KALĖDINIS LAIŠKAS
Vysk. Antanas Vaičius
Brangieji Broliai - Seserys!
Nuoširdžiai sveikinu Jus Dieviškojo Kūdikėlio Užgimimo šventėje. Sveikinu taip pat Jūsų artimuosius, kurie, negalėdami šiandien kartu su Jumis dalyvauti įspūdingose Kalėdų pamaldose, dalyvauja jose širdimi, mintimis ir malda. Sveikinu visus, kurie laukė Šventų Kalėdų ir dabar kartu su mumis džiaugiasi jų sulaukę.
Kalėdinis džiaugsmas yra dalelė ano didžiojo iš Dangaus atnešto džiaugsmo, kurį, Jėzui gimus, paskelbė angelas, apsireikšdamas Betliejaus piemenims ir tardamas: Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas (Lk 2,10-11). Kalėdinis visų džiaugsmas yra panašus į džiaugsmą tų išminčių, kurie, stebuklingos žvaigždės vedami, rado Betliejuje gimusį Kūdikėlį Jėzų ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino (Mt 2,11).
Evangelijos žodžiais skelbiamas ir mūsų sielas apimantis kalėdinis džiaugsmas, rodos, turėtų užgesinti mumyse bet kurią skausmingą mintį, nutildyti bet kurią širdies dejonę. Tačiau taip nėra. Nors Dievo Sūnus tapo Žmogumi ir gimė šioje žemėje, bet ši žemė vis dar tebėra šalta ir svetima Dievui. Nors jau beveik 2000 metų, kai krikščioniškoji žmonija gieda Betliejaus giesmę Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms (Lk 2, 14), bet dar ne visi garbina Dievą ir ne visi džiaugiasi Jo atnešta taika ir ramybe. Tiesiog verkti reikia, matant, kiek daug skausmo, vargo ir ašarų, kiek blogio ir moralinio sugedimo šių dienų pasaulyje.
Ilgai galvojau, ar suprasite mane, Brangieji, jei šioje džiaugsmo šventėje paliesiu deginančią žaizdą, jei, užuot kalbėjęs apie mums gimusi Dieviškąjį Kūdikį, kalbėsiu apie kūdikius, kurie žudomi dar negimę. Prisiminęs Vatikano II Susirinkimo nutarimą, kad vyskupo pareiga skelbti, kaip labai gerbtinas kiekvienas asmuo, jo laisvė ir žemiškasis gyvenimas (Dekretas apie ganytojiškas vyskupo pareigas, nr. 12), - ryžausi kalbėti.
Gyvename laikus, kai kėsinamasi ne tik į tuos, kurie džiaugiasi gyvenimu, bet ir į tuos, kurie dar negimę. Dėl smurto veiksmų, karų ir žudynių išgyvenama ir bandoma įvairiai reaguoti, o dėl negimusių kūdikių žudymo beveik nesijaudinama. Ne taip tolima praeitis yra liudytoja mergaičių drovumo, o šiandien jau ne viena mergina su įžūliu išdidumu reikalauja medicininio patarnavimo, kuriuo atimama gyvybė negimusiam kūdikiui. Šitokio patarnavimo reikalauja ir šeimų motinos. Mūsų motinos augindavo, kiek Dievas duodavo, o šiandien beveik visose šeimose apsiribojama tik vienu ar dviem vaikeliais ir žudymų skaičius procentiškai didėja: tyloje, be šauksmo, negirdimai žūsta negimę kūdikiai. Niekas jų nelaidoja ir niekas jiems nestato paminklų. Tokių nužudytųjų skaičius šiandieniniame pasaulyje siaubingas - apie 60 milijonų per metus! [Privati Alan-Guttman įstaiga, Niujorkas]. Girtavimas ir narkomanija, išlepimas ir palaidumas, nežabotai suvešėjęs sekso jausmas tampa mirties skleidėju, graso pražūtimi mūsų laikų civilizacijai. Jei, pamatę skęstantį, neskubėtume jo gelbėti ir nešauktume į pagalbą kitų, būtume neverti žmogaus vardo. Panašiai sunkiai nusikalstume, jei tylėtume ir savo tylėjimu prisidėtume prie to, kad nebebūtų bijoma žudyti negimusiuosius.
Brangieji, Dievas, Dangaus ir žemės Kūrėjas, nustatė ne tik būdą naujoms kartoms ateiti į pasaulį, bet ir parūpino nuostabias priemones gyvybei išlaikyti. Štai paukšteliai, kurie per dienas skraido, nuo šakelės ant šakelės šokinėja ir vis kitame medyje nakvoja, laikui atėjus, suka lizdelį -lopšelį busimiesiems savo vaikams. Ir žiūrėkime - tasai paukštelis, kuris, rodos, negali nė akimirkos nustygti vietoje, su didžiausia kantrybe tupi lizdelyje, kol išsiris mažyliai, juos šildo, saugo, maitina, kol jie plunksnelėmis pasipuošia, kol pradeda savarankiškai gyventi. Ar tai ne nuostabu?!
Dar nuostabiau Dievas pasirūpino žmonių gyvybe. Jai globoti Jis pašaukė tėvą ir motiną - du tapusius vienu kūnu, kaip sakoma Šventajame Rašte (Pr 2, 24). Dievas davė gimdytojams ne vien prigimtinį instinktą, bet ir nuostabią meilę savo vaikams. Ta meilė padeda motinai iškentėti gimdymo skausmus, kūdikių maitinimo, auginimo ir auklėjimo vargus. Kiek ji prisikenčia, tik vienas Dievas težino! Užtat su kokia meile mes prisimename savo motinas ir gerbiame gimdytojus!
