KRAŽIŲ SKERDYNĖS
IŠ BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis
(Tęsinys. Pradžia Nr. 20)
Advokato Kaminskio kalba
Ateik, Šventoji Dvasia, į mano širdį ir apsaugok ją nuo visokios neteisybės!
Šitais maldos žodžiais, ponai teisejai ir luomų atstovai, aš pradedu šioje byloje ginamąją savo kalbą, gimusią prie altoriaus laiptų; ji baigsis čia iškilmingu sprendimu, kurį padarysite jūs savo širdžių gilumoje, savo proto, atsikračiusio visokios neteisybės, gilumoje.
Ieškodami tikrosios teisybės, jūs, be abejo, atsakysite į du pagrindinius klausimus: kas yra teisiamieji ir kuo jie nusikalto.
Pirmojo klausimo sprendimas, kiek leidžia aplinkybės ir teisinės galimybės, gula ant manęs. Dėl to aš ir stengiuosi suprasti, perprasti šių žmonių būdą bei pasaulėžiūrą, papročius ir tikėjimą; žodžiu, stengiuosi pažinti, kas sudaro šitos žmonių- grupės dvasinį pasaulį. Suprantama, žmogaus siela nėra koks atsitiktinis dalykas. Siela - tai žmogaus išgyventos patirties rezultatas. Visa tai, ką esu sužinojęs iš teisiamųjų, ką esu skaitęs iš prieinamų šios bylos šaltinių, pateikiu jums, ponai teisejai, kaip kaltinamųjų įgaliotinis.
Taigi kas jie, tie mūsų kaltinamieji? Ar tai kokia laukinių bastūnų gauja? Ne! Tai rimti, ištikimi, gerbiantys teisę gyventojai. Kražių miestelis pagal archyvinius dokumentus jau žinomas nuo 1253 metų. 1528 m. mokesčių lapuose sužymėtos jų prosenelių pavardės. Vadinasi, žmonės pastovūs ir ramūs. Gražiausias jų bruožas - tikėjimas ir nuolankumas. Tiesa, kai senais laikais Kryžiuočių ordinas norėjo primesti jiems krikščionybę kardu ir botagu, jie smarkiai gynė pagoniškosios savo dievaitės Medeinės[Medžiojimos] šventyklą ant aukšto kalno; bet kai jų valdovas pasikrikštijo, meilės ir gailestingumo tikėjimą kražiečiai priėmė be sąmyšio, be sukilimo, be pasipriešinimo. Ir nuo to laiko šita religija giliai įleido šaknis į visą jų gyvenimą.
- Kuo verčiatės? - paklausė teismo pirmininkas kaltinamuosius.
- Darbu ir malda, - atsakė viena iš moterų.
Taip, darbu ir malda jie gyveno. Darbui reikia žemės, ir jie myli savo maitintoją. Maldai reikalinga bažnyčia, - jie ja rūpinasi. Tačiau ta šventovė, parapijos bažnytėlė, medinė ir vos laikosi dėl senatvės. O greta stovi didingas mūras - kita, uždaryta vienuolyno bažnyčia. Kas galėtų būti paprasčiau, - manė kražiečiai,- kaip bažnyčias sukeisti. Aš nekalbėsiu, kokiais sumetimais vietinė administracija nepateikė šio projekto aukščiausiajai valdžiai patvirtinti, bet aš ginu, kaip ir turiu ginti - teisiamuosius. Jeigu liudytojas Viljomanas mano, jog remontas kaštuotų kelis šimtus rublių, tai taip galėjo manyti ir Kražių parapijiečiai. Dėl to jiems pasirodė, kad jei jie nuolatos prašys, maldaus, pagaliau vienuolyno bažnyčia bus jiems palikta.
Be to, dar, ponai teisėjai, leiskite atkreipti dėmesį, kad daug reikšmės vienuolyno bažnyčiai teikia kražiečių tradicijos ir padavimai. Kražiečiams su parapijos bažnyčia nesisekė. Jie yra įsitikinę, kad joje dažnai kyla gaisrai. Iš tikrųjų tai atsitiko 3 kartus. Pirmoji parapijos bažnyčia, Vytauto statyta 1416 m., sudegė 1475 metais. Naujai pastatyta kunigaikščio Giedraičio 1495 m. antrą kartą sudegė 1638 metais. Pagaliau po trečio gaisro 1745 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Tačiau ji, kaip jau minėjau anksčiau, medinė, po 150 metų sugriuvo.
Taigi parapijos bažnyčia dažnai degė. Klausimas - kurgi meldėsi kražiečiai, kai po kiekvieno gaisro nebelikdavo parapijos bažnyčios 5-erius, 8-erius, net 20 metų? Aišku, vienuolyno bažnyčioje. Čia nuo 1607 m. buvo garsi vienuolyno bažnyčia, kur kabėjo Leonardo da Vinčio tapytas paveikslas. Bet ne apie tai norėčiau kalbėti. Greta parapijos bažnyčios nuo 1641 m. stovi mergelių benediktinių bažnyčia, dabartinių įvykių arenos pradžia. Kiekvieną kartą, kai po gaisro būdavo atstatinejama parapijos bažnyčia, kražiečiai melsdavosi vienuolyne. Ten atgiedodavo už mirusius savo tėvus pamaldas, ten storose mūro sienose būdavo įmūrijamos atminimo lentos su jų vardais. Štai kodėl dabar, kada parapijos bažnyčiai gresia sugriuvimas, o vienuolynas uždaromas, kražiečiai taip karštai rūpinasi ir maldauja, kad pamaldos būtų laikomos vienuolyno bažnyčioje. Aišku, jie nežino visų kanceliarinių formalumų ir tvarkos, nesupranta išleistų įstatymų galios, bet jie neklysta tikėdami, kad aukščiausioji valdžia visuomet gali savo nutarimą pakeisti. Ir jei prašo ir maldauja, - turi vilties. Taip, turi vilties.
