PRANAS DOVYDAITIS
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Ada Urbonaitė]
PRANAS DOVYDAITIS
(1886-1942)
Runkiai - kaimelis, tūnantis Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje, reto grožio ir ramybės užkampis Sūduvos lygumose. Čia profesoriaus Dovydaičio gimtinė. Tėvas Motiejus Dovydaitis, žmogus, turėjęs iniciatyvos ir nesibaiminęs pažangos, nagingų rankų ir šviesaus proto. Motina Marijona Dovydaitienė-Bunkartaitė, giliai religinga, su rožančium niekad nesiskirdavo, buvo ir juostų audėja, ir didelė dainų mėgėja. Kai jauniausias sūnus Jurgis tapo tautosakos rinkėju, ji padainavo jam 43 dainas, kurių 16 įdainuota fonografe. Gebėjo ne tik dainuoti, bet ir giedoti: dalyvavo Pilviškių bažnytiniame chore, o čia buvo priimamos choristės tik turinčios gerus muzikinius duomenis.
Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d., pirmasis iš 15-os Dovydaičių vaikų. Iš jų išaugo 7 - kiti mirė maži arba kiek paūgėję, išskyrus Vincą; šis mirė 21 metų sunkiai sužeistas laisvės kovose 1920 m., būdamas septintos klasės mokinys.
Nelengvas buvo Dovydaičių gyvenimas: ūkelis mažas, o vaikai biro vienas po kito. Tačiau būdami sumanūs, darbštūs ir taupūs skurdo nepatyrė. Tuometinėmis kaimo sąlygomis tėvas labai anksti susirūpino savo pirmgimio sūnaus mokymu. Jam esant 5-erių metukų, tėvas iš Pilviškių lauktuvių parvežė elementorių. Vėliau - ir lentelę su „gripeliu“ rašyti. Išmokęs skaityti ir rašyti 5-6 metų ir pakartotinai „perstudijavęs“ visas knygas, kurios buvo tėvų namuose, o jų buvo nemažai, - ir religinio, ir pasaulietiško turinio, - Pranukas atėjo į Višakio Rūdos pradžios mokyklą ne toks, kuriam reikia pradėti nuo abėcėlės. Kadangi mokykloje mokslas buvo einamas rusų kalba, tai atsirado ko mokytis. Višakio Rūdos pradžios mokykloje tada mokytojavo mokytojas Paltanavičius, už 6-7 km turėjęs didelį ūkį (60 ha), tad į pamokas visada vėluodavo, pavesdamas jas vyresniems mokiniams, - tegul praktikuojasi, nenaudėliai, - teisindavosi. Tad netrukus ir Pranukas tapo „mokytoju“. Jis buvo reiklus, bet mokėjo ir mokiniams gerai paaiškinti. Žinoma, kartais ir pats prižiūrėtojas taip įsismagindavo su savo mokiniais žaisti, jog ir pamokas užmiršdavo. Mokytojas Pranuką ir nuo ganymo atsikviesdavo į mokyklą, kai reikėdavo pasirodyti prieš rusus inspektorius. Jis sėsdavo į suolą, pasiryžęs atsakyti į visus klausimus.
Kunigas neturėdavo teisės ateiti į mokyklą, tad tikybos mokyti turėjo pats mokytojas. Bet jis tai pavesdavo Pranukui. Šis šalia tikybos duodavo išmokti pasakėčių, Petro Armino išverstų ar parašytų; mokydavo deklamuoti ir giedoti. Per Gavėnią atsinešdavo į mokyklą lietuviškų maldaknygių ir, kol mokytojas ateidavo, pagiedodavo Gavėnios giesmių.
Kaip jaunasis „mokytojas“ rūpinosi lietuvių kalba, matyti iš šio pavyzdžio. Antrame skyriuje mokiniai vertė vieną pasakojimą, o Pranukas sekė ir taisė klaidas. Žodžio zorkij jie nemokėjo išversti vienu lietuvišku žodžiu. Dauguma aiškino, kad šis žodis reiškia tokį, kuris gerai mato. Toks vertimas Pranukui nepatiko, bet ir jis nerado tinkamo. Rytojaus dieną Dovydaitis pranešė, jog tokį žodį radęs: Aš praeitą naktį ilgai galvojau, kol prisiminiau: „zorkij“ lietuviškai reiškia „akyvas“.
1900 m. tėviškės namus paliko tėvo brolis Povilas - išėjo į žentus. Kam teks jį pakeisti? Kadangi Pranukas buvo vyriausias, tai jam ir teko ta „garbė“, teisingiau - pareiga. Tai buvo piemenavimo pabaiga ir lauko darbų pradžia, o jis tebuvo tik 14 metų „vyras“. Dovydaičio charakterio bruožai išryškėja iš to, kaip jis pats apibūdina šiuos darbus:
Labai mėgau dirvas arti, bet nemėgau akėti, nes pirmasis darbas man atrodė tikrai „kūrybiškas“, paliekąs ryškią žymę, o antrasis „diletantiškas“, tokios žymės nepaliekąs.
1903 m. Dovydaitis nuvyko į Veiverius ieškoti aukštesnio mokslo -laikyti stojamųjų egzaminų į vadinamąją pavyzdinę mokyklą. Sėkmingai įstojo, net peršoko mokyklos ketvirtąjį skyrių.
Dovydaitis atvažiavo į seminariją taip pat kaip ir visi, pusbernio amžiuje, grynas kaimo vaikas, su girininkų atspalviu: kietabūdis, naminiais drabužiais, tvirtu lietuvišku nusistatymu ir gera galva. Pradžioje jis nieku neišsiskirdavo iš kitų savo draugų: kresnas vyrukas, su nuolatine geraširdiška šypsena lūpose, aktingas „palanto“ ir kitų tų laikų žaidimų dalyvis, - kaip ir visi, -apibūdina Mykolas Krupavičius, tuokart taip pat mokęsis Veiverių mokytojų seminarijoje.
Į Veiverius Dovydaitis pateko pačiu neramiausiu laiku: didėjant lietuvių mokinių persekiojimui, didėjo ir jų priešinimasis, tvirtėjo, šviesėjo jų lietuviškoji sąmonė. Per pustrečių metų seminarijoje Dovydaitis patyrė 2 streikus. Aktyviai ir pats juose dalyvavo: skaitė draudžiamą spaudą, platino atsišaukimus. Po streikų mokiniai streikininkai prašėsi priimami atgal į seminariją mokytis 1906/1907 m.m. Seminaristai buvo atgal priimami tik gavus iš jų raštiškus pasižadėjimus, jog nekilsią prieš valdžią. Dovydaičio tarp jų nebuvo - jis negalėjo prievartauti savo sąžinės, duodamas nors ir formalų pasižadėjimą, tad ieškojo garbingesnės išeities.
Negrįžti į seminariją Dovydaičiui tuo tarpu reiškė grįžti į gimtuosius Runkius. Be gimnazijos baigimo pažymėjimo nebuvo kelio į aukštąją mokyklą, tad Dovydaitis ryžosi pats pasirengti abitūros egzaminams. Jis išmoko mokymuisi panaudoti kiekvieną minutę. Nė žingsnio nesiskyrė su knyga. Prie žagrės rankenų prisitaisė rėmelį knygai laikyti, todėl ir ardamas, ir dalgį plakdamas vis mokėsi. Ir savo pasiekė. Kiek vargo turėjo šiam laimėjimui pasiekti, tiek džiaugsmo buvo jį pasiekus, - Dovydaitis išlaikė egzaminus iš viso gimnazijos kurso. Pats savo džiaugsmą taip aprašė:
1908 m. birželio mėnesį grįžau iš Marijampolės pėsčias į Runkius [apie 30 km], po kojomis žemės nedaug jausdamas, - kišenėje nešiausi gimnazijos baigimo pažymėjimą.
Kas Dovydaičiui buvo iškovotas laimėjimas, tas plačiai apylinkei Sūduvoje buvo didelė sensacija. Juo plačiau ši žinia sklido, tuo labiau legenda virto. Daugiau ar mažiau sulegendintas Dovydaičio žygis ne tik plačiai išgarsėjo, bet ir ne vienam jaunuoliui buvo paskata panašiai ryžtis siekti mokslo.
