ŽODIS PRIE VILNIAUS KATEDROS DURŲ
Kard. Vincentas Sladkevičius, MIC
Garbė Jėzui Kristui!
Brangūs Broliai ir Seserys, mylimi Tautiečiai ir brangūs Svečiai!
Marijos metais mūsų tauta patyrė ir išgyveno daug malonių ir dovanų. Šie nuostabūs ir džiugūs pasikeitimai, šiomis dienomis įvykę mūsų Tautos gyvenime, yra kaip Dievo malonės ir gailestingumo stebuklas mūsų Tautai.
Dar vakar apie pietus, kai galvojau apie žodį, kurį turėsiu tarti Jums, planavau priminti nuoskaudas, kurias mes turime kęsti dėl to, kad mūsų Katedra uždaryta ir mums neprieinama; kad ji naudojama ne tiems tikslams, kam buvo pastatyta ir numatyta tikinčiųjų. Bet vakare, sužinojęs džiugiąją naujieną, kad mūsų Katedra sugrąžinta savo tikrajam tikslui ir kad mes turėsime galimybę stovėti čia, prie Katedros, ir kreiptis į Jus, tikėjimo ir meilės dvasia pakeitė mano nusiteikimą ir norą ne nuoskaudas priminti ir iškelti, ne prašyti, kad tos nuoskaudos dėl Katedros nebūtų toliau tęsiamos, bet padėkoti. Padėkoti pirmiausia tiems mūsų Tautos Broliams, kurie parodė tokią didžią politinę išmintį ir sugrąžino mums Katedrą kaip tik šios dienos, šios šventės išvakarėse. Mes savo padėką norime jungti su linkėjimu palaimos jums visiems, jūsų kilniems ir geriems sumanymams bei žygiams!
Nuostabūs ir dideli pasikeitimai įvyko ir vyksta dabar mūsų tautos gyvenime. Dar iškilmingu būdu neįėjome į pačią Katedrą, dar stovime prie jos durų, bet tarsi pati Katedra atėjo pas mus. Nors mes pirmieji neįėjome, Katedra įėjo tarp mūsų. Ji kaip motina atsistojo tarp savo vaikų, kad skleistų išganingąją šilumą, kurios mes tiek dešimtmečių buvome reikalingi ir neturėjome laimės iš jos pasisemti.
Taip, Katedra tarsi išėjo iš savęs ir praplėtė savo sienas. Mes ir visa mūsų šita aikštė yra mūsų Katedra tikroji\ Negana to, mūsų Katedra išsiplėtė iki visų mūsų Tautos pakraščių: nuo Latvijos iki Lenkijos, nuo Baltijos iki Baltarusijos... Čia mūsų Katedra tikroji - jūs, brangūs tikintieji, kurie mylite Dievą, kurie mylite tikėjimą, kurie branginate krikščioniškąsias bei dvasines vertybes ir jomis gyvenate!
Mes džiaugiamės tomis permainomis, bet kartu primename: mokėkime ir laukti, nebūkime skubūs. Šios permainos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė, ir mes kartais suabejojame, ar jos yra tikros. Tos permainos dabartyje yra tarsi želmuo rudenį. Net nežinome, ką tas želmuo slepia, - ar rugį, ar kvietį, - ar tai rugių, ar kviečių želmuo. Tik patyrusi akis gali nustatyti ir teisingai nuspręsti. Ir mes matome tik pasikeitimų želmenį, bet dar nematome grūdo, dar nematome varpos, dar nematome brandumo viso to pasikeitimo, bet jį tikime. Reikia mokėti laukti. Nenorėkime, kad jau želmenyje pamatytume varpą ir grūdą. Niekada želmenyje varpa ir grūdas nepasireiškia. Reikia laukti vasaros, laukti rudens. Taip ir mes, brangieji, mokėkime didžiadvasiškai ir kantriai laukti.
Kol žingsnis po žingsnio vis ryškesni pasikeitimai ateis į mūsų gyvenimą, jau šiandien norime iškilmingai tarti:
Mes tikime tais pasikeitimais, mes dar didesnių jų laukiame, mes džiaugiamės, kad suplevėsavo trispalvė vėliava - tai mūsų tautos gyvybės ženklas. Visam pasauliui mes skelbiame: lietuvių tauta yra gyvoji tauta!
Lietuvių tauta yra ne tik gyvoji tauta, - ji nori būti visada ir savarankiška, ir nepriklausoma tauta, niekieno žingsnių ir batų nemindžiojama. Jinai nori savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir reikalus. Ir mes tikime, kad prasidėjęs pasikeitimas atves mus į palaimingą mūsų Tėvynės Lietuvos ateitį, savarankišką tautos gyvenimą.
Bet, brangieji, kaip minėjau, mokėkime laukti. Mokėkime būti kantrūs, mokėkime viens kitam ant kulnų nemindžioti. Mokėkime viens kito nestumdyti, viens kito neįžeidinėti. Ateis rudenį pasėtam želmeniui pavasaris, ir vasara, ir derlius ateis, - mūsų Tautai pasikeitimas, pasireiškiantis palaimingąja jos ateitimi.