Kodėl turi? - paklaus prokuroras, - jeigu jiems buvo atsakyta, ir tas atsakymas paskelbtas. Dėl to kad jie gyvena ne mūsų protu, nes tai paprasti kaimiečiai. Jie nuo seniausių laikų aria žemę, veža mėšlą, šukuoja linus, kerta mišką; jie net prekyba nesiverčia, neina net uždarbiauti, dėl to jie ir neturi praktinio gudrumo. Net tie, kurie šiek tiek prasišvietę, -mažai mokęsi, skaitę tik bažnytinį kalendorių, - nesiskiria nuo jų, nes knygos apie teisę nė rankose nėra turėję. Loginė jų aksioma yra ši: „Dievas įsakė klausyti caro ir gerbti jo valdžią. Caras nori, kad mes melstumės. Bet melstis reikia bažnyčios; vadinasi, caras bažnyčią mums atiduos, nors jo pareigūnai mums nepadeda". Bet tai nieko. Netgi kunigas, -jis atlieka pamaldas, bet bažnyčios pastatu negali naudotis kaip savu, nes bažnyčia - visų parapijiečių namas; o visų namas, teisiamųjų manymu, priklauso jiems arba carui, tik ne kunigui ar kam kitam.
Taip galvojo kražiečiai, ir dėl šitokios jų galvosenos darosi aiškus atsitikimas su kunigu Mažeika, dėl kurio penki mano ginamieji kaltinami. Kaip į šį atsitikimą žiūrėti? Aš čia nekalbėsiu juridiniu aspektu, bet nusakysiu patį faktą, kaip jis atsiskleidė per teismą. Kaip ir dėl spalio 6 d. įvykio - kažkas neaišku, neišsamu. Nurodoma keli asmenys, dauguma moterų, bet Mažeika jų nevardija; nenurodo jų ir urėdninkas Jariašovas. Jis tik sako, kad tokios ir tokios moterys buvo prieangyje ir jį barė. Dėl to liko tik vienas liudytojas Eljašas, parengtiniame tardyme liudijęs prieš Klapatauskus, Navickienę, Jucevičius, Zajauskienę Scholastiką, jos dukterį Teodorą ir Pranciškų Jurevičių. Tačiau šitas liudytojas per tardymą ištarė mažą žodelį „rodos". Jeigu jau pats prisipažino, kad Teodoros ten nebuvo, jeigu jo parodymai tvirtai paneigtini dėl kai kurių asmenų, tai neturi vertės ir jo parodymai dėl likusių.
Aš pabrėžiau, atkreipiau teismo dėmesį dėl nevienodo Eljašo parodymo. Mums tikriausiai pasakys, kaip įprasta: „Nebeprisimenu, nes tai buvo seniai". Bet tada jie viską prisiminė. Ne, ponai teisėjai, šitas žmogus vietinius asmenis gerai pažįsta, metų laikotarpy jis ne kartą galvojo ir kalbėjo apie įvykius. Vadinasi, jeigu tada jis gerai matė ir buvo įsitikinęs, tai ir dabar turėtų neabejoti. Kitaip sakant, jeigu jam dabar „rodosi“, tai rodėsi ir tada. Ir jis taip pasakė, tik šitas žodis neužrašytas. Šita aplinkybė verčia mane pasakyti keletą žodžių apie parengtinio tardymo protokolus, kuriais remtis mums leista.
Apskritai, sulyginus parodymus, duotus teisme, su parengtinio tardymo parodymais, kaltinimas rėmėsi paskutiniaisiais, kaip nepajudinamais, bet kuriuo atveju parašytais. Aš su tuo nesutinku. Be to, daugelis parodymų buvo duodami su vertėju, parodymai buvo padaryti skubant, galiu paminėti atvejų, kur labai jaučiamas netikslumas. Pavyzdžiui, kunigo Mažeikos parodyme rašoma, jog jis, saugodamasis, kad šie asmenys „neišlietų" Švenčiausiojo Sakramento, ir taip toliau. Tarp kita ko, kunigas Mažeika negalejo taip pasakyti dėl to, kad lotynų apeigose vynas vartojamas tik Mišiose, o Švenčiausiasis Sakramentas laikomas taurėje tik duonos pavidalu. Vadinasi, jis galėjo pasakyti tik taip: „saugodamas, kad neišsibarstytų“, o ne „išsilietų". Aišku, tai neturi jokios įtakos bylos esmei; tačiau jei mes matome, kad teismo tardytojo subjektyvus įspūdis ir supratimas turi įtakos jo stiliui, todėl nepyksime dėl kiekvieno protokole parašyto žodžio. Tad ir žodis „rodos" Eljašo parodyme tikrai praleistas, todėl negalima prieštarauti, kad dabar jis jums nesiryžta nurodyti, kas būtent tuo momentu prieangyje buvo arti kunigo Mažeikos. Na, jeigu taip, tai mano ginamųjų dalyvavimas šitame susidūrime neįrodytas.