„Pasportavęs" per vasarą su dalgiu, grėbliu ir kitais panašiais įrankiais, 1908 m. rudenį Dovydaitis pakilia nuotaika išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Jis troško tik mokytis, mokytis, mokytis, nes mokymasis, kaip jis suprato, yra tiesos ieškojimas. įstojo, kaip jis pats sakė, į pirmą fakultetą iš eilės - teisės. Tačiau jau pirmaisiais studijų metais tuo fakultetu nusivylė. Argi paragrafuose slypi šviesa? - klausė teisės studentas, troškęs giliau įžvelgti būties paslaptis, o ne gilintis į visus tuos paragrafus, kuriais žmogus save žaloja. Teisininkams būdinga mąstysena Dovydaičiui buvo svetima. Tad baigęs šį nemėgstamą mokslą, įstojo į istorijos-filologijos fakultetą, anksčiau lankytą tik laisvu klausytoju.
Universitete Dovydaitis nesitenkino rusų kalba: labai gerai išmoko vokiečių, o prancūzų kalbą suprato tiek, kad galėjo naudotis literatūra ir, šalia to, pramoko skaityti angliškai. Dovydaitis visa savo būtim vis giliau skverbėsi į mokslą, į pažinimą, todėl neliko nei laiko, nei noro kam nors kitam. Pats save jis taip apibūdina:
Aš jau turbūt per daug išsiskyriau savo „kaimietiška“, apšepusia išvaizda. Apie tai sprendžiu iš to, kad bent „gražiajai lyčiai" aš tuomet atrodydavau labai neįdomus, iš kurio nė žodžio nebuvę galima ištraukti, nes nosį vis laikydavęs į knygą įrėmęs; <...> toks „apšepėlis", kad Maskvos kiemsargiai net studentu nelaikydavę.
Aistringas pasinėrimas į mokslą, pradėtas jo paties kūrybinis darbas ir drauge apaštalavimas Kristaus karalystei skleisti Dovydaičiui buvo tokios vertybės, kurių akivaizdoje jis abejingai žiūrėjo į materialinius sunkumus ir į išorinę išvaizdą. Dovydaitį labai sukrėtė faktas, kai savo išsvajotą mokslo šventovę rado užviešpatautą „antikristo tarnų“. Laisvamaniškas indiferentizmas ir atviras ateizmas tarp to meto Rusijoje studijuojančiųjų buvo pasidaręs kone mada. O mados diktatas visada yra tironiškas.
Ir lietuviai studentai buvo tos mados apimti. Kai kurie Maskvos studentai - lietuviai leido laikraštuką „Aušrinė“. Bet kuo toliau, tuo labiau jame ryškėjo laisvamaniškas nusiteikimas ir net atvira bedievybė. Iškilo būtinas reikalas turėti savo laikraštį katalikams. Mintis apie katalikišką laikraštį jaunimui jau tvyrojo tarp lietuvių inteligentų tiek Lietuvoje, tiek Liuveno universitete. Geresnio idėjos realizuotojo kaip Maskvos studentas Pranas Dovydaitis nebuvo, tad jam ir pavestas tas darbas. Spaudos jis ėmėsi ne kaip paprastas žurnalistas, o kaip krikščioniškojo mokslo ir gyvenimo Kristaus dvasia skelbėjas bei liudytojas.
Kad galėtų tinkamai atlikti šį uždavinį, Dovydaitis pirmiausia meldė Dievo malonės pagalbos. Apie tai rašo savo atsiminimuose Maskvos kapelionas kun. E. Paukštis: 1911 m. pas jį užėjęs studentas Dovydaitis pareiškė, kad su Maskvos studentų draugijos nariais nebegalima surasti bendros kalbos ir reikią leisti savo katalikišką laikraštį ir kurti savo draugiją. O dabar, kunige, - prašė jis, - einam į bažnyčią išklausyti mano išpažinties! Kitas tris dienas matydavo jį bažnyčioje besimeldžiantį ir priimantį šv. Komuniją.
Atlikęs trijų dienų susikaupimą, Dovydaitis ėmėsi šio savo gyvenimo misijinio žygio. Tapęs „Ateities“ redaktoriumi, Dovydaitis tapo ir jos skaitytojų - ateitininkų vadu. Pirmame numeryje jis išspausdino programinį straipsnį „Trys pamatiniai klausimai“.
Kuo mes save vadiname ir kodėl? Ką mes aplink save matome? Kokios mūsų priedermės, siekiai ir keliai? Esame teistai, krikščionys, katalikai, išpažįstame Dievą, Kristų, Bažnyčią. Matome žmogaus tragediją be Dievo, bedvasės kultūros grėsmę. <...> Kristui priklauso ateitis ir tiktai Jis gali atnaujinti mūsų gadynės pasaulį. Tad mūsų kelias negali būti kitoks kaip: atnaujinti Kristuje save ir gyvenimą; atnaujinti drąsios kovos ir pažangios mokslinės kūrybos keliu.
Tais trimis aiškiais ir anuo metu labai aktualiais klausimais ir tiesiais atsakymais ateitininkijos sąjūdžiui buvo duotas tvirtas pagrindas. Išdėstęs naujojo sąjūdžio misiją - grąžinti Kristui nuo Jo nutolusį modernųjį žmogų, tolesniuose straipsniuose Dovydaitis sistemingai „triuškino“ moderniuosius stabus (kultūrą, laisvę, mokslą ir pan.), prieš kuriuos „susikūpri-nęs“ ant kelių puola žmogus be Dievo. Tokia buvo pradžia didžiosios Dovydaičio misijos, kurią jis vykdė visą gyvenimą - krikščioninti Lietuvąper jos mokslinimą.Kadangi netikėjimas plečiasi mokslo vardu, tai ir tikėjimą reikia ginti nebe pamokslais, o mokslu.
Popiežius šv. Pijus X savo pirmoje enciklikoje (1903) priminė pasauliui šv. Pauliaus šūkio Efezo krikščionims - atnaujinti Kristuje visa, kas yra danguje ir žemėje - svarbą. Pranas Dovydaitis ir jo draugai patys pirmieji pasaulyje (1911) atsiliepė į tą popiežiaus kvietimą ir lietuvių jaunimo „Ateities“ sąjūdžiu ryžosi savo darbais ir gyvenimu visa atnaujinti Kristuje - meilę Kristui ir žmogui darbais paliudyti.
Dovydaitis, apsisprendęs, kad daugiau galės pasidarbuoti bei patarnauti Lietuvai ir geriau paveikti inteligentus, būdamas išsimokslinęs pasaulietis negu būdamas kunigas, sukūrė šeimą. Dar nebaigęs studijų, jis susirado žmoną gimtuosiuose Runkiuose (jis nepriklausė prie tų inteligentų, kurie, Rusijos universitetuose baigę mokslus, jau nebegalėjo rasti savo „labai išlavintam skoniui“ žmonų tarp „tamsių“, nemokytų savo tautiečių lietuvaičių). Kun. E. Paukštys Maskvoje, iš anksto žinodamas Dovydaičio ketinimą, irgi abejojo, ar ji nebūsianti jam per prasta. Dovydaitis atsakė: Ji mano jaunystės draugė ir meilė. Aš ją pralavinsiu. Būdamas gelmės ir prasmės žmogus, Dovydaitis suprato, jog Marcelė kaip tik bus jo didžioji padėjėja gyventi krikščioniško paprastumo gyvenimą ir išlaikyti savo tautos dvasią, tąjį savitą aisčių ethosą.
Kun. R Martyšius Višakio Rūdos bažnyčioje sutuokė Praną Dovydaitį su Marcele Bacevičiūte (1911 11 28). Ketvirtiesiems studijų metams Dovydaitis grįžo Maskvon su šeima. Visiems buvo didžiausia staigmena, kad tas „persidirbęs asketas" ir „apšepėlis“ studentas, kuris, rodos, visai nesidomėjo moterimis, vedė ir vedė paprastą, nemokytą savo gimtojo kaimo mergaitę. Vedybos nepakeitė nei Dovydaičio gyvenimo stiliaus, nei jo atsidėjimo darbui. Dovydaičio pasirinkimas niekada jo neapvylė: Marcelė nestokojo dvasinės inteligencijos ir niekada neišpuiko - būdama profesoriene, netapo „poniute“, o išliko geraširdiška moteris, rūpestinga motina.
Su šiltu jausmu Dovydaitis atsimena tą pusmetį, kada jų šeimoje gyveno V Endziulaitis, tuojau įtrauktas į „Ateities“ redagavimo darbą. Mielai Dovydaitis prisiminė jaukias, šeimyniškas valandėles vakarais, kai po dienos darbų grįžę su Endziulaičiu šnekučiuodavosi ne apie didmiesčio pramogas ir panašius dalykus, bet apie mūsų lietuviškus dalykus dalykėlius. Pasijusdavo tais vakarais lyg ne rusų svetimame didmiestyje, bet lietuviško kaimo lietuviškoj pirkelėj.
