TOMAS VENCLOVA: DISIDENTŲ SĄJŪDŽIO PERSPEKTYVOS SOVIETŲ SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE
Disidentas— žmogus išdrįsęs rizikuoti
Maždaug prieš penkiolika metų įvyko pašnekesys dviejų sovietinių žmonių (berods, dar abu yra tenai, nors, laikui bėgant, gal būt atsiras čia) ir vienos belgės ar olandės, gerai neprisimenu. Šitie žmonės jau anuomet nebijodavo su užsieniečiais pasikalbėti. Ir jiedu tai užsienietei nupasakojo padėtį Sovietų Sąjungoje, kokią jie ją mato. Tada ta užsienietė, labai prislėgta to, kas jai buvo išdėstyta, paklausė: “Tai kodėl jūs nieko nedarote? Kodėl nedemonstruojate, nedalijate lapelių, neorganizuojate spaudos, ir t.t.?” Vienas iš pokalbininkų priėjo prie lango, — o pokalbis vyko Maskvoje, didelio namo devintame ar dešimtame aukšte, — ir pasakė: “Jūs gi žinote, kad, jeigu iššoksite pro langą, jums sparnai neišaugs, nukrisite ir užsimušite. Ir mes žinome nuo vaikystės, kad negalime iššokti pro langą ir nuskristi, kitaip sakant, negalime kurti spaudos, demonstruoti ir t.t. Tai yra tikra pražūtis, ir kiekvienas nuo vaikystės tai labai gerai žino”.
Bet praėjo penkiolika metų, ir nors tai labai keista, kai kurie žmonės pradėjo “skraidyti”. Buvo keletas tokių atvejų, kai žmogus iššokdavo pro langą ir nuskrisdavo. Tai yra, jis kažką esmingo ir vertingo padarydavo, rizikuodamas, labai dažnai patekdamas į kalėjimą ar net žūdamas, bet parodydamas, kad kai ką galima padaryti. Ir tas procesas pradėjo po truputį augti. Savilaidoje kursavo net apsakymas ta tema: girdi, atsiranda skraidantys žmonės, o kiti neskraido, kitiems sparnai neužauga, ir dėl psichologinių priežasčių niekad neužaugs. Tokie skraidančių nesupranta ir sako: “Jūs esat bepročiai, nenormalūs. Jūs kliudote mums. Jūs kliudote visam kam. Jūs, gal būt, tenkinate savo smulkią savimylą ir tuo pačiu metu beprotiškai rizikuojate ne tik savimi, bet iš viso visa situacija. Nuo jūsų pokštų darysis vis blogiau ir blogiau”.
Pastarųjų penkiolikos metų patyrimas rodo, kad “iššokimas pro langą” turi prasmę. Turi prasmę aiškus, atviras, viešas pareiškimas savo nesutikimo su valdžia, ar bent su kai kuriais jos politikos aspektais. Jis daro rimtą įtaką bendrai atmosferai Sovietų Sąjungoje.
Pats žodis “disidentas” ne visai tikslus, nes jis reiškia atskalūną. O jie nėra atskalūnai. Jie yra žmonės, kurie atstovauja tam, ką visuomenė iš dalies savo sąmonėje, iš dalies pasąmonėje turi.
Kaip žmogus virsta disidentu? Kaip žmogus virsta tokiu opozicionierium, kuris aiškiai netelpa į sistemos rėmelius ir bando skraidyti? Tai painus ir palaipsnis procesas. Žymia dalimi viskas priklauso nuo žmogaus charakterio, nuo jo socialinės kilmės, vaikystės situacijos, nuo patyrimo. Kartais atrodo, kad tai yra genetinė tendencija, kad yra tam tikra “biologinė grupė” žmonių, kurie kitaip negali. Pvz. savo laiku Martynas Liuteris. Šioks psichologinis tipas labai daug yra davęs žmonijos istorijai, nors kartais jis veda ir į fanatizmą ir į nemažas klaidas. Bet be jo nebūtų jokio žmonijos judėjimo į priekį.
Rašiau tuo klausimu “Draugo” kultūriniame priede. (Tai pirmasis mano interview Vakaruose). Žmogus mato gyvenimą, mato, kas aplink jį vyksta. Jis pradeda piktintis. Bando kažką gerinti sistemoje, bet iš to nieko neišeina. Paskui žmogus pasiskaito šiek tiek neoficialios literatūros, ir pats gal būt jau šiek tiek jos parašo, padaro spontaniškų gestų, nesutikdamas su esančia aplinka. Staiga vieną dieną supranta, kad jis jau disidentas, kad jis jau šalia sistemos.
Tam tikru momentu žmogus pasiryžta būti laisvas. Jis pasiryžta nesekti automatiškai, vergiškai istorijos vingių. Komunistų ideologija remiasi tuo, kad istorija automatiškai plėtojasi komunizmo linkme. Žmogus turi palaikyti laimėtojus, tada jis bus teisus, tada jis atneš naudą aplinkai ir eis su visuomenės progresu, o visi kiti bus nušluoti. Bet vis daugiau žmonių nesutinka palaikyti tų, kurie šiandien laimi. Žmogus sako NE: aš turiu savo principus, savo sąžinę — krikščionišką sąžinę ar tiesiog žmogišką sąžinę. (Sacharovas, kuris yra, atrodo, labiau krikščioniškas siela, negu daugelis kitų, formaliai yra ateistas. Jis netiki Dievo, bet vis tiek sako, kad dėl savo vidinių principų negali eiti su tuo, neva laiminčiu istorijos arkliu, kuris perdaug pridaro eibių).
