VYTAUTAS VAITIEKŪNAS: ŽMOGUS IR JO PALIKIMAS

ANTANAS SABALIS

Apie Vytautą Vaitiekūną kalbėti nėra lengva, bet kalbėti reikia. Nėra lengva, nes tai buvo kuklus, niekur neprasikišantis ir savotiškai paslaptingas žmogus, niekur apie save nemėgęs kalbėti, save iškelti. Sakytumei, vis duodavęs suprasti, kad visų tautos nelaimių akivaizdoje, svarbus ne pats Vaitiekūnas kaip žmogus, bet jo idėjos, jo mintys, jo įtaigojimai. O kalbėti apie tokį žmogų reikia, nes jo idėjos pasklido išeivijoje ir tapo pasisavintos bei priimtos grynai dėl jų vertės. Jos teikė mąstančiam išeiviui veiklos prasmę, nepaisant iš kokios politinės grupės ar kokio pasaulėžiūrinio asmens tai ateina, šia prasme Vaitiekūno veiklos metodika yra ypatingai įdomi, matant kiek daug mūsų išeivijos vadovų, ypač paskutiniais metais, pasižymėjo egocentrine, tiesiog asmenine, save iškeliančia veikla.

Dr. Juozas Girnius, Vytautas Vaitiekūnas, ir dr. V. Vaitkus 1981 metais LFB savaitėje, Kennebunkporte. Nuotr. V. Maželio.

Patį Vaitiekūną išeivijos žmonės vertino įvairiai. Prisimenu studentus, kurie suvažiavimuose ar konferencijose turėdavo daryti pranešimus. Jeigu svečių tarpe jie pastebėdavo Vaitiekūną, pasijusdavo labai nejaukiai, nes žinodavo, kad gražbylyste ar tuščiažodžiavimais nepraeisi: Vaitiekūnas paklaus keletą klausimų, iš kurių auditorija supras, kad prelegento nepasiruošta. Panašiai būdavo ir su „politikais": ne vienas tuščiažodžiautojas pasijusdavo nesmagiai, kai Vaitiekūnas pareikalaudavo minties aiškumo, žodžio precizijos ir faktų, faktų... Reikia dar pažymėti, kad Amerikoje advokatai nėra labai mėgstami. Jų pastangos bet kokia kaina išteisinti kriminalistus yra pasiekusios zenitą. Tuo pačiu ir Vaitiekūnas, būdamas teisininkas, nors tiesiogiai advokato praktika Amerikoje nesivertęs, pateko į tų „nepatikimųjų" kategoriją, kurių esą reikia saugotis, nes jie yra ne teisės ir teisingumo atstovai, bet įstatymų manipuliatoriai. Taigi ar tai dėl panašių atsitiktinumų, ar dėl kitų sumetimų, Vaitiekūnas savo idėjas daugiausia skleidė raštu, nors dažnai būdavo kviečiamas prabilti ir gyvu žodžiu, ypač jeigu reikėdavo kur nors pranešimo apie padėtį Lietuvoje.

Tačiau reikia pastebėti, kad nepaisant jo rezistencinio kietumo, Vaitiekūnas niekad viešai ar per spaudą nėra savo oponentų suniekinęs ir įžeidęs. Jis turėjo vieną paprastą formulę, kurią naudojo savo nepasitenkinimui išreikšti: sakydavo, kad šitaip kalbėti „yra nesusipratimas". O jei griežčiau spustelti norėdavo, tai oponento argumentus vadindavo jau „tikru nesusipratimu". šia formule Vaitiekūnas išreikšdavo didžiausią pasmerkimą. Visi tai žinojo ir suprato. Be to, koks nors kvailas ar neišmanėliškas oponentų pareiškimas Vaitiekūnui iššaukdavo juoką, kuris pasireikšdavo tipingu tyliu kikenimu. Šis žmogiškasis atvirumas ir, sakyčiau, šiltumas iš vienos pusės, o rimtumas ir paslaptingumas iš kitos pusės, darė Vaitiekūną tiesiog legendariniu personažu. Kuomet visi žinojo ar pažino „penkis didžiuosius" — Brazaitį, Maceiną, Ivinskį, Grinių ir Girnių, — tai Vaitiekūnas visada būdavo savotiška mįslė. O kai humoro pilni studentai sakydavo, kad Maceina yra „frontininkų vyskupas", tai Vaitiekūnas visada būdavo vadinamas „fronto rabinu".