Aš pasakiau „susidūrime“ ir to žodžio neatšaukiu, negaliu kito parinkti. Nes čia kažkas buvo, bet kas - nevisiškai aiškiu tikslu ir nepanašu į aktyvų pasipriešinimą valdžiai. Kunigas Mažeika, aišku, visiškai sąžiningai sako, kad minios elgesys sutrukdė jam išnešti Švenčiausiąjį, bet tas poelgis neturi jokios prasmės. Surišo jam rankšluosčiu kojas, o, Eljašo parodymais, ir rankas, reikalaudami, kad kunigas taurę nuneštų atgal. Kaip galėjo šito reikalauti, jeigu jis neturėjo laisvų nei rankų, nei kojų? Ar nereikėtų prikišti, - ir aš spėju, - kad šitas surišimas buvo ne fiziškas, o tik simboliška prievarta? Aš neabejoju, kad kunigas Mažeika tikrai norėjo išpildyti savo viršininkų valią, bet lemiamąją minutę, kai pasirodė didelis ir kartu toks pasyvus parapijiečių nenoras, ar užteko jam ne tik fizinės, bet ir moralinės jėgos eiti prieš tą nenorą, prieš srovę? Turbūt neužteko. Jis - kunigas. Tiesa, jis turi paklusti. Bet kartu jis ir Kražių gyventojas, tos pačios parapijos sūnus. Ten jo saviškiai ir giminės. Ir tuo momentu jam kilo mintis: „O jeigu jie teisūs, - jeigu visa tai nusitęs ir bus gautas caro sutikimas! Viešpatie, patark ir gelbėk!" Čia jis stato Švenčiausiąjį ant žemės prie sienos ir pats - pasakytume - atsiduoda į pasipriešinimo rankas. Tarp jo ir minios nėra žodžio, nėra net aiškios, formuluotos minties, bet jie instinktyviai vienas kitą suprato: „Tau, tėveli, norint pasiteisinti vyriausybei, reikia pasipriešinimo; štai ir turi daryti su jais, ko nori Dievas gailestingas, ir eik sau ramus“. O jis taip galvoja: „Pasipriešinimas buvo; argi aš turiu jėga pasipriešinti, rizikuodamas Švenčiausiuoju Sakramentu? Aš savo atlikau, Dievas su jais!Bonus pastor animam suam deponet pro ovibus, - jei ne, tai reikia jiems nusileisti", -ir išėjo sau ramiai. Mums sako: „Be kepurės ir be palto". Bet argi Švenčiausiasis Sakramentas nešamas su kepure ir su paltu? Mums rodo perplėštą giesmyną. Na, bet kas gali suprasti, kas ir kada jį suplėšė! Taurė su Švenčiausiuoju Sakramentu nunešta ant altoriaus, nunešta su bažnytinėmis žvakėmis, nunešta mano ginamojo Turausko, ir ne plikomis rankomis, o su rankšluosčiu, kaip pridera. Turauskas tai pripažįsta. Bet juk čia nėra nuodėmės nei nusikaltimo. Atvirkščiai, jis padarė tai, ką panašiomis aplinkybėmis privalėjo padaryti kiekvienas protingas krikščionis.
Tokia yra spalio 6-osios istorija. Aš klausiu: ar yra čia kas panašu į pasipriešinimą? Nekalbant jau apie nusikaltimą, nurodytą 263-266 baudžiamajame straipsnyje. Taip, yra žodinis teisininko įžeidimas. Bet tai juk panaikinta įspėjimu. Klapatausko ir Šarausko veiksmai spalio 8 d. bus peržiūrėti ir įvertinti kitų, o aš, kaip jų gynėjas, turiu pažymėti, kad prašymas dėl įsakymo vykdymo atidėjimo. <...> Jokių grasinančių gestų asmenų, tarp kurių yra ir mano ginamieji, minioje ispravnikas nepastebėjo; bet pagal veido išraišką jis nusprendė, kad bet koks mėginimas patekti į bažnyčią dėl pasipriešinimo negalimas. Veido išraiška gal ir pakankama priežastis imtis atitinkamų priemonių atitolinti nusikaltimui, bet tai toli gražu ne nusikaltimas. Ar bereikia man kalbėti apie tą bendriją, kuri ruošė valgį? Nuo tragedijos iki juokų vienas žingsnis. Juk visi nusikaltėliai visada arba patys virdavosi valgį, arba kas nors kitas jiems virdavo.
