DR. A. ŠTROMAS: POLITINĖ SĄMONĖ LIETUVOJE IR JOJE ATSISPINDINČIOS LIETUVOS ATEITIES VIZIJOS
Apsiėmiau gvildenti temą, kurią, gyvendamas kelis dešimtmečius krašte, atrodė, žinojau iki detalių, bet dabar, kai norisi konkrečiai paremti tą ar kitą teiginį, atrodo, kad nieko nežinau. Lietuvoje žmonės labiausiai slepia savo tikrąją politinę sąmonę. Saugumas (KGB) turi daug vargo išaiškinti žmonių asmenines tikrąsias politines nuotaikas. Ir čia tenka tik bendrybėmis bandyti nusakyti tai, kas visų yra labiausiai slepiama.
Tiesa, šiandieną jau turime tam tikrų masinių išstojimų. Turime nemažą kiekį opozicinių faktų, suregistruotų “LKB Kronikose” ir netgi oficialiuose šaltiniuose. Turime, pagaliau, ir literatūriniais bei kitokiais būdais metaforomis ir Ezopo kalba išreikštos krašto žmonių galvosenos pavyzdžių. Mes galime tai analizuoti ir išvadoje pasakyti: štai čia tikrosios nuomonės, tikrosios nuotaikos. Tačiau iš karto iškyla problema: kiek yra reprezentatyvu visa tai? Neturint objektyvesnio masto reprezentatyvumui, klausimą tenka dažnu atveju spręsti impresionistiškai, kaip liudytojui.
Ačiū Dievui, aš nesu vienintelis toks gyvas liudininkas — vertintojas. Mano senas bičiulis ir poros dešimtmečių bendrapokalbininkas Tomas Venclova tik prieš kelis mėnesius išvyko iš Lietuvos. Jau ketveri metai praėjo apytikriai nuo tada, kai su juo paskutinį kartą svarstėme Lietuvos politinės sąmonės klausimus. Kai prieš kelis metus paskutinį sykį tuo klausimu kalbėjome, sunku buvo net sapne įsivaizduoti, kad susitiksime vėl. Bet, matyt, Dievo, sovietų valdžios bei Helsinkio ir aplamai detantės politikos dvasios dėka tas nesapnuotas stebuklas visgi pasidarė įmanomas.
Oficiozinės politinės sąmonės pirminė atrama
Kalbant apie politinę sąmonę Lietuvoje, turbūt reikia pradėti nuo oficiozinės, kuri viena tepasireiškia visuomenės gyvenimo paviršiuje, kuri visomis masinės informacijos ir komunikacijos priemonėmis be perstojo brukama ir kuri, atrodo, yra visuotinai viešpataujanti okupuotos Lietuvos žmonėse. Bet tai tik paviršutinis įspūdis. Ir klaidingas įspūdis. Oficiozinė politinė sąmonė Lietuvoje niekada neturėjo gilesnių šaknų, buvo svetima. O su sovietų okupacija tautos idėjinė orientacija staigiai pasikeisti negalėjo. Antra vertus, būtų taip pat klaidinga galvoti, kad oficiozinė, komunistinė sąmonė iš viso neturėjo Lietuvoje jokių šaknų, kad jos nepalaikė nė tam tikri sluoksniai.
Lietuvos inteligentijoje nepriklausomybės laikais galima buvo įžiūrėti dvejopas nuotaikas. Vienų atstovai aukščiausią vertybę matė lietuviškume, Lietuvos valstybinėje nepriklausomybėje. Antrųjų atstovai socialinę lygybę, visuomenės pažangą statė aukščiau už bet kuriuos tautinius tikslus bei vertybes. Tautinę orientaciją jie siejo su provincializmu, atžagareiviškumu, XX-ojo amžiaus sąlygomis, jų nuomone, netoleruotinais. Nemažai tokių inteligentų buvo atvirai nusivylę Lietuvos nepriklausomybe. Jų nepatenkino Lietuvos socialiniai pasiekimai. Jiems atrodė, kad, jeigu Lietuvos nepriklausomybė vienu užsimojimu nepajėgė pašalinti krašto atsilikimo, neįveikė skurdo ir nesukūrė Lietuvoje rojaus sąlygų, tai visa byloja prieš ją, prieš jos santvarką. Jų nuotaikos Lietuvos valstybės atžvilgiu buvo kritiškai destruktyvios. Po 1926 gruodžio 17 perversmo Smetonos įvestas patriarchalinės diktatūros režimas šiokiom nuotaikom davė apsčiai papildomų argumentų. Tilvyčio “Di-čius”, Cvirkos “Frank Kruk” ir panašūs kūriniai yra tokių kritiškai destruktyvių, nihilistinių nusistatymų pavyzdžiai. Bet tokie inteligentai nebūtinai buvo tiesioginiai Lietuvos nepriklausomybės priešai. Jie nieko prieš pačią nepriklausomybę neturėjo. Svarbiausia jiems buvo ne tai, kad Lietuva nepriklausoma, bet kad ji būtų, pagal jų skonį, gražesnė, internacionališkesnė, socialistiškesnė, liaudiškesnė. Tokių, kurie atvirai būtų siekę Lietuvą įjungti į “didžiąją TSRS tautų socialistinę šeimą”, buvo tik vienetai ir tie patys be didesnio vardo ar įtakos. Kiti, kad ir simpatizavo komunizmui bei Sovietų Sąjungai, kad ir matė Sovietų Sąjungoje besąlyginį pažangos įsikūnijimą, visgi nepriklausomybės atsižadėti nesiruošė. Lietuvos nepriklausomybės klausimas realiai jiems, atrodo, bus iškilęs tik 1933, kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris. Tada tokių radikalių inteligentų simpatijos Sovietų Sąjungai, jos “socialistiniams laimėjimams” daugelį jų skatino priimti Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą galimybę kaip realią ir pageidautiną alternatyvą jos galimai inkorporacijai į hitlerinę Vokietiją. Neatsitiktinumas, kad apie 1934-1937 LKP pasisekė įsigyti platesnę įtaką bei autoritetą tam tikroje dalyje tradicinės Lietuvos inteligentijos. Pradėjo LKP palaikyti ne tik vadinamieji nepartiniai pažangieji inteligentai, bet ir ryškiau antitautininkiškai nusiteikusieji politinių grupių asmenys. Pvz. Justas Paleckis ir Juozas Vaišnoras, abu aktyvūs liaudininkai. Tada jiedu dar netapo LKP nariais, tik glaudžiai su LKP bendradarbiavo. Ogi toks liaudininkas kaip Mečys Gedvilas jau 1934 įstojo į LKP. (Paleckis su Vaišnoru įstojo 1940 rugpjūtyje, o Marijonas Gregorauskas su ištisa buvusių liaudininkų grupe, rėmusią komunistus dar nepriklausomybės laikais — 1958).