Yra sakoma: juo geresnis daiktas sugenda, juo labiau jis dvokia. Graži ir kilni yra motina, pasiaukojamai atliekanti savo motiniškas pareigas. Bet kaip pavadinti tą motiną, kuri nesirūpina savo kūdikiu, nebegirdi jo verksmo, nebesaugo jo nuo šalčio, marina badu?.. O dar baisiau, jei motina atima gyvybę dar negimusiam savo kūdikiui! Baisus dalykas yra nužudyti žmogų, kuo nors nusikaltusį, bet nepalyginamai baisesnis yra nužudyti nekaltą kūdikį, dar nespėjusį pamatyti saulės šviesos! Reikia žinoti, kad naujo žmogaus gyvybė atsiranda nuo pat jo pradėjimo momento. Tai nėra tėvo ar motinos gyvybė, bet jau kito, naujo žmogaus gyvybė, priklausanti pačiam Dievui ir paties Dievo valia paskirta būti Dievo paveikslu (Pr 9, 6). Kas žudo šią nekaltą gyvybę, tas kėsinasi į patį Dievą ir yra žudikas, besišaukiantis dangaus keršto (plg. Pr 4, 10). Labai sunkiai nusideda ne tik tie, kurie tą nusikaltimą daro, bet ir visi, kurie pritaria, pataria ar sudaro sąlygas tam nusikaltimui įvykti. Nusideda ir tie, kurie galėdami nesulaiko besirengiančio tą nusikaltimą daryti.
Jokie aukšti tikslai, jokios, kad ir kilniausios, intencijos negali morališkai pateisinti dar negimusios gyvybės žudymo (prof. kun. Stasys Gruodis).
Nėra pagrindo sakyti, kad negimusi būtybė yra menkesnės vertės už gimusią. Žmogus, nors ir dar negimęs, yra žmogus su kūnu ir siela nuo pat prasidėjimo. Nėra jokio pereinamojo laikotarpio. Klaidingas, Bažnyčios mokymo neatitinkantis dalykas yra sakyti, kad naujai prasidėjusi gyvybė iki trijų mėnesių nėra žmogaus gyvybė. Prasidėjusią gyvą būtybę modernieji išradimai šiandien leidžia filmuoti, stebėti visas to gyvo organizmo sistemas. Jau 21-ąją dieną naujojo organizmo širdis galingai veikia, o nuo 8-os savaitės - jaučia ir gali kentėti. JAV ginekologas dr. Bernardas Natansonas ir jo kolegos yra sukūrę filmą „Nebylus šauksmas“. Filme aiškiai matyti, kaip negimęs kūdikis traukiasi nuo instrumento, kurio paskirtis atimti jam gyvybę, - kaip jis atveria burnytę nebyliam šauksmui... Tas gydytojas prisipažįsta ne kartą atėmęs gyvybę negimusiems. Dabar jis važinėja po pasaulį ir skelbia, kad abortas yra žmogžudystė.
Psichoterapija sako, kad abortu ne tik kūdikis nužudomas, bet ir motina pažeidžiama. Į padarytą abortą jos sąžinė reaguoja panašiai kaip į nekaltų žmonių žudymą: sunku atsikratyti minties, kad ant mano gyvenimo kelio guli lavonas, mano kūdikio lavonas... Ši skaudi mintis, kaip tvirtina žinovai, neretai tampa priežastimi tokių negerovių, kaip depresija, visokios psichozės bei neurozės, kraujagyslių ligos, vėžys ir net ūmūs infarktai. Veltui bandoma pasiteisinti - ir net įteisinti - negimusios būtybės žudymą. Jeigu negalima nuomininko išmesti į gatvę, tai juo labiau nevalia dar žiauriau pasielgti su ta būtybe, kuriai būtinai reikalinga ne vien pastogė, bet ir motinos širdies šiluma.
Neseniai teko žiūrėti ir klausytis Vilniaus televizijos laidos, kurios metu buvo pasakyta, kad mūsų Tėvynėje Lietuvoje gyventojų skaičius yra išaugęs virš 3 600 000 ir kad šiuo metu gimimų skaičius ima didėti. Pagalvojau: kokia būtų laimė, jeigu mūsų tautiečių skaičius vis augtų ir neatsirastų nė vienos motinos, drįstančios pasikėsinti į gyvybę prie savo širdies. Toji gyvybė dar negali kalbėti. Tad jos vardu tegu motinai kalba šie poeto žodžiai:
Su pavasariu, su saule daigas kelias, -
Mama, aš kaip daigas Tau esu!
Mūs abiejų bendras kraujo kelias, -
Tavo laimei augu, gyvenu.
Nežudyk manęs - aš būsiu Tavo saulė,
Užvaduosiu darbus aš tavus.
Leisk gyventi, leisk man augti, mama!
Neskubėk, sustok ir pagalvok.
Na tai kas, kad augsim keturi, penki mes,
Duonos ir gyvenimo užteks visiems.
Baigiu kalėdiniu linkėjimu. Brangieji, Kūdikėlis Jėzus telaimina Jus ir Jūsų namelius. Įsikūnijusio Žodžio palaima telydi Jūsų darbus ir gerus norus! Teguodžia Jūsų senelius, kurių smilkinius puošia sidabro gijos! Tesaugo Jūsų mažuosius, besidžiaugiančius saulėtu gyvenimo pavasariu. O Jūsų pastogės tebūna pilnos tyro džiaugsmo, šeimos laimės ir nekalto vaikučių krykštavimo!
(Kalėdinis laiškas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros tikintiesiems)