Daug sunkesnis kaltinimas nusakomas trečiuoju punktu, kuriuo kaltinami Šarauskas, Ganauskas, Nocius ir Viktorija Balogovaitė. Čia jau ginkluotas pasipriešinimas siekiant neleisti ir taip toliau. Šito akte nebuvo paminėta, - tai turi įrodyti kiti gynėjai. Bet pagal mūsų programą sprendžiant objektyviai, aš privalau nusakyti, kokia buvo žmonių nuotaika iš lapkričio 9-os į 10-ą, koks visų asmenų susierzinimas. Jūs prisiminkite tą momentą, kai 3 val. nakties vyriausybė, žandarai, uriadnikai apstojo bažnyčią. Buvo kalbėta, žadėta, grasinta bausmėmis ir pagaliau iš liaudies atimtas vienintelis ginklas - giesmė ir Jo didenybės portretas. Ir žmonės, nors ir nelabai norom, pradėjo iš bažnyčios skirstytis. Ir tada staiga, nelauktai, dėl nežinomų priežasčių išeinančiuosius uriadnikai gubernatoriaus įsakymu pradėjo plakti bizūnais. Ponai teisėjai, kai prieš aštuoniolika su puse šimtmečių dėl tos pačios priežasties šv. Povilą norėjo nubausti rimbu, tik vienas jo pasakytas žodis „caesorem appelo" (šauksiuosi cezario) sulaikė rimbus ir visą baudimo procedūrą. Ir Kražių parapijiečiai turi savo ciesorių, ir jie į jį šaukėsi, bet čia neatsirado prokonsulo Festo [kuris užstojo Paulių], ir dėl to buvo paleisti į darbą rimbai. Kapojo žmones šventoriuje, kapojo bažnyčioje, kur moterys dar meldėsi prie altoriaus. Ką jie kapojo? Moteris, dukteris, seseris, motinas, žmonas, jau išėjusias iš bažnyčios. Ir kur? Bažnyčioje. Kas yra bažnyčia? Maldos namai. Daugeliui netikinčiųjų - tai taip. O stačiatikiams ir katalikams, mums, tikintiesiems, - tai šventovė su šventais sakramentais. Bažnyčia - tai Dievo namai. Tai ne tik maldos namai - tai namai, kur Viešpats matoma forma išsirinko sau vietą. Ten yra Švenčiausiasis Sakramentas - tikras Išganytojo kūnas ir kraujas. Tikintieji nežino teisės ir straipsnio de sanguinis offusione [apie kraujo praliejimą], bet jie vis dėlto žino, kad bažnyčioje mušti ir pralieti kraują negalima. Štai priežastis viso to, kas atsitiko, ką padarė teisiamieji. Prie to dar pridėkite aplinkybes.- naktis, šauksmai, spiegimas, verksmas, skausmas - tikras pragaras. Štai vaizdas! Vaizdas, kurį galima ne tik išreikšti, bet ir įsiminti.
Jūs, ponai teisejai, turėkite omeny šitą žmonių dvasinę būklę, kurioj būdami jie tada taip elgėsi. Aš nekalbėsiu apie straipsnius. Jų daug visokių. O jei dar mažai, tai bet kuriuo atveju tarp jų kaip išganymo žvaigždė - 775 straipsnis. Jūs jį atrasite. Tačiau nepajėgdamas nugalėti širdies skausmo, kad ir pasitikiu pasauline valdžia, keliu akis į Aukščiausiąjį su poetu: „Dievo Motina, karaliaujanti Vilniuje ir visus globojanti! Jų širdis sudraskyta, liūdna ir suvargus; nešk Tu jų skausmą į dangų ir suteik jiems dangiškos jėgos!"
Pirmininkas: Pone advokate, malonėkite baigti savo maldas. Tribunolas teisia remdamasis įstatymais.
Kaminskis: Taip. Tribunolas teisia pagal įstatymus, bet su Dievo pagalba. Baigiau.
Po gynėjo Kaminskio kalbėjo advokatas Andrejevskis.
Advokato Andrejevskio kalba
Ponai teisėjai ir luomų atstovai! Man dėl to baugu ir sunku ginti teisiamuosius, apkaltintus sukilimu, kad niekur neradau tokių ištikimų, tokių religingai atsidavusių savo monarchui žmonių, kaip visa ta žemaičių minia. Ir istorijoje niekad nematyta ir vargu ar galėjo kas bent įsivaizduoti, kad kur nors pasaulyje maištininkai susidūrime su vykdomąja valdžia savo teises gintų tarpininkaujami monarcho portreto, iškelto viršum minios, tarsi stebuklingo paveikslo, papuošto gėlėmis ir vainikais. Pats gubernatorius buvo sukrėstas tokio minios gynimosi būdo. Jis liepė laikantiesiems portretą nuleisti rankas, paskui įsakė policijai portretus atimti; bet, matydamas, kad visi pradėjo prie jo artintis ir paveikslus tvirčiau laikyti, liepė portretus palikti neliečiamus.
Ką tai reiškia? Ar tai nereiškia, kad ta pati jėga, kurios vardu gubernatorius atvyko užgniaužti tariamo sukilimo, ta pati jėga, t. y. pasirodžiusi jam portrete - Jo didenybės asmenybė - sugniuždė jį patį, atėmė jo energiją ir nenorom apsaugojo minią? Vadinasi, abi pusės rėmėsi viena ir ta pačia valdžia, kuri palaiko valstybės stiprumą. Tai koks čia sukilimas?! Ne, čia nebuvo sukilimo, o buvo tik didžiausias nesusipratimas tarp liaudies ir vietinės valdžios. Šiandieninės bylos centre buvo caro valdžia, valia, ir reikia pažiūrėti, kaip abi pusės stengėsi tą valią vykdyti.
Remiantis dar 1864 04 01 aukščiausiojo [valdovo] patvirtintu Vakarų komiteto nutarimu uždaryti vienuolynus, kuriuose lieka mažiau kaip 8 vienuoliai, atskiras aukščiausias įsakymas uždaryti Kražių vienuolyną valdovo buvo duotas visiškai formaliai; be to, monarchas nenumatė niekieno kančių panaudojus šitą tradicinį būdą, kuris yra jau 30 metų senumo. (Toliau gynėjas nurodo nepaprastas nelaimes, susijusias su kražiečių mūrinės bažnyčios uždarymu, ir apie jų norą bažnyčią ginti.)