Ir neteisinga būtų galvoti, kad pvz. Liudas Gira, Petras Cvirka, Salomėja Neris, ar Antanas Venclova užėmė aktyvaus sovietinės valdžios rėmimo poziciją tik prisitaikėliškais ar karjeristiniais sumetimais. Iš pradžių jų motyvai greičiausiai buvo nuoširdūs ir gal net idėjiniai. Tik vėliau . . . Bet vėliau jau buvo per vėlu, o gal ir per patogu, o gal ir per baisu, o gal ir visko po truputį. Šie žmonės, nepriklausomybės sąlygomis buvę nepataisomais romantikais, sovietinės tikrovės sąlygomis išmoko būti dar labiau nepataisomais realistais.
Šalia kairiosios radikaliosios inteligentijos komunistinė politinė sąmonė nepriklausomybės laikais buvo populiari ir tam tikroje dalyje Lietuvos tautinių mažumų, pirmoje eilėje, rusų ir žydų tarpe.
Didžioji dalis Lietuvos rusų buvo ištikimi stačiatikiai, dalis jų — pabėgėliai iš Rusijos nuo bolševikų. Jie bijojo bolševikų ir nekentė sovietinės valdžios gal labiau už viską.
Vis dėlto dalis Lietuvos rusų jaunimo simpatizavo Sovietų Sąjungai, tikėdamiesi, kad, Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, Lietuvos rusų vaidmuo visuomenėje žymiai išaugtų, gal net būtų vadovaujantis.
Lietuvos žydai daugumoje buvo visiškai lojalūs Lietuvai. Žinomas jų vaidmuo savanorių judėjime, lietuvių tautos kovose dėl nepriklausomybės. Nepriklausomos Lietuvos visuomenėje žydų mažuma apskritai buvo visai gerai integruota. Ogi Lietuvos vidutinių klasių sąrangoje žydų lyginamasis svoris buvo didelis. Jau vien dėl to Lietuvos žydai negalėjo būti sovietų valdžios šalininkais. Tatai, be ko kita, rodo ir palyginamai didelis sovietinio okupanto pačiais pirmaisiais metais represuotų Lietuvos žydų skaičius. Tačiau ir LKP žydų skaičius taip pat buvo palyginamai didelis. Daugiausia tai buvo tokie žydai, kurie per socialistinius pertvarkymus tikėjosi pasiekti pilietinį pilnavertiškumą ir faktinį lygiateisiškumą su lietuviais. Socializmu jie vylėsi pašalinsią religines pertvaras, skyrusias žydus nuo lietuvių, vylėsi taip pat apeiti savo lietuviškosios kultūrinės integracijos stoką, trukdžiusią jiems nepriklausomos Lietuvos visuomenėje visapusiškai pareikšti savo kūrybines jėgas. Neabejotinai jie galvojo, kad su socializmu bus galutinai pašalintas ir antisemitizmas, bus įgyvendintas internacionalistinis idealas, ir jie bus įgalinti “be likučio” asimiliuotis ir užmiršti savo žydiškumą. Koks žiaurus apsirikimas su tokiais įsitikinimais žydui atsidurti Sovietų Sąjungoje, vienoje antisemitiškiausių visuomenių pasaulyje. Kaip ten bebuvę, labai nežymi Lietuvos žydų dalis (vidutiniškai apie 0,5% Lietuvos žydų) sudarė gana stambią proporciją Lietuvos kompartijoje.
Žodžiu, pirminę socialinę atramą Lietuvos visuomenėje sovietų okupacinei valdžiai ir santvarkai sudarė tam tikra dalis Lietuvos kairiosios inteligentijos ir Lietuvos mažumų nuobiros.
Oficiozinės ir nepriklausomybinės sąmonės konfrontacija
Po karo, anot liaudies posako, “prie antrųjų rusų”, sovietų valdžiai Lietuvoje įsigalėjus, prie oficiozinės politinės sąmonės pirminės atramos šliejosi įvairaus plauko konformistai bei karjeristai, taip pat tam tikra dalis žmonių, pirmiausia iš lietuviško jaunimo. Pastarasis perėjo į sovietinės santvarkos pusę visiškai nuoširdžiai. Kilęs daugiausia iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių, Lietuvos jaunuolis — ir ne tik jaunuolis — sovietinėje santvarkoje staiga išvydo perspektyvą išeiti mokslą, įsijungti į aktyvų socialinį gyvenimą, įkopti į aukštesnę visuomenės pakopą. Tradicinėje Lietuvos visuomenėje apie tai jis nė svajoti nedrįstų. Pagunda buvo didelė. Jai atsispirti buvo sunku. Juo labiau, kad atsiveriančioje sovietinėje perspektyvoje toks jaunuolis buvo linkęs matyti ir paties socialinio teisingumo įsikūnijimą. Todėl nenuostabu, kad daugelis tokių žmonių nuoširdžiai tapo entuziastingais komjaunuoliais ar partiečiais, besąlyginiais Lietuvos įsijungimo į “didžiąją Sovietų Sąjungos tautų šeimą” šalininkais.
