IŠEIVIJOS DARBAI TAUTOS AKIMIS
ROMAS GIEDRA
Kalbėti apie atliktus išeivijos darbus nėra lengva. Jų tiek daug įvykdyta, kad ir šiuose darbuose dalyvavę ar dalyvaują jau ne viską beatsimena, o ką bekalbėti apie mane, Amerikoje praleidusį nepilnus ketverius metus. Jaučiu, kad ir prie geriausių norų visko neįmanoma sutalpinti į siaurus šio pranešimo rėmus, o, be to, man niekas nedavė teisės kalbėti tautos vardu. Pasisakymas šiuo klausimu yra grynai mano asmeninis.
Taigi, tema, kurią aš paliesiu, kitaip suformulavus, gal geriau skambėtų: “Ką išeivija padarė, daro ir galvoja daryti, kad jos atlikti darbai Amerikoje būtų žinomi lietuviams, gyvenantiems tėvynėje?”.
Niekam turbūt nereikia įrodinėti, kad Lietuva yra už Geležinės uždangos. Kadangi visi sutinkame su Geležinės uždangos realybe, ši tema turėtų mesti žvilgsnį, kaip išeivija sugebėjo išnaudoti spragas Geležinėj uždangoje ir nors truputį pasakyti, kas čia daroma.
Tema plati, todėl, būdamas maksimaliai objektyvus, nors trumpai mėginsiu tuos klausimus paliesti.
Pasakyti “Aš esu” per bolševikinio melo voratinklius ir pralįsti su gyvu žodžiu per Geležinę uždangą, nėra lengva. Praktikoje egzistuoja trys būdai: legalus, pusiau legalus ir nelegalus. Nelegalių būdų čia neminėsiu, ne todėl, kad prieštarautų laisvojo pasaulio moralinėms normoms, bet todėl, kad metodų atidengimas padėtų žmonėms su mėlynomis uniformomis. Nelegalūs būdai, vertinant juos iš gyvuliško totalitarinės valstybės išsisaugojimo instinkto pozicijų, gali būti priimtini tik tylinčiai mažumai. Nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvoje gyvenančioms masėms didžiausias poveikis, kuris kalba apie materialinė JAV lygį, yra dovanos, laiškai, nuotraukos, knygos ir žurnalai. Visa tai padeda sugriauti bolševikų melus apie tariamą baisų skurdą Amerikoje ir apie tarybinį roję, kuriame “žmogui kvėpuoti taip gera ir smagu”. Turėti giminių ar draugų Amerikoje Lietuvoje gyvenantiems labai daug reiškia. Kiekviena dovana, nuotrauka, knyga ar žurnalas, objektyviai parašytas laiškas kalba pats už save — “Aš esu, aš egzistuoju”. Kadaise buvęs asmuo be pinigų, be namų, be tėvynės, dabar prisimena savo brolius ir seseris tėvynėje su kad ir nedidele dovana. Nereikia aiškinti, kokį sukelia čekistų, buvusiųjų stribų bei įvairiausio plauko prisitaikėlių pavydą ir įsiutimą.
Antrasis būdas užsiminti apie išeivijos veiklą, tai Amerikos balso, Laisvės radijo ir Vatikano transliuojamos laidos lietuvių kalba. Šis būdas nėra pilnai išnaudojamas. Gal ne kiekvienas pilnai suvokia minėtų radijo stočių milžinišką reikšmę. Nepaisant trukdymų, radijo bangos pasiekia kiekvieną Lietuvos kampelį, jos yra langas į pasaulį, šviežaus oro dovana suplėkusioje, melu užnuodytoje tarybinėje atmosferoje. Negalima teigti, kad visi tų programų klausosi, tačiau didžiuma, kuri yra suinteresuota savo krašto ateitimi ir nori sužinoti tiesą apie praeitį ar bendrai ieško tiesos, tų laidų klausosi reguliariai. Ne visos radijo laidos yra tokios, kokias klausytojai norėtų girdėti. Pavyzdžiui, laidų apie amerikiečių gyvenimo būdą galima išgirsti Amerikos balso laidose rusų kalba. Tų laidų transliavimas lietuvių kalba nieko pozityvaus neįneša. Amerikos balso traukmė lietuvių kalba (kalbu apie laikotarpį iki 1979 metų) buvo tik pusė valandos ir buvo kartojama vieną kartą vakare ir keliolika minučių iš ryto. Gi laidos rusų kalba tęsiasi nuo 6 valandos vakaro iki 1 vai. ryto. Laisvės radijo lietuvių kalba transliuojamos laidos, pagal laiko trukmę, beveik sutampa su Amerikos balso laidomis. Vatikano radijas kasdien skirdavo 15 minučių, prie to kas sekmadienį pridedama papildomai keletą minučių.
