Gilus vandenys tyliai teka...
Janina Semaškaitė
Danutė Andriušienė gyvenimo saulėlidy, jau Atgimimo bangai pakilus.
Jeigu nieko nežinotum apie moterį, išdrįsusią deginančiu eilėraščio posmu, maldavimu, prakeikimu kreiptis į tuos, kurie puoselėjo kraupius planus aprėpti visą pasaulį, jeigu nežinotum, kuo jai, beginklei, baigėsi tiesos išsakymas, — vistiek pakerėtų tos moters akys, gilus žvilgsnis, kalbantis apie dvasinę stiprybę. Deja, su ja jau nepasikalbėsime. Liko tik nuotraukos ir keliolika eilėraščių, kurių 1954-ųjų metų šiltomis liepos dienomis nesurado saugumo pėdsekiai, darę Andriušių namuose kratą.
Nepasikalbėsime, žiūrėdami į gilias lyg Lietuvos ežerai moters akis, nebėra tų ežerėlių, nebėra jos, pasirinkusios vienišos kovotojos kelią. Ji ėjo viena, viena prieš visus, viena prieš smurtą, baimę, okupanto batus, sutrypusius ne tik jos pasodintas gėles namų kieme, bet ir sielą. O jie? Jie tuo metu buvo galingi ir stiprūs, iki dantų ginkluoti, godūs ir žiaurūs. Didžiulis saugumo voratinklis buvo nukreiptas surasti, susekti ir sunaikinti slaptą organizaciją, siuntinėjusią demaskuojančius komunizmo idėjas laiškus po visą Tarybų Sąjungą. Jie nesuprato vienintelio dalyko, kad ji kovojo viena, niekam nieko nežinant, net artimiausiems žmonėms nė žodeliu neprasitarusi, tačiau jie suvokė, kad laiškų autorė išreiškė tūkstančių Rusijos pavergtų žmonių mintis. Štai dėl ko tie laiškai buvo pavojingi.
Saugumiečiai tikėjosi išaiškinti ir likviduoti didelę „antitarybinių elementų" grupę, sviedusią baisų klausimą: ar visuotiniu melu prisidengę rasime tiesą? Ar smurtas, kraujas, sudeginti namai ir nekaltų žmonių tremtys ir yra toji žadėtoji komunizmo šviesa? Į tokius klausimus komunistai niekada nebandė atsakyti. Neatsakys ir dabar, sužlugę, patys pamatę savo idėjų absurdiškumą.
Neklauskime, ar tokia kovos prieš okupaciją forma prasminga. Dabar mes visi drąsūs kalbėti, netgi rėkte išrėkti savo jausmus Tėvynei ir neapykantą priešui, o Danutė Čepytė-Andriušienė išsakė tiesą tada, kai reikėjo net savo šešėlio bijoti. Ji rašė ir rašė laiškus — eilėraščius, kaltinančius, smerkiančius, demaskuojančius okupantų žiaurumą ir pranašaujančius komunizmo pražūtį. Ginklu, žiaurumu, melu ir žudymais ginamos idėjos neišgyvens. Vieną dieną žmonės nugalės baimę. Ko vertos komunizmo pranašų kalbos apie laisvę, kurie patys vieną po kitos pavergė ištisas tautas? Šito klausė moters laiškai. Daug ką galėjo išgirsti ir išklausyti komunizmo ideologai, tačiau logiškų išvadų, lemtingų pranašysčių patys bijojo. Rinko ir ilgai sekė visus pašto skyrius, kol mūsų vieniša kovotoja padarė vienintelę klaidą...
Bet apie tai vėliau.
Pakalbėkime apie pradžių pradžią. Geriausi Lietuvos žmonės, garbingų šeimų tėvai nuo amžių mokė savo vaikus mylėti Tėvynę, gerbti žmogų, saugoti kiekvieną gyvybę — augalą, medį, žvėrelį. Gerieji mūsų tėvai neišmokė tik vieno — neatleisti už padarytą blogį, kuriam nugalėti vien meilės nepakanka.