Atsiminkime, kad “lietuviškų darbininkų ir darbo valstiečių vaikams”, kurie bet kuriais motyvais — idėjiniais ar savanaudiškais — nesvarbu — pasiryžo tapti naujo sovietinio gyvenimo veiksniais, buvo sudarytos tikrai neblogos sąlygos. Vilniuje ir Kaune pradėjo veikti vadinamieji “rabfaksai”, t. y. stipendijas duodantieji gimnazijai baigti sutrumpinti kursai (aštuonerių metų gimnazijos kursas — per trejus mokslo metus), be to, visuose miestuose buvo įsteigtos vakarinės darbo jaunimo mokyklos, kurias galima lankyti ir kuriose galima įsigyti brandos atestatą, nenutraukiant darbo įmonėje ar įstaigoje, ir pan. Maža to. Šių mokyklų abiturientams buvo sudarytos privilegijuotos sąlygos ir aukštajam mokslui eiti. Be to, atsidarė įvairios “akademijos”, “savų” specialistų pagreitinto ruošimo kursai. Pvz. vos rašyti mokantį kaimo žmogų pasiųsdavo šešiems mėnesiams į Vilnių, į vadinamąją “Bacharovo akademiją” (Bacharovas buvo tada LTSR prokuroras), ir iš jos tas žmogelis jau išeidavo prokuroru ar teisėju. Dar ir mano advokatavimo metais teisėjas ar prokuroras su aukštuoju mokslu buvo retenybė. Buvę kalviai, kareiviai, staliai, artojai ir panašių profesijų žmonės, be išimties mažaraščiai, absoliučiai dominavo okup. Lietuvos teismą ir prokuratūrą. Panašiu būdu buvo formuojamos ir kitos sovietinio aparato grandys Lietuvoje. To neišvengė netgi lietuvių sovietinė literatūra. Žodžiu, komjaunuoliškos “ugnelės” įkaitinti, ar tiesiog susivilioję galimybe įkopti į visuomenės viršūnę, Lietuvos naujieji bolševikai pasidarė ištikimais LKP talkininkais. O kokiame bare — saugumo, teismo ar poezijos? — ta talka vyko, jie sau galvos nekvaršino. Kur patys jautė patraukimą ar kur kompartija statė — ten ir ėjo. Iš tokių tipingų kompartijos talkininkų literatūroje minėtini poetai Vladas Grybas ir Justinas Marcinkevičius. Abudu talentingi, ir iš pradžių visai nuoširdūs savo komunistiniais įsitikinimais. Grybas mėgdžiojo Majakovskį, šlovindamas klasių kovą ir kompartiją, kaip tos kovos pagrindinį veiksnį. Bet, žiaurios neteisybės persunkto gyvenimo faktai sueidavo vis į didesnį konfliktą su Grybo įsitikinimais. Nenorėdamas prarasti mito, į kurį šventai tikėjo, Grybas stengėsi tų prieštaravimų nepastebėti. O tai buvo sunku. Be alkoholio pagalbos net ir neįmanoma. Tad Grybas pradėjo gerti. Gerti be perstojo. Pasidarė alkoholikas. O kai nė alkoholis nepadėjo jam paslėpti nuo savęs fakto, kad ne tiems dievams tarnauja, kad visas gyvenimas yra ne tik klaida, bet ir nusikaltimas, — jis nusižudė.
Marcinkevičius nenusižudė Tačiau nuo ankstyvų komjaunuoliškų eilėraščių ir dar 1961 pagal saugumo pavedimą parašyto romano “Pušis, kuri juokėsi”, jis, nors ir per spekuliatyvinį, bet visgi jau per lietuviškai spekuliatyvinį “Mindaugą”, išsivystė iki “Katedros”, kurią, kad ir galima vadinti konformizmo manifestu, bet vis dėlto manifestu, pagrįstu jau toli gražu nebe bolševikine, o tautine politine sąmone.
Grybas ir Marcinkevičius ir tūkstančiai panašių į juodu Lietuvos jaunuolių — ir ne tik jaunuolių — nuoširdžiai ir sąmoningai tapo oficiozinės politinės sąmonės nešėjais. Žinoma, Lietuvos visuomenės — tiek vyresniosios kartos, tiek ir jaunesniosios — didžiulės daugumos politinė sąmonė pasiliko tautinė ir nepriklausomybinė.
Ištisus aštuonerius metus (1944 -1952) Lietuvoje vykęs pilietinis karas buvo ne kas kita, kaip dviejų politinės sąmonės formų susikirtimas. Aš vadinu jį pilietiniu karu, o ne tautos pasipriešinimu okupantui todėl, kad visgi pačioje tautoje atsirado jėgų, idėjiniais sumetimais perėjusių į okupanto pusę ir kariavusių už jo atneštą naują tvarką. Žinoma, abiejose pusėse buvo žmonių, kuriems pirmiausia rūpėjo tik nuosavas kailis. Miestuose gyventojai rėkė valio sovietinei valdžiai iš baimės. Daugelis jų bijojo netgi slapčia padėti partizanams. Tas pats galima pasakyti ir apie daugelį kaimiečių, kurie dėl šventos ramybės norėjo, kad pilietinis karas kuo greičiau pasibaigtų, ir todėl atsisakinėjo partizanus maitinti, o kartais net įskųsdavo. Iš baimės ir iš noro užimti sovietiniame gyvenime deramą vietą kruvinais provokatoriais tapo tokie tautinio pasipriešinimo dalyviai kaip Kostas Kubilinskas ir Juozas Markulis.
Partizanuose buvo ir tokių, kurie kovojo ne tiek už Lietuvą, kiek už savo asmeninį saugumą, žinodami, kad su jais sovietinė valdžia dėl vienokių ar kitokių priežasčių tikrai susidoros. Žinoma, tokių konformistinių savanaudiškų elementų kur kas daugiau buvo okupacinės valdžios pusėje. Partizaniniame judėjime visgi dominavo idealistai. Bet idealistiškai nusiteikusių žmonių buvo abiejose pusėse. Taip pat abiejose pusėse buvo ir konformistų.
Svarbu čia betgi pabrėžti, kad partizaninis judėjimas buvo nepriklausomybinės sąmonės savotiška jungiamąja grandimi. Partizaninis sąjūdis ir konfrontacija su juo akivaizdžiai išryškino to meto Lietuvos politinės sąmonės prieštaringumą. Tatai galėjo būti stebima, registruojama ir atitinkamai vertinama. Ir faktas, kad, nors Lietuva tuo istoriniu laikotarpiu jau buvo pusėtinai pasikeitusi, — visgi nemažai jau buvo atsiradę sovietinės santvarkos rėmėjų, — vis dėlto savo visumoje Lietuva tebebuvo ta pati, kokią ją paliko pasitraukusieji į Vakarus.