Neilgai teko Dovydaičiui Maskvoje skursti: 1913 m. jis savo draugų kviečiamas grįžti Lietuvon redaguoti „Vilties“. Vilniuje Antano Smetonos leidžiama „Viltis“ pradėjo vis labiau nepateisinti į ją sudėtų vilčių: nors buvo leidžiama daugiausia už katalikų sudėtus pinigus, kaskart daugiau spausdino katalikams nepriimtinų straipsnių. Tad „Vilties“ dalininkų suvažiavimas pasirinko ateitininką Maskvos studentą Praną Dovydaitį redaktoriaus A. Smetonos pavaduotoju. Dovydaitis dar nenorėjo palikti studijų, bet norom nenorom teko nusileisti draugų spaudimui. Maskvoje išgyvenęs 5-erius metus (1908-1913), jis atvyko Vilniun. Baigėsi ilgai svajoto, kietai siekto ir aistringai semto mokslo metai. Prasidėjo jau anksčiau patirtos gyvenimo kovos ir vaisingo, atkaklaus darbo metai. Smetona pasijuto įžeistas, tai suvokė kaip jam pareikštą nepasitikėjimą, ir su visais savo šalininkais iš laikraščio pasitraukė. Liko tik vienas Liudas Gira. Tad Dovydaičiui teko pradėti darbą „plyname lauke“. Nors seniau „Vilčiai“ buvo sukaupta 50 000 rublių, Dovydaitis ją perėmė su kelių šimtų rublių skola. Dovydaitį gelbėjo tik nepaprastas jo darbštumas ir didžiausia jo, jau tada enciklopedininko, erudicija. „Vilties“ redagavimo darbui Dovydaitis buvo atsidėjęs visa siela ir kūnu.
Vokiečiams užėmus Vilnių, laikraštis buvo sustabdytas, nepaisant visų Dovydaičio dėtų pastangų gauti iš vokiečių valdžios leidimą, - viskas buvo veltui. Sustojus „Vilčiai“, Dovydaitis liko be aiškaus darbo Vilniuje. Tačiau jam buvo lemta, užuot patekus į Pirmojo pasaulinio karo siautulį, pradėti lietuvių švietimo ir auklėjimo darbą. Kaune steigėsi „Saulės“ draugijos pirmoji gimnazija. Steigėjai pakvietė šiai gimnazijai vadovauti Praną Dovydaitį. Dovydaitis ne tik ją įkūrė, bet ir iš pagrindų sutvarkė bei išugdė. Direktoriaus pareigas jis ėjo nuo 1916 iki 1922 metų. Ypač sunkus kūrimasis buvo vokiečių okupacijos metais, daug vargo direktoriui teko patirti dėl įvairių vokiečių priekabių, tiesiog teroro ir net kėsinimosi gimnaziją uždaryti. Apskritai jį labai slėgė vokiečių okupacinė „tvarka“. Direktorius buvo ir lyg koks pagalbinis mokytojas: kurio mokytojo nebuvo, tą jis pavadavo. Žinoma, būti tokiu „visuotiniu“ mokytoju - nuo kalbų ir istorijos ligi gamtos mokslų, - jį įgalino labai platus išsilavinimas.
Dovydaitis buvo griežtas direktorius, bet niekada nebuvo formalistas. Ypač jautriai jis rūpinosi savo mokinių doriniu auklėjimu: žiebti juose dorinius nusiteikimus jis tikrai laikė svarbesniu dalyku, negu tik formaliai palaikyti drausmę gimnazijoje. Užtat gimnazijos mokiniai direktorių Dovydaitį prisimena kaip tėvą. O buvusi gimnazijos mokinė Ona Galdikaitė (dabar 88 m.) su pagarba ir meile jį mena turėjus motinišką širdį: Atrodė, tarsi jis norėtų kiekvieną mokinį paimti ant rankų ir pakelti prie Dievo. Tą mintį patvirtina ir vysk. Kazimieras Paltarokas savo atsiminimuose. Jis pasakoja: Prieš Velykas suserga gimnazijos mokinė, ateina pas mane direktorius ir prašo prie ligonės. Jokių kitų susisiekimo priemonių nėra, vien kojos. Direktorius siūlosi mane palydėti. Aš pasiimu Švenčiausiąjį Sakramentą ir žengiame per Nemuno tiltą, paskui Aleksoto gatvėmis.
Uoliausias pamaldų lankytojas buvo pats direktorius Dovydaitis. Dažnai per mokinių pamaldas jis eidavo ir šv. Komunijos, žodžiu tariant, rodė savo mokiniams gilaus religingumo pavyzdį. Tačiau bet koks dvasinis prievartavimas Dovydaičiui buvo nepakenčiamas dalykas. Laisvai gimnazijoje veikė įvairūs būreliai.
Dauguma mokinių direktorių mylėjo kaip tėvą, suprato jį ir įvertino. Nei kaimietiškas statumas, nei direktoriškas griežtumas, nei „manierų" stoka nesukliudė jam pasiekti savo mokinių širdis. Kai 1921/1922 m.m. pasibaigus Dovydaitis iš pareigų pasitraukė ir jį pakeitė bajoriškos kilmės, gydytojo šeimoje išaugęs Mykolas Biržiška, daugelis mokinių pasigedo senojo direktoriaus, stačioko, bet garbingo savo tiesumu, paprastumu ir artimumu auklėtiniams.
Dovydaitis nesiribojo gimnazija, bet kiek galėdamas įsitraukė ir į visuomeninį gyvenimą už gimnazijos sienų. Okupantai Kaune viską buvo stipriai sukaustę, tačiau ir čia negausių inteligentų sueigose pradėta tartis, kaip po karo atkurti nepriklausomą Lietuvą. Kai Vilniuje 1917 09 18-22 buvo šaukiama tautos atstovų konferencija, Dovydaitis buvo išrinktas ir į toje konferencijoje sudarytą Lietuvos Tarybą. Nors jis buvo tik eilinis Lietuvos Tarybos narys, tačiau, kaip iš jo atsiminimų sužinome, jis nulėmė ar bent prisidėjo, kad Lietuvos paskelbimas nepriklausoma valstybe buvo paskelbtas tą, o ne kitą dieną. Po vieno Lietuvos Tarybos pilnaties posėdžio prieš pat vasario 16 d., nors kiti Tarybos nariai dar nesiskirstė, Dovydaitis išvažiavo į Kauną, nes rūpėjo gimnazija. Popiete atskubėjo pas jį vysk. Pranciškus Karevičius, ką tik grįžęs iš Vokietijos, ir papasakojo, kad ten jam tekę kalbėtis su kardinolu Hartmanu ir su Vokietijos kancleriu G. fon Hertlingu. Pastarasis pareiškęs viltį gauti iš kaizerio Vilhelmo II Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Vyskupas lankėsi ir vyriausiojoje karo vadovybėje pas Hindenburgą ir Ludendorfą. Ten jis patyrė, jog, pripažinus Lenkiją nepriklausoma valstybe, nebesą kliūčių ir Lietuvą pripažinti, žinoma, su atitinkamų konvencijų sąlyga. Ir jeigu Lietuvos Taryba tuo nepasirūpins, Lietuvą nepriklausoma paskelbsianti pati Vokietija.
Tai išgirdęs Dovydaitis nedelsdamas tą pačią dieną grįžo atgal į Vilnių pranešti šios žinios visai Tarybai. Žinią ne visi Tarybos nariai vienodai priėmė. Bet vis dėlto artimiausiame posėdyje nutarta, kad Lietuvos nepriklausomybės nebegalima atidėlioti, ir kitą dieną - vasario 16-ąją - visi dėjo savo parašus dokumente, skelbiančiame Lietuvą nepriklausoma valstybe, tokia, kokios norėjo geriausieji Lietuvos sūnūs.
Nepriklausomybės aktas buvo svarbiausias Lietuvos Tarybos žygis. Bet tai buvo tik darbo pradžia. Teisiškai paskelbtą nepriklausomą Lietuvą reikėjo ir faktiškai įkurti. Savo darbą Lietuvos Taryba baigė tik po poros metų, kai 1920 05 15 susirinko demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. įstrigusį Lietuvos valstybės kūrimo reikalą išjudino tik Vokietijos karinis sužlugimas.
Nepriklausoma Lietuva kūrėsi didelėje valstybinėje krizėje. Per keturis mėnesius pasikeitė du ministrų kabinetai. Padėtis buvo visiškai kritiška. Vilniuje viešpatavo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko „revoliucinė valdžia“; raudonoji armija, užėmusi du trečdalius Lietuvos ploto, grasė užimti Kauną. Ne veltui tad Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, vos tik grįžęs iš užsienio 1918 12 31, tuojau vėl išvyko vizituoti Skandinavijos šalių, savo šeimą taip pat išsiuntęs į Šveicariją iki 1919 m. rudens.