Pagrindinis Vaitiekūno veiklos metodas buvo groti antruoju smuiku. Dažnai jis sakydavo, kad, girdi, rezistencijoje visiškai nesvarbu, kas tą ar aną darbą atliko ar įgyvendino. Svarbu tik viena, — kad tas ar anas darbas yra atliktas. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su raštais apie Pilnutinę demokratiją. Daug autorių apie tai sudėjo savo mintis ir išvedžiojimus. Pagrindiniai žmonės, kalbama, buvo Maceina ir Brazaitis, bet ši medžiaga ilgai blaškėsi be namų ir be vietos. Tik pagaliau Vaitiekūnas, nutaręs, kad iš tų minčių reikia suorganizuoti Lietuvos prisikėlimui išeivijos geriausių protų palikimą, visą medžiagą sutvarkė, suredagavo ir išleido atskira knygele. Ji dabar pateko ir į Lietuvą, o ir mes ja dažnai naudojamės. Kai kurie kritikai sako, kad knygelė mažytė, be to, jau pasenusi, bet niekas nesiima jos nei pagerinti, nei pakeisti. O žmonėms, kurie apie pilnutinės demokratijos idėją nieko nėra girdėję, ten atsiveria, galima sakyti, naujas pasaulis, medžiaga be didelių filosofijų naujam mąstymui.

Vaitiekūno biografiniai bruožai taip pat yra paslaptingi: jo gimimo vieta ir data yra sunkiai patikrinamos, jo dokumentai antinacinėje rezistencijoje pakeisti; žinome, kad pakeista ir jo pavardė. Daugiausia apie šio žmogaus jaunystę žinome iš jo paties, kai jis rašė ir pasakojo apie kitus. Pavyzdžiui, Vaitiekūno straipsnyje apie Brazaitį sužinome, kad jiedu abu gyveno netoli Marijampolės, lankė Marijampolės gimnaziją ir vėliau atsikėlė į Kauną, kur abudu studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Žinome taip pat, kad Vaitiekūnas studijavo ir baigė teisę, kad dirbo Krikščionių darbininkų organizacijoje, kad per pirmąjį bolševikmetį buvo pabėgęs į Berlyną ir iš ten organizavo 1941 m. sukilimą, kad vokiečių okupacijos metais grįžo Lietuvon ir dirbo rezistencijoje prieš vokiečius. Kuomet rezistentai vokiečių Gestapo buvo išaiškinti ir suareštuoti, Vaitiekūnas su jais buvo išvežtas į Bayreuth'o kalėjimą, kuriame vos tik nebuvo sulikviduotas. Tik amerikiečių kariuomenė kalinius išgelbėjo.

Nuo to laiko Vaitiekūnas buvo mūsų tarpe. Vėliau Amerikoje matydavome jį labai dažnai, žinojome, kas jis yra, bet TIKRAI to žmogaus gal ir nepažinome. Ir šiandien, po jo mirties, dažnai savęs klausiame: kas gi iš tikrųjų buvo tas žmogus, kurio įdėjos ir veiklos metodai buvo taip gerai žinomi, tačiau pats Vaitiekūno asmuo buvo toks tylus ir neprasikišantis?

Galima sakyti, kad tai buvo absoliučiai neegocentrinis žmogus, kuris visada rūpinosi kitais. Yra dabar žinoma ir artimesnių žmonių patvirtinta, kad Vaitiekūnas slaptai ir niekam neprasitardamas, okupacijų metais pats vienas siuntiniais iš Amerikos šelpė 28 šeimas okupuotoje Lietuvoje ir dar kelis studentus Amerikoje.

Visuomeninėje veikloje Vaitiekūnas buvo žinomas kaip principų žmogus, teisės ir tvarkos šalininkas, kuris nepaprastai mylėjo Lietuvą ir visą savo tremties laiką jai pašventė. Amerika jam buvo gera, bet jis netapo jos piliečiu — mirė būdamas Lietuvos piliečiu. Kiek tai liečia teisę, jis yra sykį pats paklausęs: „Kas gi iš tiesų yra teisininkas?", ir čia pat davęs atsakymą: „Tai yra žmogus, kuris mėgsta tvarką".