Padėtis šia prasme iš pagrindų pasikeitė su pilietinio karo pabaiga. Aktyvosios rezistencijos jėgos iki 1952 buvo likviduotos. (Nors turbūt paskutinis Lietuvos partizanas Kraujelis sugebėjo išsilaikyti net iki 1965. Jis buvo saugumiečių vietoje nušautas). Bet su aktyviosios rezistencijos likvidavimu Lietuva anaiptol sovietinei valdžiai nekapituliavo ir jos peršamų vertybių bei oficiozinės politinės sąmonės organiškai nepriėmė. Tie kruvini aštuoneri partizaninio karo metai praktiškai įrodė, kad tarptautinio taikaus sambūvio sąlygomis ginkluotas pasipriešinimas okupacijai yra ne tik be perspektyvos laimėti, bet ir stato į tiesioginį pavojų pačios tautos egzistenciją. Nutraukti aktyvų pasipriešinimą okupantui tautai diktavo politinio realizmo jausmas. Tauta tarsi instinktyviai pajuto būtinumą prisitaikyti prie okupacijos sąlygų, kad išliktų gyva iki geresnių laikų, kurie, savo ruožtu, pačios vienos mūsų tautos pastangomis ir negali būti sukurti.
Oficiozinės politinės sąmonės padėtis
Apie vidinę lietuvių tautos kapituliaciją Sovietų Sąjungai negali būti nė kalbos. Tautos nepriklausomybinė politinė sąmonė neišnyko. Su pilietinio karo pabaiga išnyko tik jungiamoji grandis, kuri nepriklausomybinę politinę sąmonę darė apčiuopiamą, gyvenime aktyviai besireiškiantį veiksnį. O be šios jungiamosios grandies tautos nepriklauso-mybinė politinė sąmonė tarsi susiatomino ir persikėlė į žmonių asmeninį vidinį pasaulį. Savo ruožtu visą socialinį paviršių užvaldė oficiozinė politinė sąmonė. Ji vienintelė viešai pastebima visuomenėje idėjinė jungiamoji grandis. Konfrontacijoje tarp šios, socialinį paviršių dominuojančios, oficiozinės politinės sąmonės ir asmeninės žmonių nepriklausomybinės politinės sąmonės atsirado susvetimėjimo, alienacijos reiškiniai. Oficiozinė politinė sąmonė priimama kaip socialinio elgesio tam tikra konvencijonali forma (tai yra kaip prisitaikymas). Tačiau žmogaus vidiniam pasauliui, jo elgesio motyvacijai ji neturi jokio poveikio. Ir, kas yra turbūt svarbiausia, tas idėjinio susvetimėjimo, alienacijos reiškinys po partizaninio karo pabaigos tapo visuotinis ir absoliutus. Jei anksčiau su oficiozinė politine sąmone savo asmeninę politinę sąmonę dar galėjo identifikuoti nors tam tikri visuomenės elementai, tai su laiku tokių elementų nebeliko. Paradoksalus faktas: oficiozinė politinė sąmonė, pasiekusi totalinės pergalės visuomenės paviršiuje, ilgainiui susilaukė totalinio žlugimo žmonių asmeninėje politinėje sąmonėje.
Gyvenimo patyrimas turbūt yra geriausias politinis mokytojas, ypač idealistams. Idealai ir lūkesčiai, kuriuos puoselėjo Lietuvos komunistinių įsitikinimų žmonės, nepasiteisino visiškai. Laisvės — mažiau, neteisybės — daugiau. Upės kraujo pralietos, pasirodo, tik tam, kad į privilegijuotas pozicijas būtų pasodinta saujelė komunistinių “aparačikų” ir jiems besąlygiškai atsidavusių prasimušėlių (parvenu), kurie, anot rusų posakio, iš purvo iškilo į kunigaikščius (“iz griazi v kniazi”). O ir tie patys “aparačikai” bei jų pakalikai yra atsidūrę svetimųjų valioje ir priežiūroje, be jokio savarankiškumo, be teisės rodyti bet kurią savo iniciatyvą.
Tautinio ir asmeninio beteisiškumo sąlygomis, kurių jau negalima teisinti nei karo, nei klasių kovos, nei kitomis ypatingomis aplinkybėmis, net ir komunistinių įsitikinimų žmonės pradėjo blaivėti. Grybas nusišovė. Tuoj po Sniečkaus mirties “Akiračiuose” (1974. Nr. 3/57) T. Ženklys, kuris, atrodo, Sniečkų gana intymiai pažinojo, rašė, kad per pastaruosius 20-25 metus Sniečkus irgi neatpažįstamai pasikeitęs. “Iš pradžių Maskva ir svajoti negalėjo apie uolesnį jos valios įgyvendintoją Lietuvoje” — rašo Ženklys. Tačiau “kuo toliau, tuo labiau Sniečkaus veikloje pastebima tautinė orientacija, partikuliarių Lietuvos interesų gynyba, pastangos pirmoje eilėje rūpintis Lietuvos, kaip krašto, vystymu, jos gyventojų gerbūvio kėlimu”. Vadinasi, dvasinė evoliucija, nusivylimas sovietine santvarka ir praregėjimas, kad ne tiems dievams tarnauta, liečia net patį fanatiškiausią Lietuvos komunistą! Tad ką jau bekalbėti apie kitus. O pažiūrėkite į mudu su Venclova! Ar mudu nebuvome komjaunuoliai? Ar netikėjome šventai į marksizmo - leninizmo tiesą? Į šviesų komunistinį mūsų šalies rytojų? O toks Jurašas ar daug kuo skyrėsi nuo mūsų? Būdinga, kad tie, kurie žiūrėjo į sovietinę santvarką kaip į savo, kurie ja tikėjo, o ne šiaip dėl patogumo prie jos taikėsi, kai ja nusivylė, pirmieji ir stojo ją kritikuoti. Tradicinė nacionalinė opozicija buvo išmintingesnė, o todėl ir tylesnė, nesimėtanti taip akysna. Vlado Grybo 1954 sau į kaktą paleistas šūvis buvo tarsi simbolinis paskutinio idėjinio Lietuvos komunisto susidorijimas su pačiu savim. Po jo Lietuvoje nebeliko nė vieno lietuvio, ar net ir nelietuvio, susijusio su tradicine Lietuvos visuomene, kuris idėjiniais sumetimais remtų Lietuvoje sovietinę santvarką, ar tikėtų sovietinės valdžios bei komunizmo idealais.
Oficiozinė politinė sąmonė šiuo metu Lietuvoje egzistuoja visiško susvetimėjimo, visiškos alienacijos sąlygomis. Ji nieko bendra neturi su tautos gyvąja politine sąmone. Ji yra praradusi su ja ir tą ploną saitelį, kuris kadaise visgi egzistavo.