Apie išeivijos lietuvių veiklą Amerikos balsas tada skirdavo sekmadieninę laidą, kuri vadinosi “Lietuviai pasaulyje”, ar “Lietuviško gyvenimo valandėlė”. Tai buvo kažkas panašaus į losangeliečių radijo valandėlę, kuri betgi skirta ne vienai lietuviškai parapijai, o visai tiesos pasiilgusiai Lietuvai. Ar per tokį trumpą laiką ką nors galima papasakoti apie išeivijos darbus? Vos užtenka laiko išvardint organizacijų pavadinimus, kurių vien tik Los Angeles metropolyje yra per trisdešimt. Esant tokiai organizacijų gausybei, nebelieka laiko papasakoti apie organizacijų užsibrėžtus tikslus, nuveiktus darbus ir narių skaičių.
Beveik kiekvienas Lietuvoje gyvenantis lietuvis žino, kad Amerikoje buvo išleista lietuviška enciklopedija, sovietai gi dar iki šiol neužbaigė spausdinti. Tie, kurie klausosi Amerikos balso, sužino, kada vyksta Alto, Bendruomenės, Vliko ar Vyčių suvažiavimai, žino tų organizacijų pirmininkų pavardes, leidžiamų laikraščių bei žurnalų pavadinimus, susitikimus su Baltųjų rūmų pareigūnais ir t.t.
Gerai, kad Lietuvoj gyvenantis lietuvis nežino apie kai kurių organizacijų tikrąją padėtį, apie laikraščių bei žurnalų prenumeratų kritimą, ginčus tarp atskirų organizacijų.
Suprasti Vakaruose vykstantį gyvenimą eiliniam tėvynėje gyvenančiam lietuviui yra gan sunku dėl psichologinių priežasčių, dėl sistemų skirtingumo, dėl etinių vertybių gradacijos. Ten gyvenančiam bet kokia organizacija asocijuojasi su disciplina ir prievarta. Jis linkęs suasmeninti pačią organizaciją, ir todėl, vertindamas lietuvių išeivijos draugijas, dažnai nesąmoningai padidina ir tų organizacijų svarbą. Jis beveik nesupranta, kad bet kuri organizacija yra tiktai popiežiaus skiautė, jei joje nėra žmonių, ant kurių pečių sukrauta visa našta ir nuo kurių pasišventimo, valios, ryžto ir autoriteto priklauso organizacijos gyvastingumas. Ir dar toliau. Gyvenantis Lietuvoje negali suvokti, kad visos organizacijos išsilaiko tik iš jos narių ir prijaučiančių aukų ir kad tos aukos neiškrenta iš dangaus, o yra išprašomos, ir dažnai nelengvai iš taupaus lietuvio kišenės.
Manau, jei Lietuvoje gyvenančiam tautiečiui duotumėm pilną vaizdą apie išeivijos veiklą, jis suprastų ir sužinotų, kad čia tikrai esama pasišventėlių. Jis suprastų, kad ne lengvomis sąlygomis buvo sukurtos lietuviškos parapijos, lietuviškos mokyklos, dabar ir anksčiau leidžiami laikraščiai ir knygos bei išmokinami vaikai lietuviškai kalbėti. Jis galėtų tikrai įsisąmoninti, kad daugelis šių dalykų buvo padaryta paprastų lietuvių aukomis, dažnai nedidelių grupių pasišventėlių valia ir ryžtu. Mūsų pareiga, mano nuomone, tokią informaciją jiems suteikti.
