Partizanai: Istorija ir dabartis

Pasirinkimas ant peilio ašmenų

Algirdas Čekys, vilnietis žurnalistas, kurio vieną straipsnį apie partizanų spaudą skaitėme Į laisvę 121 nr., savo 1995 lapkričio 29 dienos laiške, rašytame Į laisvę redaktoriui, taip rašė:

...Siunčiu dabar 3 rašinius (kurių bendra antraštė galėtų būti „Pasirinkimas ant peilio ašmenų") apie ilgiausiai Lietuvoje kovojusius, deja, mažiausiai žinomus Rytų Lietuvos partizanus. Skirtingai nuo kitų, jų būriai buvo sudaryti giminystės principu, todėl čia mažiausiai buvo išdavysčių ir jie ilgiausiai išsilaikė. Man ypač didelį įspūdį paliko ne atskiri mūšiai, užpuolimai, o tų žmonių moralūs santykiai. Apskritai moralumas jų kovoje, pasirodo, turėjo kažkokią mistinę, lemtingą reikšmę.

Paprasto žmogaus moralinis apsisprendimas ypač sunkiomis sąlygomis— tai idėja, kuri vienija šiuos rašinius. Daugiau kaip 10 metų trukusiame ginkluotame pasipriešinime prieš rusų okupantus išryškėjo ir moralinis žmonių tvirtumas. Štai kodėl okupantas pirmiausia ir puolėsi griauti Bažnyčią ir tautinę mokyklą.

Rašiniai parengti pagal Rytų Lietuvos partizanų Vytauto apygardos, 5-tosios Lokio rinktinės kovotojų Juozapo Streikaus, Izidoriaus Streikaus, Vlado Krasausko, Vinco Pupelio ir Balio Pupeikio baudžiamųjų bylų dokumentus...

Jo laišką su rašiniais ir nuotraukomis gavau tik po Kalėdų. Nežinojau, kad tuo metu Algirdas Čekys jau buvo miręs. Apie jo netikėtą mirtį sužinojau iš Janinos Semaškaitės, taip pat Į laisvę bendradarbės, žurnalo 122 nr. jautriai aprašiusios Danutės Čepytės Andriušienės gyvenimą. Savo 1996 sausio pradžioje rašytame laiške Janina Semaškaitė rašo:

...Pamenu tą dieną, kai Algirdas Čekys su džiaugsmu man paskambino ir pranešė, kad jūsų žurnalas jo rašinį išspausdino. Tada pasidžiaugėm abu, kad dar ne visi „paskutinieji mohikanai" išmirė, kuriems rūpi Lietuvos praeitis, pasiguodėme, kaip sunkiai į leidyklas prasiskverbia pasipriešinimo okupacijai dokumentai bei gyvų žmonių atsiminimai... Deja, per pačias šv. Kūčias Algirdas Čekys mirė. Trūko širdies aorta. Doriems žmonėms sunku atlaikyti visa tai, kas dabar vyksta Lietuvoje. Netekau bendraminčio ir mokslo dienų bičiulio, su kuriuo sugebėjome sutartinai dirbti, buvome pradėję rinkti medžiagą naujai knygai...

Pagarbiai prisimindami jau mirusį šviesios atminties autorių Algirdą Čekį, čia spausdiname jo prieš pat mirtį atsiųstus tris Rytų Lietuvos partizanų gyvenimo epizodus.

Redaktorius

Lokio rinktinės, Vyties kuopos partizanai 1946 m. Priekyje su skrybėle— vadas Balys Vaičėnas „Liubartas".

ALGIRDAS ČEKYS

KELIAS Į BAŽNYČIĄ

Per patį 1948-ųjų kovo polaidį Stanislovas Gravelis išsiruošė į Subotės bažnyčią. Baigėsi laukai, prasidėjo Prodės miškas ir čia ant kelio Kalninš vienkiemio šeimininkas netikėtai išvydo būrelį vyrų. Atrodė, jog jie buvo ginkluoti. Kai Stanislovas Gravelis susilygino su būreliu, vienas jų, su automatu, priėjo ir latviškai paklausė:

—    Kur eini?

—    Į Subotės bažnyčią, — atsakė Stanislovas Gravelis.

—    Jeigu eini, tai ir eik, — kažkaip mįslingai pasakė tas, su automatu.

Tuo kalba ir baigėsi. Ginkluoti vyrai liko ant kelio, o Stanislovas Gravelis toliau tęsė savo kelionę.