Šitokioje situacijoje, žinoma, nė vieno neviliojo ir ministro pirmininko postas. Pareigos sąmonė atvedė Pr. Dovydaitį prie valstybės vairo šiuo kritiškiausiu jos metu. Savo eitąsias ministro pirmininko pareigas Dovydaitis taip apibūdina:
1919 m. Lietuvos vyriausybei Kaunan atsikėlus, teko truputį ir prie valdžios vairo atsistoti tokiu metu, kuomet Kaune siautėjo demoralizuota vokiečių kariuomenė, kuomet rusų bolševikai jau buvo pasiekę Kėdainius, kuomet Lietuvos bolševikai taip pat smarkavo ir kuomet Lietuvos kariuomenėj viena ar pusantros neginkluotos kuopos tebuvo. Atrodo, kad garo katile spaudimas buvo pasiekęs tokį aukštį, jog minutė po minutės katilas turėjo sprogti ir viską paversti tik skeveldrų krūva. Mano „sukalėdotasis“ ministerių kabinetas, man atrodo, tiek padarė, kad pačiu paskutiniu momentu ištraukė iš katilo kamštį ir sumažino spaudimą taip, jog sprogimo buvo išvengta ir po kiek laiko viskas pradėjo krypti į normalesnes vėžes.
Trumpai, tik mėnesį išsilaikė Dovydaičio sudarytasis kabinetas. 1919 04 12 Dovydaitis atsistatydino, perduodamas pareigas Mykolo Sleževičiaus sudarytam kabinetui. Be abejo, per tokį trumpą laiką nebuvo galima ryškiau pasireikšti. Tačiau buvo dirbta nuoširdžiai, toliau vykdant Lietuvos atkūrimą. Ateities istorikas ras jį ne tuščią, bet netgi pilną su kaupu, nepaisant to meto sunkumų bei nuolatinių pavojų. Tik partiniai demagogai Dovydaičio kabinetą buvo praminę „gyvojo rožančiaus“ kabinetu. O pačiam Dovydaičiui šis mėnuo, kurį jis stovėjo prie valstybės vairo, yra reikšmingas. Zenono Ivinskio žodžiais, nors Dovydaitis nežinojo diplomatinio protokolo, bet jis įrodė, kad, reikalui ir ypač pavojui esant, Dovydaitis gali imtis sunkaus ir atsakomingo darbo.
Politikos Dovydaitis atsisakė visam laikui. Iš ministro pirmininko pareigų jis grįžo į pedagoginį darbą „Saulės“ gimnazijoje. Šis darbas jam buvo arčiau širdies. Vis dėlto tikrasis jo pašaukimas buvo ne pedagoginis, bet mokslinis darbas.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą tuojau buvo susirūpinta ir pirmos tikrai lietuviškos aukštosios mokyklos steigimu. 1920 01 27 buvo įsteigti Aukštieji kursai. Čia iš pat pradžių Dovydaitis buvo pakviestas lektorium. Po dvejų metų, 1922 02 16, įkurtas Lietuvos valstybinis universitetas. Vyriausybės paskirtas visų fakultetų branduolių kolektyvas pakvietė Pr. Dovydaitį į Teologijos-filosofijos fakultetą, docento titulu dirbti religijų istorijos katedros vedėju. Po 6-erių metų jis skelbiamas ordinariniu profesoriumi. Dovydaitis dėstė religijų istoriją, senovės ir viduramžių filosofijos istoriją, istorijos filosofiją, senovės istoriją, pedagogikos istoriją, pedagogiką.
Dovydaičio moksliniai darbai buvo tinkamai įvertinti 1933 m., kai Lietuvių katalikų mokslo akademija I suvažiavime į savo pirmuosius narius akademikus greta prel. Adomo Jakšto-Dambrausko ir prof. Stasio Šalkauskio pakėlė ir Praną Dovydaitį. 1935 m. Teologijos-filosofijos fakultetas visai formaliai suteikė Dovydaičiui filosofijos daktaro laipsnį vietoj disertacijos -už visą mokslinį darbą. Profesoriaus darbą Dovydaitis dirbo 18 metų, iki 1940 m. vasaros, kada buvo uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas.
Apskritai Dovydaitis studentams buvo ne tik profesorius, bet ir draugas, kuris žinojo visus jų reikalus, visados buvo pasirengęs sušelpti ar šiaip suteikti reikalingą pagalbą. Vieną kitą Dovydaitis šelpdavo reguliariai, teikdamas tarsi savotiškas stipendijėles, kitiems padėdavo tik reikalui esant. Jei kam labai reikėdavo pašalpos, o Dovydaitis pats neturėdavo, jis skolindavosi pinigų, kad tokį sušelptų. (Deja, daugelis jo tokių šelpiamųjų vėliau, baigę mokslus ir turėdami geras tarnybas, tų skolų negrąžino.)
Dovydaičio ir jo draugų pradėtas (1911) ateitininkų sąjūdis karo metais vyko daugiau partizanišku būdu, be vadovybės, tik Voroneže moksleiviai lietuviai buvo organizuojami ir ugdomi. Nepriklausomoje Lietuvoje Dovydaitis vėl stojo savo įkurto sąjūdžio - ateitininkijos priešakyje. Ateitininkijos vado pareigas jis neginčijamai ėjo su apaštališku uolumu. Krikščioniškajai tiesai skelbti jis lygiai rado laiko tiek mažuose būreliuose, tiek didžiausiuose suvažiavimuose.
Dar 1921 m. Dovydaitis „Ateityje“ (1921. Nr. 1-3) paskelbė straipsnį „Dešimt metų ir kas toliau“. Tai galima laikyti ateitininkijos programa:
Privalome siekt šventaisiais būt, - skelbė Dovydaitis. - Esame krikščionys, todėl ir neturi mums likt svetima nieko, ką krikščionys kuomet nors kilniausia yra pasiekę. <...> Mūsų amžiuje bus pripažintas naujas šventumo požymis - inteligentinis Kristaus dvasios darbas šių dienų visuomenėje.
Straipsnyje daug kalbama apie inteligentinį visuomenės darbą ir pasirengimą jam. Bet reikia, kad
tas darbas būtų atliktas šventybės pagrindu. <...> Kelias įsigyventi į Kristų ir Jį savyje įgyvendinti - tai Švenčiausioji Eucharistija, kuri yra visos Kristaus tikinčiųjų bendruomenės centras, žmonijos atsinaujinimo sąlyga, šventybės pradas. Trumpai tariant: ateitininkai - eucharistininkai. <...> Štai jums naujas obalsis, žengiant į naująjį dešimtmetį, gyvai išaugęs iš senojo obalsio ir į jį vedąs: <...> drąsiai į šventybės idealą vieninteliu tikru keliu! Gyvuokime, ateitininkai eucharistininkai!
Šis budėjimas, kad Kristaus dvasia kuo gyviau žėrėtų viską Jame atnaujinti pasiryžusiuose ateitininkuose, ir sudaro ryškiausią Dovydaičio kaip ateitininkijos vado bruožą. Religinė tematika dominavo visuose jo pokalbiuose bei paskaitose. Minint ateitininkijos 15 metų jubiliejų, Dovydaitis dėstė savo mintis:
15 metų Kongresas [1925] ir kas toliau? - Toliau ateitininkijos pradėtasai darbas turi eit kaskart rimčiau, vis giliau, vis kilniau. O jaunoj valstybėj darbo daugybės, neatidedamo darbo, nes mes tik „naujakuriai". Mums reikia ne tik laikinos pastogės, bet ir kultūringų valstybės rūmų.
Gali atrodyti, kad vienas asmuo valstybėje tėra menka nedaug tereiškianti dulkelė. Bet ir kiečiausia statybinė medžiaga, kaip cementas, sudaryta iš smulkiausių dulkelių. Sumaišytos su kita medžiaga ir suvilgytos vandeniu, tos dulkelės sudaro uolos kietumo medžiagą.
Tad, ateitininkija, būkime ir mes tokiomis cemento dulkelėmis mūsų visuomenėj ir, gaivindamiesi iš Aukštybių tekančio Šaltinio vandeniu, drauge su ta visuomene sudalykime tvirčiausią mūsų valstybės rūmų medžiagą, kurios jokios išorinės jėgos nebesugriautų. <...> O jei ne vienas paklaustų, ką jam šį momentą daryti, atsakymas trumpas: atlik savo pareigą.