<...> Kas galėjo būti logiškiau, kukliau ir lengviau atlikta, kaip šitas prašymas? Sunku suprasti, kodėl nebuvo galima pranešti valdovui imperatoriui? Paskutiniu metu atnaujinti diplomatiniai santykiai su Romos Kurija aiškiai rodo, kad šiuo klausimu mūsų monarcho politika pasižymi taikingumu ir tolerancija. Ir negalima net įsivaizduoti, kad valdovas nebūtų palikęs Kražių gyventojams mūrinės bažnyčios, ypač jei gyventojų kančios tuo klausimu būtų buvusios teisingai nušviestos Jo didenybei. Tačiau nueita ne teisingu keliu, o visiškai kita kryptimi, privedusia prie neišvengiamos katastrofos. Kad pamatytume galą, reikia paklausti: ar buvo aukščiausias įsakymas tokiu būdu uždaryti Kražių vienuolyną, būtentūmiai ir neatidėliojant, nesiskaitant su jokiais vietos keblumais? Ar buvo nustatytas terminas? Nieko panašaus!
Čia gynėjas įrodo, kad administracija uždelsė 1891 12 12 aukščiausiojo teismo vykdymą dvejus metus ir kad 1893 06 10 aukščiausiojo valdovo įsakymas, dėl kurio įvyko kraujo praliejimas, iki šiol neįvykdytas, nes šiame paskutiniame įsakyme įsakyta nugriauti bažnyčią, manant, kad pagal aną įsakymą ji jau dveji metai yra uždaryta. O bažnyčia ir dabar tebestovi sveika.
Kodėl nepalaukta dar 2-3 mėnesius, kaip prašė kražiečiai, bent iki tos dienos, kol būtų gautas koks nors atsakymas į paduotus jų prašymus? Prašymas, paduotas generalgubernatoriui, liko be atsako, nepaaiškinant priežasčių, o kurie buvo pasiųsti monarchui, matyt, buvo be užjaučiamų vietinės valdžios paaiškinimų, nes jie visi buvo pasiųsti vidaus reikalų ministerijai ir su jais nesiteikta supažindinti valdovo imperatoriaus. Taip pasielgė administracija.
Dabar pasižiūrėkime į liaudį. Kiekvienas iš šių teisiamųjų turi savyje nepaprastą talismaną, gelbstintį nuo visokių rūsčių teismo bausmių. Tas talismanas - gyvas, karštas tikėjimas Dievu. Tikėjimas jiems brangesnis už gyvybę. Tokio tikėjimo nerasi visame pasaulyje. Tai gyvas tikėjimas į gyvąjį Dievą, tą Kristų, kuris girdi viską, kas vyksta žmogaus širdyje, kuris dėl to nužengė iš dangaus aukštybių į bažnyčią, įsikūnijo Švenčiausiajame Sakramente ir nuskandina visą žmonijos liūdesį, pats būdamas Dievas-Žmogus. Teisiamieji, kaip kūdikiai, tikėjo kaip tik tuo Dievu, Valdovu, Mokytoju. Juos mokė, kad Dievas jiems paliko imperatorių, jie tikėjo, kad caras visuomet vienybeje su Dievu. Dievą laikydami ne iliuzija, o Dievu gyvuoju, jie buvo tvirtai įsitikinę, kad Dievas su tokia pat meile, kaip ir jie, saugo jų bažnyčią, kad jie daug metų galėtų Dievui joje melstis. Ir staiga ta bažnyčia sunaikinama! Ar galėjo dėl to nesudrebėti jų širdys? Ar galėjo šitokios širdys negirdėti Dievo šauksmo: „Mano vaikai, kas mane tiki, tas gelbsti mano šventovę!“
Šito įkvėpimo iš dangaus teisiamieji, aišku, negali įrodyti žodžiais, ir mes negalime teismui pristatyti jokių liudytojų, kurie tą įkvėpimą paliudytų. Tatai kiekvienas tikintysis neužginčijamai sielos gelmėse privalo pats patirti. Štai kražiečiai, įsitikinę jų bažnyčiai gresiančiu tikru pavojum, kreipiasi su prašymais į visas valdžias, pradeda nuo žemiausios, o baigia aukščiausiąja. Jie sudaro religinę sargybą, dieną ir naktį saugojusią bažnyčios šventenybes, kol gaus iš caro atsakymą. Susikirtimas su kunigu visiškai negali mums liudyti tos minios nuotaikų valdžiai. Kunigas, teisiamųjų manymu, privalėjo taip pat kentėti, kaip jie, nes jis su jais sudaro vieną visumą. Šitas vidinis šeimos susidūrimas tarp ganomųjų ir ganytojo neliečia pasaulinės valdžios.
Ir kurgi jie parodė savo priešiškumą valdžiai? Bažnyčios apsauga buvo tokios formos, kad nė vienas žmogus, suprantantis žmonių minią ir galintis ją tinkamai paveikti, nė vienas toks žmogus nebūtą pabūgęs fizinės jėgos prasiveržimo. Šitie žmonės tvarkingai palaikė bažnyčioje pamaldų tvarką. Jie skundėsi dangui dėl savo kančių ir tikėjosi caro palankumo. Jie save laikė dvasiškai neliečiamais, nes, jų manymu, dvasiniai ginklai galingesni už plieninius. Ir tikrai jie buvo visiškai beginkliai. Jie tarsi kalbėjo kiekvienam sutiktam bažnyčioje: „Imkite ir išvarykite mus, jei jums užtenka tam drąsos ir sąžinės, bet savo noru mes neisim, kol gausim iš caro atsakymą. Kai gausim, ramiai išsiskirstysim".