Vėliau jis tarsi stebėsis, jog sutiktieji jo nei tardė, nei mušė, net pavardės nepaklausė. Kelias į bažnyčią buvo laisvas.

Skaityti daugiau: Pasirinkimas ant peilio ašmenų

JULIJONAI, KURGI TU BUVAI DINGĘS?

Žurnalistą Julijoną Būtėną prisimenant

PAULIUS JURKUS

Julijonas Būtėnas, 1933 m. baigęs Linkuvos gimnaziją ir būdamas 18 metų, atvyko į Kauną, į dinamišką, kūrybingą miestą. Atvyko iš gražaus Joniškėlio apylinkės peisažo, iš Linkuvos lygumų, kur laukų laukai, kelių keleliai ir kelužėliai kaip stalas, kur vakare matai tolimų miestų pašvaistes. Lygumos vilioja keliauti į nežinomus kraštus, kažko siekti ir nerimti.

Julijonas Būtėnas su dr. Antanu Maceina Vokietijoje.    Nuotr. V. Maželio

Ir tą troškimą keliauti Julijonas atsivežė į Kauną. Atėjo iš kuklios sodybos ir su savimi nešėsi neeilinius gabumus, kurie Julijoną turėjo išvesti į retas aukštumas. Iš savo Joniškėlio, Linkuvos giraičių ir gojų jis turėjo išaugti į aukščiausią pušį, kurią paskui matytų visa Lietuva.

Julijonas buvo gabus kalboms: jas lengvai pasisavindavo, sugebėjo raštu ir žodžiu jomis naudotis. Jis mokėjo šešias kalbas: lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir švedų. Rusiškai išmoko jis laisvalaikiu iš vyresnių žmonių, krautuvėse, turgaus aikštėse. Vokiečių, anglų, prancūzų kalbas sutiko gimnazijoje ir jas griebė jaunatvišku entuziazmu. Bet kur išmoko švediškai, — to neteko patirti. Anais laikais prieš II-ąjį pasaulinį karą švedų žurnalistai buvo žinomi kaip šiaurės kraštų specialistai. Julijoną gal tai ir paskatino pačiam išmokti šią kalbą.

Skaityti daugiau: JULIJONAI, KURGI TU BUVAI DINGĘS?

KETVIRTASIS LIETUVOS PREZIDENTAS

Rašytojas Eugenijus Ignatavičius, kilęs ir Raseinių apskrities, savo pirmuoju novelių rinkiniu „Sekmadienio pieva" debiutavo 1966 metais. Rašė noveles ir apysakas daugiausia Lietuvos kaimo gyvenimo temomis.

Eugenijus Ignatavičius:

Neseniai pradėjau rašyti neįprasto Lietuvoje žanro kūrinį — dokumentiną-publicistinę studiją apie buvusį Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininką, partizanų generolą Joną Žemaitį. Noriu čia bent trumpai supažindinti skaitytojus su Jono Žemaičio biografija. Knyga būtų lyg ir dokumentinis romanas sąlyginiu pavadinimu

KETVIRTASIS LIETUVOS PREZIDENTAS

Kapitonas Jonas Žemaitis, Vaizdas iš dokumentinio filmo „Ketvirtasis prezidentas" (1995). Nuotr. iš „Dienovidžio"

Jonas Žemaitis (iki 1920 m. J. Žemaitaitis) gimė Palangoje 1909 kovo 15 d. grafo Tiškevičiaus dvaro pienininko Jono ir Petronėlės Žemaitaičių šeimoje. Jo senelis Antanas Žemaitaitis buvo Šiluvos valsčiaus viršaitis, Kiaulininkų kaime turėjęs 30 ha ūkį.

J. Žemaitis buvo antrasis vaikas (sesuo Kotryna, gimusi 1904). Tuoj po Jonuko gimimo, šeima 1911 m. persikelia gyventi į Lenkiją, kur Lomžos mieste, pas motinos brolį, tėvas dirba pieninėje. 1917 m. jų šeima grįžta į Lietuvą ir apsigyvena pas senelį Kiaulininkuose, o vaikams paaugus, apsigyvena Raseiniuose, kuriuose J. Žemaitis lanko mokyklą ir,, baigęs 6 gimnazijos klases, 1926 m. įstoja į Karo mokyklą Panemunėje. Ją baigęs, 1929 m. gauna leitenanto laipsnį ir paskiriamas dirbti artilerijos 2-ojo pulko kuopos vadu.

Skaityti daugiau: KETVIRTASIS LIETUVOS PREZIDENTAS