Danutės tėvas, Motiejus Čepas, buvo baigęs Maskvoje teisę, kurį laiką dirbo Mintaujoje, Latvijoje. Ten ir susipažino su savo būsima žmona, garsaus kalbininko seserimi Marija Jablonskyte. Caro valdžia Lietuvos inteligentams neleido dirbti Lietuvoje, savo Tėvynėje. Panašios didelių ir galingų „globėjų" tendencijos išliko per šimtmečius iki dabar, šiek tiek keitėsi tik jų įgyvendinimo formos. Kadangi jaunam teisininkui caro valdžios nurodymu teko staiga išvažiuoti teisėjauti į Sibirą, jaunieji — Marija Jablonskyte ir Motiejus Čepas, gavę tėvų palaiminimą sutuoktuvėms, išvyko be didesnių iškilmių ir sutuoktuvių puotos.
Motiejus Čepas, dirbdamas Sibire, būrė lietuvius, skatino tautines idėjas, mokė savo vaikus lietuviškai kalbėti, skaityti. Liepdavo mergaitėms visur dainuoti lietuviškai, gal dar kas nors, likimo atskirtas nuo Tėvynės, išgirs gimtąją kalbą ir panorės susipažinti. Ištikrųjų, dėka tų dainų vietinis lietuvių būrelis pasipildė naujais nariais. Beje, dukra Danutė Čepytė gimė Lietuvoje, mat tėvas draugavo su draudžiamos lietuviškos spaudos rėmėju bei platintoju Liudu Vaineikių ir tapo įpainiotas į knygnešio bylą. Caro palydos buvo trumpam sugrąžintas į Lietuvą dalyvauti teismo procese. Tuo metu dukrelė ir išvydo Tėviškės dangų pirmą kartą: gimė 1902 metais rugpjūčio 4 dieną. Deja, bylai pasibaigus, tėvams buvo įsakyta vėl važiuoti į Sibirą. Į Lietuvą šeima sugrįžo tik 1923 metais, po nepriklausomybės paskelbimo.
Danutė gerai mokėjo rusų kalbą, bandė rašyti eiles, o parvažiavusi į Lietuvą, pagilino ir lietuvių kalbos žinias. Mokėsi ir baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Ištekėjo 1931 metais už agronomo Juozo Andriušio ir kartu su vyru dirbo įvairiose žemės ūkio mokyklose, augalų veislių tyrimo ir bandymų ūkiuose.
Jiems gimė dukra, kurią irgi pakrikštijo Danute. Baigusios vidurinę mokyklą Danutės Andriušytės nepriėmė į Kauno medicinos institutą, kadangi ji nebuvo komjaunuolė. Teko mokytis Leningrado stomotologijos institute. Netrukus Leningrado institutą iškėlė į Tverę ir ten mergina perėjo į gydomąjį fakultetą. Besimokant Tvėrėje, buvo suimta mama.
— Mama niekada šeimoje, nei giminėms nėra sakiusi ką ji rašo. Ji buvo poetiškos sielos moteris ir kažin, ar jos veiklai būtų pritaręs praktiškas tėvas ir giminės. Matydavau, kad mama nuolat kažką rašydavo. Tačiau mano susidomėjimą ji mokėjo nukreipti prašnekusi kitomis temomis. Aš tik nujaučiau, kad mama rašo eilėraščius, nes labai mėgo poeziją, tačiau kur juos laiko ir juo labiau — kam siunčia — niekas nežinojo. Kai mamą suėmė, ji su tėvu dirbo Kauno žemės ūkio sėklininkystės bandymų stotyje. Tiek tų tarnautojų ir tebuvo — mama su tėčiu. O visa mokslo bazė — kolūkis ir žemė, — pasakoja Danutė Andriušytė-Butrimienė, prisimindama motinos suėmimą ir sunkias tardymų, kratų, nežinios dienas.