Taigi gubernatoriui reikėjo spręsti, kaip čia protingiau pasielgus. Kaip tą minią paveikus? Apskrities policijos viršininkas negalejo išsirinkti jokio veikimo būdo. Bet kodėl? Gal jis neturėjo galimybės pavartoti karinę jėgą? O gal per mažas jo karinis laipsnis? Ar nebuvo čia kliūtis kur kitur, kur net ir pačiam gudriausiam ir drąsiausiam administratoriui pritrūksta vyriškumo pasikėsinti nematomai virš tos minios iškilusioms dviem tvirtovėms: dieviškajai ir caro - kryžiaus ir caro portretų.
Jau mėnesį prieš atvykdamas į Kražius gubernatorius žinojo apie ten esamą padėtį. Jam buvo pranešta: minia neišsiskirstys, kol gaus atsakymą į paduotus prašymus. Ponas Klingenbergas atkreipė dėmesį tik į pirmąją frazės dalį- savo noru neišeis. Ir jis panaudojo fizinę jėgą užsispyrimui palaužti. Bet kodėl neatkreipė dėmesio į antrąją prašymo dalį, į tai, kad tikintieji lyg „aleliuja" laukė caro atsakymo? Juk iš tikrųjų šis būdas būtų buvęs radikalus. Sulaukęs caro atsakymo, ponas Klingenbergas būtų buvęs teisus prieš visą pasaulį, prieš savo sąžinę ir prieš istoriją. Argi tai buvo negalima? Blogiausiu atveju būtų buvę gauti atsakymo originalai. Dieve mano! Kiek archyvuose apdulksta dokumentų, parašytų ant gražiausio popieriaus, gražiausiomis raidėmis ir jo ranka pasirašytų! Daugybėje raštų apie ordinų gavimą puikuojasi didingas parašas „Aleksandras“! Visi šitie raštai be pėdsakų žūsta šeimos popieriuose. Argi gubernatorius nesuprato, kad šitas parašas būtų buvęs liaudžiai tikra šventenybė! Bet čia toks būdas, visiškai atitinkantis minios nuotaikas, nebuvo neišvengiamas, nors ir buvo galimas viršininkams. Čia paskutiniu atveju reikėjo pasiteirauti, ar gavo prašytojai raštišką atsakymą ir ar jų prašymas pasiekė valdovą.
Mes to paklausėme poną Klingenbergą, ir pasirodo, kad jis visai nesirūpino šito reikalo nustatyti prieš vykdamas į Kražius. Tarp kita ko, jis žmonėms pranešė, kad visi prašymai be vilties. Mes čia įrodėme, kad buvo ne taip - daugelis prašymų iš viso nebuvo peržiūrėti iki pat katastrofos net ministerijoje ir nė vienas iš jų nepasiekė monarcho. Be to, ponas Klingenbergas dar pasakė liaudžiai visiškai nesuderinamą su mūsų įstatymais dalyką, būtent: jei gubernatorius skelbia monarcho valią, tai liaudis turi juo tikėti. Bet nėra taip. Žodinis monarcho valios paskelbimas suteikiamas tik ministrams, ir tai tik atskirais atvejais, - o ne gubernatoriui. Caro įsakymai visada skelbiami spaudoje arba tiesiog raštu. Aš jaunekalbu apie policinę gudrybę, apie būtinybę skaitytis su nepaprastomis šio įvykio sąlygomis. Juk gubernatoriui reikėjo stotis veidu į veidą su žmonėmis, budėjusiais beveik ištisą mėnesį bažnyčioje su malda, giedant be pertraukos himnus prie uždegtų žvakių. Jie turėję būti tarsi ekstazėje, kada iš akių pranyksta žemė, kada prieš akis mirga tik Dievo altorius ir nepasiekiama Jo aukštybė ir kada ne bizūnas ir policininkų pistoletai, bet kažkas kitas, atitinkantis iškilmingą maldininkų nuotaiką, kažkas lygiai taip spindintis ir didingas, kaip ir jų religija, - tik toks dalykas galėjo priversti juos atsipeikėti ir paklusti būtinybei. Apie tokią tvirtaširdišką minios nuotaiką kalba jos noras pamatyti po gubernatoriaus miline nors medalį arba ordiną, nors kokį išorinį caro pasiuntinio ženklą. Šiaip ar taip, raštiškas atsakymas į jų prašymus buvo būtinas ir formaliu atžvilgiu.
Aš manau, kad šituo kritišku momentu nė vienas, kad ir aukščiausias valdininkas, negalėjo imtis atsakomybės atsakyti į žmonių klausimus valdovo vardu, nes čia kalba ėjo apie tikėjimą, čia buvo paliestas Dievas, tas Dievas, kuris įsako klausyti caro. Dievo vardas yra monarchijos sankcija ir piliečių ištikimybė, dėl to tik vienas Dievo pateptasis ir gali būti paskutinis teisejas religiniuose dalykuose.
