Partizanai: Istorija ir dabartis

Kova prieš religiją Okup. Lietuvoje

Buvęs Sovietų Rusijos švietimo komisaras Lunačarskis mirtiną komunizmo neapykantą krikščionybei išreiškė žodžiais: “Mes neapkenčiam krikščionybės ir krikščionių: jų patys geriausieji yra pikčiausi mūsų priešai. Jie skelbia artimo meilę ir gailestingumą, o tai kaip tik priešinga mūsų įsitikinimams. Krikščioniškoji meilė yra revolucijos kliūtis. Tad šalin artimo meilė! Mums reikia vien neapykantos. Gerai išmokę neapkęsti, mes nugalėsim pasaulį. Apsidirbę su žemės karaliais, dabar turim kibti į dangaus karalystę. Ši antireliginė kova neturi apsibrėžti vien Rusijos ribomis: ji turi pasklisti visame pasauly, tiek musulmonų, tiek katalikų kraštuose”. (K. Čibiras. Komunizmas — antikristo religija, Boston, 1947, psl. 7).

Sovietų Rusija, daugiau kaip 20 m. naikinusi religijas savame krašte, antrojo pasaulinio karo ir pokario metais pavergusi Rytų ir Vidurio Europos tautas, antireliginę kovą visu kietumu pradėjo taikyti ir tuose kraštuose. Religijos naikinimas palietė ir katalikiškąją Lietuvą.

Antireliginė kova Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metu.

Iš paviršiaus žiūrint, pirmomis Sovietų okupacijos dienomis Maskva Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu laikėsi santūriai. Netgi siekta dvasiškijos palankumo "naujai santvarkai.” Komunistiniai propagandistai viešai ir garsiai skelbė, jog dabar kiekvienas gyventojas turi vienodą laisvę tikėti ar netikėti. Betgi toji "laisvė” tebuvo tik apgaulė, kurią Stalinas yra išreiškęs žodžiais: “Geri žodžiai yra kaukė blogiems darbams paslėpti. Nuoširdi diplomatija yra tiek galima, kiek sausas vanduo ar medinė geležis. (Ibid. psl. 3).

Skaityti daugiau: Kova prieš religiją Okup. Lietuvoje

OKUPUOTOS LIETUVOS ŪKIO PADĖTIS SOVIETINIAME VEIDRODY

ŪKIO PLANAS I-ME 1962 PUSMETY

Okup. Lietuvos Centrinė Statistikos Valdyba praneša, kad 1962 I-ojo pusmečio ūkio planas apskritai yra įvykdytas, tačiau kai kurios pramonės sritys savo gamybos planų nėra įvykdžiusios. O tarp atskirų įmonių, savo planų neįvykdžiusių, minimos ir tokios stambios Lietuvos įmonės, kaip Baltijos laivų statykla, “Nemuno” metalo dirbinių fabrikas, elektros skaitiklių fabrikas, dviračių fabrikas, centrinis medžią apdirbimo kombinatas, šlifavimo ir staklių fabrikas, “Pergalės“ turbinų fabrikas, grąžtų fabrikas, “Neries" žemės ūkio mašinų fabrikas, "Inkaro” avalynės kombinatas, kuro aparatų fabrikas.

Kadangi plano įvykdymas nustatomas ne pagal gaminių kiekį, o pagal jų kainą, tai, norėdamos planą įvykdyti ir viršyti, įmonės stengiasi pirmiausia gaminti brangesnės rūšies gaminius. Pvz. Tiesa rašo, kad "prieš 8 metus "Drobė” pradėjo gaminti audinį vadinamą ševiotu. Tada jis turėjo paklausą”, bet šiuo metu "prekybininkai nebenori imti. Tačiau ševiotą “Drobė” audžia pilnu tempu”. Nors rinkoje paklausa yra cheminių pluoštų audiniams, bet “Drobė” jų, pasak Tiesos, mažai gaminanti, nes jie pigesni ir planui įvykdyti jų reiktų daugiau pagaminti.

Skaityti daugiau: OKUPUOTOS LIETUVOS ŪKIO PADĖTIS SOVIETINIAME VEIDRODY

REALYBĖ IR ILIUZIJOS

Komunistinio tvano pavojus grasė Vakarams ištisus dešimtmečius. Dabar jis yra arti mūsų. Bet jo artimumas nepateisina tokio situacijos apsprendimo, kur realybė sumaišoma su iliuzija.

Antanas Musteikis

Kovoje tarp Rytų ir Vakarų yra natūralu, kai kiekviena šalis pristato save gražiausiomis spalvomis. Yra taip pat įprasta ir natūralu, kai Vakarų demokratija ir svetingumas yra komunistų infiltratorių, pakeleivių ir vad. progresyviųjų intelektualų piktnaudojami. Tačiau yra mažiau ‘natūralu’, nors gana įprasta, kai geriausios Vakarų mokslinės pastangos patenka į komunistinį bučių.

Čia mes neturime galvoje tų žmonių, kurie iš seno rodo nepasitikėjimą ir baimę vokiečiams. Kaip ir sovietinėj propagandoj, vokiškojo baubo kėlėjų spauda matuoja dabartinės Vokietijos apraiškas pasenusiais nacionalsocialistiniais modeliais. Dar daugiau: yra lengva pastebėti, kad tie žmonės vartoja trumpesnį matą komunistinėm apraiškom aptarti, o ilgesnį — vokiškom, tartum dabartinio pasaulio tikrasis pavojus yra vokiečiuose, o ne rusuose. Kaip pavyzdį, paminėsime porą idėjų, parinktų iš populiarių liberalinių magazinų. “Nato įsijungė į wehrmachtą” — skamba straipsnio antgalvė, kai kalbama apie laisvosios Europos gynimą; "mokslininkas yra suviliotas ir apgautas”, kai jis užsiėmęs modernių ginklų tobulinimu, kad savo kraštą apsaugotų. Skaitytojas greit pastebės nuolatinį tokios spaudos bendradarbių šališkumą ir jų įtaka liks ribota. Tačiau išdavos yra kitokios, kai tos pačios idėjos pakliūva į mokslinį leidinį. Mokslo vardu yra lengva parduoti iliuziją vietoj realybės.

Trys atvejai — iš kultūrinės antropologijos, sociologijos ir politinio mokslo — išryškina temą.

Skaityti daugiau: REALYBĖ IR ILIUZIJOS