— Apie suėmimą net mama nenujautė. Ji buvo iškviesta į Vilnių kažkokiam nereikšmingam pokalbiui darbo reikalais. Pasikalbėjusi ministerijoje, susiruošė grįžti namo, o gatvėje jau laukė saugumiečiai — du vyriškiai. Tyliai paprašė nekelti triukšmo — ji suimta. Juodi darbai daromi tylomis. Mama namo negrįžo... Kitą dieną pas mus iš pat ryto vyko krata: ieškojo spaudos, leidinių, laiškų, klausinėjo ir tardė tėvą, nors mes nieko negalėjom paaiškinti. Tėvas klausė, kas čia darosi, už ką suimta mama? Jam buvo trumpai ir griežtai atsakyta: už pavojingą antitarybinę veiklą. Ir rašymą! Beje, kratos metu nieko nebuvo rasta. Vėliau mamos rašytus eilėraščius mes su tėvu, ilgai ieškoję, kasinėję sodą, atradome giliai užkastus žemėje. Saugumiečiai nei namuose, nei sode nieko nesurado, tačiau tai nieko ir nereiškė; jų rankose buvo surinkti mamos išsiųsti laiškai. Tiesa, ji juos rašė lietuviškomis ir rusiškomis raidėmis, spausdintu šriftu per kalkę, bet... — Danutė Andriušytė neleidžia išsprūsti sunkiam atodūsiui, ir tą tylos akimirką aš ją suprantu.
Alkana ir basa porevoliucinė ir pokarinė Rusija nei naujiems ginklams, nei visa aprėpiančiam saugumo voratinkliui negailėjo pinigų, o su dideliais pinigais ir dar didesniais imperijos planais daug galima nuveikti.
Į šeimą atėjo didelė nelaimė. Juozas Andriušis bandė ieškoti pagalbos ir užtarimo, tačiau niekas nesiryžo gelbėti moters, pasipriešinusios tarybų valdžiai, okupaciją ir komunizmą pavadinusios tikruoju vardu. Tėvas netgi asmeniškai kreipėsi į tuomet patį galingiausią žmogų Lietuvoje — komunistų partijos lyderį Sniečkų, su kuriuo vaikystėje buvo kaimynai ir geri pažįstami. Gaila, basakojė vaikystė išbraukiama iš atminties, ypač tada, kai apima noras valdyti ir turėti. Sniečkus tėvą priėmė, tačiau pasimatyti su žmona neleido ir padėti kategoriškai atsisakė. Po daugybės prašymų, dukrai buvo leista pasimatyti su mama. Pasimatymo metu dukra prašė mamos nieko neprisipažinti, taip patarė tėvas, kadangi namie įkalčių nerasta. Tėvas netgi bandė kreiptis į saugumą, įtikinėdamas, jog žmona buvusi meniškos prigimties, o tokie žmonės lyg ir ne šio pasaulio gyventojai, lyg ir ne visai sveikai protauja... Rašyti laiškus valdžiai — juk tai grynas vaikiškumas, negi už eilėraščius galima taip griežtai bausti? Tėvas griebėsi paskutinio šiaudelio, gal saugumas patikės vaikiška žmonos beprotybe ir ją paleis? Tačiau taip manyti ir kalbėti galėjo tik neskaitę tų eilėraščių.
Vieno iš laiškų, už kuriuos buvo nuteista šios apybraižos herojė, faksimilė.
