KULTŪRA DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE

VYTAUTAS KUBILIUS, literatūros istorikas ir kritikas, daugelio monografijų autorius, parengęs Baltrušaičio, Kiršos, Mačernio ir kitų poetų knygas. Dalyvaudamas 1993 m. Į laisvę fondo studijų savaitėje, Birštone skaitė šia paskaitą.

VYTAUTAS KUBILIUS

1.

,,Aš drąsiai teigiu, kad kapitalizmas Lietuvoje įsitvirtino negrįžtamai ir pusiaukelėje — nesustosime", — pareiškė neseniai „CransMontana" forume Šveicarijoje Lietuvos prezidentas A. Brazauskas.

Ar lietuvių kultūra, dar neseniai dresiruota kompartijos pareigūnų tarnauti tik socializmo įtvirtinimui Lietuvoje, dabar bus iškilmingai pašaukta į kapitalizmo statybą? Koks kultūros vaidmuo persilaužiant Lietuvai iš valstybinių monopolijų į privatų ūkį, iš totalitarizmo į demokratiją? O gal lietuvių kultūra, pakankamai nualinta utilitarinės tarnybos istorijos pervartoms, nebeprisiims jokių įpareigojimų ir galų gale pasiskelbs autonomine teritorija?

Nusipelnę meno veikėjai, patyliukais išvaromi iš valdžios namų, kur jie buvo pakenčiamai maitinami ir stropiai prižiūrimi, jaučiasi nuskriausti, pažeminti, nelaimingi. Trumpam buvo atgijusi viltis, kad jie vėl bus pašaukti į dvarą ir pamaloninti, kai Prezidentūros, Seimo, Ministrų Tarybos kabinetai pasipuošė buvusių LKP CK sekretorių, skyrių vedėjų, instruktorių pavardėmis. Šita paskutinė viltis neišsipildė: dvare įsitvirtino ne kultūros, o stambaus kapitalo balsas. Likęs be dangiškos manos „kultūros frontas” skardi šauksmais: gyvename kultūros griuvėsiuose, trejų metų nepriklausomos Lietuvos politika buvo kultūros žlugdymo politika...

Argi laisvė, kurią išbadėję rijome pastaraisiais metais, galėjo tapti mirtinu nuodu kultūrai? Ji iš tiesų užmušė fasadinę kultūrą, kuri buvo suręsta kaip dekoracija pridengti sovietinio režimo represinei prigimčiai. Kartu subliūško tokios kultūros valstybinės institucijos — sovietinės ideologijos ruporai, išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje kas dešimtas kilometras.

Skaityti daugiau: KULTŪRA DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE

BANGOS, BANGELĖS Į KULTŪROS PAKRANTES

VYTAUTAS VOLERTAS

Kai kurie kultūriniai bruzdėjimai išeivijoje ir

Lietuvių Fronto bičiuliai


Paskaita, skaityta Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.

Be pranašų ir įsakymų

Baigiasi penkios dešimtys metų nuo didžio lietuvių veržimosi iš savo krašto 1944 metais. Veržėsi todėl, kad tam kraštui ir jo žmonėms šie besitrauktą asmenys buvo siekę gerovės. Už tai iš komunizmo susilaukė grėsmės laisvei ir gyvybei.

Grėsmė buvo kolosali, ką liudija nesuskaičiuojami, platūs kapinynai, išmėtyti po buvusią Sovietų Sąjungą

Po diskusijų ir vėl diskusijos. Dr. K. Ambrazaitis, Vytautas Volertas ir dr. Adolfas Damušis. Nuotr. V. Maželio.