Reikia mokėti, brangieji, ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti. Laukimas - tai ne stagnacija, tai nėra stovėjimas vietoje, tai augimas. Želmuo auga, išplauks varpa, ir pasidarys pirmieji grūdai varpose. Brangieji, laukti - tai reiškia augti, ir mūsų Tauta savo laukimą turi sujungti su augimu. Kokia kryptimi mes turime augti, mums labai gražiai nurodo Kristaus Evangelija, kur pasakyta apie Vaikelį Jėzų, kad Jis augo išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones. Mūsų tauta didžia dalimi panaši arba norinti būti panaši į Vaikelį Jėzų - augti kaip tik šia svarbiausia kryptimi: darytis pilni išminties ir kad Dievo malonė būtų su žmonėmis (Lk 2, 40). Šito, brangieji, mes visi trokštame; to vieni kitiems linkėkime ir vieni kitiems padėkime augti.
Norime būti didesnė Tauta? - Tad aukime, kad būtume didesnė ir gausesnė tauta. Kodėl mes, brangieji, neaugame? Kodėl čia vyksta stagnacija? - Nes mes ne tik neaugam, bet žudom savo tautą. Žudom pačioje jos nekalčiausioje būsenoje, pačiame nekalčiausiame laipsnyje, kai ji nieko blogo dar nėra padariusi, nei blogo žodžio pasakiusi, dar nieko neįžeidusi. Dar nekalta gyvybė, tik prasidėjusi, o mes jau pradedame savo tautą mažinti, ją žudyti, ją naikinti ir tampame patys savo tautos žudikais ir kraugeriais.
Didinkime savo tautą, auginkime, branginkime pradėtąją gyvybę, dar į gyvenimą neatėjusią. Lietuviškas žodis dar neištartas, - tik prasidėjęs toje nekaltoje gyvybėje po motinos širdimi, ir liks neištartas niekada -lietuviškas žodis. Nežinos niekada ta širdelė, kuri jau buvo ten pradėjusi plakti, kas ta Lietuva? Ir niekada nemokės to žodžio ištarti. Aukime, brangieji, dauginkime save, didinkime save. Todėl nežudykime savęs ir nenaikinkime!
Nėra kito būdo mums didėti kaip tik augimo būdas. Kaip grūdui tik augimo būdu pavyksta ateiti nuo želmens iki varpos, taip ir mes - tik augimo būdu galime augti ir didėti. Buvo laikai, kai mėginta didinti viską, bet ne augimo, o rovimo būdu. Išrovė ąžuoliuką, pakėlė aukštyn ir mano, kad jį jau didelį padarė. Pakelti aukštyn neužtenka, kad jis didelis būtų. Reikia jį auginti, reikia, kad jo šaknys giliai į žemę įsileistų, įsmigtų ir maitintųsi žemės gelmėse. Tada tik jis augs.
Taip reikia ir mums, kad mūsų Tautos šaknys giliai giliai įsileistų į dieviškąją ir žmogiškąją išmintį. Tada mes darysimės pilni išminties. Reikia, kad mūsų tautos šaknys giliai įsileistų į dieviškąsias ir pilietiškąsias dorybes, tada Dievo malonė bus su mumis. Tada mes tapsime didi, didinga tauta. Tada mūsų Tauta bus ne tik gyva, bet ir nepriklausoma, ir savarankiška. Ko mes visi trokštame, tą savo visokeriopu augimu ir išryškinkime - šitą mūsų Tautos žmonių siekimą būti didingiems, būti savarankiškiems, būti nepriklausomiems.
Šiandien mes, taip gausiai, broliškai susirinkę čia pagarbinti Visatos Kūrėjo ir broliškoje meilėje jungtis vieni su kitais ir vieni kitus dvasiškai stiprinti, - mes pareiškiame savo didį prisirišimą mūsų tėvų ir protėvių tikėjimui. Pareiškiame dėkingumą Dievui šiais mūsų himno žodžiais: Tave, Dieve, garbinam, Tave, Dieve, šlovinam, Tave, Dieve, išpažįstam...
Ir baigiu savo žodį mūsų mylimiausiojo poeto žodžiais:
Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą,
Iš Tavo rankų ir šviesi darbų diena.
Iš Tavo rankų man ir laimė mano krito
Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.
Ant Tavo delno mūsų Tėviškės sodybos
Ir mūs šilojai, ir laukai,
Ir mūs maža širdis tik tol, tik tol rami bus,
Kol savo rankoj kaip balandį ją laikai. Amen.
(Kalba, pasakyta ankstų rytą po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo prie uždarų Katedros durų koncelebruojant šv. Mišias ir sužinojus, kad Vilniaus Katedra grąžinama tikintiesiems.)