Dažniausiai žmogaus perėjimą į situaciją šalia sistemos išprovokuoja pati valdžia. Valdžia anksčiau negu pats žmogus pajunta, kad tas ar anas jau yra disidentas ir kad ant jo faktiškai reikia “dėti kryžių”. Pastaruoju metu valdžia kartais tą kryžių padeda, leisdama žmogui išvykti arba jį išvarydama.
Mūsų sąlygomis disidentas yra truputį patologiškas, nors kitoj visuomenėj toks nebūtų. Jam yra sumažėjęs baimės ir kontrolės jausmas. Valdžia žino, kad nepatenkinti beveik visi — vienokiu ar kitokiu mastu. Bet, kol žmoguje veikia kontrolės mechanizmas, — žmogus nepatenkintas, bet viešai to nereiškia, — valdžia su tuo taikstosi ir leidžia jam gyventi. Bet pasitaiko žmonių, kuriems tas kontrolės mechanizmas sugenda, arba dėl kai kurių socialinių priežasčių veikia netaip, kaip visiems kitiems. Ir štai tie žmonės palaipsniui, žymia dalimi pačios valdžios iniciatyva, išstumiami į atvirų disidentų tarpą. Per praėjusius penkioliką metų tas procesas pradėjo stiprėti. Aleksandras Ginzburgas buvo vienas pačių pirmųjų. Mes sakydavom, kad jis vienintelis profesionalas revoliucionierius Sovietų Sąjungoje. Žinoma, revoliucionierius, nepripažįstąs prievartos metodų. Buvo aišku, kad jis pateks kalėjimam atsėdės, kalėjime taip pat kažką darys, paskum, išėjęs iš kalėjimo, darys tą patį. Jis ligi šiol vaidina labai svarbų vaidmenį. Vienas iš pačių žymiausių, iškilusių jau po Ginzburgo, buvo Bukovskis, apie kurį plačiai čia, Vakaruose, buvo rašoma. Natalija Gorbanevskaja panašaus tipo žmogus, taip pat Litvinovas, Amalrikas.
Disidentų sąjūdžio raida
Po Stalino mirties, ryšium su Chruščiovo reformų bandymais, labai greitai atsirado kažkas panašaus į kultūrinę ir iš dalies technologinę opoziciją. Žmonės ilgokai stengėsi reikštis sistemos ribose, kažką daryti, kažką gerinti. Daugelio nuotaikos buvo optimistiškos. Girdi, opozicija darosi konstruktyvia sistemos dalimi, ir sistema gali gerėti. Buvo tam tikrų vilčių. Kai kurie atgijimo, palengvėjimo momentai buvo, ir tos nuotaikos buvo gana stiprios.
Tada ir Lietuvoje atsirado tam tikras kultūrinis pagyvėjimas. Iš inercijos jis tebejaučiamas net ir dabar, nors padėtis dabar pablogėjusi. Tada atsirado žmonių, kurie kažką darė sistemos rėmuose — literatūros, dailės, muzikos, mokslo ir daugelyje kitų sričių, — darė tai, ko Stalino laikais nebuvo ir negalėjo būti.
(Beje, kai kultūrai, ir aplamai visuomenei, nukertama galva, nors tai ir keista, ji po kurio laiko atauga — maždaug po 25 metų. Tai galima net vadinti “istorijos biologijos” dėsniu. Jis pasiteisino ne tik Sovietų Sąjungoje. Tik ta nukirstoji galva niekada neatauga tokia pat, kokia buvo. Anot lenkų rašytojo Lemo, kultūra ir visuomenė nėra kaip laikrodis, kad galima būtų 25 metus laikyti stovintį, o paskum vėl užvesti, ir eis, kaip anksčiau. To nėra. To nebuvo Chruščiovo metais).
Bet nuo labai ankstyvo meto toje kultūrinėje ir technologinėje opozicijoje reiškėsi dvi pakraipos. Viena flirtavo su valdžia ir stengėsi būtinai išsilaikyti lojalumo rėmuose, dažnai už tai mokėdama labai brangią moralinę kainą, kartais aiškiai per brangią, neleistiną moralinę kainą. To nestigo nei okupuotoj Lietuvoj, nei pačioj Rusijoj. Pvz. Javtušenko, Voznesenskis, arba Mieželaitis, Marcinkevičius.
Antroji kryptis linko į savilaidą. Nevengė griežtesnio konflikto su valdžia ir pasiryžo nemokėti tos moralinės kainos, kurios reikalaujama už sistemos viduje leidžiamą opoziciją.
Šios antrosios krypties ankstyviausias pavyzdys buvo “Sintaksės” žurnalas, suorganizuotas Ginzburgo. “Sintaksėje” buvo spausdinami eilėraščiai, nepraėję arba ir negalėję praeiti pro oficialią cenzūrą. “Sintaksės” buvo leidžiama šimtas egzempliorių, padauginant rašomąja mašinėle. Turinys — grynai poetinis.
1960 gale Ginzburgas atvyko į Vilnių, — buvo jis tada dar labai jaunas, — ir pasakė, kad nusprendęs leisti žurnalą ir jame atspindėti ne tik rusų, bet ir kitų Sovietų Sąjungos tautų poetus. Pradžiai norįs sudaryti lietuvišką numerį. Kai tas numeris buvo sudarinėjamas, Ginzburgas buvo areštuotas. (Tai buvo jo pirmasis areštas. Po to jis nukentėjo labai daug, bet nuo savo kelio nesitraukė. Šiuo metu jis vėl areštuotas Kalugos kalėjime laukia teismo, kaip Maskvos Helsinkio grupės dalyvis).
“Sintaksės” žurnalas buvo pirmasis bandymas užmegzti ryšius tarp Maskvos kultūrinės opozicijos ir okupuotos Lietuvos kultūrinės opozicijos.