Šis nelemtas jubiliejus, galimas dalykas, žymi ir artėjančią išeivijos gaivalingumo pabaigą, nes tą išeiviją yra užklupęs nepaprastai komplikuotas laikotarpis. Dar kelerius metus Lietuva ir išeivija klaidžios tarsi dykumoje. Mozės, jaučiančio kelią arba besitikinčio Apvaizdos nurodymų, turbūt neatsiras. Ir krūmas niekur nesuliepsnos. Ir nepasirodys lenta su įsakymais, kaip reikia lietuvių tautai gyventi. Esame sumaišyti ir patys susimaišę, šioje pasimetimo dykumoje kol kas ne pastebime jokių artimų oazių. Išei vijos atgimimui beveik neturime vilties. Nors viltyje visada randame daug džiaugsmo, bet tasai džiaugsmas dažnai uždengia tikrovę. Tautai ištikimų ir idealistų bėglių era baigiasi. Prasideda išeivijos periodas, kuriame blės entuziazmas, o darbštūs, energingi, kūrybingi ir garbingi žmonės palengva taps eiliniais svetimų kraštų gyventojais. Nei jie Lietuvai, nei Lietuva jiems daug žvilgsnių neskirs. Gal išliks tik labai maži būreliai krištolinių asmenybių, idealizmo ligonių, ieškančių lietuviškai gyvybei medikamentų. Tačiau abejotina, ar ką stebuklingo suras, ar jų atradimais Lietuva pasinaudos.

Skaityti daugiau: BANGOS, BANGELĖS Į KULTŪROS PAKRANTES

SOCIALIZMO LIEKANOS LIETUVOS ŽMONIŲ SANTYKIUOSE

VINCAS BARTUSEVIČIUS

VINCAS BARTUSEVIČIUS, Šio straipsnio autorius, nuo 1944 metu gyvena Vokietijoje. 1959 baigęs Vasario 16 gimnazija, studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją Muencheno ir Tuebingeno universitetuose. Pastarajame įsigijo magistro laipsni. Aktyvus Vokietijos lietuvių visuomeninėje veikloje: ateitininkuose, Lietuvių Bendruomenėje, mokytojavo Vasario 16 gimnazijoje. Vadovauja Lietuvių kultūros institutui. Domisi ir rašo lietuvių išeivijos bei Lietuvos gyvenimo klausimais.

(Paskaita, skaityta 40-je Europos lietuviškųjų studijų savaitėje, 1993.08.02, Augsburge) 

ĮVADAS

Kada iš didesnės laiko perspektyvos istorikai ir sociologai nagrinės šių paskutiniųjų metų Lietuvos įvykius, jie ras ir turės paaiškinti gana sudėtingus ir prieštaringus vyksmus. Mes šiandieną galime pamatyti tik kai kuriuos jų kontūrus ir spėlioti, kur tie vyksmai Lietuvą nuves.

Tai, kas vyko Lietuvoje 1988-1991 metais, galima pavadinti revoliucija, taikia-dainuojančia revoliucija. Vienas iš pagrindinių jos tikslų — valstybės nepriklausomybė — buvo pasiektas. Imant šį vieną aspektą, galima teigti, jog šis politinio persilaužimo etapas yra užbaigtas, greičiausiai nepakeičiamai. Bet kalbant apie revoliuciją, reikia nepamiršti ir kitų ją sudarančių elementų: pakeitimą valdančiojo sluoksnio, sugriovimą senųjų ir įtvirtinimą naujųjų valdymo sąrangų ir pagaliau visą socialinės srities kaitą. Taigi permainas, kurios iš pagrindų keistų visą žmonių kasdieninį gyvenimą.

Taip žiūrint, lietuviškoji revoliucija nereiškė visiško lūžio su senąja tvarka: pradžioje pasikeitė tik dalis aukštesnėse pakopose esančio valdančiojo elito, o daugumoje valstybės įstaigų, ypač vietinėje bei regionalinėje administracijoje, visuotinėse bei didžiosiose įmonėse, švietimo įstaigose liko sėdėti tie, kurie ten sėdėjo ir sovietmečio laikais. Taigi buvę santvarkai lojalūs, su ja susitaikę ir prie jos prisitaikę biurokratinio valdymo atstovai liko ir toliau nustatantys įstaigų dvasią, darbo stilių ir jų darbingumą. Ta prasme revoliucija Lietuvoje buvo tik dalinė, arba įstrigusi, neatbaigta revoliucija. Nes asmeninis tęstinumas dažniausiai reiškia ir senų sąrangų bei senos tvarkos išlikimą, kadangi žmonės, priešingai programoms, sunkiai pasikeičia (Luhmann 1988). Po rinkimų atstatyta buvusi padėtis, nors dalis „naujų" žmonių buvo palikta savose vietose.