Pernelyg drąsūs buvo vienišos kovotojos laiškai, vienas netgi pačiam „tautų tėvui" Stalinui parašytas. Vaikiškai nerūpestingai nusiteikusi ji galėjo įeitį į narvą ir užminti liūtui ant uodegos, ar bandyti paglostyti kobrą terariume, — dar būtų likusi mažytė tikimybė, kad nesudraskys, nekirs, bent jau iš nustebimo neįkirs. Tačiau priminti pačiam Stalinui, kad jo didis protas yra didis tik tautoms pavergti ir per menkas priversti žmones patikėti komunizmo idėjomis ir pamilti okupantą, — šito „tėvas" Stalinas ir jo ginklanešiai atleisti negalėjo. Neįmanoma tuose eilėraščiuose paneigti ar nepastebėti mąstymo logikos, aštraus proto tiksliai nusakant neišvengiamą komunizmo žlugimą. Niekas, įdėmiau paskaitęs Danutės Čepytės-Andriušienės eiles, nebūtų tuo suabejojęs. O jie skaitė, studijavo, sekė ir rinko kiekvieną jos išsiųstą laišką į vienas rankas: kobra ruošėsi kirsti. Įsivaizduoju, kiek uoliems pėdsekiams buvo sumokėta, kiek pastangų būta, kad vienintelė padaryta klaida išduotų tikrai atsargią vienišą kovotoją. Paprastai dukrai laiškus rašydavo ir adresą lygiomis raidelėmis išvedžiodavo tėvas. Tik ant vieno vienintelio voko, siųsto į Leningradą dukrai, mama pati savo ranka užrašė adresą. To užteko. Užteko vienintelio laiško, nors rašytų per kalkę laiškų-eilėraščių buvo išsiuntinėta į visas respublikas, o daugiausia į Maskvą, patiems didžiausiems, patiems žiauriausiems. Kobra kirto: negalėjo likti laisvėje nežinoma rašytoja, pranašavusi komunizmo idėjų žlugimą, kaltinusi komunistus už sukurtus lagerius, vergovę ir melą, vadinamą laisve. O pabuvusi saugumo narvelyje net Anderseno lakštingala nustotų čiulbėjusi. Tą suvokė ir Lietuvos komunistų lyderis Sniečkus, neleidęs artimiesiems netgi pasimatyti su kaltinamąja. Danutė Andriušienė teisinosi tardytojams, sakydama, jog ji kreipėsi tik į valdančiųjų sąžinę, norėdama padėti suklydusiems, ji niekam blogo nelinkėjusi ir ne iš blogos valios rašiusi.
Už tą laisvą žodį, už mintis, išsakytas eilutėmis ir tarp eilučių, moterį nuteisė septyneriems metams laisvės atėmimo pagal 58-10 straipsnius. Kitaip mąstyti, negu leido komunistų partija, buvo nevalia. Bausmę teko atlikti Komi ir Mordovijos autonominėse respublikose.
— Tėvas to smūgio neatlaikė. Sunkiai susirgo ir 1955 m. sausio 30 dieną mirė. Suimdami mamą, jie buvo tvirtai įsitikinę, jog Lietuvoje veikia didžiulė slapta organizacija ir dar ilgai ieškojo jos pėdsakų. Mamos laimė, kad ją suėmė jau po Stalino mirties; vargu ar ji iš kalėjimo būtų sugrįžusi. Neradę „rimtos" organizacijos įkalčių, po dvejų metų kalinimo mamą paleido. Prirašiau gausybę malonės prašymų. Tėvo rašytas malonės prašymas, ne be Sniečkaus žinios, buvo atmestas. Po dvejų metų aš ir mama dar kartą parašėme malonės prašymus, šį kartą, matyt, tuos mūsų maldavimus perskaitė. Mama grįžo iš Mordovijos 1956 m. balandžio 13 dieną, kai tėvo jau nebuvo gyvųjų tarpe.
Danutė Andriušienė labai norėjo pamatyti dukrą ir, sukaupusi visas jėgas, grįždama iš lagerio užvažiavo į Tverę, tuometinį Kalinino miestą, kur mokėsi dukra. Susitiko bendrabutyje, daug kalbėjosi, guodė ir ramino viena kitą. Sugrįžo viltis gyventi.
— Mane labiausiai jaudino fizinis mamos bejėgiškumas: buvusi sveika ir stipri moteris, per dvejus metu lageryje visiškai prarado sveikatą. Manau, jog jai, išauklėtai senosios lietuvių inteligentijos dvasia ir tradicijomis, sunkiausia buvo išgyventi kalinių pažeminimą, purvą ir tvaiką, nežmonišką prižiūrėtojų elgesį, grubumą. Mama jautė didelę skriaudą, kaltino save, kad dėl jos eilėraščių visi nukentėjom, kad per anksti mirė tėvas. Pasakojo, kokius sunkius darbus jai teko dirbti lageriuose, kalbėjom apie tai, kaip mudvi gyvensime, kai abi sugrįšim į Lietuvą. Aš, baigusi mokslus, o ji — tuojau pat, nes nenorėjo likti Rusijoje nė valandėlės ilgiau. Mamos sveikatą palaužė begaliniai tardymai naktimis. Po Stalino mirties tarybinės santvarkos priešų — rezistentų, nekovojusių prieš esamą santvarką ginklu, — žiauriausiomis priemonėmis jau nekankino, tačiau mamai užteko ir to, kad naktimis išlaikę tardymo kambariuose, dieną jai neleisdavo atsigulti. Ją moraliai slėgė neteisybė ir pažeminimas, kalinės buitis ir nežmoniškai grubus elgesys su kaliniais. Mama prasitarė, jog vienas tardytojas buvęs „malonesnis", pasakęs, jog galėtų jų paleisti, bet tada tektų pačiam sėstis jos vieton.