Gubernatorius laikėsi kitos nuomonės. Jis buvo padėties viešpats, o liaudis, su kuria jis aiškinosi, buvo nemandagi. Bet jeigu liaudyje būtų atsiradęs šviesesnis ir šaltesnio kraujo asmuo ir būtų mandagiai ir nuolankiai kreipęsis į Klingenbergą tokiais žodžiais: „Jūsų prakilnybe, leiskite išdėstyti jums mūsų prašymą. Jūs vykdote 1891 12 12 monarcho įsakymą; bet juk nuo to laiko praėjo dveji metai. Palaukite dar nors truputį, kol mes gausime iš caro įsakymą, išleistą šių metų birželio 10 d., tegul Jūsų prakilnybė leidžia mums melstis šioje bažnyčioje, kol visi pasitarimai baigsis“. Nežinau, ar ponas gubernatorius būtų drįsęs tuomet drumsti ramybę.
Tačiau byla baigėsi kitaip. Po minėtų įvykių su caro portretu žmonės betgi buvo nusileidę ir ėmė skirstytis iš bažnyčios. Trumpas minios suabejojimas čia neturi reikšmės. Reikėtų užsimerkti ir nematyti gyvenimo, griebtis nepaprasčiausių teisinių vingrybių, kad per tą dvejonės valandėlę išlukštentum, kada ketinta sukilti prieš aukščiausią valdžią. Gubernatorius skelbia vieną valdovo įsakymą, o žmonės laukia kito. Abi šalys laikė save ginančiomis tą pačią valdžią. Po trumpo sąmyšio vėl grįžo rimtis, tvarka. Žmonės pagaliau ir žodžiu patikėjo, jog toks iš tikrųjų yra aukščiausiojo įsakymas, nors ir teisingai buvo suabejoję, kad aukščiausiasis valdovas nežino, kas čia dedasi, ir vis dėlto jį vykdydami skirstėsi. Ką gi daro ponas gubernatorius? Ar nesupratęs, ar nepanorėjęs suprasti minios elgesio, jis įsako paleisti į darbą bizūnus. <...>
Puikūs yra žandarmerijos karininko Semionovo ir patarėjo Možino parodymai: minia atsipeikejo ir virste virto iš bažnyčios. Prie jų skubėjo stražnikai ir bizūnais kapojo moteris, kad greičiau bėgtų... Kokį įspūdį padarė miniai toks poelgis, man net nederėtų ilgai aiškinti. Iš visos bylos matyti, kad prieš bizūnus kaltinamieji yra buvę vienoki, o po bizūnų -visai kitoki. Prieš bizūnus žmonės giedojo himnus, kantriai laukė caro valios. Kaip žinome, žmonės maldavo; jie netikejo, kad caras šituos žmones siųstų naktį atimti iš jų bažnyčios. Ir tai ne maištas, ne sukilimas prieš aukščiausią valdžią. O po bizūnų visi subruzda, įniršta, įsitikinę, kad juos kankina be jokios kaltės. Iš tikrųjų, kokia gi buvo jų kaltė? Ir kilo žmonės su ta jėga, kuri sukyla prieš smurtą, kuri nenugalima nei bizūnu, nei šautuvu... Sakau, sukilo pažeista paniekinto žmogaus jėga ir stojo prieš policijos pareigūnus mirti ar gyventi. Šitie žmonės dar yra mėginę rasti legalų kelią: yra reikalavę gubernatoriaus pasirašyti popieriuje, kokius pėdsakus jis yra čia palikęs.
Advokatas Andrejevskis gynė Rimkų ir kitus sunkiai kaltinamus. Jis pažvelgė į Rimkų, paskui į teisėjus ir tęsė toliau:
O vis dėlto vargas man su ginamaisiais! Pavyzdžiui, Rimkus. Gamta jį apdovanojo būdinga veido išraiška. Kur jis būtų, visi jį pastebės. Ūsuotas, išdžiūvęs, plonyte nosim, užgriuvusiomis tamsiomis akimis, jis atrodo užsispyręs, paniuręs. Nors ir švelniausiai su juo šnekėtum, įtarsi jį kalbant piktai, protestuojant. Jo išvaizda tartum gyvas Mateikos paveikslas. Argi nebūdinga: gubernatorius jį vieną tepažino. Bet aš, ponai teisejai, tikiu, kad rūškanojo veido negana nusikaltimui įrodyti. Kuo gi jis yra nusikaltęs? Gubernatorius tvirtino, kad jis pikta ir išdidžia veido išraiška, pakeltu tonu kažką kalbėjo žemaitiškai. Betgi jis kitokios veido išraiškos neturi. O kalbėjo, ką ir visi: „Laukiam caro atsakymo“. Vėliau Rimkus visiškai dingo. O jei rimčiau kai kurių liudytojų parodymus perkrautume, rastume, kad vieni visiškai jo nėra pastebėję, kiti matę stovintį su kryžiumi rankose. O kryžių atvykus gubernatoriui yra laikęs tiktai Jasulaitis.