Skaityti daugiau: SOCIALIZMO LIEKANOS LIETUVOS ŽMONIŲ SANTYKIUOSE

40-toji Europos lietuviškų studijų savaitė

Alina Grinienė, studijų savaičių rengėja Europoje, apdovanota gėlių puokšte. Nuotr.A. Stepaičio.

,,STUDIJŲ SAVAITES iššaukė pats gyvenimas, būtent, reikalas susitikti, bičiuliška dvasia pabendrauti, bendrai pamąstyti, išsinerti iš prakaituota kasdienybės rūbo ir atsigaivinti lietuviškosios kūrybos vandenyse. Lygiai gyvenimiška yra ir pati savaitės programa. Su paskaitininkais mes čia gvilden sime įvairius klausimus, liečiančius mūsų tautos praeityje sukauptą patirtį, dabartine padėtį pavergtoje tėvynėje, tremtyje, neužmiršdami mesti žvilgsnį į tarptautinės politikos ir bendrai žmogiškosios dvasios akiračius... Kūryba pilna to žodžio prasme yra žmogiškosios būties žymė. Kol mes kuriame, mes esame. Tą patį reikia pasakyti apie visą tautą. Kol lietuviškoji kūryba nepaliaus, tol niekas neišbrauks lietuvių tautos iš gyvųjų tarpo..."

Taip 1956 m. kalbėjo dr. Kajetonas Čeginskas, atidarydamas 3-čiąją studijų savaitę Neckarsteinache. Jo žodžiai aiškiai nurodė savo tremties įprasminimo kryptį ir kelią, kuriuo ėjo ir dabar tebeeina lietuvių tautos diaspora pasaulyje.

Skaityti daugiau: 40-toji Europos lietuviškų studijų savaitė

Vilija Aleknaitė kalba

Šios vasaros Lietuviškų studijų savaitėje, specialiai LFB tarybos pakviesta, dalyvavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Lietuvos Respublikos Seimo narė, Tėvynės sąjungos atstovė, Lietuvos žurnalistų draugijos, o taip pat ir Į Laisvę fondo Lietuvos filialo narė, iš profesijos — muzikė, Lietuvos konservatorijos dėstytoja. Kalbėjo ji net trijuose studijų savaitės simpoziumuose ir dalyviams paliko geriausią įspūdį. Darbininko savaitraščio korespondentas V., aprašydamas šią studijų savaitę, apie Viliją Aleknaitę taip rašė: „...Tai nuostabi moteris! Visais klausimais gerai informuota, kiekvienoje srityje turi savo nuomonę, moka argumentuotai kalbėti ir rimtai mąstyti. Jei K. Prunskienė buvo gudri politikierė, tai V. Aleknaitė yra protinga politikė". Studijų savaitei pasibaigus, viešnia dar trumpai viešėjo Čikagoje, savo gyvu žodžiu dalyvaudama LFB susirinkime ir Ateitininkų namų gegužinėje. Prieš jai išvykstant atgal į Lietuvą, redaktorius pateikė keletą klausimų. Ir štai — Vilijos Aleknaitės atsakymai:

Nuotr. V. Maželio

VILIJA ALEKNAITĖ

Kalba apie politiką, kultūrą, moralę ir principus

 

Ponia Vilija, papasakokit pirmiausia apie save: kodėl ir kaip Jūs, iš profesijos menininkė-muzikologė, patekote į politiką, kurioje aukštesnės dvasinės vertybės neretai skandinamos šaltame praktiškojo gyvenimo pragmatizme?