Labiausiai Vaitiekūną pažįstame kaip visuomenininką. Jis yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pagrindinis kūrėjas, jos statuto autorius ir apskritai LB puoselėtojas. Daugelis sambūrių ar organizacijų, kurios savo suvažiavimuose svarstydavo padėtį okupuotoje Lietuvoje, visada kviesdavo pranešėju Vaitiekūną. Ir jis tokius pranešimus darydavo, nes buvo tiesiog Lietuvos okupacijos temų specialistas.

Pragyvenimą Vaitiekūnas užsidirbdavo darbuodamasis Laisvosios Europos Komitete ir Pavergtųjų Europos Tautų organizacijoje. Tai buvo amerikiečių išlaikomos įstaigos, sukurtos privačių amerikiečių institucijų, žinoma, su valdžios palaiminimu.

Vaitiekūnas prieš savo mirtį yra sakęs, kad, jo nuomone, išeivija savo uždavinį atliko. Ir tam jis nurodęs tris priežastis: 1. išeivija sukūrė Pasaulio Lietuvių Bendruomenę; 2. sukūrė Amerikos Lietuvių fondą (nors ir nevisai tokį, kokio Vaitiekūnas norėjo; jis siekė pasaulinio fondo) ir 3. išleido į aukštąjį mokslą savo vaikus.

Mirė Vytautas Vaitiekūnas 1984 m. spalio 26    d., Amerikoje išgyvenęs 35 metus.

Vaitiekūno palikimas yra grynai idėjinis, dvasinis, metodinis. Jokio medžiaginio turto Vaitiekūnas nepaliko. Visa tai, ką jis uždirbo, o tai nebuvo daug, šis žmogus išleido labdarai. Koks tad yra tikrasis Vaitiekūno palikimas?

Manoma, kad didžiausias Vaitiekūno palikimas yra — tikėjimas. Šis žmogus išmokė mus tikėti. Tikėti į gėrio nenugalimumą apskritai, o specifiškai — į Lietuvos išsilaisvinimą ir eventualų jos prisikėlimą. Jam tikėjimas — tai „tikroji, didžioji realybė". Vienu metu jis yra prasitaręs: „Jeigu nori, kad kas įvyktų, turi pirmiausiai į tai tikėti". Kada nesykį amerikiečiai ir nekurie tautiečiai jam pradėdavę aiškinti, kad esą, svajoti apie nepriklausomą Lietuvą yra „nerealu", jis tuoj atšaudavo: „Tikėti yra didžioji realybė".

Maždaug apie 1975 metus išeivija kovoje už Lietuvos laisvę pradėjo pavargti. Buvome netekę jau keliolikos pirmaujančių ir vadovaujančių    asmenybių, Sovietų

Sąjunga rodė ypatingus agresyvumo ženklus, į kuriuos Vakarų pasaulis nekreipė dėmesio, jokios vilties ar pažangos tuo reikalu nesimatė.    Prasidėjo diskusijos išeivijos tarpe, kaip rasti būdus tautą iš    visiško sunaikinimo išgelbėti. „Gelbėti, ką dar išgelbėti galima", — buvo naujų idėjų apaštalų obalsis. Tiktai Vaitiekūnas su tuo nesutiko. Jis ir vėl kalbėjo apie tikėjimą į Lietuvos ateitį. Ir nors visa eilė cinikų (o jų niekur netrūksta!) pastebėjo, kad tas užsispyręs suvalkietis laikosi politikos, kuri veda į akligatvį, vistiek į šį jo iššūkį atsiliepė ne tik didžioji išeivijos dalis (Lietuvių Bendruomenė), bet ir jaunimas. Išeivija tiek sujudo, kad, prasidėjus Sovietų Sąjungoje „persitvarkymo" bangai, jau turėjome ir efektingą Informacijos centrą New Yorke, ir politinius jaunimo seminarus, ir įvairius politinius veiksnius šalia VLIKo. Tad laisvėjimui prasidėjus, jau niekas nebesiginčijo, ko mes norime. Deja, Vaitiekūnas jau buvo Amžinybėje, tačiau jo tikėjimas išeivijoje dar buvo išlikęs gyvas. Ir kartais, atrodo, girdi, kaip šis žmogus ištaria lietuvių tautai šventraščio žodžius: „Kelkis ir vaikščiok. — Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!"