Oficiozinė politinė sąmonė ir apolitiškumas
Bet jei oficiozinė politinė sąmonė nesugebėjo nei organiškai įsiskverbti į žmonių vidinį pasaulį, nei, organiškai įsiskverbti nepavykus, paveikti jį dėka savo monopolinės padėties visuomenėje, — ar tuo pačiu ji neužgožė ir nesunaikino iš viso bet kokios politinės sąmonės liekanų? Oficiozinė politinė sąmonė neleidžia viešumoj reikštis nei visos tautos plotme, nei kurios grupės plotme jokiai kitai skirtingos politinės sąmonės formai. Tuo pačiu bet kurie visuomenėje pastebimi idėjiniai pasireiškimai tegali vykti arba oficiozinės politinės sąmonės rėmuose, arba pogrindžio ar atviros rezistencijos sąlygomis.
Tokios padėties neišvengiama išdava — politinė rezignacija, apolitiškumas, socialinis uždarumas. Kai vienintelės totaliai viešpataujančios politinės doktrinos, jos vertybių sistemos nepriimi, net ir kvestijonuoti negali, o kitokios taip pat negali pareikšti, — imi nuo politikos instinktyviai trauktis. Saugiai jos prisiliesti šlykštiesi kaip rupūžės, o nesaugiai — bijai kaip gyvatės su mirtinu geluonim. Tačiau visiškas apolitiškumas perdėm supolitintoj visuomenėje, vis tiek kuo jį bedangstytum, yra tolygus moraliniam cinizmui, geriausiu atveju — bėgimui nuo tikrovės. Štai kaip tokiu atveju samprotaujama:
Mes aštuoneris metus kariavome ir nieko neiškariavome, o tik praradome tautos gražiausią žiedą. Dabar nekariaujame ir gyvename. Daug geriau gyvename. Kraštas vystosi. Šiokia tokia gerovė pasiekta. Galvoti apie politiką — bergždžias užsiėmimas. Vis tiek nieko neišgalvosi. Čia sprendžia jėga, ne mintis. O jei ką ir sugalvotume, savo jėgomis vis tiek nieko nepadarysime. Tad neverta nė prasidėt. Gyvenkime, kol leidžiama gyventi. Ir nėr čia ko! Šakotis ar priešintis ne mūsų, o neišmanėlių ir kvailių užsiėmimas .
Vis dėlto žmogus yra žmogus, ne galvijas. Jis negali gyventi tik tuo, kuo gyventi leidžiama. Neturėdamas galimybės savo žmogiškumui reikšti oficialiame visuomeniniame gyvenime, žmogus ieško įvairių kompensacijų. Vienas užsidaro savyje, savo šeimoje. Kitas pažinties ar kokio bendro intereso pagrindu pritampa į kokią neformalią grupę. Labai retai tokia grupė susidaro politinių interesų pagrindu. Inteligentijos kai kurie sluoksniai koncentruojasi į “gryną” meną, “gryną” kultūrą, į estetiką, kartais ir į etiką. Vėl kitų dėmesys skiriamas sportui, buities reikalams, ir t.t. Bet visas tokias grupes vis tiek kamuoja tuštuma, slogaus beprasmiškumo, nerealizuotumo jausmas. O tokia padėtis žmogui nepakenčiama. Jis bando užpildyti tuštumą, pabėgti nuo beprasmiškos kasdienybės arba ir nuo savo sąžinės balso. Jis pradeda gerti. Pamažu alkoholis tampa jo interesų centru. Daugelis minėtų neformalių grupių susispiečia galų gale prie butelio degtinės. Rusų “sobutylni-kas” be vertimo įėjo į lietuvių kalbą.
Gėrimas ypač paplitęs partiniuose viršininkuose ir oficialiuose menininkuose bei literatuose. Ir nenuostabu. Jie daugiausia meluoja, daugiausia trypia savo sąmonę ir sąžinę. Jiems gėrimas pasidarė savotišku kultu, ištikimybės simbolio pakaitalu greta dalyvavimo “ideologinėse priemonėse”: susirinkimuose, mitinguose, deklaracijų priėmime ir pn. Jei negeri — įtartinas, greičiausiai — priešas. Tavęs reikia atsikratyti. Kazys Saja net pjesę apie tai parašė. Jos vyriausias herojus toks sąžiningas vaikinas, pakeltas rajono komjaunimo atsakingu darbuotoju, stengiasi dirbti stropiai, sąžiningai, kuo tiksliau vykdyti partijos direktyvas. Bet viršininkai jį už tai tik uja, tik pjudo. Net bylą teisme suprovokuoja. Tik vėliau pjesės herojus supranta, kad kolegos nekenčia jo dėl to, kad jis su jais negeria.
Gėrimas nėra pigus laiko leidimas. Jam reikia nemenkų pinigų. Iš čia prasideda korupcijos bei grobstymų klestėjimas. Bet ne tik iš čia. Oficiozinės politinės sąmonės visiško susvetimėjimo aplinkoje nelieka pagarbos aplamai jokioms oficialiai pripažintoms vertybėms, neišskiriant nė visuomeninio turto. “Grobk, kas prigrobta!” — itin populiaru. Grobsto, kas tik gali ir kiek išgali. O prižiūrinčius aprūpina gerais kyšiais. Anot sovietinės patarlės, pats vienas rysi — paspringsi. Net ir tie, kurie nelabai geria, grobsto netgi labai. Jų šūkis: turtėkite! Ir valdžia tam šūkiui nelabai prieštarauja, tik priduria: bet nepolitikuokite. Susidaro gausios neformalios grobstytojų grupės, savotiškos mafijos. Jų nariai, gerai įgėrę, pradeda rusiškai koliotis, bet kai vienas kitą keikia, tai jau lietuviškai: “Kad tu, rupūže, visą savo gyvenimą tik iš savo algos gyventumei”. Moralinio cinizmo išplitimas visuomenėje yra vienas pagrindinių padarinių monopolinės oficiozinės politinės sąmonės susvetimėjimo sąlygomis.
Moralinis cinizmas, kaip kad ir apolitiškumas, politinės sąmonės betgi neužmuša. Ji vis tiek egzistuoja. Nors bėgimas į “grynus” meninius ar mokslinius, “skudurinius” interesus užima žmoguje šiokią tokią vietą, bet ir taip užgožta politinė sąmonė egzistuoja, dažnai egzistuoja ir po apolitiškumo skraiste, kad ir ne pirmutinėse sąmonės pakopose. Suprantama, žmogui siekiant savo tikslų ne politiniais būdais, o per moralinio cinizmo ir jam giminingas apraiškas, jo sąmonėje politinis laukas susilpnėja. Lietuvoje tai yra pastebėję ir užsienio spaudos korespondentai.