Leiskite pastebėti, jog politinio gyvenimo pradžia Lietuvoje nebuvo nei labai šalta, nei pragmatiška. Pirmuosius Sąjūdžio mitingus viename savo straipsnyje esu pavadinusi „pavasarinėmis meilės ir brolybės orgijomis", kurias pergyvenome tarsi TAUTOS ATBUDIMO dionisijas. Nepaslaptis, jog nemaža žmonių dalis (ir Lietuvoje, ir išeivijoje) vis dar ilgisi dionisijų svaigulio, negalėdama priimti ir nešti neretai iš tiesų šaltos ir aukštesnių dvasinių kelrodžių stokojančios politinės kasdienybės kryžiaus.

Sąjūdžio dalyvė esu nuo 1988. VI.3 — t.y. nuo jo gimimo dienos. Galbūt ir anksčiau. Jūs paminėjote, jog esu iš profesijos menininkė, muzikė. Bet viena ryškesniųjų Sąjūdžio bei tautos atgimimo ištakų buvo būtent jaunųjų muzikų festivaliai, kuriuos su bendraminčiais rengėme Druskininkuose. Ten mažu tiražu pasirodė pirmieji neoficialūs mūsų leidiniai „Jauna muzika", ten 1988-tųjų gegužį busimieji Sąjūdžio lyderiai perskaitė revoliucingus pranešimus, pralauždami pirmuosius totalitarizmo TABU ledus, o po mėnesio pasaulis išgirdo apie politinius pokyčius Lietuvoje. Tai buvo mano jaunystė su nepamirštama niekad nepatirtos LAISVĖS nuojauta. Dalyvavau tame sujudime, ir man jo būtų užtekę. Būtų... Jeigu ne tikrovės grimasos, kurios blaškė svaigulius. Ne visi vienodai supratome ATBUDIMĄ. Kai kurie iškart pasiryžo TIKRAI LAISVEI, o kai kuriems Sąjūdis tebuvo vien gorbačiovinės perestroikos prijaukinimas Lietuvoje. Niekuomet nebūčiau išdrįsusi žengti nė žingsnio politinio Olimpo (taip man tada atrodė!) linkui, jei ne atgimimo dvasios erozija- bei aiškiai juntamas išdavystės kvapas, kurį taip aiškiai atskleidė Sąjūdžio II-sis suvažiavimas, paskelbęs Sąjūdį „amžinąja opozicija bet kuriai valdžiai", taigi, net savo remtiems ir išrinktiems parlamentarams... Mane tai pritrenkė... Pamenu, mano vyras suirzęs paliko suvažiavimo salę ir nebegrįžo. Aš likau. Esu iš tų žmonių, kurie negali nieko doro nuveikti džiaugsme ir šventėje, bet atgyja gresiant pavojui. Gal tai būdinga visoms moterims? Tame pačiame suvažiavime susidraugavome su rašytoju, AT deputatu, Nepriklausomybės akto signataru Sauliumi Šalteniu. įsijungiau į Šiaurės Atėnus, rašiau. Susipažinau su kitais jo kolegomis, pažinau jų rūpesčius, tiesiog fiziškai jutau tą beprotišką politinio lūžio įtampą, kurią jiems teko pakelti. Vis daugiau laiko praleisdavau Parlamente, vis mažiau — savo tikrojoje darbovietėje, konservatorijoje. Politika žmogų įsiurbia nejučiomis.

Skaityti daugiau: Vilija Aleknaitė kalba

Daugiau įrašų...

  1. Atsiminimų žiupsnelis apie JONĄ VIRBICKĄ
  2. SUDĖTINGAS LIETUVOS ATSTATYMO KELIAS
  3. LIETUVA TARP RUSIJOS IR EUROPOS
  4. Sovietinės melodijos ir STAGNACIJA LIETUVOJE

Subkategorijos