Partizanai: Istorija ir dabartis

KAIP MES MELDŽIAMĖS

 (Vienoje mažoje Telšių vyskupijos bažnytėlėje)

     Upeliais nuplaukė paskutinis žiemos ženklas. Ant šakos skleidžiasi pirmutinis pumpuras. Pakrantėse stiepiasi gležni žolės lapeliai. Į žemę atėjo pavasaris, ir visa gamta garbina savo Kūrėją. Gražiausias pavasario mėnuo skiriamas Dievo Motinos garbei. Mūsų protėviai ypač pasižymėjo Marijos garbinimu gegužės mėnesį. Visuose namuose skambėdavo litanijos ir giesmės. Šiose gražiose pamaldose aktyviai dalyvaudavo ir jaunimas.

     Šiandien, kai virš mūsų galvų kabo neutroniniai, raketiniai, branduoliniai ginklai, grasindami viską nušluoti nuo žemės paviršiaus, kai juodos moralinio smukimo bangos mėgina užlieti žmonių gyvenimą, mes jaučiame, kad malda yra ne mažiau reikalinga kaip anuomet.

     Melsdamiesi bendraujame su tuo, kas yra už žemę aukščiau, kas dangiška ir šventa. Mes atsiprašome, dėkojame ir garbiname Aukščiausiąjį. Todėl norime, kad ne tik mūsų siela, bet ir kūnas rodytų pagarbą ir meilę Išganytojui. Aukščiausios pagarbos ženklan laikome sudėtas rankas, nesisukinėjame ir nesidairome, kad neatitrauktume savo ir kitų dėmesio nuo maldos.

Skaityti daugiau: KAIP MES MELDŽIAMĖS

Aleksandra [Bubelytė] KAS MAN YRA KRISTUS

UGNIMI IŠDEGINTI ŽODŽIAI

Kartą manęs paklausė sutiktas keleivis:
Sakyk, kas yra Kristus tau?
Tada ir aš savęs paklausiau apsidairęs:
Tikrai, kas gi JIS man?

     Apsidairiau tada gyvenimo miškuos, -
     tuose dienų brūzgynuos,
     ir klausinėjau paukščių ir žvėrelių,
     ir spindinčių žvaigždynų,
     ir upių neramiųjų, tekančių pro šalį,
     ir žemės lygumų, daubų, kalnynų,
     uolų, įsmigusių dangaus skliaute giliam,
     bangų mūšos, nakties tylos, -
     kas Jis yra? Jis - man?

Skaityti daugiau: Aleksandra [Bubelytė] KAS MAN YRA KRISTUS

KAS IŠ TIKRŲJŲ LEMIA ŽMONIŠKUMĄ

Jaunimo problemos

[Kun. Jonas Danyla SJ ]  

     Molėtų rajono laikraštyje „Pirmyn“ 1982 03 16 numeryje išspausdintas Giedraičių apylinkės pirmininko R. Koževnikovo straipsnis „Kas nulemia žmoniškumą“, kur minimos skaudžios dabartinio mūsų gyvenimo žaizdos, bet iš to daromos klaidingos išvados. Autorius kaltina kunigus, esą jie tvirtina, jog besaikis girtavimas, paleistuvystė, godumas ir pyktis, nenoras padėti savo artimui keroja ir auga mūsų širdyse todėl, kad žmonės tolsta nuo Dievo. Su tokiu tvirtinimu autorius sako nesutinkąs, nes, pasak jo, „ne nuo tikėjimo ar netikėjimo į dievą sprendžiama apie žmogaus sąžinę, jo žmoniškumą“.

     Čia noriu autorių paklausti: o kas gi sąžinę padaro jautrią? Kas žmogui teikia jėgų gyventi pagal sąžinę? Nori ar nenori, bet visi nešališki stebėtojai vieningai pripažįsta, kad daugiau jėgų žmogui gyventi pagal sąžinę teikia tikėjimas į Dievą. Gyvenimas yra šimtus kartų patvirtinęs faktą, kad ten, kur yra gilesnis ir sąmoningesnis religingumas, ten mažiau nusikaltimų; kur žmonės daugiau meldžiasi, ten mažiau keikiasi; kur daugiau žmonių bažnyčiose, ten mažiau jų kalėjimuose.

     Tiesa, neretai pasitaiko, kad gerai išauklėti, nuosaikaus būdo atskiri asmenys gali ir be religijos būti aukštos moralės ir žmoniškumo, bet masės be tikėjimo į Dievą dar niekada nėra buvusios didžiai humaniškos.

Skaityti daugiau: KAS IŠ TIKRŲJŲ LEMIA ŽMONIŠKUMĄ