(Kai sakau “Lietuvos kultūrinės opozicijos , tai neturiu galvoje lietuviškojo pogrindžio, kuris tada, atrodo, dar egzistavo, ar bent jo likučiai egzistavo, bet apie jį aš nieko nežinojau ir dabar mažai ką težinau, — o turiu galvoj tik kultūrinę opoziciją, kuri nebetilpo sistemos rėmuose).
Visa ta istorija su “Sintakse” ir Ginzburgo areštu atsiliepė ir Štromui ir man pačiam. Justinas Marcinkevičius, naudodamasis saugumo medžiaga, parašė apysaką “Pušis, kuri juokėsi”. Joje Štromas Gocvingerio personažu pavaizduotas kaip pavojingas gundytojas, o aš — kaip jaunuolis Staugaitis, einąs klystkeliais, bet dar galįs pasitaisyti. Apysakos gale kalbama: štai, ateis toks lietus, kuris nuplaus nuo šventos lietuviškos žemės šiukšles, tai yra, visus disidentus. Knygos “message” — nesipriešinkite. Jūs būsite labai protingi, jei nesipriešinsite. Dabar lietus ir mane “nuplovė”. Faktiškai aš apie tai žinojau jau tos apysakos rašymo metu. Tik, žinoma, nežinojau, kad įvyks tokia forma. Maniau, kad baigsis žymiai blogiau.
Savilaida Sovietų Sąjungoje pradžioje buvo literatūrinė ir kultūrinė. Į savilaidą ėjo tai, kas nepraeidavo arba iš anksto buvo aišku, kad nepraeis pro cenzūrą. Tačiau po kurio laiko buvo įsidrąsinta. Tokių žmonių atsirado vis daugiau ir daugiau, — dalykas užkrečiamas. Žmogus ima galvoti: o kuo aš blogesnis? Ir aš galiu “skraidyti”, jei jis gali. O Sovietų Sąjungoje tokia atmosfera, kad ir grynai moralinės bei kultūrinės vertybės iš esmės gali būti politinė opozicija. Kur viešpatauja prievarta, pilkuma, nuobodybė, tuščių žodžių valdžia — ten paprastas eilėraštis, normalus geras paveikslas, arba dainelė, arba anekdotas — ypatingai anekdotas! — arba net normalus draugiškumo gestas gali virsti politinės opozicijos faktais. Taip suvokia tatai valdžia ir patys žmonės. Valdžiai tokia žmogiška, humaniška, kultūrinė ir moralinė opozicija faktiškai net baisesnė nekaip pogrindis, nes su pogrindžiu per ilgą savo praktiką valdžia įgudo susidoroti, įgudo jį infiltruoti, turi sukūrusi stiprų pogrindžio naikinimo mechanizmą. O štai prieš eilėraščio, žmogiško gesto ar dainelės, arba enekdoto opoziciją valdžia nelabai žino, ko griebtis, ypatingai, kai tokių reiškinių vis daugėja.
Riba tarp kultūrinės ir politinės savilaidos labai neaiški. Kultūrinė savilaida faktiškai yra ir politinė. Bet su laiku pradėjo stiprėti ir grynai politinė savilaida. Šiuo metu jos turime apsčiai, ypač Lietuvoje.
Kova su drakonu ir laisvės zonos praplėtimas
Chruščiovo laikais — jo valdymo pirmojoj pusėj — buvo pasmerktas Stalino kultas, milijonai žmonių grįžo iš kalėjimų ir lagerių, egzistavo liberalėjimo tendencijos kultūroje. Tik žmogus, pergyvenęs Stalino laikus, gali suprasti, kaip mums tai atrodė. Atrodė, kad jau beveik visišką laisvę gavom. Okupuotoje Lietuvoje buvo aiškios iliuzijos: reik tik išlaukti, reik saugoti tautą, tautos kultūrą, reik elgtis atsargiai. Esą egzistuoja kažkoks natūralus, imanentiškas, veik automatiškas procesas komunistinėje struktūroje, ir ji su laiku gerės. Laisvės plotelis vis didės ir didės. Tik nereik provokuot tamsiųjų stalinistinių jėgų. Atvirkščiai, dera netgi šiek tiek padėti valdžiai. Šiokia linija buvo stipri okupuotoje Lietuvoje ir dar stipresnė Rusijoje. Ir dabartinis disidentų vadas Sovietų Sąjungoje akademikas Sacharovas tais laikais nebuvo atviras disidentas. Jis bendravo su Chruščiovu, su valdžios sluoksniais ir bandė juos veikti savo žodžiu, savo patarimais, savo diskusijomis.
Bet jau Chruščiovo eros antrojoj pusėj ėmė ryškėti, o Brežnevo eroj dar labiau išryškėjo, kad tikėjimas išlaukimu iš esmės yra beviltiškas. Sistema visiškai sustabarėjusi. Jokio savaime ateinančio socializmo su žmonišku veidu laukti netenka. Arba sistema grius, arba liks labai ilgiem laikam tokia, kokia yra. Pamažu ji pus, irs, bet tai labai ilgas procesas. Gyventi tokioje puvimo bei irimo atmosferoje labai sunku. Ji nuodija dvasią, ir gali nuodyti ištisas kartas, jei reikalas bus paliktas natūraliai raidai.
Kartu pradėjo aiškėti, kad iš tos padėties vis tik yra išeitis. Kadangi demokratijos negalima susilaukti iš viršaus, sistemos imanentiškos plėtotės rezultate, tai galima, atsiduriant šalia sistemos, daugiau ar mažiau demokratiją bandyt vykdyti iš apačios. Ir atsirado žmonių, kurie praktiškai pradėjo demokratiją vykdyti iš apačios. Ir valdžia to be galo bijo.