Aplankęs Lietuvą liberalaus anglų dienraščio “The Guardian” korespondentas atkreipė dėmesį į, palyginti, aukštą gyventojų materialinę gerovę ir priėjo išvadą, kad “Baltijos respublikų problemos yra šiuolaikinės besivystančios visuomenės problemos, kurios nieko bendra neturi su klausimu, ar jų reikalas būtų galėjęs susiklostyti kitaip praėjusio karo metu”. Visgi korespondentas priverstas taip pat konstatuoti, kad “kiekvienas Baltijos respublikų lankytojas, būdamas tenai, tuoj pat susiduria su kontroversinėmis nepriklausomybės ir nacionalizmo problemomis, reiškiamomis čia atvira, čia paslėpta forma”. O apsilankęs “Neue Zuericher Zeitung” korespondentas buvo nustebintas tuo, kad Lietuvos visuomenėje vyrauja noras praturtėti, vyrauja gobšumas, kad žmonės yra “sulindę į privataus uždarumo kiautą, į materialinių vertybių kaupimą”, kad nepriklausomybės ir aplamai nacionalinės egzistencijos problemos juos jaudina kur kas mažiau nekaip asmeninė gerovė ar pasisekimas.
Nepaisant skirtingo vertinimo, abu korespondentai iš esmės padėtį suprato teisingai. Kad ir susilpnintas apolitiškumu pasireiškiančio eskapizmo bei su kraštutiniu moraliniu cinizmu susisiekiančio savanaudiškumo politinis laukas visgi egzistuoja. O tai reiškia, kad egzistuoja ir gyva politinė sąmonė. Monopolistinė oficiozinės ideologijos padėtis, nors ir turėdama tai gyvai politinei sąmonei neabejotinos ir gana stiprios neigiamos įtakos, vis dėlto nei jos absorbuoti, nei jos likviduoti nepajėgia.
Kaip turėtų nusistatyti išeivija?
Iš vienos pusės tenka susidurti su išeivijos pažiūra, kad gyva politinė sąmonė krašte esanti išlikusi beveik tokia, kokia buvusi prieš 1944. Išeivijai tereikią apsiriboti tuo, kad ta sąmonė būtų atstovaujama užsienyje. O kraštas, palankiom sąlygom atsiradus, savo problemas išspręs savo paties jėgomis. Kaip tas feniksas iš pelenų atgimsiąs savo pirmykščiu pavidalu. Išeivijos vaidmuo krašto gyvenime vykstančiuose procesuose nesąs ir neturįs būti reikšmingas.
Iš antros pusės tenka susidurti su visai priešinga, bet faktiškai į tas pačias išvadas vedančia, pažiūra, būtent, kad bolševikams vienokiu ar kitokiu laipsniu esą pavykę pavergtąją tautą indoktrinuoti ir paversti ištikima sovietinei sistemai. Iš čia nepasitikėjimas krašto žmonėmis, siekimas išsaugoti tautines vertybes bei tautinę ideologiją izoliuotai nuo krašto, tačiau su viltimi bei noru jas kraštui grąžinti, kai jis bus laisvas.
Šios abi išeivijos pažiūros netikroviškos. Pirmoji ignoruoja, be kitų, ir “Neue Zuercher Zeitung” korespondento pastebėtus faktus. Ignoruoja politinio lauko reliatyvų silpnumą okupuotos Lietuvos žmonių sąmonėje. Taip ignoruojant prieinama gana patogi išvada, kad išeivijai nėra ko labai rūpintis krašto politine sąmone. Bet tai klaida. Ypač klaida visuomeninės politinės sąmonės atžvilgiu. Jau vien stoka krašte jungiamosios grandies, kuri įgalintų individualią politinę sąmonę reikštis visuomenės plotmėje, turėtų kelti išeivijos susirūpinimą ir pastangas pačiai politinei išeivijai tapti gyvosios krašto politinės sąmonės jungiamąja grandimi visos lietuviškosios visuomenės mastu. Dar daugiau. Pats politinio lauko silpnumas krašto žmonių individualios sąmonės struktūroje reikalauja, kad politinė išeivija savo nuolatine į kraštą atkreipta veikla tenykštį politinį lauką kiek įmanydama stiprintų. Stiprintų per radiją, per spaudą (ją visais kanalais pristatydama kraštui), per asmeninius kontaktus, taip pat įvairiais politiniais veiksmais, diplomatiniais demaršais, laisvės maršais, reakcijomis į politinius įvykius krašte, ir t.t. (Į krašto problemas atkreipti išeivijos politiniai veiksmai be galo stiprina Lietuvos žmonių sąmonėje politinį lauką, kreipia jų dėmesį į politinį vyksmą, mažina desperaciją ir politinio vienišumo jausmą, teikia naujų laisvės vilčių, rodo, kad “tautiečiai užsienyje mūsų neužmiršta, veikia mūsų labui” ir tuo skatina “kažką veikti čia”).
Antrosios pažiūros žmonėms norėčiau tik šaukti:
“Nustokite, susimildami! Argi nematote, kad bolševikai Lietuvoje yra visiški idėjiniai bankrotai, idėjiniai impotentai, nieko apvaisinti ar indoktrinuoti nebesugebantys? Ar nematote, kad jie jūsų bijo kaip mirties angelo, ir kad jums visai nėra kojų bijoti? Jūs ofenzyvoje. Jūs puolate. Ar nesuprantate, kad ligšioline savo pažiūra į krašto stovį jūs reiškiate okupantui neužtarnautus komplimentus ir faktiškai atiduodate tėvynę jos priešams? Kraštas laukia jūsų paramos. Ieško su jumis ryšio. Tiki jumis. Nejaugi jūs nusisuksite nuo krašto ir palaidosite jo viltį ir tikėjimą jumis?”
Šios tirados išvada paprasta. Oficiozinė politinė sąmonė krašte neturi jokios rimtesnės bazės. Todėl išeivija turi griežtai skirti tautą nuo jai užkartos politinės sistemos. Turi matyti tautoje tos sistemos antipodą.
Priėmę šia išvadą, neišvengiamai turėsime priimti ir atitinkamą savo politinės veiklos programą, kurios centre bus Lietuva, jos problemos. Ryšiai su kraštu visokeriopai skatintini, visokeriopai puoselėtini, kad išeivija ir kraštas galėtų tapti vieninga jėga veikti laisvės kryptimi.