Ilgai ilgai Danutę Andriušienę kamantinėjo užduodami vis tą patį klausimą: su kuo dirbusi, kas vadovavo, kas paskatino tokiai veiklai, kas padėjo, kas įkvėpė, kas žinojo? Į jos atsakymą, jog paskatino rašyti vienas Lermontovo eilėraštis, poeto sukurtas dar 1930 metais „Pranašystė Rusijai", jie tik pečiais gūsčiojo: nežinojo nei Lermontovo kūrybos, nei juo labiau šitokio eilėraščio. „Reikėtų ir tą Lermontovą suimti", — sumurmėjo, bet sužinoję kad jau seniai žuvęs, nustebo, iš kur lietuvė kalinė tiek daug žino apie rusų poetus? Į klausimus, iš kur gavo atsakingų plačios tarybų šalies valdžios vyrų adresus, ji netgi negalėjo atsakyti nenusišypsojusi: visa tuometinė spauda mirgėte mirgėjo partijos vadų pavardėmis, pareigomis ir darbo vietų adresais. Tardoma ji galėjo prisiminti tik vieną adresą, kurį užrašė ant voko Maskvon į XIX partijos suvažiavimą, na ir dar rašytą rusų rašytojui Gribačiovui. Ji prisipažino, jog labiausiai sukrėtė žmonių trėmimas į Sibirą gyvuliniuose vagonuose, kuriuos saugojo brutalūs girti kareiviai, visiems grasindami ginklu. Net caras, vertęs lietuvių inteligentus dirbti Rusijoje, taip nesielgė. Pasakė, jog nuo tada ir nedavusi ramybės mintis: kodėl? už ką?
— Mamą ypatingai sukrėtė pirmieji žmonių trėmimai iš Lietuvos. 1941 metais mama su tėčiu vylėsi, jog didieji baisumai baigėsi — rusai traukėsi, bet... labai daug reikėjo iškentėti, kol mūsų žmonės suprato: okupantas yra okupantas, rudas ar raudonas — abu vienodi. Tėvai, bėgdami nuo rusų, traukėsi link Vokietijos, tikėjosi išvengti smurto. Gal viskas pagaliau baigsis ir šeima sėkmingai sugrįš į namus? 1945-ųjų sausyje rusų kariuomenė užklupo Andriušių šeimą Vokietijoje, Pomeranijoje, tarp Vyslos ir Oderio, kur mama su tėvu kaip karo pabėgėliai, dirbo pas vokietį dvarininką ūkyje, augino orchidėjas. Dvarininkas, gal pats buvo SS darbuotojas, gal tik jiems prijautė, tačiau artėjant rusams, neleido lietuvių šeimai išvažiuoti, kad nekiltų panika. O pats su šeimyna skubiai išbėgo.
— Mes nespėjome pabėgti, — prisimena Danutė Andriušytė-Butrimienė. — Kai užėjo rusai, pirmiausia puolė viską daužyti, draskyti, gadinti. Labai žiauriai elgėsi su vokietėmis. Visų akivaizdoje gaudė vokietaites ir prievartavo. Moterys šaukėsi pagalbos, maldavo pasigailėti. Veltui... Ką mano beginklė mama galėjo padaryti visa tai matydama? Ji tik pasibaisėjo rusų kareivių niekšybėmis ir jau po to su rusų okupacija niekaip negalėjo susitaikyti. Juo labiau, kai mums sugrįžus, su pasibaisėtinu žiaurumu pasikartojo niekuo nekaltų žmonių trėmimai. „Mes kalti tik tuo, kad esame lietuviai..." — atsidusdavo mama ir tyliai kentėjo. Paskui, kai miestelių aikštėse, prie bažnyčių buvo mėtomi išrengti partizanų kūnai, kai-visi ne tik pasibaisėjo, bet pagaliau suprato, kas mūsų visų laukia, — mama tarytum suakmenėjo. Užsisklendė savo mintyse. Nežinau, ar mes suspėjome giliau pažinti tą moterį, mano mamą, kovingą, visa savo esybe nepasidavusią ir nesusitaikiusią su tuo, ką darė okupantai, su tais, kas jiems padėjo.