Sovietų Sąjungoje yra tokie rašytojai du broliai Strugackiai. Jiedu rašo mokslo fantastikos romanus. Viename romane vaizduojama tokia istorija. Kažkurioje planetoje gyventojams dukart per dieną leidžiamos tam tikros radijo ar panašios bangos, kurių veikiamas žmogus pasijunta tarsi gavęs baimės, drebėjimo porciją ir nebetinka jokiam visuomeniniam aktyvumui. Planetą valdo tironų klika, kuri sugalvojo tą bangų sistemą, kad tuo būdu žmones laikytų savo priklausomybėje. O kad tos bangos jų pačių neveiktų, kai jos paleidžiamos, jie gula į šaltas vonias. Tuo pasinaudoja disidentai, kurie nusprendžia, kad kaip tik tuo metu, kai leidžiamos bangos, kažką galima padaryti.
Romano pagrindinis “message” yra tas, kad į valdžią tas baimės ir paralyžiaus mechanizmas yra įmontuotas stipriau, negu į bet kurį pilietį. Todėl ir galima demokratija iš apačios.
Su laiku iš tokių žmonių, kaip Ginzburgas, Bukovskis, Amalrikas atsirado tam tikras reiškinys, įprastai vadinamas demokratiniu sąjūdžiu. Sąjūdis turėjo platų politinį “samizdatą”, bet neturėjo aiškios organizacijos. Ir dabar neturi. Buvo tik aktyvistai. Apie juos žmonės daugiau sužinodavo iš Vakarų radijo. (Vakarų radijo įtaka be galo svarbi. Žmonės jo klausosi, juo domisi ir daug sužino apie savo pačių šalį).
Yra gana didelė sąjūdžio prieauglio bazė: tai žmonės, kurie patys nedrįsta pereiti į atvirų disidentų statusą, arba dar nėra perėję, bet yra pasiryžę su didesniais ar mažesniais rezervais, su didesne ar mažesne baime disidentus palaikyti. Aš pats labai ilgai toks buvau. Galutiniai sąjūdžio tikslai nėra aiškūs ir preciziški, jie, turbūt, ir negali tokie būti. Tiek tegalima pasakyti: kovok su drakonu (totalitarizmu, stalinizmu) ir, kiek įmanoma, varyk jį lauk. Kitaip sakant, plėsk laisvės zoną. Kiekvienas gražus ir atviras poelgis yra tam tikras laisvės zonos praplėtimas. Anksčiau to negalima buvo padaryti — o štai kažkas padarė, ir pasirodė, kad galima, net jeigu tas žmogus ir nukentėjo. Vistiek kažkoks psichologinis tabu, psichologinis barjeras po to dingsta. Tai labai svarbus dalykas.
Niekur sovietiniuose įstatymuose nėra parašyta, kad negalima bendrauti su užsieniečiais. Yra tik parašyta, kad jiems negalima išdavinėti paslapčių. Žmogus pradeda bendrauti — taigi, vykdo demokratiją de facto. Įstatymuose nėra parašyta, kad negalima piešti abstrakčių paveikslų, bet yra tokia “sovietinė tradicija”, kad jie viešai nepriimami. Niekur nėra parašyta, kad negalima organizuoti privačiam bute jų parodos. Gerai, organizuosim parodą! Ateina policija ir tą parodą likviduoja. Kyla triukšmas. Sekančios parodos jau nebelikviduoja. Tai ir yra demokratijos vykdymas de facto. Niekur nėra parašyta, kad negalima studijuot idealistinės arba religinės filosofijos, net rašyti apie ją rankraščių ir juos duoti skaityti savo draugams. Žinoma, tai rodo, kad žmogus nesutinka su viešpataujančia ideologija, bet nėra pasakyta, kad tai negalima. Ir žmogus tai daro. Vienas dėl to nukenčia, kitas nukenčia, o paskui tai virsta masiniu reiškiniu, ir jau žmonės nuo to nebenukenčia, arba nukenčia mažai. Tai nepaprastai įdomus procesas — laisvės zonos plėtimas, kuris per ištisus 15 metų vyko ir tebevyksta.
Reikia pasakyti, kad disidentai — tos grupės, kurios man yra pažįstamos ir prie kurių aš pats save ir dr. Štromą priskiriu, — visada stengiasi pabrėžti, kad veikia įstatymų ribose. Įstatymai suteikia tam tikrą galimybę veikti ir net labai daug nuveikti; ir jeigu valdžia baudžia žmogų, veikiantį įstatymų ribose, ji pati laužo savo įstatymus. Tai, žinoma, ne naujiena. Šiuo atžvilgiu Sov. Sąjunga yra viena iš įdomiausių pasaulio šalių, nes joje ne tiek pavojinga laužyti įstatymus, kiek juos vykdyti. Mat, vyrauja papročio “teisė”. Pvz., konstitucija numato demonstracijų laisvę socializmo stiprinimo tikslu. Žmonės išeina į demonstraciją. Ar jie nori susilpninti socializmą, ar sustiprinti — dar reikėtų įrodyti. Bet juos išsklaido, areštuoja — valdžia paneigia savo pačios įstatymą; ji pasielgia pagal papročio “teisę”.