Kiti oficiozinės politinės sąmonės poveikiai
Oficiozinės politinės sąmonės manopolinės padėties poveikis gyvajai krašto žmonių politinei sąmonei pasireiškia ne tik silpninimu politinio lauko pačioje žmonių sąmonės struktūroje, bet ir kitomis neigiamomis pasekmėmis gyvojoje krašto politinėje sąmonėje. Jų dvi svarbiausias pavadinčiau bukumo pasekme ir antagonizmo pasekme.
Bukumo pasekmė yra bene labiausiai tiesioginis oficiozinės politinės sąmonės monopolinės padėties padarinys. Visa politinė, istorinė, kultūrinė informacija, kurią skleidžia visam kraštui masinės komunikacijos priemonės, yra visiškai pajungta oficiozinei politinei sąmonei diegti žmonėse. Atitinkamai tiems uždaviniams kai kuri informacija nuslepiama. Kai kuri iškreipiama, kai kuri sufalsifikuojama. O kiti informacijų šaltiniai rūpestingai blokuojami. Ne kiekvienas žmogus knaisiosis po archyvus, bibliotekas, stengdamasis nustatyti tikrąją padėtį. Beje, ir archyvuose bei bibliotekose kontroversinės medžiagos jis negaus. Ji arba specfonduose po raktu, arba jos, ypač jei tai bus užsieninė, iš viso nebus. Atkirstas nuo informacijų šaltinių, žmogus, kad ir nepriimdamas oficiozinės politinės sąmonės ir instinktyviai atstumdamas per jos filtrus teikiamas žinias, vis tiek lieka be tikros informacijos, tuo pačiu ir be tikros orientacijos tautinių ir tarptautinių reikalų padėty. Dažniausiai žmogui truks teisingos nuovokos net apie padėtį savo paties respublikoje. Nors užsieninį radiją klauso beveik visi, bet nevisada sistemingai. Be to, vien radijo informacijos nepakanka. Ji lakoniška ir praskiesta. Joje trūksta elementarių žinių iš tautos istorijos, apie tautines tradicijas, ir ypačiai tų žinių, kurias valdžia specialiai slepia. Trūksta žinių orientacijai krašto ir pasaulio politinėje situacijoje.
Savo keliu politinio lauko žmonių sąmonėje susilpnėjimas silpnina ir domėjimąsi tais visais klausimais. Taigi tuo pačiu dar labiau didina bukumo efektą.
Tiesa, Lietuvoje yra nedidelis skaičius labai gerai — kartais net daug geriau už laisvus vakariečius — informuotų žmonių. Bet tai elitas. Oficialiosios informacijos vienašališkas ribotumas juos skatina ieškoti objektyvios informacijos šaltinių. O kas ieško — randa. Bet tai galima tik labai nedaugeliui. Masė žymiu mastu yra praradusi tikrą nuovoką ir tautos, ir Sovietų Sąjungos, ir pasaulio politikos, istorijos ir kultūros atžvilgiu.
Ryšium su tuo aktualus išeivijos uždavinys yra silpninti tą sovietinio bukinimo efektą visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais. Ne tik per spaudą, radiją ir asmeninius kontaktus. Tam reikia sutelkti išeivijos intelektualines bei kultūrines jėgas Lietuvos politinėms, socialinėms ir ūkinėms problemoms nagrinėti, Lietuvos istorijai studijuoti, literatūriniam ir aplamai kultūriniam paveldėjimui bei dabarties procesui analizuoti. Ir šio darbo vaisiai pirmoje eilėje turi pasiekti pačią tautą. Reikia tvirtai įsisąmoninti, kad sovietų vienašališkų informacijų bukinama tauta savo dvasines funkcijas gali atlikti tik labai ribotai. Išeivijai čia priklauso labai svarbus vaidmuo.
Apolitiškumo ir bukinimo rezultatas yra agresyvaus antagonizmo kompleksas. Eilinis žmogus, totaliai nepriimdamas oficiozinės politinės sąmonės diegiamų idėjų ir neturėdamas kitų laisvai prieinamų šaltinių sau priimtinai politinei sąmonei formuoti, į supančią savo aplinką reaguoja instinktyviai neigiamai. Ir juo labiau jis verčiamas prie tos jam užkartos aplinkos prisitaikyti, juo labiau auga jo instinktyviai negatyvios reakcijos potencialas. Išsivysto gana pastovus emocinis negatyvizmo kompleksas, kuris atitinkama proga automatiškai iššaukia antagonistinę agresyvią reakciją. Atsiranda “atpirkimo ožio” ieškojimo kompleksas. Lietuvoje jis pirmiausia pasireiškia ultraksenofobija. Kartu auga kerštingumo bei neapykantos jausmai viskam, kas nesava, kas atrodo grasu ar net tik gerai nesuprantama. Socialinė psichologija tokį nuotaikų pobūdį sieja su fašistiniais politiniais nusistatymais. (“Superreagavimas” į “supernepakenčiamą” ar “supergrasią” padėtį). Reikia pripažinti, kad tokio pobūdžio nusiteikimų gyvojoje krašto politinėje sąmonėje yra.
Neseniai iš Lietuvos svečiavęsis žmogus guodėsi sunkumais su savo mažamečiu sūnum. Tik pradėjęs lankyti mokyklą, sūnus parsinešė namo biaurų rusišką keiksmažodį ir be perstojo kartojo tėvų akivaizdoje. Iš pradžių tėvai nekreipę į tai dėmesio, manydami, kad vaikas, pamatęs tėvus nereaguojant, liausis, bet sūnus tik atkakliau keiksmažodį kartojęs, aiškiai tėvus provokuodamas, kad jį paklaustų, kągi tas žodis reiškiąs. Kai tėvai, pagaliau, jį to paklausę, išgirdę šitokį atsakymą: “Ką reiškia tas žodis? O štai ką: kai pasigauni kokioj pakampėj ar tarpuvartėj kokį ruskį ir pili jam iš viso vieko į kailį, tai tą žodį visą laiką turi jam kartoti. Tai toks užkeiktas žodis, kuris jam pasako, kad jį ne be reikalo muši, o jis todėl tau ir nesipriešina kaip reikiant. Duok jam tada į kailį, kiek tik įgalėdamas, kol jis nepargrius. Tik tą žodį vis kartok ir kartok”.