Vaitiekūnas paliko nemažą archyvą, kurio pagrindinius straipsnius išleido Į Laisvę fondas dviem tomais, pavadintais „Vidurnakčio sargyboje". Tačiau jo archyvai sudaro 13 dėžių, su visokiais susirašinėjimais, protokolais, laikraščių iškarpomis ir t.t. Ten yra daug įdomių ir vertingų dalykų, kuriuos ateities tyrinėtojai galės vertinti ir kuriais nors specifiniais klausimais prisirinkti medžiagos. Pvz., Vaitiekūnas buvo suorganizavęs prie Lietuvos Laisvės Komiteto kelias komisijas įvairiems klausimams studijuoti. Viena iš tokių komisijų buvo Lietuvos valstybės sienų komisija. Čia Vaitiekūnas padėjo pagrindus teisiniam Lietuvos sienų klausimui spręsti. Jo formulė čia buvo labai paprasta: Lietuvos sienos yra tik tos mums pripažįstamos, kurios yra nustatytos formaliomis sutartimis. Visa kita yra nereikšminga. Taigi ir 1920 m. paliaubų su lenkais sutartis Vaitiekūnui galioja. Pagal tą sutartį reikia iš lenkų reikalauti Gardino ir Suvalkų.

Kitas įdomus dokumentas, sukurtas Vaitiekūno pastangomis, yra Pabaltijo Federacijos Konstitucija. Ji turėtų būti išspausdinta mūsų spaudoje. Vaitiekūnas yra taip pat palikęs 3 dėžes Lietuvių Fronto istorinės medžiagos.

Visi tie dokumentai ir medžiaga šiuo metu sukrauti ALKOS archyve Amerikoje. Be to, Vaitiekūnas paliko labai sudėtingą ir įdomią visuomeninio darbo metodiką, nurodydamas, kaip skleisti idėjas ir nusistatymus išeivijoje. Žinoma, ne visi išeivijos žmonės jo idėjas pasisavino ir vykdė. Buvo tam tikra grupė žmonių, kurie ir šiandien su jo mintimis nesutinka, nenori net ir Lietuvių Bendruomenės pripažinti. Tačiau didžioji išeivijos dalis tapo, sakytumei, prijaukinta daugeliui Vaitiekūno sampratų. Pvz., partizanų kulto įgyvendinimas ir apskritai partizanų atminimas yra beveik visuotinai prigijęs išeivijoje.

Vaitiekūno palikimas yra beveik grynai idėjinis. Visos jo įtaigotos idėjos kažkaip natūraliai, gal net nesąmoningai, paplito bičiulių tarpe, kol pagaliau didžioji išeivijos dalis jas pasisavino ir laikė savaime aiškiomis tezėmis. Pavyzdžiui, visi žinome, kad Brazaitis jau seniai skelbė, kad moralė politikoje yra būtina. Ką Brazaitis paskelbė — Vaitiekūnas įgyvendino. Ir šiandien visos rimtosios politinės grupės išeivijoje (bent viešai) nedrįsta sakyti, kad moralės politikoje nereikia. Todėl, kai prieš keletą metų Laisvės Lygos vadovas Terleckas pasakė Lietuvoje, kad moralės politikoje negali ar neturi būti, tai tiesog galėjai girdėti, kaip per visą lietuviškąją Ameriką pasigirdo savotiškas juokas, nes šį klausimą Vaitiekūnas jau seniai buvo išaiškinęs.

Norėčiau baigti paties Vaitiekūno rašytais žodžiais. Tai paskutiniai jo žodžiai mums. Savo straipsnyje apie Brazaitį, Vaitiekūnas kalbėjo apie išėjusius į Amžinybę. Dabar, kai ir jisai pats iškeliavo, šie jo žodžiai tinka mums, dar čia likusiems pagalvoti ir susimąstyti.

„...Brazaitis iškeliavo ten, kur jau laukė jam mieli Juozas Lukša-Daumantas, Julijonas Būtėnas ir kiti bičiuliai. Visi jie tenai susipranta. Tiktai mes čia vieni alkūniuojamės dėl vadovaujančio vaidmens, kiti — pavargome gyvenimo kely, dar kiti — paskendome kasdieniniuose rūpesčiuose. Bet tai jau mūsų, gyvųjų, neišėjusių į Anapus, graudi gyvenimo dialektika".