Prieš kurį laiką Amerikoj turėjau ginčą. Skaičiau paskaitą Berkeley universitete ir pasakiau, kad mes, disidentai, nesame Sovietų Sąjungos priešai. Tas sukėlė vieno ten buvusio lietuvio didelį pasipiktinimą. Jis parašė “Dirvoje”: jei nesi Sov. Sąjungos priešas, nesi ir disidentas, o tik jos šnipas ar pan. Į tai aš atsakiau tame pačiame laikraštyje. Pakartojau, ką šnekėjau paskaitoje, bet ko jis kažkodėl neišgirdo: nesame Sov. Sąjungos priešai, nes norime ją paversti normalia valstybe, kuri gerbtų žmogaus teises ir tautų teises. Tai atrodo beviltiška, gal būt net yra beviltiška, bet tai yra mūsų kryptis, mūsų idealas ir reikalavimas. Nesu, pvz., ir Ugandos priešas, nors ją valdo Idi Amin, su kuriuo dar sunkiau susikalbėti, negu su mūsų vadovais.
Reikia žmonių, kurie yra tiek saugūs savyje, kad gali pripažinti ir savo klaidas; kurie gali dirbti, kai niekas negirta, bandyti tai, kas nauja ir tikėti tuo, kas nepopuliaru.
D r. Juozas Girnius
Jeigu Sov. Sąjunga grįžtų į normalių valstybių tarpą, tai Lietuvos suverenumo klausimas būtų daugiau negu aktualus, ir aš esu įsitikinęs, kad jis išsispręstų teigiamai ir teisingai.
Disidentinės prielipas ir grupės
Žinoma, prie atviro disidentizmo prilimpa atsitiktinių žmonių, avantiūristų ir net agentų. Laikui bėgant, kai kurie iš tokių agentų išryškėjo. Pačiu pastaruoju metu, kai valdžia vėl šoko naikinti demokratinį sąjūdį, keletas asmenų — Petrovas-Agatovas, Liparskis — pasireiškė kaip valdžios agentai, ar bent išsigandę žmonės. Bet jei pogrindžio organizacija išaiškinama, tai yra jau jos galas, tuo tarpu atviro disidentizmo sąjūdžiui infiltracija dar nėra galas. Tai savotiška struktūra, kuri remiasi daugiau moralės principais, be aiškios hierarchijos, be aiškios organizacijos, ir jokia infiltracija ten faktiškai nepadeda. Na, ir kas, jei paaiškėja, kad kažkas buvo infiltruota ar kažkas susmuko? Sąjūdis egzistuoja toliau. Pogrindžio organizacija tokioj situacijoj žlugtų. Tiesa, ir pogrindis pastaraisiais metais įgijo daug patyrimo, ir jį sunku sužlugdyti.
Disidentų sąjūdyje, bent Rusijoje, yra keletas stambių grupių. Bene pirmiausia atsirado grupė, kurios Lietuvoje faktiškai nėra — marksistinė. Marksizmas suprantamas šiuo atveju nevisai tradiciniu pavidalu; tai žmonės, kuriems labiau už kitas problemas rūpi socialiniai klausimai, žmonės, išauklėti internacionalistiškai ir racionalistiškai. Prie jų priklauso (ar priklausė ilgą laiką) gen. Grigorenko, Pliuščas. Lietuvoje, kiek žinau, atviro disidento marksisto, apie kurį galėčiau kalbėti kaip apie rimtą žmogų su rimta politine programa, nėra.
Antrąją grupę galima vadinti liberaline. Man buvo pasakyta, kad Vakaruose žodis liberalas kartais turi gana abejotinų konotacijų, bet pas disidentus jis turi teigiamų konotacijų. Gal vadinsiu šią grupę tiesiog demokratais. Jos centre stovi akademikas Sacharovas. Toj pačioj grupėj yra Orlovas, jau minėti Ginzburgas ir Gorbanevskaja bei daugelis kitų. Šiai grupei norėčiau priskirti ir save patį ir dr. Štromą, taip pat Lietuvos Helsinkio grupę.
Trečioji grupė — krikščioniškoji. Jos vėliava, sakyčiau, — Solženicinas. Nuo šios grupės dabar atskilo rusiška tautinė grupė. Ši turi nemažai abejotinų idėjų. Rusiškas nacionalizmas, krypstąs į šovinizmą, yra abejotinas ir net pavojingas.
Yra dar atskiras žydų sąjūdis už išvykimą Izraelin.
Centrinį ir net organizuojantį vaidmenį, atrodo, vaidina demokratų liberalų grupė. Ji jungia visus. Prie jos gali prisijungti ir marksistas. Gali prisijungti krikščionis. Gali prisijungti ir nacionalistas, jei tik pripažįsta bendrą liberalinį principą. Negali, atrodo, prisijungti tik prieštvaniniai komunistai, kurių kaip ir nebėra, ir kraštutiniai, į fašizmą pakrypę, kurių yra gana daug. Jų dauguma išauga iš pačių komunistų.
Okupuotoje Lietuvoje disidentizmas nėra toks atviras, kaip Rusijoje, nes Lietuva stinga ryšio su Vakarų korespondentais ir t.t. Vis tik ir Lietuvoje išsiskiria dvi grupės: katalikų ir tautinė.
Totalitarizmo akivaizdoje žmonės pasirenka įvairius laisvės modelius.
Laisvės modelis gali būti racionalistinis, einąs nuo prancūzų revoliucijos, gali būti einąs nuo anglų ir amerikiečių demokratinės tradicijos (jį pasirenka liberalai demokratai), gali būti krikščioniškas. Nors krikščionys ir liberalai, pvz. masonai, ilgą laiką kovojo ir kartais tebekovoja, pasirodė, kad tarp liberalinio humanistinio laisvės modelio ir krikščioniškojo galima rasti bendrybių. Abu tiedu modeliai veikia prieš totalitarizmą. Tad galima rasti bendrą kalbą tarp kriKščionių ir liberalų-demokratų. Jie jokiu būdu nėra šiuo metu priešai. Jų kelias yra bendras. Jie turi tą patį priešą.