Tas pavyzdys turbūt gerai nusako, ką reiškia agresyvaus antagonizmo kompleksas. Štai kokią moralę skiepija mums ir mažamečiams mūsų vaikam tos niekam nepriimtinos oficiozinės politinės sąmonės monopolizmo padariniai.
Išeivija turi ruošti
pagrindus ateičiai
Daug mūsų visuomenėje yra pykčio, neapykantos, kerštingumo ir nesutaikomumo. Per daug. Bijau, kad, laisvės valandai atėjus, kokiam naujam Brazdžioniui netektų vėl “šaukti tautą GPU užguitą”, kaip kad 1941 Brazdžionis šaukė: “Gana tulžies, gana mirties, gana!”, ir “Nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!”. Labai norėčiau, kad tokio šauksmo niekada ir niekam Lietuvoje nereikėtų kartoti. Ir šioje plotmėje didžiulis, atsakingas uždavinys gula ant mūsų politinės išeivijos pečių.
Nėr abejonės, kad gyvoji krašto politinė sąmonė iš pagrindų yra tokia pat, kaip kad išeivijos. Dominuoja ją nacionalistinės nuotaikos. Tačiau monopolinės oficiozinės politinės sąmonės bukinamojo ir antagonizuojančio poveikio rezultate tautos masių gyvoji politinė sąmonė yra daugiau instinktyvi ir emocionali, nekaip susiformavusi objektyvios informacijos ir racionalios analizės pagrindu. Tik išeivijoje gali vykti gyvosios politinės sąmonės formavimas išbalansuotais, visapusiškai informuotais, racionaliais ir pakankamai civilizuotais pagrindais. Sovietinės sistemos viduje tai neįmanoma. O kadangi gyvoji politinė sąmonė krašte ir išeivijoje yra iš esmės tapatinga, tai šį uždavinį išeivija ir gali ir gal net privalo atlikti.
Pirmoje eilėje išeivija turi paruošti ateities Lietuvos politinius pagrindus, nepriklausomybinės programos bendrus principus ir jų vykdymo varijantus, atspindinčius pliuralistinę politinę sąrangą, daugiapartiškumą. Ruošdama ir pateikdama tokią programą ir jos varijantus kraštui, išeivija atliks savo politinės kultūros misiją krašto gyvosios politinės sąmonės formavimo procese, o sykiu pasidarys ir gyvosios krašto politinės sąmonės jungiamąja grandimi, kurios Lietuvai šiuo metu labai trūksta.
Tam tikruose išeivijos sluoksniuose gana populiari krašto primato koncepcija turi būti patikslinta. Kraštui nieko negalima iš šalies primesti. Politinę savo ateitį laisvai pasirinks tik pati Lietuva, jos žmonės. Tačiau paruošti ir pasiūlyti kraštui jo politinės ateities pagrindus ir variantus privalo išeivija, ir jau šiandieną. Niekas už ją to nepadarys, Tuo tikslu reikia kuo atidžiau studijuoti gyvosios krašto politinės sąmonės pasireiškimus. Reikia tuo tikslu nuolat komunikuoti su Lietuva ir atsižvelgti į kritiką, kurios išeivijos projektai iš ten gali susilaukti. Nepriklausomybinės programos paruošimas nėra tik vienkartinis aktas. Jis yra ir turi būti nuolatinis procesas.
Neteisinga galvoti, kad kraštas dėl to gali palaikyti išeiviją įžūlia, norinčia kraštui diktuoti. Krašto primato koncepcija, atpalaiduojanti išeiviją nuo krašto problemų sprendimo, buvo sukurta ne Lietuvoje, bet išeivijoje. Lietuva apie tokią koncepciją net nė nežino. Lietuvos žmonėm ji net į galvą negalėtų ateiti. Atvirkščiai, Lietuva tiki, kad išeivija atsidėjusi rūpinasi krašto politine ateitimi ir atlieka kraštui tą funkciją, kurios jis pats atlikti negali.
Pirmaeilės svarbos išeivijos uždaviniu ir Ženklys laiko “organinės tautos politinės struktūros išlaikymą bei vystymą tokiame lygyje, kad ji galėtų tarnauti kaipo paruošta alternatyva politinei krašto dabarčiai (ogi pastaroji praktiškai prilygsta politinės anihiliacijos stoviui) .. . Tik išeivija gali šiandieną puoselėti gyvą tautos sielą, kad laikui atėjus, ji vėl galėtų susijungti su tautos kūnu. Ir tai, mūsų akimis žiūrint, ir yra pagrindinė išeivijos, kaip organinės tautos dalies funkcija”. “Iš visko atrodo, — tęsia Ženklys, — kad išeivija šią funkciją atlieka . . . Tačiau konkretesnių žinių apie tai mums stinga”. (“Akiračiai”, 1975 Nr. 2/66).
Ženklio lūpomis čia išreikšta, ko kraštas iš savo išeivijos tikisi ir tiki ją darant, nors ir neturi apie tai žinių. Ačiū Dievui, dėka “Sėjos” vyr. redaktoriaus L. Šmulkščio iniciatyvos Lietuvos nepriklausomybinės programos išeivijoje paruošimo reikalas, pagaliau, yra pajudintas. Eilė pirmųjų pasisakymų apie tai, kokia ta programa turėtų būti, pasirodė spaudoje. (“Sėja”, 1977 Nr. 1). Tai yra labai gero darbo pradžia. Kraštui būtino, krašto laukiamo darbo. Turi būti visiškai aišku, kad Lietuva, atsidūrusi tokiose sąlygose, kuriose laisvės bei nepriklausomybės atstatymas pasidarys įmanomas, neišvengiamai ieškos politinei sąrangai alternatyvų išeivijoje. Kur kitur nėr ko ieškoti. Prisiminkime Ženklio žodžius, kad dabartinė krašto politinė padėtis praktiškai prilygsta politinei anihiliacijai ir pasidarykime iš to atitinkamą išvadą. O išvada čia tegalima viena: laisvės atgavimo galimybės valandą Lietuva rizikuoja atsidurti politiniame vakuume ir gali nepajėgti ta galimybe tinkamai pasinaudoti arba tą pasinaudojimą gali lemti iracionalūs ekstremistiniai elementai.
(Antroji dalis kitame numeryje)
Kraštutinumas dažniausiai stokoja protingos įžvalgos, ir visada yra kenksmingas išmintingam vidurio nuosaikumui.