Trumpais aiškiais argumentais įrodęs savo ginamųjų nekaltumą, advokatas Andrejevskis savo kalbą baigė šitaip:
Susipažinęs su kaltinamuoju aktu, pagalvojau: jokiu būdu neatsiras tokio klausytojo ar skaitytojo, vadinasi, ir teisėjo, kuris, gerai susipažinęs su byla, nepajustų kaltinamiesiems užuojautos, nuoširdžios užuojautos. O kaltinamajame akte ne viskas surašyta. Atjojo kazokai, ir byla nutrūko. Tardymas į kazokų atjojimą atsirėmė kaip į sieną. Betgi jūs, ponai teisėjai, net ir nenorėdami žinote, kokias skaudžias, kokias kruvinas valandas kražiečiai išgyveno, atjojus kazokams. Baudžiamajame kodekse yra numatyta, kad už kančias prieš sprendimą mažinama bausmė arba visai nuo jos atleidžiama. Ir į tai, sprendžiant šią bylą, jums, ponai teisejai, teks atsižvelgti. Štai ramūs baudžiamojo kodekso žodžiai: „Išimtiniais atvejais teismas per teisingumo ministrą gali prašyti carą bausmę sušvelninti ar visiškai nuo jos atleisti, jei teisiamasis yra nusikaltęs nelaimingo atsitikimo aplinkoje“. Nelaimingo atsitikimo aplinka! Visa mano kalba šituo paremta. Pagaliau tegul teismas pačiam monarchui parodo tą nuogą teisybę, kurią žmonės pažino Kražių įvykiuose. Tegul pagaliau iš ten, nuo sosto, ateina paskutinis žodis: „Duokit tamsiai liaudžiai šviesos! Atidarykit duris, tegu plūsteleja taip seniai laukto gryno oro!“ Šitų durų raktus turite jūs. Nesigailėkit, neužgniaužkit jų delnuose! Duokit tuos raktus greičiau, greičiau! O tuomet jokie, net ir baisiausi baudžiamojo kodekso straipsniai ginamųjų nebegąsdins!
Po bendros ginamosios kalbos Andrejevskis dar kalbėjo apie atskirus savo ginamuosius. 2 ir dar 7 nuplaktieji kiemo aikštėje buvo ramūs eiliniai minios dalyviai. Rimkų gubernatorius kaltino, esą atkaklia savo veido išraiška ir atšiauriu balsu rodęs priešiškumą. Toks žmogaus „nusikaltimas“ - ne pagrindas baudžiamajam įstatymui. Antras kaltinamasis -Jasulaitis. Sutinkant gubernatorių, jis vilkėdamas kamža laikęs kryžių. Iš jo kryžius atimtas ir jis pats suimtas. Miniai išsisklaidžius, jis tarp areštuotųjų išsiskyręs balta suplėšyta kamža. Koks jo nusikaltimas? Už ką jam tokia bausmė?
<... > Tolesnę eigą gerbiamasis teismas žino. Kas skaitys ar klausys kaltinamojo akto, kiekvienas sveikas nešališkos nuotaikos žmogus nuoširdžiausiai užjaus kaltinamuosius.
Toliau kalbėjo advokatas Žukovskis. Jo kalba buvo labai moksliška, kupina specialių terminų, sunki užrašyti. Štai keletas jo kalbos minčių.
Apie Dievo namų, maldos namų, nuostatas policijai sakoma: „Į maldos namus eik tik melstis. Tarnybinių reikalų maldos namuose atlikinėti negalima“. <...> Gal ponai teisėjai stebitės, kodėl moterys laikėsi prigludusios prie altoriaus. Bažnyčioje buvo ne tik senų, bet ir jaunų moterų. Sklindant kalboms, kad atvyks kazokai, reikėjo dukteris ir žmonas pasiųsti į saugią vietą, į bažnyčią, į Dievo globą.
Advokatas Bialas, gyvenantis Vilniuje, lenkas, stačiatikis, kalbėjo labai santūriai, stengdamasis neįžeisti esančiųjų valdžios atstovų.
Advokatas Urusovas, kunigaikštis, daugiau analizavo tardymo netikslumus bei klaidas.
Pabaigoje kalbėjo advokatas Turčianinovas. Išvardijęs savo ginamus teisiamuosius, įrodinėjo jų nekaltumą.
Pasidalijus dar trumpomis papildomomis kalbomis, buvo paskelbta, kad teismas baigtas. 1894 m. rugsėjo 29 d. suformuluotas toks teismo nuosprendis bei išvados: 4 asmenys nubausti po 10 metų katorgos ir ištremti į Sibirą; 33 nubausti mažesnėmis bausmėmis.
Paties teismo prašomas caras kražiečiams bausmes dovanojo. Palikta po metus kalėti tik 4 vyrams, kuriems teismo buvo skirta po 10 metų katorgos. Jaunas caras sušvelnino bei sumažino teismo nuosprendį, tuo pasmerkdamas valdininkų ir administracijos piktnaudžiavimą. Tuo būdu administracija visiškai sukompromituota.
Apie Kražių įvykius rašyti spaudoje Rusijoje griežtai uždrausta. Užsienio spaudoje jie buvo plačiai aprašomi ir išgarsino kražiečių vardą.
1908 m. atimtoji bažnyčia katalikams grąžinta, o 1910 m. naujai pašventinta. Ši bažnyčia ir vietovė, kaip skaudi istorinė tikrovė, lankytina ekskursantų.
Kražių įvykių reikšmė tautiniam judėjimui buvo nepaprastai didelė. Rusų žiaurumas pirštu prikišamai parodė priespaudos jungą, o laiminga bylos baigtis padrąsino dar narsiau kovoti su priespauda. Lietuviškoji spauda dar labiau paplito, šaukdama į kovą, nuolat primindama šitą dangaus keršto šaukiančią rusų nuodėmę - Kražių skerdynes. į kovą sojo vis platesni visuomenės sluoksniai. Ypač aiškiai pradėjo reikštis pasipriešinimas mokykloje: mokiniai atsisakinėjo mokykloje rusiškai kalbėti maldas, eiti į cerkves, ėmė burtis į kuopeles.
(Naujoji Romuva. 1933. [Parengė Ada Urbonaitė])