Sąjūdžio istoriniai momentai
Disidentinis sąjūdis turėjo keletą istorinių momentų. Pvz. demonstracija dėl invazijos į Čekoslovakiją, kai keletas žmonių, jų tarpe Gorbanevskaja su mažu kūdikiu ant rankų, išėjo į Raudonąją aikštę, iškėlė (pirmą kartą Raudonosios aikštės istorijoje per 50 metų) transparentus, plakatus, protestuodami prieš tą įsiveržimą. Tuoj pat visi, išskyrus Gorbanevskają, buvo areštuoti. (Gorbanevskaja buvo suimta vėliau ir pateko į beprotnamį). Tas momentas Rusijos mastu reiškia tą pat, ką Lietuvos mastu reiškia Kalantos susideginimas. Vakaruose kažkas yra teisingai pastebėjęs, kad ta moteris savo šaliai padarė daugiau negu Brežnevo tankai.
Kitas istorinis momentas buvo Solženicino “Gulago” pasirodymas, kurį sekė Solženicino ištrėmimas. Visi suprato, kad valdžia prieš Solženiciną kapituliavo. Jis nežuvo. Jis dirba savo šaliai ir veikia pasaulio nuomonę gal daugiau, negu būdamas tenai.
Trečias istorinis momentas buvo Bukovskio išvadavimas. Pasirodė, kad Vakarų visuomenės spaudimas turi didžiulę reikšmę. Disidentų rateliuose diskutuojant Bukovskio klausimą, visi, neišskiriant nė Sacharovo, teigė: “Apie Bukovskio išvadavimą nėr ko ir kalbėti. Tas visas triukšmas Vakaruose nepadės. Tuščias reikalas. Tai beprasmiška, beviltiška. Deja, tasai žmogus žus”. Ir vis tik Bukovskis buvo paleistas.
Tokie dalykai kuria istoriją, kuria visuomenę, kuria tradiciją. Tokie dalykai įkvepia viltį.
1972 sąjūdis patyrė sunkių smūgių. Vyko Krasino byla. Jakiras ir Krasinas, gana aktyvūs sąjūdžio dalyviai, per tardymą susmuko ir pasidavė. Ta byla kaip tik sutapo su disidentų išvažiavimu į užsienį. Dėl to atrodė, kad sąjūdis labai susilpnėjo. Bet demokratinis sąjūdis, turbūt, yra tokia hidra, kuriai, nukirtus galvą, atauga dvi. Netrukus po to prasidėjo naujas jo etapas. Pradėjo kurtis viešos demokratinės asociacijos: Žmogaus teisių gynimo komitetas su akademiku Sacharovu priešakyje, Amnesty International Maskvos grupė su Tverdochlebovu priekyje, Helsinkio grupė su Orlovu priešakyje. Tos asociacijos veikia atvirai. Bet jos aiškiai yra šalia sistemos.
Helsinkio susitarimai Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje iš pradžių kėlė pesimizmą. Atrodė, kad jie patvirtina status quo sienas, tuo pačiu ir Lietuvos aneksiją, o kalbos apie žmogaus teises — toks pat popieriaus gabalėlis, kaip kad ir kitos Sovietų Sąjungos pasirašytos sutartys. Bet atsirado grupelė įdomių žmonių, kurie pasiryžo fiksuoti Helsinkio susitarimų pažeidimus Sovietų Sąjungoje ir apie tai informuoti pasaulio visuomenę. Dabar jau aišku, kad ta veikla duoda vaisių. Buvo išgelbėti Pliuščas, Bukovskis. Pavyko man išvykti. Pavyko Kęstučiui Jokubynui. ‘Publicity’ ir triukšmas Vakaruose daro didelę įtaką. ‘Publicity’ turi būti didesnė.
Disidentinio sąjūdžio sunkumai ir bėdos
Pagrindinis disidentinio sąjūdžio sunkumas — didelė visuomenės, pirmiausia inteligentijos, demoralizacija. Tas amžinas pojūtis, kad kakta sienos nepramuši, yra įėjęs daugeliui į kūną ir kraują. Prisideda dar materialinės gerovės siekimas, valdininkiška psichologija, kaip kadaise Hitlerio Vokietijoje. Prisideda žmonių neigiama atranka. Ilgą laiką geriausi žmonės buvo tiesiog naikinami. Tatai gal net palietė ir genetinį fondą Sovietų Sąjungoje. Ir tikrai tatai palietė žmonių socialinę savijautą. Kas dirba daugiau ar mažiau atsakingą darbą, tas paprastai atrenkamas ne iš geriausių, bet iš blogiausių, taigi pagal atvirkštinę atranką. Pagal Darviną išlieka geriausieji, o pagal sovietinę situaciją išlieka blogiausieji, negabiausieji, taigi silpniausieji. Ši Amalriko mintis, atrodo, teisinga.
Tokia neigiama atranka, cinizmas, gerovės siekimas, valdininkiška psichologija ir Lietuvai labai kenkia. Beje, Lietuvai kenkia dar vienas lietuviškas dalykas. Tai menkystės kompleksas: mes esam maži, silpni, mes esam dideliame pavojuje, mes nieko negalime. Faktiškai lietuviai yra kaip tik tokia tauta, kuri labai daug padarė, kurios istorija sukirpta pagal didelį mastelį. Lietuvos istorija, tradicija ne menkesnė negu Lenkijos. Lietuva yra su normalia, didele ir vertinga politine ir kultūrine tradicija. Laikas atsikratyti baimės, silpnumo ir rezignacijos.
Dar viena Rusijos demokratinio sąjūdžio bėda — jis neturi pakankamo kontakto su mase. Tik paskutiniu metu ta padėtis ima keistis. Sustiprėjo dar nelabai sąmoningas ir nelabai išmintingas darbininkų sąjūdis. Sacharovas pradėjo gauti laiškus ne tik iš inteligentų, kaip seniau, bet ir iš darbininkų.