Šios mintys rodo, kad Dovydaitis visai nemanė iš akių paleisti visuomeninių uždavinių ir matyti vien asmeninį tobulumą. Dovydaitis pasitikėjo, jog asmens gyvenimas Kristumi jau savaime jam teikia atsakymą į visus klausimus: kas tikrai krikščioniškai gyvena, tas žino visas savo pareigas. Tie 6-eri metai (1921-1927), kai Dovydaitis vadovavo ateitininkijai, buvo tikras šio sąjūdžio išsiplėtimo ir spartaus suklestėjimo laikotarpis. Vaizdžiai tą laikotarpį apibūdina ateitininkas Petras Spėtyla:
Kai su mumis dirbo prof. Dovydaitis, tai (geresnio palyginimo nerandu) buvo tikras Pranciškus Asyžietis: ir ugningas, ir švelnus, ir mylintis, ir kietas kaip titnagas principuose; svarbiausia, rasdavo žodžius, kurie skverbėsi į protą ir širdį visam gyvenimui.
Skaičiai rodo akivaizdžiai: 1920 m. - apie 2500, o 1927 m. - beveik 7000 narių. Taigi per 7-erius metus paūgėjo kone trigubai. Dovydaičio vadovavimo metais sustiprinta ir išplėsta ateitininkų spauda. Po karo „Ateitis“ buvo labai sumenkusi. Dabar ji atsigavo. 1921 m. Dovydaitis pradėjo leisti atskirą žurnalą mergaitėms „Naująją vaidilutę“, kurią jis pats puspenktų metų redagavo.
Ateitininkų sąjūdžiui masiškai augant, reikėjo suteikti jam ir atitinkamą organizacinę formą, nustatyti principus bei statutus. Tam pasirinktas ideologas Stasys Šalkauskis. Palangos reorganizacinėje konferencijoje 1927 m. jis buvo išrinktas ateitininkų vadu. Dovydaitis šį ateitininkuos sprendimą priėmė su demokrato supratingumu ir krikščionies nuolankumu, nors ir su neišvengiamu žmogiškosios nuoskaudos pajutimu. Tik kai 1930 m. III kongrese ateitininkų vadu buvo išrinktas prof. Pakštas (ir vėl ne Dovydaitis), jis pasiekė didžiąją dvasios pusiausvyrą. Dovydaitis suprato, kad
idėjinis vadas nėra renkamas, kaip nėra ir kitais pakeičiamas. Tikrieji vadai savo idėjai tarnaudami palieka vadais, visai nepriklausomai nuo to, ar esti išrenkami, ar neišrenkami. Negana to: jie palieka vadais ne tik gyvi būdami, bet ir nuo gyvųjų atsiskyrę.
Iš tikrųjų tokių vadystė nesibaigia, jų gyvenimui mirtimi pasibaigus. Suprasdamas tokį idėjinių vadų nepriklausomumą ne tik nuo rinkimų, bet ir nuo laiko, Dovydaitis nugalėjo kartėlį ir dar didesniu uolumu atsidėjo ateitininkams. Emociniu reagavimu į vado rinkimų pralaimėjimą jis paliudijo savo žmogišką jautrumą, o tolesne savo veikla įrodė esąs vadas iš Dievo malonės. Dovydaičiui pavyzdys buvo pirmosios krikščionių bendruomenės. Jis buvo įsitikinęs, kad krikščioniško broliškumo dvasia stipriau sujungia žmones negu formalūs organizaciniai nuostatai. Tai pamatė ir prof. St. Šalkauskis, kai po trejų vadovavimo ateitininkams metų užbaigė tuo, kuo Dovydaitis pradėjo, būtent Gyvosios dvasios sąjūdžiu.
Deja, rami kūrybinio darbo tėkmė buvo sudrumsta. Perversmo keliu iškilęs Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona demokratinę santvarką pakeitė savo autoritariniu režimu. Vienos partijos (tautininkų) diktatūra buvo dengiama kiekviena pasaulėžiūrinė diferenciacija. Taip uždrausta ne tik demokratinės partijos, bet ir kultūrinės organizacijos.
Dėl to kilo Dovydaičio opozicija režimui. Jam buvo nesuprantamas valdančiųjų sluoksnių trumparegiškumas - tautinės vienybės vardan slopinti katalikiškas organizacijas ir pasitikėti tik politinėmis priemonėmis, nematyti komunistinio pavojaus. Netrukus režimas nusitaikė prieš ateitininkus. Švietimo ministro Šakenio aplinkraščiu, datuotu 1930 08 30, -visos visuomeninio politinio pobūdžio moksleivių organizacijos uždaromos. Faktiškai tas aplinkraštis buvo nukreiptas tik prieš ateitininkus, nes skautai buvo suvalstybinti, o pats prezidentas pasiskyrė save jų šefu. Pradėta šalinti iš gimnazijų moksleivius ateitininkus, o jų vadus studentus - tremti iš Kauno arba įkalinti. Atėjo eilė kalėjiman ir prof. Dovydaičiui, jau nuo „Vilties“ laikų užsitraukusiam Smetonos rūstų neprietelingumą.
Kas Šalkauskiui ir Pakštui tebuvo teorinis klausimas, Dovydaičiui buvo gyvenimo tikrovė: ne iš teorinių aukštumų jis žvelgė į kovą dėl moksleivių ateitininkų ateities, bet nuo pat pirmųjų dienų stojo šion kovon. 1932 07 10 Marijampolėje vykusiame pavasarininkų kongrese prof. Dovydaitis pasakė ironišką ir rūsčią kalbą, kurioje pasmerkė istorinio Vyčio, atseit tautiškumo, piktnaudojimą Bažnyčios gniaužimui. Po šio kongreso 3 pagrindiniai kalbėtojai: prof. Dovydaitis, prof. Eretas ir dr. Leimonas, tuometinis pavasarininkų vadas, buvo Marijampolės karo komendanto nubausti trimis mėnesiais kalėjimo už kurstymą vienos visuomenės dalies prieš kitą ir prieš vyriausybę, pasakant 1932 07 10 Marijampolės pavasarininkų kongrese agitacinio pobūdžio kalbų.
Dovydaitis, grįžęs iš Marijampolės į Kauną, tuoj išvyko pirmojon „Gamtos draugo“ ekskursijon Nemunu kaip tos ekskursijos organizatorius ir vadovas. Karo komendanto sprendimas jį pasiekė Klaipėdoje. Ten pat (liepos 14) jis buvo suimtas ir nugabentas bausmės pradėti į Bajorų kalėjimą. Suimtą profesorių į kalėjimą palydėjo 2 ekskursijoje dalyvavę kapelionai ir viena studentė. 3 kartus tėvą kalėjime aplankė duktė Ona, netoliese (Padvariuose) pas seseles pranciškietes atostogavusi. Plaukė laiškai. Deja, jie nebuvo įteikti: tik po dviejų savaičių pavyko vieną išsiderėti, būtent daugiau kaip 100-o kunigų iš visos Lietuvos užuojautą. Nėra ko ir kalbėti, kiek palengvėjo kalėjimo našta gavus tiek užuojautos. Rugpjūčio 2 d. profesorius buvo perkeltas į Marijampolės kalėjimą. Čia jį lankydavo Vargdienių seselės. Iškalėjęs pusantro mėnesio, iš kalėjimo paleistas rugpjūčio 30 d.
Nors ir kalėjimą atsėdėjus, Dovydaičiui nekilo mintis organizuoti perversmą. Tačiau katalikišką visuomeninę veiklą jis varė ir toliau su ne mažesniu uolumu. Tada sumanyta jam smogti efektyvesne priemone, negu keliomis kalėjimo savaitėmis, būtent - atleisti iš universiteto. Pretekstas buvo privatus laiškas vienam kunigui - apsileidusiam ir pasileidusiam gimnazijos kapelionui. Kristaus Valdovo sekmadienį Dovydaičiui kaip tik buvo lemta lankytis to kapeliono mieste (Šiauliuose) ir savo akimis pamatyti, kokius vaisius visa tai davė.
1936 01 16 prezidentas Smetona atleido Dovydaitį iš profesoriaus pareigų. Tokį platų mokslinį darbą dirbusio profesoriaus atleidimas už privatų laišką sukėlė ir profesorių, ir studentų, ir plačiosios visuomenės pasipiktinimą. Žinoma, faktiškai profesorius buvo atleistas už visuomeninį veikimą tarp uždraustų ateitininkų. Tad po įvairių kreipimųsi, ypač paties fakulteto tylių, bet atkaklių pastangų, Dovydaitis buvo grąžintas į universitetą, paėmus jo pasižadėjimą jokios veiklos moksleivių ateitininkų tarpe nevaryti. Taip profesoriaus Pr. Dovydaičio biografija buvo paįvairinta pastaba, kad jis Lietuvos universitete profesoriavo su pertrauka nuo 1936 m. sausio 16 d. iki tų pačių metų kovo 16 d.