Laisva moters siela ir eilėmis išsakyta tiesa gal niekam nepalengvino likimo okupuotoje Lietuvoje, bet juk ne dėl to ir rašau apie mūsų vienišą kovotoją — moterį, norėjusią tik vieno, kaip ji pati rašė — didelio laisvo skrydžio: „Aš noriu daug: pakilt aukštai ir eiti ten tiesiu taku, kur susieina trys keliai — Tautos, žmonijos ir žmonių". Jai nebuvo leista eiti tuo taku. Komunistai jai negalėjo atleisti jau už vieną vienintelį eilėraščio posmą, kur ji visa tai, kas vyko pokario Lietuvoje, pavadino netgi ne pragaru, nes... Ten, pragare — po mirties, o čia — " ...dar gyvos, užkaltos moterys, vaikai..."
Jos eilėraščiuose atsispindi visa Lietuvos karo metų istorija: vokiečių ir rusų okupacija, beteisė lietuvių padėtis. Ji rauda kartu su žydų tauta, prakeikdama „galybę teutonų", ji primena rusams jų didžiojo poeto Lermontovo pranašystę — „Ateis žmogus-šėtonas" ir prieš visus iškels savąjį kumštį. Lietuvišką komunistą ji pavadina vergu, išdavusiu ir pardavusiu tautos idealus, bijančiu išeiti į liaudį, ji klausia: „Kas gi tu esi, liaudie, paminta po okupantų kojomis, žudoma, tremiama?" Nežinoma, nepripažinta poete, moteris kreipiasi į „paskendusius melo bangoj" tarybų valdžios kolaborantus: „Iš seno girdėjom — pajacas ne vienas skausmuose dainas ponams pynė. šiandieną mes esam pajacai kiekvienas, kai šaukiam: — Už plačią tėvynę!" Ji primena bolševikams: „Jūs, žodžiai gražūs, bet keliai nusėti vien lavonais". Kokios stiprios dvasios, gilaus proto turėjo būti moteris, kuri visuotinio, politika įteisinto melo ir smurto laikais išpranašavo komunistų ir jų idėjų likimą, subtiliai primindama, jog jų rankose dabar jėga ir teisė, valia pavergti, valia pasmerkti tautas; tačiau ...„žmogus ne vergas, kad klūpėtų, bet Dievu jis taip pat nebus!"
Paskutinieji Danutės Čepytės-Andriušienės eilėraščiai, rašyti kalėjime ir lageryje, prieš išeinant į laisvę, skirti vyrui ir dukrai, tiesiog pritrenkia moteriška atgaila ir stiprybe: ji daug patyrė, labai daug nesugrąžinamai daug prarado, paklususi savo jaunystės ir laisvės polėkiui, nesugebėjusi prisitaikyti, nusilenkti okupantui. Ji supranta, kiek geliančio skausmo dėl to iškentė jos artimieji, ji žino, jog perėjus lagerių pažeminimą, daug kas gali netgi pačiai atrodyti beprasmiška, tačiau rašo: „Kaip norėčiau aš ir vėl sugrįžti į jaunystę, ieškot tiesos ir dar stipriau, nors... visa tai kvailystė". Švelniais eilėraščių posmais ji atsiprašo vienintelio karštai mylėto žmogaus — Juozo Andriušio, kuris per anksti išėjo iš gyvenimo, prašo atleidimo dukros Danutės, kuriai nespėjo atiduoti visų motinos glamonių, prisimena savo tėvą — Motiejų Čepą, šaukusi lietuvius vienytis, ir po visų apmąstymų bei atsiprašymų vėl lieka pati savimi — vieniša kovotoja, viena prieš visus, vienužė prieš okupantų tankus ir žiaurumą, silpna ir stipri, kokia gali būti tik moteris.