Okupuotoje Lietuvoje disidentinis sąjūdis turi didesnę masinę bazę, negu Rusijoje. Čia jis nėra tik inteligentijos sąjūdis, o reiškiasi kaip stiprus tautinis ir religinis sąjūdis, iš dalies kaip tęsinys pokarinės rezistencijos, kuri praėjo įvairias fazes, pasikeitė, įstojo į naują vagą.
Bet toliausiai liaudies masių kontaktas su disidentizmu yra pažengęs Lenkijoje. Atrodo, kad šiuo metu Lenkija yra pati svarbiausia grandis Rytų Europoje. Bet nevisada taip buvo. 1968 Varšuvos teatras pastatė Adomo Mickevičiaus “Vėlines”. Veikalas turi daug analogijų su dabartine padėtimi. Jame caro žandarai užgniaužia Vilniuje lenkų ir lietuvių tautinį sąjūdį. Didžioji veiksmo dalis vyksta kalėjime. Po “Vėlinių” vaidinimo Varšuvos studentai išėjo į gatves su šūkiais. Bet čia jie susidūrė ne tik su policija, bet ir su darbininkais, kurie studentus apkaltino sionizmu. Girdi, jie dirbą ne lenkų tautos, o sionizmo reikalui. Tai buvo labai tragiška situacija. Šiuo metu užsiundyti darbininkų ant studentų jau neįmanoma. Mažiau kaip per dešimt metų įvyko reikšminga evoliucija.
Dėl ūkinių sunkumų vienas po kito buvo net du darbininkų sukilimai. Ir kai darbininkai pamatė, kad inteligentija, studentai juos palaiko, — atsirado bendra kalba. Susidarė vadinamas darbininkų gynimo komitetas. Trečiasis veiksnys — bažnyčia šiuo atveju suvaidino jungiamąjį vaidmenį. Katalikų bažnyčia Lenkijoje yra labai stipri, labai atvirai kalbanti, labai savarankiška.
Nors darbininkų sąjūdžio pagrinde yra ūkiniai reikalavimai, bet nuo šių neatsiejami ir politiniai reikalavimai — protestas prieš neviešą okupaciją. Darbininkų protestas, inteligentijos protestas ir bažnyčios protestas susilieja į vieną stiprią srovę. Lenkijoje susidarė labai sudėtinga situacija, kurioje kryžiuojasi trys skirtingų interesų jėgos: disidentų jėga, valdžios jėga ir Sovietų Sąjungos jėga. Jos visos yra atsidūrusios aklavietėje. Visos nenori kraujo praliejimo. Visos priverstos tenkintis kompromisu. Disidentai nenori kraujo praliejimo — tai natūralu. Valdžia nenori kraujo praliejimo, nes ir nuraminusi tokiu būdu bet kokį didesnį maištą, ji pati būtų sulikviduota ir jos vietoj, panašiai kaip Vengrijoje ar Čekoslovakijoje, atsirastų nauja. Sovietų Sąjunga neabejotinai nori Lenkijos disidentinį sąjūdį likviduoti, bet taip pat vengia kraujo praliejimo. Ne dėl moralinių skrupulų — ji daug kartų liejo kraują — bet dėl savo tarptautinės padėties. Jai teberūpi nenutraukti ryšių su Vakarais, išnaudoti detente politikos galimybes.
Kokia nepastovi tų trijų jėgų pusiausvyra, rodo disidento Michniko istorija. Kai jis, pavažinėjęs po Vakarų pasaulį, grįžo Lenkijon, buvo areštuotas. Bet kai šeši ar septyni Nobelio laureatai ir daugybė kitų žymių žmonių bendru raštu pareikalavo Michniką paleisti, buvo paleistas ne tik jis pats, bet kartu ir areštuotieji darbininkai. Reiškia valdžia žengė žingsnį atgal. Lenkijos raida verta ypatingo dėmesio.
Disidentų sąjūdis perspektyvoje
Pati svarbiausia disidentinio sąjūdžio perspektyva — disidentinių jėgų susiliejimas. Susiliejimas liaudies protesto, išplaukiančio didele dalimi iš ūkinių sumetimų, su inteligentijos protestu, išplaukiančiu iš kultūrinių - politinių sumetimų, ir su bažnyčios protestu, išplaukiančiu iš religinių ir iš dalies iš politinių sumetimų. (Bažnyčiai reikalinga politinė atmosfera, kurioje ji galėtų normaliai reikštis).
Šioje situacijoje inteligentijos uždavinys, atrodo, būtų masių nepasitenkinimą kreipti tam tikra pozityvia vaga, įnešti sąmoningumo, konstruktyvumo ir net humaniškumo elementą. Antraip masių nepasitenkinimas, ypatingai Sovietų Sąjungoje, gali ilgainiui išsilieti siaubingais įvykiais, prieš kuriuos nublanktų ir pilietinis karas Rusijoje ir mūsų partizanų karas. O tai gali būti labai žalinga Lietuvai.
Atsimenu, kai 1976 rudenį pas mus atvažiavo Maskvos Helsinkio grupės narė Liudmila Aleksejeva (šiuo metu ji jau yra Vakaruose), ir mudu su Viktoru Petkumi parodėme jai mūsų provinciją, bažnyčias, buvom nuvežę ir į Šiluvą, — ji buvo pritrenkta to masiško protesto, kuris juntamas Lietuvos žmonėse. Okupuotoje Lietuvoje žmonės turi tiesesnį stuburą, negu Rusijoje. Kai Aleksejeva atvyko į Vakarus, nemažai kalbėjo, kokį gilų įspūdį jai padarė Lietuva. Tačiau bet koks rimtesnis pagerėjimas vis tiek neįmanomas, kol Maskvoje bus dabartinė situacija. Ir jeigu Maskva tuo tarpu vengia malšinti Lenkiją, Lietuvą ji malšins, jei reikės.