Beveik visos lietuviškos patriotinės organizacijos, jei ne darbais, tai bent žodžiais kovoja už Lietuvos laisvę. “Bepigu jums kovoti” — galvoja Lietuvos lietuvis, — “nes žinote, kad už tai niekas nepadarys kratos, niekas neišves naktį, niekas nepasodins į kalėjimą, dėl to neverks alkani vaikai”. Visai kitas vaizdas Lietuvoje, kai įsijungi kovon už laisvę. Tenka praeiti visus pragarus, iškentėti daug kančių, ne laiku pražilti ir nuplikti, netekti sveikatos arba, karštutiniu atveju, apsipilti benzinu ir susideginti. Bepigu čia kovoti prie šilto židinio arba nei per šaltuose ir nei per šiltuose baseino vandenyse.
Dabar nors minutei stabtelėkime ir įsivaizduokime žmogų, buvusį Nepriklausomos Lietuvos karininką, studijavusį Paryžiuje, kovojusį miškuose, laidojusį žuvusius draugus, atbuvusį tarybiniuose konclageriuose apie 30 metų, dabar be pastovios gyvenamos vietos, be giminių, be pagalbos . . . Kokiomis akimis jis turi žiūrėti į visko pertekusią išeiviją?
Tokių, kaip mano paminėtasis asmuo, yra nemažai. Veltui jis laukia pagalbos, ir tie, kurie privalėtų padėti, juos užmiršo.
Vos tik atvykęs Amerikon, dar ne visiškai išsigydęs nuo idealizmo, galvojau, kad tie žmonės nėra pamiršti, bet apie juos niekas čia nežino. Laikui bėgant, paskutiniai idealizmo likučiai išgaravo. Daug kas iškilo kitoje šviesoje. Patikėkite, tiesa nėra maloni.
Aišku, kad organizuota pagalba yra ir turi būti konfidenciali, faktiškai nekontroliuojama, priklausanti nuo vieno ar kelių asmenų geros valios.
Prieš kurį laiką, dar neįvedus Lenkijoje karo stovio (tikslios datos nepamenu), išeivijos spaudoje teko skaityti, kad Austrijoje pabėgėlių lenkų tarpe yra ir lietuvių. Viena organizuotos šalpos atstovė Kanadoje buvo paklausta, ar teikiama tiems lietuviams pagalba, atsakė: “Pagalba yra teikiama, bet dėl visiems suprantamų priežasčių nieko negalima skelbti”. Logiška išvada — skelbti nėra apie ką, nes tos priežastys, kurios pateisinamos komunistiniuose kraštuose, negalioja laisvuosiuose.
Kitas keistas atvejis, pralindęs pro lietuvišką spaudą, tai organizuotos šalpos atstovų kreipimasis į tuos, kurie neseniai atvyko ar pabėgo iš Sovietijos, prašant neteikti informacijos Valstybės departamento komisijai. Kodėl?
Visa tai, apie ką kalbu, turi vieną tikslą — padėti tiems, kuriems ta pagalba yra labiausiai reikalinga.
Žmonės, kurių lėšomis yra išlaikomos lietuviškos organizacijos, turi teisę prižiūrėti, kad parama eitų ten, kur jos labiausiai reikia.
Daugelis gauna paramą iš atskirų asmenų, kuriems nereikia nei garbės, nei titulų. Neminėsiu pavardžių, nes nebūtina jas žinoti čekistams. Mano likimo draugų vardu už paramą jiems “ačiū”.
Bendrai paėmus, neskaitant kai kurių įsisenėjusių blogybių, kurias dar galima pataisyti, lietuvių išeivija yra gyvastinga ir reikšminga mūsų tautos dalis. Kol ji aukosis dėl savo tautos ir tėvynės ateities, išlaikydama idealizmą, nesivaikydama tuščios garbės ar asmeninės naudos, ji paliks aktyvi Lietuvos istorijos kūrėja.
Rūtos Klevos Vidžiūnienės ir Romo Giedros pasisakymai 15-jų politinių studijų metu Los Angeles mieste, 1983. 1.29-30.