Dvasia nepalūžo. Tik sveikatą palaužė sovietų lageriai, tik gražią šeimą išdraskė, tik mylimą žmogų pražudė, bet ne tikėjimą, ne Tėvynės meilę, ne moters išdidumą nugalėjo, ne šventus, tik eilėraščius, kurie prasmego saugumo voratinkliuose ir kurie jau nebebuvo parašyti.
Už vienintelę klaidą — vienintelį kartą savo ranka užrašytą adresą ant voko, išsiųsto dukrai, Danutė ČepytėAndriušienė sumokėjo savo ir vyro drauge neišgyventais metais, dukros ašaromis ir patirtomis negandomis. Už vienintelę tiesą, kurią po penkiasdešimties melo metų įrodė pats gyvenimas, už kaltinimo žodžius, parašytus 1952 metais XIX Tarybų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimui į Maskvą, buvo pažeminta ir, netekusi sveikatos, priversta nutilti tauri asmenybė, mokėjusi labiau už viską mylėti laisvę ir Tėvynę.
Tame laiške, kurį per kiekvieną tardymą jai priminė saugumiečiai, ji pasakė tik tiek: „didysis" komunistų suvažiavimas, pažymėtas baisiu antspaudu — tai proto vergų suvažiavimas, kurie „šaukę vergus kovon, dabar patys tapo Kremliaus vergais". O tada žmogus jau nieko nebereiškia, tačiau net Rusijai ateis toks metas, kai prievartos galybė baigsis.
Kas žino, ar nebūtume turėję dar vienos poetės — aistringos, kovingos ir drąsios, jei ne tie Rusijos carų draudimai Lietuvos inteligentams dirbti savo Tėvynėje, jeigu ne dvi sumaišytos kalbos ir mokyklos, jei ne dviejų okupacijų išgyventas siaubas ir lagerio gultas, įkalinęs vienišą kovotoją. Iškentusi dvejus lagerio metus, ji sugrįžo namo, o atsigavo tik užliejus Lietuvą atgimimo bangai, tačiau jai gegutė jau buvo atskaičiavusi metus...
O aš vis klausiu: ką mes, lietuviai, darome ne taip? Išmokę per visų okupacijų žiaurumus išlikti, ko neišmokome, kad nebūtume amžinais vergais? Kodėl mes mažiausiai saugom, gerbiam ir branginam protą, netgi dabar, atgavę laisvę? Kodėl užmirštam, kad okupantas visada žinojo — pirmiausia nužudyk, suparalyžuok tautos protą! Visom priemonėm, visais būdais žudyk tautos protą! Lageriais, kruvinu smurtu, degtine, išdavikui numatomais pinigais ir... tauta išnyks.
Į mane iš nuotraukos žvelgia didelės akys, atspindinčios dvasinę stiprybę, vienišos kovotojos akys, kuri iš tiesų nebuvo vieniša, net pačiu sunkiausiu metu, ji tik ėjo viena, vienužė savo pasirinktu rezistencijos keliu. Ji gal anksčiau už kitus suprato: nužudysi tautos protą — žus tauta. Tą supratimą giliai širdin įdiegė jos tėvas — Motiejus Čepas, garsėjęs, kaip nepalenkiamas ir nepaperkamas aukštos kvalifikacijos teisininkas, Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės už darbą teisme apdovanotas Gedimino I laipsnio ir Vytauto II laipsnio ordinais. Dukros atminty jis išliko, kaip tautos dvasios žadintojas, skatinęs šviestis, mokęs gerbti lietuvišką žodį ir gimtų namų pastogę.
Už tą tėvo įdiegtą meilę Tėvynei, už žodžius į žmogaus protą ir sąžinę, Danutė Čepytė-Andriušienė sumokėjo vyro mirtimi ir posmais, kurie nebebuvo parašyti...