Todėl Lietuvos laisvėjimo procesas turi būti bendras su Rusijos. Todėl bendravimas su rusų disidentais labai svarbus. Tokia dabar reali mūsų tautos padėtis. Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykių istorijoje yra labai žiaurių datų. Viena iš jų yra 1655 metai, kai caras Aleksejus (pramintas Romiausiuoju) su savo kariuomene užėmė Vilnių ir išskerdė apie trisdešimt tūkstančių vilniečių. Yra spaudos draudimo data. Yra ir daugiau tolygių datų. Tai vis tokios datos, kurios Lietuvos santykiams su Rusija uždeda sunkų antspaudą. Bet štai atsirado data, turbūt pirmoji tokia, kuri kalba apie tai, kad lietuvių ir rusų tautų susitaikymas ir dviejų nepriklausomų demokratinių valstybių draugiškas egzistavimas yra įmanomas. Tai 1975 gruodžio data, kai akademikas Sacharovas atvyko į Kovaliovo teismą; kai rusas Kovaliovas Vilniuje buvo teisiamas už pagalbą lietuviams. Sacharovą stotyje lietuviai bandė sutikti su gėlėmis. Sacharovas su jais bendravo, kalbėjo apie Lietuvos reikalus, apie Lietuvos ateitį, patvirtino savo ne kartą viešai reikštą nusistatymą, kad kiekviena tauta, kuri to nori, turi pilną teisę egzistuoti laisva ir nepriklausoma. Tas pirmiausia taikintina Baltijos tautoms, tautoms su stipriausia valstybingumo sąmone. Jeigu Sovietų Sąjungoje oficialioji tautų draugystė neegzistuoja, o, priešingai, egzistuoja tautų santykiuose didžiulė įtampa, tai disidentiniame sąjūdyje pastaruoju metu kaip tik prasideda nuoširdi tautų draugystė. Svarbu, kad ir mūsų išeivija tatai suprastų.
Lietuvos Helsinkio grupės ir kitų grupių padėtis labai sunki. Pats grupės atsiradimas — pirmas toks įvykis per 30 metų. Keletos žmonių viešas pareiškimas apie savo asociaciją ir savo veiklos uždavinius turi tam tikrą simbolinę ir moralinę reikšmę. Pats grupės buvimas savaime turi reikšmę, net jeigu jai nepavyktų didesnio konkretaus darbo atlikti. Faktiškai keletas dokumentų jau paskelbta. Atseit, tam tikras konkretus darbas jau padarytas.
Dar būdamas Lietuvoje ir klausydamas Vakarų radijo, kartą išgirdau, rodos, BBC rusų kalba pranešimą, kad pastaruoju metu labai sustiprėjęs disidentinis sąjūdis šešiose Europos šalyse: Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Man buvo ne tik malonu, kad mūsų kuklios pastangos pastebėtos, bet ir ypatingai džiugu, kad Lietuva įrikiuota lygiomis į platesnį Rytų Europos kontekstą.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį Lietuvoje mes labai rimtai galvojome. Galvojome apie Helsinkio grupės kiek galint platesnę bazę. Norėjome, kad būtų ir tautinių mažumų atstovai. Vienas jų įėjo. Jo straipsnis “Akiračiuose” įgalina suprasti dabartinę Lietuvos padėtį.
Žodžiu, įsirašymas į kuo platesnį Europos kontekstą, kiek galint didesnis reprezentatyvumas, kiek galint gyvesnis bendravimas su tais rusų ir kitų tautų disidentais, kurie supranta ir palaiko mūsų reikalą, — štai pagrindinė šiuo metu mūsų disidentinė perspektyva.
*
Nors režimu nepatenkintųjų Sovietų Sąjungoje, pasak Bukovskio, yra visi 250 milijonų, tačiau atvirų disidentų, tariant tokių, kurie ne tik disidentiškai nusiteikę, bet ir aktyviai pasireiškę ir atitinkamų organų sučiupti ar užregistruoti kaip disidentinės veiklos vykdytojai, tokių per visą Sovietų Sąjungą, įskaitant taip pat okupuotas šalis, dr. Štromo duomenimis yra ne mažiau kaip 30 tūkstančių.
O kokia jų konkreti rolė? — paklausite. Pirmoji jų rolė yra moralinė. Jie liudija, kad ir sovietiniame režime yra galima KITAIP. Ir tuo KITAIP galima net kai kas praktiškai pasiekti. Antroji jų rolė — parlamentinė. Disidentai nuolat svarsto alternatyvas eventualiai demokratinei ateičiai. Trečioji jų rolė — atkreipimas Vakarų dėmesio. Ir ketvirtoji jų rolė — sutramdyti drakoną, šiuo atveju — sovietinį totalitarizmą. Drakonas yra pasaulinis blogis. Jis niekad nemiršta. Bet jį galima įvaryti giliai į žemę ir ten laikyti. O kai tik iš urvo lenda, varyti jį atgal.
Yra sena Vilniaus legenda apie drakoną, gyvenusį Bokšto gatvėje. Nuo jo žvilgsnio žmogus suakmenėdavęs. Ir sovietijoje pažiūrėjai valdžiai į akis, ir baisu. Vilniaus legenda baigiasi tuo, kad vienas supratingas jaunuolis drakonui parodė veidrodį, ir drakonas, jame pamatęs save, suakmenėjo. Ir Solženicino “Gulagas”, ir Sacharovas ir visi disidentai drakonui rodo veidrodį.
