ŠVENTASIS, APIE KURĮ VERTA MĄSTYTI IR ŠIANDIEN
Robertas Zaičikas
Pranciškus Asyžietis ateina į pasaulį Dievo apdovanotas, bet kol jis iškyla į dvasines aukštumas, turi ne vieną kovą laimėti ir ne vieną vidinę krizę išgyventi. Tos dvasinės kovos jį ugdo. Pažinimas, kurį jis toje kovoje įgyja, suteikia jam galimybę suvokti pasaulio esmę. Jis gali kuriam laikui grįžti į vidutiniškumo būseną, bet jau niekada nebepamirš to, ką išgyveno dvasios pakilimo akimirkomis, kai slėpiningas balsas kvietė jį į kitą pasaulį. Skirtumą tarp Dievo balso ir viso to, kas žemiška, jis suvokia ne samprotavimais, o savo patyrimu.
Kai kuriuos charakterio savumus Pranciškui buvo sunku nugalėti, nes jie kildavo iš jo meniškos prigimties. Lengvabūdiškoms vilionėms Pranciškus nuo pat jaunystės buvo abejingas. Tačiau, pradėjęs veržtis į tobulumą, pirmiausia turėjo sutvarkyti savo vaizduotę, - jos gebėjimą fantazuoti jungti su tikrove. Gyvenimo tikrovę jis nuspalvino žaviomis spalvomis, pasaulį ir žmones matė tarsi pro švelnų įspūdžių šydą. Jaunystėje jį žavėjo prabanga ir puošnumas. Grožio ir linksmo nerūpestingumo atmosfera supo jį, ir kurį laiką jis skendo joje visa savo meniška prigimtimi. Jį džiugino paviršutiniškas gyvenimas: bendravimas su linksmais draugais, pokyliai ir puotos, muzika ir šokiai, poetinės trubadūrų dainos. Jis vilkėjo rafinuotai skoningai, labai mėgo prašmatnumą. Pinigų nemėgo ir juos švaistė puotoms ir tiems, kurie buvo jų reikalingi. Draugai mylėjo jį ir leidosi jo vadovaujami triukšmingose Asyžiaus turtuolių sueigose. Dažnai traukdavo su draugais Asyžiaus gatvėmis dainuodami ir išdykaudami. Pranciškus savo natūralumu bei svajingumu, įgimtu palankumu, draugiškumu ir širdingu mandagumu patraukdavo visus. Atrodo, kad šias savybes jis paveldėjo iš savo kilmingos ir kilnios motinos.
Skaityti daugiau: ŠVENTASIS, APIE KURĮ VERTA MĄSTYTI IR ŠIANDIEN
