo,
Po šaknim raudojo broliai užkasti...
Kuo nūnai mums guostis, ką paklausti kelio,
Pasiklydus juodo šimtmečio gale? -
Kur Tave surast vėl, liūdintis Smūtkeli,
Kaip nuplaut šią skriaudą ašara gailia...