Katalikų visuomenė, vertindama didžius Dovydaičio nuopelnus ir patirtas nuoskaudas, jo 50 metų jubiliejų pažymėjo itin nuoširdžiai ir plačiai. Kai Dovydaitis nesipriešino iškilmingam pagerbimui, profesorius Eretas stačiai jo paklausė, kodėl sutinka būti tokio viešo išgarbinimo objektui Dovydaitis vaiko naivumu atšovė: Po mirties neišgirsiu, kaip mane vertina. Bet aš tai noriu žinoti. Tikrasis kuklumas dėkingai priima teikiamą pagarbą, o ne išdidžiai ją atmeta. Todėl ir atvirą Dovydaičio džiaugsmą, kad pagerbta jo amžiaus auksinė sukaktis, reikia laikyti tik jo prigimties tiesumu. Dirbo, ką brangino, todėl ir džiaugėsi, kad tas darbas jį padarė ir kitiems brangų.
Dovydaitį pagrįstai galima laikyti ir Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos (LKMS) tėvu. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (LMPS), į kurią susiorganizavo kairieji mokytojai, jau 1919 m. skelbėsi esanti grynai profesinė, neideologinė ir nepartinė organizacija, atvira visiems mokytojams. Jei ji iš tikrųjų tokia būtų buvusi, tai ir mokytojai katalikai nebūtų jautę reikalo atskirai organizuotis. Bet ji buvo politinė-partinė savo antiklerikalizmu. Pavyzdžiui, prieš I Seimo rinkimus pati LMPS centro vadovybė kreipėsi į mokytojus tokiu „nepartiniu“ atsišaukimu: Draugai mokytojai!
Pasistenkime, kad kuo mažiausiai į Seimą pakliūtų klerikalų iš krikščionių demokratų lizdo. Nė vienas mokytojas tenebūna be darbo. <...> Budėkime, kad valdžia vėl nepakliūtų į kunigų, popų ir rabinų rankas!
Taigi katalikams reikėjo jungtis į atskirą mokytojų sąjungą. Pr. Dovydaičio vadovaujama LKMS išaugo ir tvirtai atsistojo ant kojų. Ir nebūdamas jos pirmininku, Dovydaitis nenutraukė su ja ryšių ir per visą laiką dalyvavo sąjungos organe „Lietuvos mokykla“.
Turbūt antroje vietoje po ateitininkų Dovydaičiui rūpėjo darbininkai. Krikščioniškajam darbininkų sąjūdžiui jis skyrė daug savo metų ir širdies. Kilusiam iš neturtingų sakuotnugarių Dovydaičiui darbininkų rūpesčiai buvo ypač artimi. Šalia Vytauto Endziulaičio jis buvo jautriausias iš darbininkų vadų. Dovydaitis šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu parodė, kaip meilė Kristaus prasme ne tik atskiram žmogui teikia laimę, bet ir socialinius klausimus išsprendžia.
Dovydaitis yra tas, kuris Lietuvos krikščionių darbininkų sąjūdį ne tik nuo seklumos nuyrė, bet ir sėkmingai išvedė jį į platesnius vandenis (Z. Ivinskis).
Nuo 1929 m. iki kol „Darbininkas“ gyvavo Dovydaitis buvo jo atsakomuoju redaktoriumi. (Faktiniai redaktoriai buvo: J. Katilius, A. Sabaliauskas, K. Mockus, Juozas Gražys, Cezaris Surdokas, kun. Baltramonaitis ir kiti.)
Be ateitininkų, krikščionių darbininkų, katalikų mokytojų organizacijų, Dovydaitis veikė ir kitose. Dovydaitis jomis naudojosi kaip savo apaštalavimo lauku. Dalyvaudamas katalikiškose organizacijose, nuo moksleivių iki tretininkų, Dovydaitis vargu ar begalėjo rasti laiko bendrinėms organizacijoms. Vis dėlto vienai jis buvo nemažai atsidėjęs - tai Kalinių globos draugija. Dovydaitis buvo jautrus neteisei, skriaudai, išnaudojimui, tad ir visoms jų aukoms. Kaliniai, nors padarę ir labai sunkų nusikaltimą, nepraranda galimybės būti išgelbėti, juo labiau kad anaiptol ne visi yra pagrįstai ir teisingai įkalinami. Kauno kalėjime Dovydaitis organizavo kaliniams paskaitas; su kalinių prašymais jis lankydavo teismo įstaigas; išėjusius iš kalėjimo jis, kiek galėdavo, sušelpdavo, globodavo. Ne be Dovydaičio įtakos ir studentai ateitininkai šalia kitų gailestingųjų darbų lankė ir kalinius.
Dovydaitis ne tik gyveno šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasia, bet ir faktiškai priklausė III šv. Pranciškaus ordinui. Studentas ateitininkas St. Pleškūnas (prieš pat karą baigęs VD universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, didžiausias mūsų laikų neturtėlis, miręs 1985 m. Kaune) su šventu pasididžiavimu sakydavo, kad Vytauto Didžiojo universitete yra 2 tretininkai: profesorius Dovydaitis ir studentas Pleškūnas.
Netapęs kunigu, Dovydaitis buvo apaštališkos dvasios pasaulietis. Kai renkamasi apaštališkos dvasios pasauliečio kelias, ryžtamasi sunkiai daliai. Tad ir Dovydaitis savo kasdienoje, savo šeimoje gyveno kietą asketo gyvenimą. Jis apsiėjo be vadinamųjų kultūrinių pramogų: kinų, teatrų, koncertų, meno parodų, ir ne dėl to, kad to nevertintų, bet dėl to, kad, kaip matėme prabėgom žvelgdami j jo gyvenimą, - jis buvo visiškai atsidavęs kitiems. Būdamas geros širdies kitiems, Dovydaitis buvo geras ir savo šeimai.
Tik nepabaigiamų darbų nuolat genamas, persikrovęs įvairiomis pareigomis, savo šeimai teskyrė labai mažai laiko, neskyrė nė reikiamo minimumo (St. Rauckinas, ilgiausiai už kitus gyvenęs pas Dovydaičius).
Vis dėlto Dovydaičių vaikams netrūko nei gero tėvo pavyzdžio, nei tikros meilės. Atitrūkęs nuo darbų, tėvas rasdavo valandėlių padėti vaikams moksle, pasikalbėti. Vaikai ypač mėgdavo klausytis jo pasakojimo apie dėdės Vinco legendišką pasiaukojimą, kai, dengdamas j naujas pozicijas besitraukiančius savanorius, jis pats vienas pasiliko prie kulkosvaidžio prieš lenkų raitelių eskadroną. Gera, rūpestinga motina Marcelė Dovydaitienė, nors nebuvo išsimokslinusi, turėjo dvasinės inteligencijos, svarbiausia - nestokojo motiniškos pasiaukojamos meilės. Deja, kai ateidavo „maištingasis“ vaikų periodas, kiekvienai motinai sunku imponuoti savo vaikams. Rūpesčių vaikai kėlė ir tėvui. Dovydaičiui ypač nemalonu ir skaudu buvo, kad nerado reikiamo šeimos pritarimo tam, kas buvo taip brangu jo širdžiai. Duktė Ona taip apibendrino vaikų poziciją:
Mūsų tėvelis mums atrodė ir per pamaldus, ir per griežtas, ir nemodernus.
Ta pati vyriausioji duktė Ona, jaunystėje buvusi lengvabūdė mergiotė, dabar atmeta tuometines savo pažiūras: Šiandien į viską žiūriu kitokiom akim negu tais laikais. 1961 m. ji paskelbė vertingų atsiminimų apie tėvą, tą nepaprastą žmogų. Ir krikščioniška dvasia šiandien ji yra verta savo tėvo duktė.
Dovydaitis labai mylėjo savo tėviškę, jos gamtos grožį. Vasaros atostogų jis vykdavo ne į kurortus, bet į tėviškę. Traukė jį ten ir gimtoji aplinka, ir žmonės, ir gamta. Tėviškėje jis tuoj atsigaudavo, būdavo smagios nuotaikos, juokaudavo, dainuodavo, padėdavo dirbti ūkio darbus, žodžiu, būdavo visiškai savas, ne kaip Kauno ponas, prie kurio reikėtų taikytis. Nors Dovydaitis kaip lygus su lygiais bendraudavo su tėviškės žmonėmis, bet dėl to neprarado jų autoriteto. Jie labai jį gerbė.
Ypač juos nustebino, kai pamatė, kokią didžią pagarbą Dovydaičiui reiškia net vyskupai. 1931 m. Višakio Rūdos parapiją vizitavo vysk. Mečislovas Reinys. Pirmiausia jis užsuko į Runkių kaimelį pas Dovydaitį. Vyskupas per šventorių buvo vedamas su procesija po baldakimu. Kai baldakimas prisiartino prie Dovydaičio, vyskupas paėmė jį po ranka ir abudu palindo po baldakimu. Chorui giedant, drauge nuėjo per bažnyčią. Tai parapijai buvo tikra anų taikų sensacija: po baldakimu, didžiausioj bažnytinėj garbėj, drauge su vyskupu ėjo procesijoje ir pasaulietis profesorius Dovydaitis (iš a. Žemaitytės-Nutautienės pasakojimo).
Mylėdamas savo tėviškę, Dovydaitis mylėjo ir visą Tėvynę. Neviliojo jo užsienio kraštai, užtat Lietuvą pažino kaip retas kuris kitas. 1938 08 18, ekskursuodamas su moksleiviais bei studentais Rytų Aukštaitijoje Kirdeikių piliakalny, gražiausioj Lietuvos vietoj, Dovydaitis ant tuomet padarytos nuotraukos užrašė tarsi testamentinę valią:
Šiose „Lietuvos Alpėse“ norėčiau turėti savo kapą su užrašu: „Ateikite ir pamatykite Dievo darbus, kokius padarė mano Tėvynėje!“
Toks jo pasirinkimas rodo, koks jautrus Dovydaitis buvo gamtos grožiui. (Deja, nebuvo lemta Dovydaičio žemiškiems palaikams grįžti į Lietuvos žemėja rastą gražiausią vietą. Ir niekada nebus galima iš Uralo šiaurės pargabenti jo palaikų Tėvynėn, nes buvo palaidotas ten, nežinioje.)
Savo gimtąjį kaimą palikęs jau subrendęs (22 metų) vyras, Dovydaitis visą gyvenimą jautė gamtos ir žemės ilgesį. Jis džiaugėsi, kai 1935 m. kaip Vasario 16-osios signataras gavo žemės sklypą (apie 20 ha). Ši žemė jam tapo tokia brangi, kaip antroji tėviškė. Ne per toli nuo Kauno, 4-5 km į šiaurę nuo Čekiškės, yra Paprieniai. Nugyventos dvaro žemės sklypas buvo visiškai plikas. Viską reikėjo naujakuriškai pradėti. Dovydaitis sielvartavo, kad dvarininkas taip nualino laukus, o juos reikia mylėti ir puoselėti. Ūkyje jis kūrėsi ne tik pašalpomis, paskolomis, asmeniniais pinigais, bet ir atkakliu savo paties rankų darbu. Jo svajonė buvo nedidelį ūkelį paversti kultūriniu židiniu, kad išėjęs pensijon galėtų ir pats prisiglausti bei dirbti mokslinį darbą, ir kitus - studentus bei jaunus mokslininkus - priglausti. Na, žinoma, ir savi vaikai su savo šeimomis būtų džiaugęsi gamtos grožiu ir jos gėrybėmis.
Deja, šias svajones sudaužė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Dovydaitis savo pranašiška dvasia jau gerokai anksčiau nujautė, kad jei kils karas, ne vienam teks sudegti jo ugnyje. Tad priėmė šį Apvaizdos lėmimą, pats nekrito panikon, nepasidavė žmogų paralyžiuojančiai baimei ir kitus ramino. Žvelgė į tautos tragediją kaip į kiekvieno lietuvio bandymą, reikalaujantį parodyti dvasinį tvirtumą visuose ištinkančiuose sunkumuose.
Nors pradžioje Dovydaitis nebuvo suimtas, bet liko bedarbis. Uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą (1940 07 16), savaime buvo atleisti ir profesoriai. Tą patį mėnesį buvo išstumtas ir iš Lietuviškosios enciklopedijos redakcijos. Kaune lankydavosi tik dėl paliktos šeimos ir kitų reikalų. Žinoma, jis skaudžiai jautė skriaudą, daromą jam ir Lietuvos mokslui. Nors ūkyje sunkiai dirbo ir nemažai skurdo, tačiau nerodė didelio nusiminimo, nesugniužo, nesutriko, nekrito depresijon, o ryžosi visus vargus ir rūpesčius kantriai pakelti. Kaip istorikas jis žinojo, kad istorijoje visą laiką vyksta blogio ir gėrio kova. Kaip krikščionis pasitikėjo Dievu, tikėjo, kad ne antikristui skirta galutinė pergalė, nors kartais atrodo, kad jis triumfuoja. Dovydaičiui Dievas buvo artima tikrovė - prieglauda ir stiprybė, kaip mūsų tėvai amžiais giedojo bažnyčiose. 1941 06 09 Dovydaitis vienai savo buvusių studenčių rašė:
Manęs laukia teismas, baudos, ūkio nacionalizavimas, t. y. iš jo išvarymas ir kiti „malonumai“...
Laiškas pasirašytas: Lieku bėdų prislėgtas ir pradėtas triuškinti.
Tai buvo galbūt paskutinis jo laiškas. Baisųjį 1941 m. birželio 14 d. rytą Dovydaitis buvo žiauriai suimtas savo ūkyje Paprieniuose, Čekiškės valsčiuje. Tą patį rytą Kaune buvo suimta jo žmona su dviem jaunesniais vaikais - Vytautu ir Laima. Sūnus Jonas įkalintas atskirai. Liko tik duktė Onutė. Žmonai neteko pasimatyti su vyru, nei vaikams su tėvu. Nė vėliau Dovydaičiui nebeteko susitikti su šeima. Nepavyko nė laiškais susisiekti, nes nebuvo žinių, kur jis ištremtas. Visi šeimos nariai iš Sibiro sugrįžo gyvi, tik pats Dovydaitis jau po metų buvo sunaikintas.
Suimtas Dovydaitis buvo atvežtas į Kauną ir sargybos įgrūstas į tremtinių deportacijai skirtą vagoną. Jis buvo su kelionės maišu ir kaimiečio kailinukais (ar sermėga). Iš Kauno buvo gabenamas į Ukrainą, į Starobelską Donbase. Vėliau pateko į Uralo šiaurę - Gario miestelio apylinkės „lagpunktą“. Šioje vietoje Dovydaitis praleido ištisus metus. Pirmą naktį teko šalti lauke, žvarbiame, geliančiame vėjyje ir lietuje. Ryte, susikūrę laužą ir atšilę bei išsidžiovinę, tremtiniai pamažu atkuto, ėmė garsiai kalbėti ir net juokauti. Kažkoks NKVD politrukas su naganu prie šono ir odine planšete per petį rūškanu veidu ilgokai stebėjo tremtinius. Nesuprantama kalba, žmonių pasitikėjimas savimi, juokas, matyt, jį erzino. Kai kurie tremtiniai ėmė rusiškai kalbinti. Tada jis neištvėrė ir rūsčiu balsu garsiai įspėjo:
- Liaukitės! Čia jus atvežė sunaikinti! Jūs manote, kad grįšite į tėvynę? Niekados! Matote aplink kelmus? Po kiekvienu kelmu bus jūsų galva!..
Tremtiniams šis grasinimas atrodė neįtikėtinas. Kai kurie kalbėjo:
- Tas rusas ne viso proto... Už ką gi mus naikinti?! Kuo nusikaltome? Tikras kvailys, rado kuo gąsdinti...
Deja, netrukus pasirodė, kad politrukas ne tuščiai grasino. Praėjo keletas mėnesių, ir mes pradėjome nykti nuo nepakeliamų darbų ir nuolatinio badavimo... Kas naktį numirdavo 5-6 žmonės. Iš 750 žmonių ešelono beliko tik 60 gyvų lietuvių.
Pragariškomis sąlygomis lietuvių dvasią palaikė tai, kad jie tarpusavyje buvo solidarūs. Jie parodė daug žmoniško kilnumo, vieni kitiems padėdami kuo galėjo. Dovydaitis ypač išsiskyrė savo dvasiniu nepalaužiamumu, šviesiu didžiadvasiškumu.
Cituojame liudijimą žmogaus, kuris ilgiausiai su Dovydaičiu kalėjo: Senas kalinys, mongolas, man sakė: „Nepraeis nė trijų mėnesių, ir jūs iš bado pavirsite žvėrimis, keiksitės paskutiniais žodžiais, vogsite vienas iš kito duoną, rausitės šiukšlynuose“. <...> Deja, mongolas buvo teisus. Kai kurie bado nualinti smuko žemai. Tačiau toli gražu ne visi. Prof.. Dovydaitis buvo tarp tokių, kurie išlaikė orumą, kilnaus žmogaus vardą ir veidą. Jis buvo tarp mūsų šviesus spindulys, tame mirties ir bado košmare nesugniuždomas. Pranas Dovydaitis buvo stebėtinai budrios, negniūžtančios dvasios ir, priešingai negu daugelis, neprarado vilties ir pasitikėjimo. Daugelį jis padrąsindavo pasitikėti žmogaus jėgomis. Jis buvo atsivežęs kelionės maišelyje kiek rūkytų lašinių, tad štai labiausiai nusilpusiems tuos savo kuklius išteklius dalijo. <...> Kas buvo sovietų lageriuose, tas žino, kad ten kiekvienas duonos trupinys - tai gyvybės lašas. Atiduoti kam nors savo maistą - atiduoti dalį gyvenimo. Didžiausia auka, negirdėtas pasišventimas dalytis savo maistu su artimu! Pranas Dovydaitis ne sykį parodė savo didžiadvasiškumą, savęs atsižadėjimą.
Ir kiti stovyklos kaliniai panašiai liudija. Platokų ir gana įžvalgių atsiminimų duoda lenkų vienuolis marijonas Stefanas Chojnackis 1960 03 17 laiške Dovydaičio dukteriai:
Po poros mėnesių susipažinau su Jūsų tėvu ir, atvirai kalbant, pastebėjau jo gerą charakterį ir pavyzdingą elgesį. <...> Jis žmogiškąją savigarbą kėlė daug aukščiau, negu tuščio skrandžio patenkinimą. Ir nors daugelis kalinių, apsėsti rūpesčio pavalgyti, nepaisė savo asmeninės išvaizdos, prof. Dovydaitis stengėsi skustis ir tvarkingai atrodyti. <...> Be to, niekada negirdėjau jo kitais besiskundžiančio ar kitus kritikuojančio. Greičiau jis linko pateisinti ir suprasti visus tuos, kurie lengvai susiginčydavo, vartodami nekontroliuojamą ir įžeidžiamą žodyną. Pagaliau didžiausią įspūdį man padarė jo karštas ir gilus religijos jausmas. Buvo ten keli kunigai, kurie rizikuodavo laikyti šv. Mišias. Dažnai patarnaudavau Mišioms ir beveik kiekvieną kartą tarp dalyvių matydavau prof. Dovydaitį, šventai susitelkusį tylioje maldoje.
Dovydaitis rado draugų ir tarp sovietinių kalinių. Paskutiniais penkiais mėnesiais labai su juo susidraugavęs jaunas ukrainietis, baigęs aukštąjį mokslą ir tarnavęs „politruku“ kariuomenėje. Bet pats nežino, už ką nuteistas kalėti darbo stovykloje. Savo laiške jis vadina Dovydaitį vyresniuoju draugu ir mokytoju ir apibūdina jį kaip gilų, didžiai visapusiškai išlavintą, didelės gyvenimo išminties ir nepaprastai kilnų žmogų. Jis rašo: Atsargiai prasibrovęs tarp vyžotų ir nudriskusių žmonių, pagaliau pasiekiau mane dominantį kampą. Ir štai išvydau vaizdą, kuris mane visiškai apstulbino. Beveik ant plikų gultų, uždengtų vien tik prakaito ir purvo prisigėrusiu vatinuku, sėdėjo žmogus, veikiau panašus į mumiją negu į gyvą būtybę. Neįtikėtinai liesas, išbalęs, beveik mėlynas, stipriai pirmyn atsikišęs veidas, o įdubusios didelės, šviesios, protu šviečiančios akys išsiblaškiusios ir be tikslo žiūrėjo į tamsiausią barako kampo tašką. Pasiryžęs nutraukti šią nemalonią būseną, priėjau arčiau ir garsiai pasisveikinęs paklausiau: „Ar jūs profesorius Dovydaitis?" - „ Taip, buvau kadaise“, - jis man atsakė. „Kodėl sakote: buvau? Ar atėmę laisvę, Jums atėmė ir laipsnį?“ - „Man atėmė svarbiausią dalyką - žmogaus teises, pakaitu davę žeminančią zeko pravardę“.
Laiškas baigiamas atsisveikinimo aprašymu.
Taip, sūneli, tikiuosi, kad tu sulauksi geresnių dienų, o man dienos suskaičiuotos. Jei išeisi į laisvę, o Lietuva bus išlaisvinta, - parašyk į ten tiesiai be adreso. Papasakok mano tautiečiams, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis ištikimo Lietuvos sūnaus Prano Dovydaičio tik kūnas buvo toli nuo Tėvynės, o mintys ir širdis skriejo viršum erdvių, įsisiurbdamos nematomomis akimis į pažįstamus vaizdingus peizažus, miestų siluetus ir nepaprastai man brangius veidus mano žmonos, vaikų, giminių ir man artimų žmonių. Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano dulkės, o siela ir širdis ten - Lietuvoje". Profesorius nutilo. Tylėjau ir aš, bijodamas pažvelgti į jo pusę. Jis paleido mano ranką. Man pasidarė baisu, o širdį skausmingai suspaudė. Nugalėjau save, pažvelgiau į jo akis, bet jų nemačiau. Užsidengęs akis išdžiūvusiomis rankomis, jis raudojo be garso, kažkokiu ypatingu vidiniu raudojimu, būdingu tik stipriems vyrams ir liudijančiu jo nepaprastai tragišką būklę...
Iš Gario stovyklos Dovydaitis buvo išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą drauge su 20 atrinktų inteligentų, anksčiau buvusių visuomenės veikėjų, o dabar už tai pasmerktų sunaikinti. Kartą, grįžęs iš tardymo, Dovydaitis pasakė: Jie viską žino, viską žino... Lyg ruošdamasis pačiam blogiausiam atvejui, iš Lietuvos atsivežtus kailinukus, labai vertingus Uralo šalčiuose, kitą naktį, prieš išvedamas tardyti, atidavė kameros draugui. Gal suprato ar nujautė, kad jie nebebus jam reikalingi. Paskutinę valandą dar parodė gerą širdį liekančiam gyvajam.
Šitam Sverdlovsko mirties katilui savo didžią auką buvo priversta atiduoti ir Lietuva - negrįžo iš Uralo Dovydaitis. Sverdlovsko kalėjime baigiasi jo pėdsakai. Pagal Kauno metrikacijos įstaigos pažymą, jis mirė 1942 m. lapkričio 4 d. (mirties priežastis: širdies veikimo paralyžius). Nežinia, ar ši data tikra. Tačiau, neturint galimybių patikrinti, tenka jos laikytis. Taigi Dovydaitis mirė, nesulaukęs nė 56-erių metų amžiaus, toks gyvybingas, tokios stiprios sveikatos... Buvo sunaikintas be viešo teismo ir be liudytojų.
O vis dėlto jis ir šiandien tebėra gyvas ir turi daug ką mums pasakyti, nes, kaip jis pats 1930 m. rašė apie tautos vadus, dvasinių vadų vadovystė nesibaigia jų gyvenimui čia, žemėje, šiokia ar tokia mirtimi pasibaigus. Tad ir Dovydaitis - tas lietuviškasis serafiškasis Pranciškus, - būdamas pas Viešpatį nori ir gali mums padėti šiandien vykdyti tuos priesakus, kuriuos jis visą gyvenimą nenuilstamai skelbė ir liudijo asmenine kančia, herojiška auka ir šventumu.
Trumpą susitikimą su rinktiniu Viešpaties įrankiu vesti mūsų tautą į tikrai krikščionišką gyvenimą norėtume baigti malda:
VIEŠPATIE JĖZAU KRISTAU, Tu pirmųjų savo mokinių meile įliepsnojai šio laiko mūsų tautietį Praną Dovydaitį.
Karštai Tave meldžiame, suteik jam šventojo garbę, kad jį -pakeltą į tą aukštumą - mes galėtume geriau matyti ir įgyti daugiau jėgų juo sekti.
(Naudotasi J. Girniaus knyga: Pranas Dovydaitis. Čikaga. 1975. 776 p. ir
kun. J. Šalčiaus užrašais bei atsiminimais)
